Vokiecius pasitinka Latviai detale
Vokiečių kariuomenę latviai irgi pasitinka, vaišindami pienu.

“…rytą gana anksti atsikėliau, nes mačiau, kaip tie naujai atvykę žydų mokyklos [Žydų mokykla stovėjo ties Dariaus ir Girėno bei dabartinės Žadeikio gatvės kampu. Tuo metu tos Žadeikio gatvės atkarpa tarp Vilniaus bei  Dariaus ir Girėno gatvių dar neegzistavo. Nuo Dariaus ir Girėno gatvės pietų link ėjo tik brukiu grįsta gatvelė, vedanti į skerdyklą] įnamiai išsirikiavo ir nužygiavo miesto link. Kas man krito į akis, tai kad jie visi buvo apsivilkę smėlio spalvos kombenizonais ir nesinešė ginklų. Savaime aišku, įdomu mums pasidarė, kas jie ir kokia jų paskirtis. Nereikėjo ilgai spėlioti, nes labai greitai visas miestas žinojo, kad tai inžinieriai-kariai, kurių tikslas buvo susiaurinti geležinkelio bėgius, kad vokiečių traukiniai galėtų jais naudotis. Sužinojom, kad savo įrankius jie paliko vagone ant jau pataisytų bėgių, o jų daiktus ir ginklus, paliktus mokykloje saugoja pora pasilikusių karių.”

Taip, anų dienų liudininkui, dabar garbaus amžiaus Raimundui Šukiui, gyvenančiam JAV, anuomet keturiolikmečiui berniukui, prasidėjo trečioji Antrojo pasaulinio karo diena Skuode.

Kol vokiečiai rūpinosi savo reikalais, lietuviai sukilėliai toliau medžiojo besiblaškančius po Skuodo žemę raudonarmiečius. Tą, birželio 24 dieną rusai sunkvežimiu darbėjo iš Sedos į Ylakius. Sukilėliai Vincas Vaškys ir Julius Žeimys jų jau laukė. Suklaksėjo šautuvų spynos, kulkos sulindo į vamzdžius, gaidukų spustelėjimas ir supokšėjo šūviai. Raudonarmiečiai šoko gintis – sužeidė V. Vaškį.

Tą pat dieną Ylakių sukilėliai iššaudė nuo Ylakių Skuodo pusėn besitraukiančių dar vienų rusų karių grupelę.

“Pusryčiaudami girdėjome žemai praskrendant lėktuvą. Pasirodo tai buvo vokiečių žvalgybinis, ryšių palaikymo ir karininkų susisiekimui naudojamass lengvas lėktuviukas Fiesel Stork. Jis nusileido į pievą už Vaižganto gatvės, tarp Dariaus ir Girėno bei Mosėdžio vieškelio. Kai jau žeme riedėjo, pataikė į žole apžėlusį akmenį ir apgadino pusę važiuoklės. Pakilti jau nebegalėjo. Taip jis kelias valandas viduryje tos pievos ir stovėjo, saugomas šalia saulėje besišildančio piloto. Apie pietus atvažiavo sunkvežimis su aviacijos kareiviais. Taisė gana ilgai, bet pagaliau jau saulei panorus leistis, jis įsibėgėjo ir pakilo. Apsuko ratą ir dingo šiaurės vakarų danguje. Nemačiau, kaip ryte jis nusileido, bet jam saugiai pakilti ‘padėjau’, “ – prisimena Raimundas Šukys. – “Tuo tarpu, kai tas lėktuvas buvo taisomas, mūsų gatvė pradėjo prisipildyti kariuomenės. Jie visi pėsti buvo. Tarpe dviejų kareivių grupių aštuoni arkliai traukė labai didelę patranką. Tokios tai niekada nebuvau matęs. Ji toli gražu nebuvo kaip ta vokiečių ‘Berta’, kartais matoma laikršačių puslapiuose, kai apie Pirmą Pasaulinį karą buvo rašoma, bet atrodė kaip žemas namelis, bet be stogo, kurio vietoje paguldytas storas, ilgas vamzdis, o jo apačioje visa eilė ratų. Kiek pravažiavus mūsų namą, ji sustojo, kareivių gretos apiro.”

