s-l1600 1941 05
Skuodo turgaus aikštė, 1941m., birželio 29d.

Daugeliui skuodiškių diena buvo ilga ir rami, kaip ir didžiuma birželio dienų, o naktis šilta ir trumpa. Vakare žmonės pačirškino lašinį, o gal iškepė kiaušinį, o gal… o gal kas tik duona užkando. Kažkas paskaitė knygą, kažkas paglostė galvelę savo vaikui ir susiruošė miegui. O jau visai vakarėjant kažkas mylėjosi, glamonėjo savo žmoną ar mylimąją. Štai vaikinas ant Bartuvos kranto droviai atsisveikina su mergina ir ši plakančia širdele nutipena namo ir parašo dienoraštyje, kuris neišliks… Tačiau ne vienam šmėsteli mintis apie karą ir rytojų – koks jis bus? Gal laimingas? Ne karas. Rytojus.

Ne visiems tas vakaras toks vasariškai malonus. Štai aukštas, žilagalvis daktaras Levinas (su juo susidursime kitame pasakojime) neramia širdimi uždaro savo kabineto duris ir kruopščiai patikrina savo įrankių lagaminėlį. Jo galvoje sukasi neramios mintys apie savo tėvynainių likimą Vokietijoje – ten jau seniai vyksta pogromai. Ir jis apie tai žino daugiau nei bet kuris lietuvis ar net eilinis žydas, mat susirašinėja su bičiuliais gyvenančiais Europoje. Neramu… nes jis žydas.

Raimundas Šukys, tas keturiolikmetis vaikigalis, pasižiūrėjęs, kaip storas vokietis bando iš valterio pataikyti į gatvės lempelę, nueina miegot. Jo laukia saldus paaugliškas sapnas ir neramus rytojus. Jis dar nežino, kad gyvens taip ilgai, kaip niekas kitas dar negyveno.

Žydų mokykloje įsikūręs inžinerinis būrys – pajuokavę, išgėrę arbatos, ruošiasi miegui – rytoj vėl prie darbų – siaurins geležinkelį… Rytoj daug jų atguls amžinam miegui… Ne prie geležinio kelio… Ne.

Po Skuodo turgaus aikštę vaikštinėja vokiečių majoras, traukia cigaretę: ech, geras tas gyvenimas! Tuoj visi rytai bus Vokietijos ir jie švęs pergalę. Ne, jis nenorėtų likti šiame Dievo užmirštame užkampyje. Velniai griebtų! Jo laukia puiki karjera. Su ta mintim numeta cigaretę ir grįžta į komendantūrą. Koks oras, koks oras! Birželis! Ir jis dar nežino, kad jam liko gyventi maždaug tik 8 valandos.

Rudoną saulės diską praryja melsvi Latvijos miškų toliai… Ten, kažkur per porą-trejetą kilometrų nuo Gurstiškių, susivarę sunkvežimius į girios šunkelį ilsisi maždaug 140-170 vyrų. Tarp jų moteris su vaikais – rusų karininko, o gal latvio komunisto, dar visai neseniai Liepojoje užėmusio aukštas pareigas žmona. Tiek jų liko po paskutinių susirėmimų. Gal trejetas sunkivežimių, vadovaujamų Imanto Sudmalio, atskilo Bartoje.  Vyrai alkani, pervargtę, tikrina ginklus, skaičiuoja patronus, granatas. Pastarųjų turi daug. Tariasi ką toliau daryti. Reikėtų veržtis rytų kryptimi, nes kaip paaiškėjo, ties Palanga nėra jokių Raudonosios Armijos dalinių – informacija apie tai, jog jie čia prasiveržė pasirodė esanti klaidinga. Visa laimė, susidūrimas su vokiečiais ant Palangos kelio baigėsi laimingai ir jie atėmė džipą, kurio kapotas pridengtas raudona vėliava su juoda svastika. Vienas vyrų matuojasi vokiečio karininko mundūrą – jis sėdės už automobilio vairo ir važiuos priekyje kolonos. Taip saugiau – vokiečiai juos palaikys saviškiais… Reikia prasiveržti į rytus, Ylakių kryptimi. Priekyje Skuodas – palyginti stambus miestelis, su keturiais tūkstančiais gyventojų. Kiek jame vokiečių? Visiškai nesinori su wermachto kareiviais susidurti kaktomuša taip, kaip tai prieš keletą valandų įvyko Bartoje. Tada jie susisukę spruko Dunikos kryptimi, kirto Plusti kaimą ir pravažiavę Bartuvą už tilto iš P113 kelio nėrė į vieškeliuką, vingiuojantį palei Bartuvą pietų kryptimi į Skuodą.

