bareikiasi-dinges-miestas-skuodo-krastas-03
Štai į tokį rūsį galėjo įkristi medžiotojo patronas… Prano Šarpnickio nuotraukoje viename Lietuvos miške rastos senovinio pastato liekanos, rūsiai, kapavietės… 2017m.

Ar galėjo taip nutikti, jog Chodkevičiai iš karaliaus gavę Grūstės dvarą jį tiesiog pervadino į Bareikius? Gal Bareikiai niekur nedingo, niekad ir nesunyko, kaip stovėjo taip ir liko stovėti. Tiesiog kurį laiką Chodkevičių įnoriu tapo Bareikiais, o vėliau vėl Grūste? Taip kaip Skuodas: iki Chodkevičių buvo Skuodas, paskui trumpam tapo Johanesburgu, bet taip ir liko Skuodu? Juk XXa. pradžioje, po Grūstės apylinkes vaikštinėjęs toksai kunigas Ragaišis, 1906 metais išleistoje knygelėje „Žemaičių Kalvarijos aprašymas, ypatingai dievobaimingiems keleiviams į tą stebūklingąją vietą” rašo, jog vietiniai žmonės jam pasakoję, kad Bareikiai stovėję Grūstės kapų vietoje. Tačiau ar galima viskuo tikėti ką paprasti žmogeliai pripasakoja. Gi per kraštą ne kartą prasiautė maras, nusinešdamas begales senbuvių, gal net kokius 80 proc. Į jų vietas atsikėlė kiti iš kitų žemių. Gal jie kažką ir buvo girdėję iš senbuvių, bet tik tiek, kaip ir tai, jog varpai kažkur skambino tik nežinia iš kurios varpinės. Galbūt iš kitų žemių atsinešti pasakojimai susimaišė su vietiniais, vietovės neatpažystamai susipainiojo. Taip miestas “atsidūrė” Grūstėje, Grūstės kapų vietoje.

Bareikių istorijoje esminis taškas – 1568-ieji.

1568-aisiais Chodkevičiai iš karaliaus gavo Grūstės dvarą, tačiau tais pačiais 1568-ais karaliaus Žygimanto Augusto revizoriaus Jokūbas Lankovskis inventorizavo Bareikių miestą. Bareikiai ir Grūstės dvaras negalėjo būti vienas ir tas pats, nes jei būtų kitaip, kiltų klausimas ar galėjo Chodkevičiai pakeisti Grūstės dvaro pavadinimą, jei jis jiems dar nepriklausė? O jei Grūstės dvaro pavadinimas būtų pakeistas dar iki žemių dovanojimo akto, tuomet Chodkevičiai būtų gavę ne Grūstę, Grūstės valsčių, o būtų gavę Bareikius, Bareikių valsčių. Tačiau 1568-ais jie gavo ir vieną ir kitą.

Tad kurioje vietoje stovėjo Bareikių miestas?

Kunigas Ragaišis iš vietinių sužinojo ir kitą Bareikių miesto vietą – Erkšvos alkakalnį. Tuo metu ten net koplyčia stovėjo.

1935m. mokytojas Antanas Žališauskas, rinkdamas kraštotyrinę medžiagą aprašė vietovę, vadinamą Kryžiais: Arkšvos gale, prie ribos su Jedžiotų kaimu, netoli dviejų atskirų ūkių, „Luobos krantuose ties Kryžiais randame senovės varinių iškasenų: žiedų, karolių ir pan. kitų daiktų. Neseniai rastas senovinis peilis, kuris atiduotas į Mažeikių muziejų. Taip pat rasta anglių.“ Beje, Kryžių dabartiniuose žemėlapiuose nerasite. 1921m. žemėlapyje daug ko esama, bet Kryžių nėra. Gal jų niekad žemėlapiuose ir nebūta – tik žmonių atmintyje. Kryžiai… Kodėl kryžiai? Gal ten būta kapų? Kokių?..