Fiesel stork
Fieseler Fi 156 Stork

Vokiečių kareiviai vis dar gyvuose prisiminimuose – kultūringi, kvepiantys, geraširdžiai… Be abejo, jų kultūra buvo aukštesnė nei rusų, disciplina wermachte kitokio lygio nei rusų armijos, bet… žmogus yra tik žmogus, o karas yra karas. Koks bebūtų okupantas, užimtose teritorijose, jis visad jaučiasi absoliučiu šeimininku. Ir tuo pačiu, nesvarbu kokio lygio buvo wermachto kariuomenė, joje irgi tarnavo tokie pat žmonės, kuriuos buvo galima papirkti paprastais, žemiškais, vyriškais dalykais.

“Tą rytą nuvažiavęs su savo dviračiu to lėktuvo, bestovinčio pievoje, pasižiūrėti, grįžęs jį pastačiau kieme už namo [Namas, kuriame tuo metu gyveno Raimundas Šukys, stovėjo priešais žydų mokyklą. Dabar pro pat jų namo buvusį sklypą eina Žadeikio gatvelė]. Po kiek laiko vėl laukan išėjęs pamačiau, kaip jaunas vokietis tą mano dviratį iš kiemo vežasi. Įbėgęs atgal į virtuvę, pasiskundžiau mamai, kad prūsas pavogė mano dviratį. Mama paklausinėjo, kaip jisai atrodė. Gerai atsimenu, kadangi jis buvo be šalmo, matėsi labai ryži plaukai, ir turėjo smarkiai šlakuotą veidą. Mama atsinešė skaidriosios bonką iš savo ‘aruodų’, įsivyniojo į skarelę ir išskubėjo gatvėn /…/ susirado tą kareivį, pasidairė, kol pamatė jo puskarininkį, tam papaskojo, kas nutiko, parodė mano dviratį ir pakišo jam tą suvyniotą bonką. Pamatęs ką gavo, paliepė tam savo pavaldiniui dviratį tuojau pat grąžinti. To aš nemačiau, bet mama man vėliau sakė, kad kaip tas dalinys link Gedimino aikštės pajudėjo, tai tas ryžas vokietis, eidamas pro mūsų namą, labai piktai į jį žiūrėjo.”

Tokia buitiška anų dienų detalė, bet, ko gero, puikiai charakterizuoja, koks buvo tas “vokietis” Antrojo pasaulinio karo metu.

Kai mano mamą krikštijo, dalyvavo ir vokiečių kareiviai. Ta proga padovanojo šokolado plytelę, tačiau tuo pat metu karo reikmėms iš kiemo galėjo išsivaryti paskutinę kiaulę. Tad kad daugiavaikė šeima būtų soti, senelis kiaulei pasakydavo: “Cic, kiaule!” ir tvodavo kūju per galvą, kad ši be garso tvarte susileistų ir būtų galima ją slapta išdarinėti. Visokių analogiškų pasakojimų yra išlikę ir apie rusų kareivius, paskui grįžusius 1944m., tik skirtumas, jog jie buvo labiau barbarai ir sunkiau valdomi savo karininkų – pilni nepasotinamo keršto. Bet grįžkime į pirmąją karo savaitę…

Tądien, birželio 24-ąją, maždaug apie 12 val. dienos vokiečių motociklistai, išskuodę iš Gruobinės neužilgo buvo Škedėje. Taip buvo apsupta Liepoja, o ten uždaryti rusai ir raudonieji latviai toliau deperatiškai kovojo. Imantas Sudmalis tuo metu malėsi Liepojoje. Vėliau jis rašys, jog nepaisant intensyvaus bombordavimo, Liepojoje jie neva palaikę puikią tvarką: “Organizuotai iš degančių ir sugriautų namų buvo gelbėjamas turtas. Gatvėmis patruliavo darbininkai”. Galima įsivaizduoti tą turto gelbėjimą ir patruliavimą… Tuo tarpu Skuode…