Buvęs Liepojos vykdomojo komiteto sekretoriaus pavaduotojas A. Dunduris, kuris vadovavauja šiam būriui, nusprendžia, jog dėl visa ko reikėtų pasiųsti žvalgą, tegu sužino kokia Skuode padėtis. Galbūt jis vilki tamsiai mėlyną kostiumą… Tamsoje mes negalime įžiūrėti spalvos… Galbūt ją įžiūrės Raimundas Šukys.

Skuodo rabinas Chaim Yakov Teruskhin apie antrą valandą nakties pašoka iš miego išpiltas prakaito. Sapnavo degančią maldų knygą. Jis nežino, jog jam liko gyventi tik kelios valandos – netrukus, pakirstas atsitiktinės kulkos, žus Mosėdžio gatvėje. Galbūt Chaim’as pabudo neatsitiktinai… maždaug tuo metu į Skuodo geležinkelio stotį atpūkšėjo garvežys, atitempdamas vagoną pilną Vokietijos saugumo tarnybos  (SD arba Einsatzgruppen) operatyvinės A grupės dalinio rasistiškai nusiteikusių, gerai ginkluotų 200 karių.

PLAČIAU APIE  SAUGUMO TARNYBĄ. Trečiojo reicho represinių organų hierarchijoje ypač svarbi buvo 1939 m. rugsėjo 27 d. Heinricho Himlerio įsakymu įsteigta Vyriausioji reicho saugumo valdyba (Reichssicherheitshauptamt, RSHA). Ji suvienijo valstybinę (vokiečių saugumo policija, gestapas) ir partinę (saugumo tarnyba, vok. Sicherheitsdient, SD) saugumo tarnybas. RSHA viršininku (oficialiai buvo vadinamas Vokiečių saugumo policijos ir SD vadu) buvo paskirtas Reinhardas Heydrichas. Savo ruožtu jis buvo pavaldus reicho SS ir policijos vadui H. Himleriui. RSHA sudarė septynios valdybos. Saugumo policijai priklausė IV (gestapas) ir V (kriminalinė policija) valdybos, o saugumo tarnybai (SD) –  III (vidaus) ir VI (užsienio) valdybos. Visos RSHA valdybos aktyviai organizavo nacistinį terorą, tačiau šioje srityje daugiausia pasidarbavo IV valdyba, t.y. gestapas. Jis duodavo nurodymus persekioti reicho ir nacistų partijos priešus: komunistus, socialdemokratus, pasipriešinimo judėjimo dalyvius, žydus ir kitus numatytus sunaikinti asmenis bei organizacijas. Planuodamas užpulti Sovietų Sąjungą, 1941 m. kovo mėn. Adolfas Hitleris pabrėžė, kad karas su Rusija nebus įprastas karas, – tai bus žūtbūtinė dviejų nesutaikomų ideologijų (nacizmo ir bolševizmo) kova, pasaulėžiūrų karas. Visi tikri ir potencialūs nacizmo priešai turėjo būti beatodairiškai naikinami. Šią užduotį pirmiausia turėjo vykdyti specialiai sukurtos Vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinės grupės (Einsatzgruppen) /…/ Operatyvinės grupės nebuvo nuolatos veikiantys daliniai. Jos buvo sukuriamos kiekvienai naujai Vokietijos invazijai. Sovietų Sąjungos užpuolimui buvo sukurtos keturios operatyvinės grupės –  A, B, C ir D. Kuriamų operatyvinių grupių vadovaujantis personalas 1941 m. gegužės mėn. buvo sutelktas Prečo pasienio policijos mokykloje (netoli Leipcigo). Į šią mokyklą RSHA dažniausiai atsiųsdavo saugumo policijos ir SD darbuotojų. Operatyvinių grupių vadus tiesiogiai skirdavo H. Himleris ir R. Heydrichas. Kiekvienai armijų grupei (Šiaurės, Centro ir Pietų) buvo sukurta po vieną operatyvinę grupę, be to, specialiai 11-ajai vokiečių armijai, kuri turėjo žygiuoti kartu su dviem rumunų armijomis, buvo sukurta ketvirta operatyvinė grupė (D). A grupė buvo priskirta Šiaurės armijų grupei, B –  Centro armijų grupei ir C –  Pietų armijų grupei. Baltijos šalims sukurtą A operatyvinę grupę sudarė 2-asis bei 3-iasis operatyviniai būriai (Einsatzkommandos) ir 1a ir 1b ypatingieji būriai (Sonderkommandos). A operatyvinei grupei iš pradžių vadovavo SS brigadefiureris Walteris Stahleckeris, o nuo 1942 m. kovo 24 d. –   SS brigadefiureris ir policijos generolas majoras Heinzas Jostas. Lietuvoje veikusiam 3/A operatyviniam būriui vadovavo SS štandartenfiureris Karlas Jägeris. (Arūnas Bubnys. Straipsnis: “Vokiečių ir lietuvių saugumo policija (1941–1944”)