1987 metais Gintautas Zabiela Skuodo rajone vykdė archeologinius žvalgymus, patikrino 31 vietovę. Senovinių gyvenviečių pėdsakus aptiko: per 950 metrų X kryptimi nuo Erkšvos alkakalnio, per 700 m į Y pusę  nuo Luobos ir Pragulbos upelio santakos, bei per 150 m į Z pusę nuo Pragulbos dešiniojo kranto (krypčių nerašau specialiai, kad juodieji archeologai nepasinaudotų). Kažkur čia galėjo būti senovinis miestas…

1568 metų Jokūbo Lankovskio Bareikių inventorizavo dokumente juodu ant balto rašoma: miestui priklausios žemės, ribojosi su Gienayciami, Rymozayciow ir Zodwidayciami kaimais. Kur jie? Gal radę juos rastume dingusį miestą?

Gienayciami – greičiausiai dabartinis Gonaičių (Gienaičių) kaimas į šiaurę nuo dabartinės Erkšvos kaimo. 1907m. dabartiniai Gonaičiai – Gunaičiai.

Zodwidayciami arba Žodvidaičiai – senais laikais buvo ne kas kita, o kaimas stovėjęs dabartinių Ylakių vietoje.

erksvos alkakalnis skuodo krastas
Kažkur čia buvo Bareikių miestas.

Bareikiais domėjosi ir vyskupas Motiejus Valančius. 1859 m. gegužės 25 d. vizituodamas Ylakių bažnyčią, jos klebonui kunigui Kregždei liepė peržiūrėti senus miestelio bažnyčios dokumentus ir jei ką rastų apie dingusį miestelį, praneštų jam raštu.

1860m. vyskupas iš kunigo gavo laišką, kuriame buvo pasakojama, jog Ylakių parapijietis Genutavičius kunigui Kregždei pasakojo, kad neva po to, kai Švedai karo metu Bareikius sudeginę ir jis nebeatsigavęs, to miestelio kunigas persikėlęs į Žodvidaičių kaimą, esantį atokiau, miškuose.

Jei jums smagu skaityti mano tekstus, žinokit, jog kažkas už tą malonumą sumokėjo, paremdamas mano veiklą ir iniciatyvą. Jei turit, bent kokias galimybes, prisidėkite prie tų žmonių, kurie patikėjo manimi – tai tikrai nėra dideli pinigai: skirdami 1, 2, 3 arba 10, 20, 50 USD tapkite ir jūs mano rėmėjais. Tai labai paprasta – tiesiog užsukite į mano rėmimo platformą PATREON. Visad smagu kažką gauti veltui, tačiau pamąstykite kokiais būdais tai tampa prieinama. Tęskime pasakojimą…

Vėliau Zodvidaičiai imti vadinti Ylakiais. Pagal 1596m. Skuodo valsčiaus inventorių Skuodo ir Grūstės valsčių pavietininku buvo Markas Ylokaitis. Visai gali būti, jog Ylokaitis taip intensyviai “globojo” kaimą, jog šiam prilipo Ylokio – Ylokių – Ylakių pavadinimas. Visai gali būti, jog Markas čia turėjo intersą. Markas… Vardas ne lietuviškas – hebrajiškas. O juk anais laikais ponai žydus samdė, kad šie tvarkytų ūkio ir piniginius reikalus (apie tai plačiau straipsnyje “Kada Skuode pasirodė žydai” ). Jie valdė ir karčiamas. Matyt, Markas nužiūrėjo, jog kaime pastačius karčiamą, eis geras pinigas. Ir ėjo… Ir kaimas klestėjo ir ilgainiui peraugo į miestą, į Ylakius. O Bareikiai paslaptingai dingo.

1684 m. Ylakiuose jau gyveno 48 šeimos, kurios valdė 44 valakus žemės. Tuo metu čia jau stovėjo bažnyčia, veikė karčema. Tai jau faktas. Miesteliu jis tapo 1717-1725 metais.

Valakas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės ploto matavimo vienetas, lygus apie 21 ha.

Trečias kaimas Rymozayciow (Rimošaičiai), buvęs netoliese Bareikių, kol kas taip ir lieka nežinomu. Gal tai dabartiniai Rumšaičiai? Juk Erkšvą ir dabartinius Rumšaičius skiria tik 7 km atstumas, jei matuoti tiesiu taikymu. Gonaičiai per 2,3 km, Ylakiai per 4,6 km. Kas yra 7 km? “Šūds y nieks”, – pasakytų mano mama žemaitė, kuri jaunystėje pėsčiomis iš Tėvelių kaimo į Skuodo turgų nešdavo parduoti kiaušinius. O juk Tėveliai nuo Skuodo tik per 6,5 km kelio pėsčiomis. “Kas čia y!” – būtų pasakęs bet kuris senos gadynės žemaitis.