“Pradėjome apsiprasti su naujo gyvenimo aplinkybėmis. Tas dvasinis pakilimas, džiaugsmas, kad tapome ir vėl ‘išlaisvinti’ pradėjo pamažu nuslūgti ir ne tėl to, kad ką nors blogo patyrėme, bet pati žmogiška prigimtis pradėjo mus grąžinti į kasdienybę. Naujose sąlygose reikėjo pradėt gyvent. Suaugę pradėjo rūpintis maistu. Turgaus nebuvo. Kai kurias krautuves žmonės apiplėšė. Tą savivaliavimą naujoji policija labai greitai sutvarkė, bet visvien gyvenimas toli gražu nebuvo normalus. Mes, vaikai irgi pripratome prie tos kariuomenės judėjimo, kuris pradėjo gana monotoniškas darytis.

Kai trečiadienio ryte nuėjau į miesto aikštę, tai iškart matėsi, kad ta kariškų sunkvežimių vilkstinė, nebebuvo nenutrūkstama. Pravažiuodavo sunkvežimių grupės. Jos nelėkė per brukį kaip galvas prasradusios, judėjo negreitai, bet sustot labai retai turėdavo.” – prisimena Raimundas Šukys.

Pasak, prof. Aleksandro Vitkaus ir gido-istoriko Chaimo Bargmano vokiečiai Skuode jau antrąją karo dieną išleido įsakymą, draudžiantį civiliams nešiotis ir turėti ginklą. Įsakymas nustatė terminą, per kurį galima juos atiduoti, ir pridėjo: “už kiekvieną vokietį šimtas žydų sumokės savo gyvybėmis.”

“Bespręsdamas kur būtų galima nukakti, ant Dariaus ir Girėno gatvės kampo sutikau vieną iš tų gimnazistų, kuris gimnazijos direktorių Lebedį vakar areštavęs vedė. Jis papaskojo, kad turi mūsų gatvėje aplankyt visus namus, apklausinėti gyventojus apie sovietinių karininkų paliktą karišką turtą ir surašyti gyventojų turimus ginklus /…/ Jau prie komunistų niekas ginklų turėti nebegalėjo, tai čia, mano manymu, buvo bandymas surinkti ginklus, kuriuos raudonarmiečių karininkai paliko,” – prisimena Raimundas Šukys. – “Patraukiau į senamiestį. Netoli Šaulių gatvės tilto nedidelė krūva žmonių klausėsi vokiečio puskarininkio aiškinant, kaip karas eina. Jis lietuviškai kalbėjo. Iš akcento girdėjosi, kad jis klaipėdietis. Prisimenu tik tiek, kad jis vis kelis kartus kartojo, kad už šešių savaičių karas rytuose bus baigtas. Mat vokiečiai Prancūziją paėmė per šešias savaites, o rusai tai tikrai taip ilgai neišsilaikys. O mes juo tikėjom. Neilgai trukus po tų jo pranašysčių, prie mūsų grupės sustojo sunkvežimis. Vokietis pasakė sudiev ir, atsisėdęs šalia šoferio, nuvažiavo.”

Taip praslinko dar viena diena ir atėjo birželio 25-oji. Liepojoje vis dar tebevyko aršūs mūšiai. O Barstyčiuose tarp sukilėlių ir rusų įvyko pirmas susirėmimas. Barstytiškiai suėmė politruką (politinį vadovą) ir tris kareivius – patys apsiginklavo geresniais ginklais.

Kitas susišaudymas įvyko Padegimėje – vieną rusą peršovė, o kiti trys, metę ginklus, spėjo pasprukti į mišką.

Tomis dienomis žuvo buvęs Lietuvos kariuomenės 1-ojo husarų pulko kulkosvaidžių eskadrono vadas, grafo Aleksandro Tiškevičiaus sūnus leitenantas Kazimieras Tiškevičius. Jis sunkvežimiu vežė sužeistus sukilėlius į Skuodo ligoninę. Vokiečiai sunkvežimį palaikė sovietų karine transporto priemone ir apšaudė iš prieštankinio pabūklo. Visi važiavusieji žuvo.

