Vokieciai dviratininkai 01
Vokiečiai žygiuoja užkariauti rytų. Asociatyvi nuotrauka.

Be abejo, pasakojimą reikėtų pradėti nuo to, kaip sovietai atsikraustė į Skuodą, kaip jie trėmė žmones, kaip jie po miestelį tampydami patrankas “ruošėsi” karui – vykdė pratybas. Tačiau kaip gerame, nuotykių filme pradėkime nuo vaizdo… Ne… nuo garso. Tolumoje, nuo Kulų pusės pasigirsta motociklo birbimas. Staiga iš už posūkio, ties dabartiniu Laisvės g. 52 arba 54 namu išnyra motociklas Zundapp KS-750. Kiek pavažiavęs vokietis stebteli, tvirtai nuleidžia abi kojas ant brukio akmenų. Variklio neišjungia, akis dengia apdulkėję apsauginiai akiniai, rankos atraitotomis rankovėmis ant vairo ragų. Stovi, atydžiai tyrinėja miestelį…

Mano bendraamžiai puikiai prisimena, kaip mus sovietmečiu mokė apie Antrojo Pasaulinio karo pradžią – karas prasidėjo netikėtai

Iš tiesų, karo buvo laukiama ir jam buvo ruošiamasi. Lietuvių antisovietinio pasipriešinimo dalyviai ketino pasinaudoti proga, sukilti prieš rusų režimą ir atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Buvo kaupiami ginklai, steigiamos pogrindinės organizacijos ir verbuojami žmonės, kurie prasidėjus karui turėjo būti apginkluoti ir tapti kovotojais; rengiama ir platinama antiokupacinė literatūra.

Pirmąjame pranešime, kurį gavo Lietuvos pogrindis, buvo nurodyta, jog karas prasidės tarp gegužės 1 ir 10 d.; antrąjame pranešime – jog tai nutiks birželio 18-26 d. Tai primena, reklaminius skelbimus apie renginį, kuris vis atidėliojamas. Telšiškis kunigas Velavičius birželio 19 d. laiške Varnių Pavandenės kaimo gyventojui Adomui Jurgeliui rašė, kad „pas mus žada būt sekmadienį balius. Mes vaišinsim. Linkiu ir jums pasivaišint.” Tą pačią dieną, kai A. Jurgelis gavo laišką, iš Kelmės atvyko mokinys Jurgis Matula ir pranešė, kad sekmadienį prasidės karas. Šeštadienio vakarą pogrindininkai, susirinkę prie Sprudės kalno (netoli Varnių) numatė, kokių veiksmų imsis prasidėjus karui. Nevarėnų (netoli Sedos) pogrindinės organizacijos nariai karo pradžios datą sužinojo birželio 21 d. Rietavo pogrindininkams karo pradžios data buvo pranešta prieš kelias dienas. (Alfredas Rukšėnas “1941 m. Birželio sukilimas Kretingos, Mažeikių ir Telšių apskrityse”; GENOCIDAS IR REZISTENCIJA, 2010, 1(27), ISSN 1392-3463). Toks  pat antisovietinio pasipriešinimo kuopelių tinklas egzistavo ir Skuodo rajone – be abejonės, ir jie gavo žinių. Žinią karo išvakarėse gavo visa Žemaitija ir Lietuva.

Taigi, daug kas apie to kruvino koncerto pradžią žinojo, tik nežinojo koks jis bus ir kuo baigsis. Kai didysis nuotykis, pakeitęs visų skuodiškių gyvenimus, prasidėjo, netgi buvo pakankamai gerai žinoma, kurioje vietoje yra vokiečių daliniai ir kaip jie juda Skuodo link. Kaip?! Apie tai kiek vėliau.

Tuoj, tuoj prasidės kontraversiškas laikotarpis – žus kalti ir nekalti, vaikai ir moterys. Po birželio 22d. ilgiems dešimtmečiams bus sunku atskirti, kas šaudė niekuo nekaltus civilius žmones, o kas iš tiesų kovojo dėl Lietuvos nepriklausomybės. Bus sunku susivokti kur tiesa, o kur melas, kur karaliavo idėjinės tiesos ir kur buvo paprasčiausia neapykanta bei siekis, pasinaudojant suirute užgrobti kaimyno turtą arba tiesiog atsikeršyti už gyvenimiškas skriaudas.

Toliau šiame pasakojime remsiuosi gyvais, buvusio skuodiškio Raimundo Šukio prisiminimais, kuris šiuo metu yra garbaus amžiaus ir gyvena Jungtinėse Amerikos valstijose, iš Skuodo kartu su kitais pabėgėliais į vakarus pasitraukęs 1944m.