Saugumo tarnybos  (SD arba Einsatzgruppen) operatyvinės A grupės dalinys išsrisikiavo ir maršo žingsniu per Kulus, smėlėtu vieškeliu patraukė į Skuodą. Jie apsistos  gimnazijos patalpose. Čia sukris ant grindų, tarp suolų ir koridoriuose – susiruoš miegui. Rytoj šaudys žydus. Tačiau jie dar nežino, kad visų pirma susidurs su ginkluotais komunistais ir komjaunuolais – žmonėmis, užspeistais į kampą ir atsitiktinai atklydusiais į Skuodą. Dalis jų žus – vokiečių ir liepojiškių. Kai eini ko nors pasiųsti myriop, niekad nežinai kas tavęs paties laukia.

Tačiau liepojiškių žvalgas iš Skuodo senamiesčio išėjo anksčiau nei Laisvės gatve pražygiavo dviejų šimtų vokiečių kolona.

Ir štai…

Išaušo 29-osisios rytas. Birželyje auštama apie penktą… Šviesėja dar anksčiau. Ir kukuoja daug gegučių.

Taigi, ankstų rytą mišrus ginkluotų civilių (Liepojos komunistų ir komjaunuolių) bei rusų kareivių ir jureivių būrys (toliau juos vadinsiu tiesiog liepojiškiais), sunkvežimiais pro Gurstiškes pasileido Skuodo pusėn. Priekyje jų burzgė lengvasis automobilis – kübelwagen’as, kurio variklio dangtis buvo pridengtas raudona vėliava su svastika.

Ties žydų kapinėmis stovėjusi vokiečių sargyba su prieštankine patranka, koloną pasitiko be šūvio. Juos matyt suklaidino nacių vėliava. Ugnį iš zenitinio keturvamzdžio kulkosvaidžio, įtaisyto ant priekyje važiavusio visureigio, nieko nelaukdami atidengė liepojiškiai. Taip, netikėtai užkluptus vokiečius ir paklojo vietoje. Nieko nelaukdami dabartine S. Nėries gatve nubarškėjo į Laivės gatvę.

“Senamiestį sovietai pervažiavo nepastebėti. Nors kitas gandas teigė, kad vienas iš mūsų partizanų buvo jų nušautas senamiestyje, sausoje upės vagoje, truputį žemiau už pėsčiųjų tiltelio. Dar kitas gandas teigė, kad vokiečiai per apsirikimą jį tenai vėliau nušovė,” – savo prisiminimuose rašo Raimundas Šukys.

Taip sunkvežimių kolona pro malūną, per tiltą, pro katalikų bažnyčią įbrazdėjo į Skuodo aikštę. Prie komendantūros stovėję vokiečių sargybiniai ir vėl apsigavo – nepaskubėjo pirmieji atidengti ugnies ar pabėgėti kur į priedangą, mat išvydę raudoną vėliavą su svastika ant automobilio dangčio, liepojiškius palaikė saviškiais. Užtat raudonieji nelaukė – iškart apmėtė juos granatomis. Keletą užmušė, kitus sužeidė, krito ir vokiečių majoras, Skuodo komendantas. Liepojiškiai komendantūrą tuoj padegė. Anot rusų šaltinių: “Miestas buvo išlaisvintas. Liudininkai pasakoja, jog ant cerkvės bokšto špiliaus Liepojos gynėjai iškėlė raudoną vėliavą.”

Tačiau….

“…sovietai tą rytą nežinojo, kad apie du šimtai vokiečių tą naktį į Skuodą atvažiavo ir gimnazijoje apasistojo,” – prisimena Raimundas Šukys.