Remiantis kitais duomenimis, prie Apšės upės budėję vokiečių kariai pastebėjo nuo Skuodo pusės artėjant rusišką sunkvežimį. Jam neprivažiavus Jonaičių sodybos, dešinėje žvyrkelio pusėje, vokiečiai atidengė ugnį. Sunkvežimis sustojo. Iš jos iškeltomis rankomis iššokęs vairuotojas buvo nušautas. Tada iš kabinos su baltu skudurėliu išlipo grafas K. Tiškevičius, kurį vokiečiai taip pat nušovė. Vairuotojas sukniubo kairiąjame kelkraštyje, grafas – dešiniąjame. Sunkvežimio kėbule vokiečiai aptiko du jaunus vyrus, vieną iš jų mokytoją. Tai buvo Ylakių sukilėliai, susižaloję neatsargiai elgdamiesi su kulkosvaidžiu. Juos abu grafas su vairuotoju vežę ne į Skuodo, o į Liepojos ligoninę.

Netrukus buvo atgabenti karstai ir nušautieji palaidoti Narvydžių kapinėse. Po keleto mėnesių atvykę K. Tiškevičiaus artimieji žuvusiojo palaikus pervežė į Kretingą ir palaidojo šeimos koplyčioje greta senelių Juozapo ir Sofijos Tiškevičių bei Marijos Tiškevičiūtės.

Pasak A. Gražiūno, K. Tiškevičius vadovavo sukilėlių daliniui, kuris birželio 24 d. kovėsi su raudonarmiečiais Narvydžių apylinkėse, ir iš ten vežė sužeistuosius į ligoninę. Žurnalisto J. Vyšniausko žiniomis, K. Tiškevičius vadovavo Židikų apylinkėse veikusiam partizanų sukilėlių būriui. Straipsnio autoriui nepavyko rasti tai patvirtinančių duomenų. Narvydžių apylinkėse veikė V. Stankūno vadovaujamas sukilėlių būrys, bet žinių, kad K. Tiškevičius su šiais partizanais turėjo ryšių, nerasta.

Atrodo, jog būtent tą trečiadienį, virš Skuodo praskrido keletas rusų bombonešių, kurie tikriausiai taikėsi į geležinkelio liniją, bet kliuvo miesteliui.

Jei jums smagu skaityti mano tekstus, žinokit, jog kažkas už tą malonumą sumokėjo, paremdamas mano veiklą ir iniciatyvą. Jei turit, bent kokias galimybes, prisidėkite prie tų žmonių, kurie patikėjo manimi – tai tikrai nėra dideli pinigai: skirdami 1, 2, 3 arba 10, 20, 50 USD tapkite ir jūs mano rėmėjais. Tai labai paprasta – tiesiog užsukite į mano rėmimo platformą PATREON. Nelabai suprantate kaip tai atlikti? Spauskite šią nuorodą: https://skuodokrastas.wordpress.com/kaip-atlikti-mokejima/ Visad smagu kažką gauti veltui, tačiau pamąstykite kokiais būdais tai tampa prieinama. Tęskime pasakojimą…

“Labai greitai pasklido žinia, kad rusai Skuodo senamiestį ‘subombordavo’. Parėjau namo prisistatyti, kad aš vis dar viename gabale ir apsisukęs, iškeliavau į senamiestį ‘įvertinti’ ten esančios padėties.

Priėjus Šaulių gatvės tiltą, matėsi, kad jis buvo vieną kitą nedidelį cemento gabalą praradęs. Vienoje vietoje net per kumščio dydžio skylę, išmuštą šaligatvyje. Jei nebūčiau žinojęs, kad netoli bomba sprogo, tai būčiau manęs, kad kas supykęs kūju savo apmaudą ant to tilto išliejo. Bomba sprogo į vakarus nuo tilto sausoje upės vagoje. Buvo krateris, buvo ir akmenukų tolokai nusviestų. Turiu pripažinti, kad iš to susidomėjimo tilto likimu, net nepastebėjau išmuštų langų netoli tilto stovinčiuose pastatuose.