Negalima kategoriškai tvirtinti, jog Bareikiai stovėjo dabartinio Erkšvos kaimo vietoje, tačiau labai tikėtina, kad jis buvo kažkur netoliese, ant Luobos upės kranto su į ją įtekančiu upeliuku. Gal aplink alkakalį ir ant jo, nesgi kunigas Kregždė vyskupui M. Valančiui mini ir kitą Bareikių miesto pavadinimą – Alką. Galbūt… Anot kunigo Kregždės miestelis plytėjęs lygumoje tarp upės Lubos ir kažkokio upelio įtekančio į ją. Luoba, upelis, alkas – Luoba, Pragulba (arba Ašoklis), Erkšvos alkakalnis. Panašu? Panašu.

Atrodo lyg viskas daugmaž su tais Bareikiais būtų aišku. Kur miestas stovėjo lyg ir aišku. Kada miestas pilna koja gyvavo – aišku: dokumente minimas 1568m. Kada dingo nuo žemės paviršiaus lyg ir aišku – jo nėra 1595 metais G. Merkatoriaus sudarytame Lietuvos žemėlapyje. Nėra jo ir 1613 metų M. K. Radvilos išleistame LDK žemėlapyje. Jei buvo toks didokas miestas, kaip liudija inventorizacijos dokumentai, į vieną ar į kitą žemėlapį turėjo patekti. Jis nepateko ir į 1592 metų testamentą, pagal kurį Skuodą ir Grūstės dvarą su valsčiumi atiteko Jonui Karoliui Chodkevičiui. Nors kunigas Kregždė M. Valančiui tvirtina, kad Bareikius sugriovę švedai. Tačiau jų kariuomenė Skuode ir jo apylinkėse stovyklavo 1656-ųjų žiemą. Kunigas, matyt, suklydo arba rėmėsi tik netiksliais žmonių atsiminimais. Lieka du klausimai: kodėl miesto neliko ir kas jis buvo iki tol, kol Chodkevičių įnoriu tapo Bareikiais?

Į pirmąjį miglotai, hipotetiškai galima beveik ir atsakyti. Bareikius tarp 1568 ir 1592 metų kažkuriuo laiku galėjo pražudyti maras – dažnas anų laikų nelaukiamas svečias. 1500-1600-aisiais metais Lietuvoje prasiautė net 14 maro epidemijų. Jos kildavo maždaug kas 8-eri metai. Jei maras nušienavo visus gyventojus, galbūt niekas po to nebenorėjo į Bareikius keltis gyventi. Bijojo…

Ko? Dievo bausmės.

Už ką bausmė?

Miestas, kuriam buvo suteiktas Chodkevičių giminės mistifikuoto, fikcinio protėvio Bareikos vardas, be abejo buvo globojamas, be abejo klestėjo, be abejo jame buvo turtų. O kur upeliais iš visokios prekybos ir šmukulio teka pinigai, ten ir nuodėmės. Galbūt todėl liko žmonių pasakojimai apie pelkėse nuskendusias bažnyčias ir prakeiktus pinigus. Jei prasiautė maras, kuris paklojo visus miestelėnus, visi kalbėjo ne kaip nors kitaip, o kaip apie dangaus bausmę. Tuo galėjo įtikėti ir Chodkevičiai. Taip nutikus, nesunku TAIP viską “pamiršti“, kad istorijoje nieko ir neliko apie Bareikius. Juos “UŽMIRŠO”! Liko tik markapiai.