Prasidėjus karui jis buvo 14-likos metų paauglys. Daug kam gali kilti klausimas, ar galima pasitikėti jo prisiminimais? Tada turėtume savęs paklausti ar apskritai galima pasitikėti bet kokiais savo ar kieno nors prisiminimais? Tačiau, jei įvairių žmonių prisiminimai ima sutapti, pradedi manyti, jog tai, ką skaitai, visgi yra tiesa. Žmogus žmogui nelygus – kai kuriuos dievas apdovanoja ypatinga atmintimi. Kita vertas, netikėtai į mūsų gyvenimus įsiveržę įvykiai įsirėžia taip giliai į atmintį, jog jų pamiršti tiesiog neįmanoma. Taigi…

1941m. birželio 22-ąją Raimundas apie pusę devynių ryto nuėjo į mokinių mišias. Jos būdavo trumpesnės, nei kitos ir sutraukdavo daug atostogaujančių moksleivių. Kadangi buvo trumpos, jas mėgo ir susuagusieji. Ak, tas pragmatiškas religingumas! Po mišių daugelis neužsibūdavo bažnyčioje, išskubėdavo savo reikalais. Raimundas gi dar eidamas pirmąją komuniją buvo išmokytas nors penkiolika minučių lukterėti. Ir jis, kaip tikras krikščionis, niekur neskubėjo.

“Kai pagaliau išėjau laukan, tai nei gyvos dvasios šventoriuje nesimatė. Laisvės gatvė irgi visiškai tuščia buvo. Priėjęs Gedimino aikštę, išgirdau motorų burzgimą ore. Kai pakėliau akis į dangų, pamačiau vaizdą, kurio niekad nebuvau matęs. Lėktuvų grupė išsirikiavusi po tris ne taip jau aukštai virš manęs neskubėdami skrido šiaurės rytų linkme. Jų sparnų galai buvo geltoni, o po sparnais matėsi dideli juodi kryžiai. Savo akimis tikėti negalėjau. Karas prasidėjo! Į laikrodį nepasižiūrėjau, bet manau, kad tada, kai tuos lėktuvus pamačiau, turėjo būti apie pusę dešimtos ryto.”, – prisimena Raimundas Šukys (rankraštis “Gimtinė atminties šukėse”)

Tai galėjo būti dvimotoriai Junkers bombonešiai Ju-88. “1941m. birželį operacijai “Barbarosa” paruošti 536 Ju-88 sudarė 56 proc. liuftvafės bombonešių, ir naujausia tuometinė versija (Ju-88A-4) buvo sukurta išmokus Britanijos mūšių pamokas. Kai kurių istorikų nuomuone, Ju-88 tuo metu buvo sunkiausiai pamušamas ir efektyviausias universalus bombonešis pasaulyje” (Robertas Petrauskas, “Barbarosa”, p.175)

junkers-ju-88-6
Bombonešis Ju-88

Maždaug tuo pat metu vokiečių sausumos pajėgos nuo 6 val. ryto kovėsi su raudonarmiečiais prie Palangos. Mūšis baigėsi apie 11 val. ryto ir 291-oji vermachto pėstininkų divizija pasileido pajūriu Liepojos link. Priešakinis pulkas tądien daugiau niekieno netrukdomas nužygiavo 65km.

O tuo tarpu Skuode, prie pašto stovėjo raudonarmietis su šautuvu ir šalmu – užvertęs galvą, nustebęs irgi spoksojo į Ju-88 eskadrilę.

“Manau, kad tokia didelė lėktuvų grupė niekada per visą karą virš Skuodo daugiau nebepasirodė” – prisimena Raimundas Šukys.

Skuodo gatvėse tvyrojo ramuma. Tik du gerai apsirengę jaunuoliai ir mergina, kurie tikriausiai priklausė vietinei komjaunimo kuopelei, iš Dariaus ir Girėno raudono namo nubėgo aikštės link.

Raudonosios armijos karininkai, kurie tuo metu gyveno Skuode, rekvizavę (atėmę) iš žydo Efroimo Segalo autobusą, paskubomis sulaipinę į jį savo žmonas su vaikais, iš miestelio išdardėjo Basanavičiaus gatve, Liepojos link.

Segalis gi nuo seno užsiiminėjo keleivių pervežimu iš geležinkelio stoties į miestelio centrą, bet ilgą laiką vertėsi, naudodamasis arkliais traukiamu žaliai dažytu diližanu. Vėliau atsirado konkurentas, kitas žydas – Gilderis, gyvenęs senamiestyje. Tas irgi įsigijo diližaną, bet nudažė raudonai. Abiems jiems keleivių niekad netrūkdavo. Vėliau Segalas savo senąjį diližaną pardavė ir nusipirko visiškai naują autobusiuką, bet kaip suprantate, neilgai juo džiaugėsi. O ir patį Segalį, prasidėjus karui, ko gero, sušaudė arba išvarė į Dimitravo koncentracijos lagerį. (“Skuodo atminties knyga”, išleista Tel-Avive 1948 m., pagal vertimą iš: Kihilat Shkud; Kovets Zikaron)

Iš Skuodo spruko ne tik raudonarmiečiai, bet ir kai kurie komunistai, kojaunuoliai ir kelios žydų šeimos. Sklido gandai, kad antikomunistinis miesto pogrindis užėmė miliciją.