Kita bomba sprogo ant vakarinio dabartinės Poškos ir Laisvės gatvių kampo. Ten stovėjęs namukas į šipulius pavirto, bet kiti tai mažai tenukentėjo. O viduryje Poškos gatvės, kiek toliau į šiaurę, tai gana gili duobė išversta buvo. Tuo metu ta gatvė net iki Bartuvos nebuvo nuvesta. Grindinio ji neturėjo, tai bomba gan giliai įsmigt galėjo prieš sprogdama. Kas labiausiai visus žioplius domino, tai buvo dar viena nesprogusi bomba, begulinti visai arti  tos išraustos duobės. Bomba buvo nedidelė. Jos galva nedaug didesnė, gal net plonesnė, bet ilgesnė negu tų minosvaidžio šovinių, kuriuos anądien mačiau pievoje priešais mūsų namus. Bombos uodega, kuri baigėsi sparneliais, apsuptais iš išorės platoku plonu metalo žiedu, tai jau daug ilgesnė buvo negu tų minosvaidžio šaudmenų. Visokiausių nuomonių buvo, nes tiek daug ‘žinovų’ tenai stovėjo, bet kad tai padegamoji bomba, tai labai daug kas sutiko. Nenustebčiau, jei ją, gatvę betaisant, į tą duobę kas nors nustūmė ir žemėmis užpylė. Gal net ir dabar jau visai subirus tenai dar tūno.

Pasirodo, kad kelios bombos sprogo ir netoli žydų kapinių /…/ Tas nevykęs Skuodo bombordavimas dar labiau sustiprino nuomonę, kad Raudonoji Armija tikrai labai greitai subirės.”

Išaušo dar viena nauja diena, ketvirtadienis, birželio 26-oji. Raudonųjų medžioklė Skuodo žemėse tebesitęsė. Geldėnų (netoli Barstyčių) sukilėliai sekė tris jūrininkus. Šie užėjo pas ūkininką Duonėlą ir paprašė valgyti. Kambaryje jie ir buvo užpulti bei nuginkluoti.

Tą pačią dieną, vakare atėjo žinia, kad Barstyčių link artinasi kulkosvaidžiais ginkluoti raudonarmiečių būriai. Sukilėliai ketino juos apšaudyti, išblaškyti ir įsigyti ginklų. Kiek toliau nuo miestelio jie jau buvo išardę tiltus, medžiais užvertę kelius. Raudonarmiečiai, įsirėmę į tas kliūtis, pasuko kitur, ir kautynės neįvyko. Istorikas Alfredas Rukšėnas  mano, jog būtent šie barstytiškių veiksmai nulėmė tai, jog Barstyčiai, Žemaičių Kalvarija ir tolimesnės apylinkės išvengė raudonarmiečių puolimo. Barstyčių sukilėliai per tą pirmąją karo savaitę suėmė 33 asmenis.

Birželio 27-ąją Liepojoje rusai ir visokie kitokie raudomi gynėjai jau buvo suplakti, miestas sugriautas – vokiečiai įžengė į senamiestį. Toliau vyko tik pavieniai gatvių mūšiai ir išlikusių rusų dalinių desperatiški bandymai išsiveržti iš apsupties įvairiomis kryptimis.

Birželio 28d. Mosėdžio sukilėliai važiuodami į Darbėnus pastebėjo kareivį ir palaikę rusu, ėmė šaudyti į jį. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo vokietis. Jam žemaičiai peršovė milinę – gerai dar, kad tik tiek. Kitą dieną į Mosėdžio sukilėlių štabą atvyko dviejų karininkų vadovaujamas vokiečių kareivių būrys. Mosėdiškiai buvo apieškoti, iš jų atimti ginklai, jiems grasinta… Incidentą pavyko užglaistyti (tikriausiai ne degtinės buteliais), o vokiečiai, palikę sukilėlių štabe savo karių ir leitenantą, kuriam buvo pavesta prižiūrėti partizanų veiklą, išvažiavo.