Tai tas pats būrys, kuris popiet ims šaudyti žydus. Toks ir buvo jų pagrindinis vizito tikslas. Tą rytą jų akiratyje pasipainioję liepojiškiai tik įpylė papildomos alyvos į ugnį. Nors žydams jau seniai juodu ant balto Berlyne buvo parašytas galutinis nuosprendis ir viskas gerai suplanuota, raudonųjų įsiveržimas į Skuodą atpalaidavo vokiečių įniršį ir tarsi pateisino jų veiksmus.

Jei jums smagu skaityti mano tekstus, žinokit, jog kažkas už tą malonumą sumokėjo, paremdamas mano veiklą ir iniciatyvą. Jei turit, bent kokias galimybes, prisidėkite prie tų žmonių, kurie patikėjo manimi – tai tikrai nėra dideli pinigai: skirdami 1, 2, 3 arba 10, 20, 50 USD tapkite ir jūs mano rėmėjais. Tai labai paprasta – tiesiog užsukite į mano rėmimo platformą PATREON. Nelabai suprantate kaip tai atlikti? Spauskite šią nuorodą: https://skuodokrastas.wordpress.com/kaip-atlikti-mokejima/ Visad smagu kažką gauti veltui, tačiau pamąstykite kokiais būdais tai tampa prieinama. Tęskime pasakojimą…

Tiesa, rusų šaltiniai tvirtina, jog tas Einsatzgruppen būrys Skuode pasirodė birželio 29-osios antroje dienos pusėje “į Skuodą traukiniu atvyko fašistai, kurie, išsirikiavę grandine, pradėjo pulti miestą.” Vaizdelis kaip iš sovietmečio filmo apie kvailus fricus. Bet juk miestas ne miškas ir ne laukai, kurie panašiu būdu būtų šukuojami. Juolab remiantis Raimundo Šukio prisiminimais ir kitais šaltiniais, atrodo, jog visgi tas vokiečių būrys gimnazijos pastate apsistojo naktį.

Lygiai taip pat ir su ta vėliava ant cerkvės bokšto… Liepojiškių tikslas buvo kirsti miestą, o ne jį išlaisvinti. Norint iškelti vėliavą virš cerkvės, reikėjo prie jos sustoti, išlipti, įkopti į bokštą – pravažiuojantiems liepojiškiams tikrai negalėjo šauti į galvą tokia visiškai absurdiška mintis: gaišti laiką dėl idėjinių niekų. Galų gale ar jie su savimi bent turėjo tą vėliavą?!

Taigi grįžkime į miesto aikštę.

Čia, po pirmųjų šūvių ir granatų sprogimų, tikriausiai į kovą įsitraukė iš policijos nuovados išvirtę Skuodo sukilėliai, vadovaujamų K. Vasario, kurių dalis dar tą pačią dieną, popiet iš laisvės kovotojų virs žmogžudžiais, bet apie tai kitoje istorijoje. O dabar jie raudonuosius ėmė spausti prie katalikų bažnyčios tvoros. Tarp jų ir žemaičių ta pusdienį čia vyks aršiausia kova.

Tarp kitko… visi, kurie nuspaudžia ginklo gaiduką ir pataiko į žmogų, visi jie yra žmogžudžiai, tik socialinė samprata vienus paverčia kovotojais, o kitus žmogžudžiais. Tačiau ko gero, ir vieni ir kiti sapnuoja tuos pačius košmarus. Sociopatai – ne.

Kažkuriuo momentu į mūšį įsitraukė ir tie 200 vokiečių, pasipylusių iš Skuodo gimnazijos pastato. Raudonieji supratę, jog miestas tiesiog kirbėte kirba priešais, kas kaip galėjo spruko iš aikštės visomis kryptimis, kaip pabaidyti tarakonai.

Rusų šaltiniai rašo: “…Mašinos vietoj to, kad iš aikštės būtų pasukusios į Ylakių-Sedos kelią, kur buvo pats teisingiausias kelias, prasiverežiant pas saviškius, nuvažiavo dabartine M. Melninkaitės gatve [Taip sovietmnečiu buvo pavadinta Dariaus ir Girėno gatvė – aut. pastaba]. Ta gatvė už miesto pereina į takelį”.

Ne į takelį, o į vieškelį, vedusį Mosėdžio kryptimi. Smulkmena… Tokių smulkių “netikslumų”, kurie ką reikia sumkenkina, o ko nereikia išpučia – rusų šaltiniuose apstu.