Apie tai kaip maro epidemijos metu būdavo elgiamasi su pastatais ir žmonėmis Šarūnas Subatavičius straipsnyje “1710 metų maras Lietuvoje. Priežastys ir pasekmės” rašo:“Sergančiųjų maru namai buvo izoliuojami, prie jų statomi balti arba juodi kryžiai, į juos buvo draudžiama įžengti. Karantinui užtikrinti budėdavo kareiviai, šaudę į mėginančius išeiti, o nepranešusiems apie susirgusiuosius buvo atimamos piliečio teisės. Kaime susirgus vienam gyventojui, tų namų gyventojai buvo iškraustomi už kaimo į palapines, pakrūmes ar kitur, o namai nugriaunami, sudeginami,  lavonus laidodojo kuo greičiau, kapus apibarstydavo storu kalkių sluoksniu. Būdavo stengiamasi supilti didesnius kauburius žemių ant palaidotųjų, kad ilgam iš tolo būtų matoma, buvo statomi trys raudonais dažais pažymėti kryžiai, teritorija aptveriama akmenų tvora. Maro kapų būta visur, tik dabar mes daug vietų pamiršta, pasikeitusios nebeatpažįstamai ir mes nebežinome.”

Kažkas panašaus galėjo vykti ir 1500-1600-ųjų laikotarpiu, pavienių, bet dažnų maro epidemijos protrūkių metu.

Raudona juosta - tapk zurnalo remeju

Jei Bareikius pražudė maras, netoliese reikia ieškoti markapių. Ten stovėjo kryžiai… daug kryžių. Ten niekas kojos nekėlė… Pamenate vietovę – Kryžiai.

O žmonės su pagarbia baime žvelgė į tą vietą, kurioje nunyko miestas…

Papelkys buvęs į pietvakarius nuo Mockaus pušynėlio. Tai buvusi maždaug 1 ha ploto pelkė-bala, kur tryško apie 20 atvirų šaltinių, verdančių dugne. Čia nuskendęs dvaras ar miestelis. Dieną šaltinių dugne buvo matyti plytų. Ūkininkai papelkio nešienaudavo, čia neganydavo ir vaikams neleisdavo čia braidyti.

Tokiam Bružui prisisapnavęs ar pasivaidenęs kunigas ir pasakęs, jog miškelyje, kur bažnyčia nuskendo, yra 12 statinaičių aukso. Netgi rodęs į auksą ir liepęs statyti naują bažnyčią. Kitam gi praeiviui naktį akimirkai pasirodęs visas miestas ir gražūs rūmai. Žmonės kalbėję, jog kartą metuose čia kunigas laikąs mišias. Jeigu kokį žmogų jis pamatąs, tuoj vedąs į požemius ir rodąs pinigus. O juk buvo pasakojama, kad vienu metu miškelio aikštelėje įsitaisęs gyventi aklas ubagas su ubage. Aklas buvęs, nes neva suradęs tuos kunigo pinigus. O kartą medžiotojas čia pametęs patroną, kuris nukritęs į rūsį. Medžiotojas nusileidęs į jį ir matęs tuos pinigus, bet kas po to atsitikę – neprisimenąs. O dar pasakojo, jog miškelio viduryje buvęs atviras pailgas šaltinis. Ten neva ir nuskendusi bažnyčia. Ta vietą žmonės laikę šventa: niekas nekirtę medžių ir neganę galvijų…

Be abejo, čia beveik nieko tikra – tik sapnai, pasakos… Bet nebūna ugnies be dūmų. O ar galima šiais laikais atrasti keistų panašių vietų, rūsių, į kuriuos gali įkristi medžiotojo patronas? Ir apie kuriuos, toks klajūnas kaip aš, nieko nebūtų girdėjęs arba girdėjęs tik “kažkur skambinant varpais”… Galima. Aš tokią vietą radau. Bet mano nuotraukoje tikrai ne Bareikių miesto liekanos. Bet įsivaizduokim, jog tokias liekanas valstietis randa po 100 metų, kai buvo apleistas miestas… Ką jis turi manyti ir pasakoti kitiems?…

Tačiau tai dar ne pabaiga. Atrodo, jog Bareikiai galėjo turėti dar senesnį pavadinimą – Lunarinė. Tačiau apie tai ketvirtame ir paskutiniame paskojime apie dingusį Skuodo krašto miestą.

Pirmas pasakojimas apie dingusį miestą.

Antras pasakojimas apie dingusį miestą.

Rengiant šį pasakojimą remtasi Aušros Šmaižytės, kuri 2009m. baigė Skuodo II-ąją vidurinę mokyklą, 2016m. Vilniaus Universitetą ir įgijo archeologės specialybę, darbu.

Pranas Šarpnickis

Advertisements