Pasak istoriko Alfredo Rukšėno Vokietijos ir SSRS karo pradžia reiškė ne tik sukilimo Lietuvoje, bet ir okupuotuose Rytų Europos kraštuose gyvenančių žydų genocido pradžią, nes įkandin vokiečių kariuomenės vykstančių vokiečių saugumo policijos ir SD A, B, C, D operatyvinių grupių vadams dar 1941 m. birželio 17 d. susitikime Berlyne su Trečiojo Reicho vadovybės atstovais buvo duoti nurodymai naikinti visus žydus. Kadangi šios užduoties buvo neįmanoma įgyvendinti tol, kol okupuoti kraštai ir jų gyventojai nėra visiškai perėję į vokiečių kontrolę, buvo įsakyta vokiečių karinės administracijos laikotarpiu šalia lietuvių, rusų ir kitų tautybių asmenų naikinti pirmiausia tuos žydus, kurie, kaip ir kitų tautybių žmonės, buvo sovietiniai aktyvistai ir galėjo aktyviai pasipriešinti nacių okupaciniam režimui. Į žydų naikinimą buvo įsakyta įtraukti vietos antisemitines jėgas. Istorikas Alfredas Rukšėnas pastebi, “…kad kalbant apie 1941 m. Birželio sukilimą Lietuvoje sukilėliai tapatinami su žydšaudžiais, žydų genocido vykdytojais. Tad ar galima Kretingos, Mažeikių ir Telšių aps. sukilėlius laikyti ir žydų genocido vykdytojais? Prasidėjus karui ir mūsų krašte kilus sukilimui, partizanų būriai susiformavo kaip karinės pajėgos, kurių tikslas – Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karinių veiksmų Lietuvos teritorijoje metu dalyvauti koviniuose veiksmuose prieš raudonarmiečius ir sovietų valdžios aktyvistus, atskirose Lietuvos vietovėse paimti į savo rankas valdžią dar iki ateinant vokiečių kariuomenei. Sovietų karines pajėgas vokiečiai baigė išstumti iš Lietuvos birželio 28 d. Vadinasi, birželio 29 d. sukilėlių būriai nustojo vykdyti tas funkcijas, kurioms atlikti buvo suformuoti pačioje karo pradžioje, dėl to nuo tos dienos jų jau nebegalima vadinti sukilėlių partizanų būriais, o jų narių – sukilėliais partizanais. Taigi, /…/ tuos sukilėlius galima laikyti ne tik laisvės kovų dalyviais, bet ir žydų genocido vykdytojais, kurie prieš žydus nukreiptus veiksmus atliko Birželio sukilimo metu, t. y. 1941 m. birželio 22-28 d.” (Alfredas Rukšėnas “1941 m. Birželio sukilimas Kretingos, Mažeikių ir Telšių apskrityse”; GENOCIDAS IR REZISTENCIJA, 2010, 1(27), ISSN 1392-3463)

Kada į Skuodą atvyko vokiečių saugumo policijos ar  SD A, B, C, D operatyviniai būriai? Kada prasidėjo žydų žudynės? Kaip jos galėjo sietis su birželio 29-osios dienos įvykiais? Ko gero, aiškaus atsakymo niekad nebus – įvykiai perspynė į neišardomą kruviną giją.

Pasak, prof. Aleksandro Vitkaus ir gido-istoriko Chaimo Bargmano, sukilėliai jau pirmomis karo dienomis suimtus sovietų karius, komunistus, komjaunuolius ir kitokius raudonus aktyvistus uždarė dviejose Skuodo parduotuvėse, kinoteatre, bei policijos nuovadoje. Pasak jų, žydai iš savo namų ir parduotuvių pradėti varyti po kelių dienų nuo karo pradžios. Po 20 žmonių buvo vedami į lauką ir apieškomi. Remiantis kaltinamojo J. Mažunavičiaus vėlesniais parodymais, tomis dienomis pas du žydus radus rusiškų pinigų, jie buvo sumušti ir nušauti. Galima manyti, jog ta žiaurumo banga kaip raugas pradėjo kilti ketvirtadienį – penktadienį (birželio 26-27d.), baisųjų įvykių išvakarėse.