Raimundas Šukys prisimena, jog tomis dienomis “…buvo kalbama, kad rusai žinojo, jog Dariaus ir Girėno gatvėje vokiečių gyveno, todėl jie ten važiavo ir žuvo puldami žydų mokyklą. Mano paaiškinimas daug paprastesnis. Jie pasiklydo, kaip tas vokietis ant arklio, kuris Dariaus ir Girėno gatve į Ylakius jojo. Jeigu kai kam gatve bėgimas savo ‘kudašių nešant’ kariniu puolimu gali būti vadinamas.”

Raimundas Šukys teisus taip manydamas – liepojiškiai tiesiog skuodė kiek įkabindami. Jie tikrai nieko nepuolė. Ir savo nelaimei, bandydami pabėgti iš miesto pataikė tiesiai ginkluotiems inžinerinio būrio kariams į glėbį, pasipylusiems iš žydų mokyklos.

Rusų šaltiniai tvirtina, jog kažkuriuo tuo metu į miestą atklydo dar 3-4 sunkvežimiai su kitais liepojiškiais, matyt, atsilikusiais nuo kolonos arba tiesiog tai buvo Imanto Sudmalio vadovaujami komjaunuoliai, dar vakar atplyšę Bartoje, kai netikėtai susidūrė su vokiečių pajėgomis.

Imantas Sudmalis liko gyvas ir iki pat 1944-ųjų partizanavo, kol galų gale nebuvo užmuštas. Gali būti, jog jis buvo iš tų nedaugelio, kuriems tądien pavyko iš Skuodo ištrūkti gyviems. Rusai vėliau visus juos pavadins didvyriais, o Imantui Sudmaliui sovietmečiu Liepojoje pastatys paminklą.

Galbūt šie komjaunuoliai ir buvo tie, kurie anot rusų šaltinių, kuro sandėlyje užsimetę už rietuvėmis sukrautų malkų ir už akmeninės žydų kapinių tvoros, priešinosi ilgiausiai. Nes kaip kitaip paaiškinti, iš kur raudonieji nei iš šio nei iš to vėl atsidūrė prie žydų kapinių.

Taip pakrikos kovos užvirė gatvėse, kiemuose ir daržuose. Įsiliepsnojo namai, stovėję palei Gedimino gatvę, toje vietoje, kur dabar Skuodo kultūros centras, kur auga liepos. Vienas liepojiškių sunkvežimis taip ir liko stovėti aikštėje – užsidegė ir sudegė.

Ir kad pajustume kulkų švilpesį, dūmų kvapą, riksmus, aimanas, kraują ir kovos “įkarštį”, tiesiog užsuksime į vieną kiemą, vieną namą – ten kur gyveno Raimundas Šukys.

“Ryte pabudau šūvius išgirdęs. Pirma mintis – tas ‘prūsas’ vėl į lempą šaudo. Tik šį kartą daug šūvių girdėjos. Iššokęs iš lovos žvilgterėjau per langą. Gatvėje bėga raudonarmiečiai, tarp jų civiliai. Važiuoja greitosios pagalbos mašina, ją seka vienas ir antras sunkvežimis. Tarp jų daugiau kareivių. Arčiau šaligatvio matau aukštą stambų vyrą su mėlynu kostiumu, laikantį netoli riešo savo kairią ranką [Galbūt jis matė A. Dundurį – aut. past.]. Iš to momento mane pažadino staiga veidrodyje atsiradusi skylė. Tau buvo aukštas, ovalus veidrodis, įstatytas į rūbų spintą, pagamintą iš šviesaus medžio. Apie tą skylę iš labai smulkiai suskilusio nedidelio rato ėjo ilgi spinduliai į visus šonus. Neilgai gėrėjausi tuo naujai sukurtu ‘meno’ dirbiniu. Pasigriebiau rūbus, užsimoviau kelnes ir kažkodėl prieš nusimaudamas naktinius marškinius atidariau į tėvo kambarį duris. Sandargas tupėjo už tėvo stalo. O aš nusprendžiau nusivilkti savo naktinius. Dar tik spėjau rankas pakelti, kaip kažkas trenkė į durų staktą netoli mano dešiniojo žando. Pajutau medines adatėles. Geresnio paskatinimo negalėjo būti krist ant žemės arti pečiaus. Kaip dabar, aš pagalvoju, šūviai juk ėjo iš gatvės, todel nei Sandargas, nei aš tikros apsaugos nuo jų neturėjome. Tik tiek, kad ant grindų susitraukę gulėjome. Manau, kad vokiečiai, kurie žydų mokykloje gyveno, bandydami gatve bėgančius pašauti ir mūsų namą gerai skylėtą sugebėjo padaryti. Bet  ir jų ‘kameraden’ pas mus gyveno. Karo migla net ir labai disciplinuotus karius klaidina! Net įsivaizduoti negaliu, kad tie, kurie savo kailį panikoje nešė, būtų net galvoję atsišaudyt.”