Tie kurie turėjo radijo imtuvą, klausėsi vokiečių ir Kauno radijo pranešamų žinių. Nors jose daug detalių nebuvo, bet skuodiškiai suvokė, jog pro juos slenkantis frontas nėra svarbus, nes apie čionykščio fronto įvykius nebuvo jokių pranešimų. Tačiau žmonės kalbėjo, jog vokiečiai jau esą kažkur netoliese Darbėnų – informacija sklido kitais kanalais.

Jei jums smagu skaityti mano tekstus, žinokit, jog kažkas už tą malonumą sumokėjo, paremdamas mano veiklą ir iniciatyvą. Jei turit, bent kokias galimybes, prisidėkite prie tų žmonių, kurie patikėjo manimi – tai tikrai nėra dideli pinigai: skirdami 1, 2, 3 arba 10, 20, 50 USD tapkite ir jūs mano rėmėjais. Tai labai paprasta – tiesiog užsukite į mano rėmimo platformą PATREON. Nelabai suprantate kaip tai atlikti? Spauskite šią nuorodą: https://skuodokrastas.wordpress.com/kaip-atlikti-mokejima/ Visad smagu kažką gauti veltui, tačiau pamąstykite kokiais būdais tai tampa prieinama. Tęskime pasakojimą…

Ar skuodiškiai pasirodant vokiečių laukė su baime? Tikrai ne. Atvirkščiai, nuotaika buvo ko ne šventinė. “Taip mums besitvarkant ir mokytojas Kuzma užėjo. Visi susirinko tėvo kambaryje, nes ten mūsų radio stovėjo. Mama pastatė porą bonkų, padėjo maisto užkąsti. Visi išgėrė po čerkelę už taip lauktą karą,” – prisimena Raimundas Šukys.

Džiaugtis tikrai buvo kuo – juk visai neseniai, birželio 14-18d. iš Lietuvos rusai ištrėmė  17 ešelonų, apie 17,5 tūkstančio žmonių, tame tarpe ir skuodiškių. Ir štai birželio 22-osios vidudienis – pasienyje raudonoji armija neparodo rimtesnio pasipriešinimo, o iš Skuodo jau baigia išsinešdinti visi rusai. Skuodiškiai vokiečių armijos laukė kaip išvaduotojos.

“Pasisitiprinęs ir kartu su mumis pasidžiaugęs, Kuzma ir vėl išėjo “apsiuostinėti”. Ilgai netrukus grįžo su naujiena, kad vokiečiai jau netoli Lenkimų. Tokia gera žinia ir vėl aplaistyta turėjo būti. Pasirodo Kuzma labai gerai pažinojo vieną Skuodo telefonistę, o telefonas dar iki Kretingos ir net visoje Lietuvoje veikė. Taigi tuo laiku telefonistės geriausi ir tiksliausi žinių šaltiniai buvo, ir ne tik tą dieną.” – prisimena Raimundas Šukys.

Netrukus pasirodė ir pirmasis vokietis – žvalgas. Atbirbė motociklu, stabtelėjo senamiestyje, apsižvalgė – ramu. Apsuko motociklą ir nurūko atgal, geležinkelio stoties link. Nuo Luknių pusės prie Skuodo artėjo priešakinis wemachto, sustiprinto 505-ojo pulko kareivių būrys. Pagrindinės vokiečių 291-ojo pėstininkų divizijos dalys, tą ankstyvą rytą pajudėjusios iš Klaipėdos, Liepojos link traukė keliu pro Palangą, per Rucavą.

7403_tavola_lr
Wermachto motociklas Zundapp KS-750 su priekaba.

Raudonojoje armijoje tvyrojo toks chaosas, jog karininkams dar kiek anksčiau išnešus kudašių, kai kurie paprasti kareivėliai beveik iki paskutinės akimirkos liko stovėti savo postuose. Toje vietoje, kur sovietmečiu bus pastatytas restoranas “Bartuva” (kur įsikūrę dabartiniai “Senukai” – Vytauto g. / Dariaus ir Girėno g. kampas), buvo rusų kareivinės. Skuodiškio Vytauto Martinkaus, mama (jai tada buvo beveik 12 m.) su kitais vaikais, pribėgusi prie sargybinio, stovėjusio prie kažkokio sandėlio durų, ėmusi jam šūkauti:

-Иван, там немцы! (Ivane, ten vokiečiai!)