Šeštadienį, birželio 28d. po piet kelios grupelės komjaunuolių, komunistų ir kitokių raudonųjų prasiveržė iš Liepojos apsupties pietų kryptimi ir susiėjo kapinėse. Jų čia prisirinko apie 200-250 vyrų ir moterų. Tarp jų buvo Imantso Sudmalio vadovaujama komjaunuolių šaika, bei kitokios žvaigždės, kaip antai “Komunisto” redaktorius A. Krievs, buvęs prokuroras I. Sprunde, Liepojos vykdomojo komiteto sekretoriaus pavaduotojas A. Dunduris. Pastarasis atsistojo ir pasakė, jog visai tai didelei grupei vadovausiąs jis.

Tuoj žvalgai pranešė, jo pietuose vokiečių nesą. Netrukus nuo miesto pusės atbarškėjo 12 sunkvežimių, į kuriuos visi ir susirioglino – maždaug po 20 į kiekvieną – apšutę, prakaituoti, žaizdoti, alkani. Praskuodę per Bernati, Nycą, kolona pasiekė Ječi, kur šiek tiek atsipūtė. Pakeliui prie jų dar prisijungė iš Liepojos katilo pasprukę pavieniai kovotojai.

Paskui kolona vėl pakilo ir nubrazdėjo Rucavos link. Tikriausiai ties A11 ir P113 kelių sankryža susidūrė su keliais vokiečių sunkvežimiais ir lengvuoju automobiliu. Jie gi nežinojo, kad atsidurė 291-osios vokiečių pėstininkų divizijos kelyje. Užvirė mūšis. Susidoroję su priešu, liepojiškiai tikriausiai susivokė, kad važiuoja netinkamu keliu ir pakeistė savo maršrutą – pasuko į Bartą, tačiau ten kaktomuša vėl susidūrė su vokiečiais. Mūšio metu keletas sunkvežimių atsiskyrė ir spruko. Likusieji pasuko į pietus – į Dunikos pusę. Karšta diena ėjo į pabaigą… O Raimundas Šukys prisimena:

“…vakare prie mūsų namo, gatvėje išgirdau šūvį. Pasižiūrėjęs, pamačiau, kad gana storas, man nematytas vokiečių karininkas,  pasiėmęs savo pistoletą bando pataikyti į tą mūsų ant stulpo bedegančią lempą. Pirmu šūviu jis nepataikė. Dar porą kartų bandė. Rezultatas vėl toks pat. Mūsų lemputė vis sau degė. Pagaliau savo taiklumu visai nusivylęs, apsisuko ir nuėjo /…/ pabudau šūvius išgirdęs. Pirma mintis – tas vėl į lempą šaudo. Tik šį kartą daug šūvių girdėjos…”

Sekmadienį, birželio 29-ąją, lygiai po savaitės nuo karo pradžios Skuode prasidėjo KARAS – Skuodo pragaras. Bet apie tai kitame pasakojime.

Pranas Šarpnickis

Pradžia pirmame pasakojime: RYTOJ BUS KARAS: 1941-ieji, birželio 22-oji, sekmadienis. Pirmas pasakojimas

Publikacija parašyta remiantis: Raimundo Šukio rankraščiu “Gimtinė atminties šukėse”, Alfredo Rukšėno “1941 m. Birželio sukilimas Kretingos, Mažeikių ir Telšių apskrityse”; GENOCIDAS IR REZISTENCIJA, 2010, 1(27), ISSN 1392-3463, “Skuodo atminties knyga”, išleista Tel-Avive 1948 m., pagal vertimą iš: Kihilat Shkud; Kovets Zikaron ir dar vienu šaltiniu, kurio nenorėčiau (bent kol kas) įvardyti.

Pastaba: Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti arba informuosite apie tokį faktą autorių.