Po minutės šuviai aprimo. Raimundas vien su naktiniai baltiniais šoko pro duris koridoriun ir įsirėmė tiesiai vokiečio atstatytą šautuvo vamzdį. Mat jis, gerokai atsitraukę į koridoriaus galą, šaudė į gatvę pro durų angą ir langus. Virtuvėje išmušęs langą kitas vokietis taip pat kažką medžiojo. Durys į lauko koridorių buvo atviros, dangtis į rūsį pakeltas… iš jo pusiau išlindęs, pasirėmęs šautuvu stovėjo raudonarmietis su šalmu ant galvos ir spoksojo į vokietį šaudantį per langą. Jis pasitraukė, praleido Raimundą žemyn ir nusekė paskum jį. Tuo tarpu Sandargas iš virtuvės visa tai stebėjo. Tai pamatė ir vokietis šaudęs iš virtuvės. Tuoj griebė granatą, užkištą už čebato aulo, ir ėmė sukti dangtelį jos kote, kad prieš mesdamas ją į rūsį, galėtų patraukti šniūrelį. Sandargas, mokėjęs vokiškai, šūktelėjo jam, kad rūsy jo šeima, ir kad jis tą raudonarmietį atvesiąs. Vokietis turėjo matyti, kad rusas į rūsį nusileido palikęs iš skylės kyšantį, atremtą savo šautuvą, tačiau tokiais atvejais žmogus tikriausiai pirmiausia veikia, o tik paskui galvoja. Vokietis nebemetė granatos, leido Sandargui nusileisti į rūsį. Tuo tarpu rusas rūsyje iš savo gimnastiorkos išsitraukė komjaunuolio knygelę ir suplėšė. Sandargas pakalbino kareivį, kuriam tebuvo vos devyniolika ir jie abu išlindo iš rūsio. Netrukus pasigirdo šūvis ir visi buvusieji rūsyje per langiuką pamatė tą raudonarmietį jau gulint žolėje.

Kodėl taip detaliai cituoju Raimundo prisiminimus, rodos apie kažkokį mažai reikšmingą įvykį Dariaus ir Girėno gatvės name? O tas momentas svarbus tuo, jog jei vokietis būtų spėjęs įmesti granatą į rūsį, mes dabar nežinotume tiek daug detalių apie įvykius Skuode pirmomis karo dienomis. Galbūt nebūtų ir šių paskojimų arba jie būtų kitokie – sausi, skendintys tam tikrame rūke, bekvapiai, bejausmiai, nespalvoti.

Tądien dangumi slinko tamsūs debesys, bet nelijo. Pūtė vakarų vėjas, tad liepsnos iš miesto centro persimetė į Dariaus ir Girėno gatvę. Degė namai ir Mosėdžio, ir Ylakių (dabartinėje Vilniaus) gatvėje.

Skuodo centras
Pirmiausia degė ši namų eilė. Vėliau toje vietoje iškils Skuodo kultūros centras.