Tas viską metęs, dėjo į kojas.

Apie pusę penkių trumpai sukaleno kulkosvaidžiai ir nutilo. Paskutiniai, Skuode užsilikę rusų kareiviai (gal apie 10) bėgo laukais iš Skuodo į pietryčius, Mosėdžio vieškelio link.

Taip pirmasis “mūšis” dėl Skuodo ir baigėsi. Žmonės ėmė traukti į miesto aikštę.

“….vokiečių kariuomenė įžygiavo į Skuodą. Pilnos rūpesčių ir neramumų dienelės.” – tądien savo dienoraštyje įrašė Rmantės Šmaižienės mama.

“… grupė vokiečių kareivių, stumdami savo pilkai dažytus dviračius iš Laisvės gatvės įžengė į Gedimino aikštę. Ėjo jie brukiu iki Dariaus ir Girėno kampo, suko į šiaurę ir keliavo Basanavičiaus gatve tolyn. Ėjo be šalmų ir be kepurių. Rankoves pasiraitę. Šalmai ant dviračių rankenų kabojo. Dar dabar matau, kaip pirmasis apdulkėjęs dviratininkas, ne visai blondinas, turėjo apskritus akinius, kurių rėmai labai paprasti lyg iš vielos padaryti buvo. Gal net praeitą naktį visai be miego, toli per šią ilgą dieną jis nukeliavęs buvo, bet jo žingsnis tebebuvo tvirtas, o žvilgsnis tiesus ir tolimas. Į šonus nesidairė. Kai žmonės plojo, šaukė, jo dėmesys visai kitur buvo.”  – prisimena Raimundas Šukys.

Po šiokios tokios pertraukos pasirodė kitas dviratininkų būrys.

“Tuomet, kai antras dalinys per Skuodą ėjo, jau viedrai pilni vandens prie gatvės atnešti buvo. Praeidami kareiviai mielai savo puodukais pasivaišindavo. Kai kurie žmonės net pieną atsinešę į puodukus pylė ir praeinantiems kareiviams siūlė.

Tada mes manėm, kad ne tik tie vokiečiai kareiviai mus iš rusų išvadavo, bet leis ir Lietuvą atkurti. Čia vėl mes klydom. Ir kas liūdniausia, kad klydom ir vėliau manydami, jog vakaruose mes turime draugų.” – prisimena Raimundas Šukys.

Po tų dviejų dviratininkų dalinių vėliau pasirodė sunkvežimiai – pirmieji pilni kareivių, o kiti su įvairiais reikmenis, maistu, bei amunicija. Sunkiosios technikos ir pabūklų nesimatė.

***

Prieš porą metų rašydamas apie pirmąsias Antrojo Pasaulinio karo dienas Skuode  turėjau pakankamai nepilną vaizdą. Kaip matote, laikui bėgant jis pasipildė naujomis detalėmis ir kuo toliau vis labiau įvykiai ir vaizdai stojasi į savo vietas, bet vistiek viskas – taip kaip tiksliai įvardijo savo prisiminimus Raimundas Šukys – išlieka “šukėse”.

Ar gali būti svarbios miestelio istorijai pasakojimų nuotrupos apie kažkokį rusų kareivį stovintį ir žiopsantį į praskrendančius Ju-88? Be abejo, akademinei istorijai tai yra nereikšmingos detalės, tačiau tų smulkmenų pagalba galima pabandyti atgaivinti gyvą vaizdą, kaip kokiame kinofilme, pabandyti pajusti ką tuometiniai žmonės jautė ir kalbėjo, suvokti, jog ir tada pasaulis buvo toks pat spalvotas, su kvapais kaip ir dabar.

Apie tai kas Skuode ir jo krašte dėjosi birželio 23-ią, 24-ą ir kitomis dienomis, bei galų gale kaip Skuodą rusai bandė “išvaduoti” birželio 28-29-ąją, perskaitysite kituose mano pasakojimuose.

Visos tos istorijos niekad iki galo nebus išsamios ir, ko gero, jose išliks netikslumų. Tačiau yra tikimybė, jog laikui bėgant atsiras naujų prisiminimų, detalių, nuotrupų ir gal mes turėsime dar aiškesnį vaizdą. Ko neturėsime, mūsų fantazija sukurs, papildys – taip kaip mes žiūrėdami į neryškų vaizdą, sau smegenyse sukuriame ryškų paveikslą.

Tęsinys: RYTOJ BUS KARAS: rusų medžioklė. Antras pasakojimas

Pranas Šarpnickis

Pastaba: Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti arba informuosite apie tokį faktą autorių.