“Laukan išėjęs mačiau kaip jau ir mūsų gatvės pradžioje namas liepsnojo. Prie mūsų namo pamato, nuo įvažiavimo į kiemą, gulėjo du negyvi raudonarmiečiai. O mūsų bulvių lauke moteris su dviem mažais vaikais sėdėjo. Ji buvo rusė. Apsirengusi gerai. Manau, kad galėjo būti aukštesnio karininko žmona. Jos vienas kelias buvo sužeistas, bet smarkiai nekraujavo. Kokiu būdu jis atsidūrė mūsų kieme, galiu tik spėlioti. Pats paprasčiausias paaiškinimas būtų, bent man, kad ji buvo tame sunkvežimyje, kuris buvo pašautas miesto aikštėje. Iš ten pro liuteronų bažnyčią ir per baptistų ilgą daržą, pro pralaužtą tvorą pasiekė mūsų bulvių lauką. Gal ji ir su raudonarmiečiais, kuriems pavyko savo kailį per daržus išnešti, iki mūsų buvo daėjus. Tenai į jos koja paklydusi kulka pataikė. Negaliu net įsivaizduoti, kad kas nors galėtų tyčia šauti į motiną su dviemn mažais vaikais /…/ Mama su ja kiek pakalbėjo, aptvarstė kelią, atnešus paliko vandens ir maisto. Daugiau nieko jai padėti negalėjo, nes mes patys pradėjome ruoštis benamiais tapti /…/ Girdėjosi ugnies ūžimas, krintančių balkių ir sienų trenksmai, o iš miesto aikštės tik reti sprogimai. Šautuvų aštraus garso jau visai nebesigirdėjo. Kova buvo baigta.”

Skuodas -pastatas
Tada sudegė iš šis gražus pastatas.

Anot rusų šaltinių, mūšiai Skuode vyko iki pat vakaro, o kai kuriose vietose liepojiškiai kovęsi net iki birželio 30-osios ryto. Iš tiesų, mūšiai baigėsi 29-os dienos vidudieny. Sužeistieji buvo tiesiog pribaigiami šūviais, o pasidavusius ar paimtus nelaisvėn vokiečiai dvejomis grupėmis – vienoje buvo 9, o kitoje 14 – išrikiavo prie buvusios Skuodo pieninės ir sušaudė.

Tikriausiai tie vadinamieji “mūšiai”, vykę iki birželio 30-osios, buvo panašūs į tą, kurį savo prisiminimuose aprašo Raimundas Šukys: “Kitą rytą [birželio 30-ąją – aut. past.] nutariau kiek apsiprausti. Pasiskolinau iš šeimininkės bliūdą, prisipyliau iš šulinio vandens ir iki pusės nusirengęs pradėjau praustis. Iš kitos pusės upelio pasigirdo šūvis. Kulka neprazvimbė arti, tai nusprendžiau, kad ne į mane šovė, bet praustis visvien praėjo noras. Mama nuėjo pas ‘mūsų’ vokiečius prie jų stoties, papasakojo kas įvyko. Neužilgo atėjo trys iš jų pas mus, liepė eit ir atsigulti tvarte ir palaukt kol jie grįš. Nereikėjo ilgai laukti. Pasigirdo keli šūiai. Labai greitai vėl pasirodė tas mūsų pažystamas vokietis ir paaiškino, kad rugiuose rado kelis rusus, bet kadangi jie visi buvo sunkokai sužeisti, tai su pistoletu juos visus nušovė. Tai dar vieną to ‘romantiško’ karo veidą man teko pamatyti. Sužinojau, kad būnant sužeistam, neverta patekti į priešo rankas, nes nežiūrint ką visi diplomatiniai susitarimai sako, viskas priklauso nuo to, kiek priešas žmogaus gyvybę vertina.”

Birželio 29-ąją, po vidudienio, pasibaigus kovoms ir Skuodui skęstant liepsnose vokiečiai žydams metė kaltinimą, neva šie pasikvietę į miestą raudonuosius.

1941m. birželio 29d. popiet prasidėjo masinės Skuodo žydų žudynės. Bet apie tai, kas dėjosi tądien popiet, kitame pasakojime.

Pranas Šarpnickis

Publikacija parašyta remiantis: Raimundo Šukio rankraščiu “Gimtinė atminties šukėse”, Alfredo Rukšėno “1941 m. Birželio sukilimas Kretingos, Mažeikių ir Telšių apskrityse”; GENOCIDAS IR REZISTENCIJA, 2010, 1(27), ISSN 1392-3463, “Skuodo atminties knyga”, išleista Tel-Avive 1948 m., pagal vertimą iš: Kihilat Shkud; Kovets Zikaron ir dar vienu šaltiniu, kurio nenorėčiau (bent kol kas) įvardyti.

Pradžia: RYTOJ BUS KARAS: 1941-ieji, birželio 22-oji, sekmadienis. Pirmas pasakojimas

Kiti pasakojimai:

RYTOJ BUS KARAS: rusų medžioklė. Antras pasakojimas

RYTOJ BUS KARAS: kaip rusai “subombordavo” Skuodą… Trečias pasakojimas.

Pastaba: Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti arba informuosite apie tokį faktą autorių.