Einsatzgruppen_or_their_auxiliaries_-_Kovno_1942
Einsatzgruppen kariai likviduoja… Tačiau, tai ne Skuodas. Nuotrauka atlieka tik asociatyvios iliustracijos funkcijas.

“Mums bebaigiant išnešti daiktus, nugriovę didelę dalį mūsų daržo vakarinės tvoros, gal kokie šeši Skuodo gaisrininkai pasirodė mūsų darže. Jie su savimi vežėsi vieną iš savo mažesnių rankinių vandens pompų. Su jais būrelis ir kitų žmonių keliavo. Jų tarpe ir daktaras Levas. Jis ant rankos turėjo raudono kryžiaus raištį ir nešėsi tiktai savo daktarišką terbelę. Kyla mintis, kodėl jis traukėsi iš miesto? Vakarinė aikštės pusė nedegė. Spekuliuoju, kad jis buvo perspėtas, jog žydai yra surenkami, ir bandė bent porai dienų iš ‘akių’ pradingti.” – pasakoja Raimundas Šukys apie tą tolimą 1941-ųjų birželio 29-osios antrą dienos pusę, kai pučiant vakarų vėjui, liepsnos godžiai ryjo Skuodo naujamiesčio pietrytinę dalį.

“Kautynėse Skuodo naujamiestyje žuvo trys mūsų partizanai, septyni vokiečiai ir, mano nuomone, kiek ji verta, mažiau nei 70 sovietų. Senamiestyje, be kautynių žuvo beveik visi jame gyvenę žydai. Ne, negalima sakyti, kad jie žuvo – jie buvo nužudyti /…/ Kadangi mane tiesiogiai tai lietė, todėl žinau, kad mūsų darže, Dariaus ir Girėno gatvėje, dabar dar ilsisi septyni nežinomi sovietai. Girdėjau, kad kitus žuvusius sovietus tą dieną prie Šaulių salės bendroje duobėje, netoli nuo žydų, palaidojo,” – rašo savo atsiminimuose Raimundas Šukys.

Pasibaigus mūšiams gatvėse, kiemuose ir daržuose, naujamiestyje siaučiant liepsnoms, vokiečiai nedelsdami, pagauti įniršio ėmėsi kruvino darbo – tai kas seniai buvo suplanuota.

Atrodo, jog pradžioje suimtieji – apie 500 žydų ir apie 60 komunistuojančių lietuvių buvo uždaryti Skuodo kinoteatro salėje, kita dalis – policijos nuovadoje, kalėjimo kameroje.

Tačiau suimtųjų vis daugėjo ir reikėjo imtis kažkokių priemonių. Buvo nuspręsta juos suskirstyti į dvi grupes: vyrus ir moteris. Vyrus nuvarė į Skuodo senamiestį, į Šaulių sąjungos namus, o moteris į senąją sinagogą, stovėjusią maždaug toje vietoje, kur dabar yra M. Valančiaus ir S Daukanto gatvių sankryža. Vėliau vokiečiai toje sinagogoje laikė gyvulių pašarą. Tiesa, ir rusai sovietmečiu mokėjo “išradingai” panaudoti visokiausio tipo šventyklas, dažniausiai jas paversdami įvairiausio pobūdžio sandėliais.

Zydu_sinagoga_Daukanto gatveje
Senoji medinė sinagoga Skuodo Senamiestyje.

Po karo, sovietų tardymo protokoluose rašoma: “žydus jis tuojau atskyrė nuo lietuvių ir juos patalpino salėje. Lietuviamas, latviams, rusams įsakė lipti ant scenos ir ten būti.” Tikriausiai pirmieji suimtieji prieš birželio 29-ąją ir po jos vienaip ar kitaip buvo susiję su okupantiniu rusų režimu: kažkas su naująja valdžia kaloboravo, kažkas propagavo komunistines idėjas, o kažkas tiesiog buvo aktyvus raudonasis veikėjas – ir nesvarbu: ar žydas, ar lietuvis, ar latvis. Ideologija nepaiso tautybės… Nors… Nors istoriškai tuo metu taip jau buvo susiklostę, jog bolševikų tarpe žydų visad buvo didelis procentas. Tačiau norint tai pakankamai objektyviai, neteisiant visos žydų tautos, suprasti, reikėtų perskaityti Kalifornijos universiteto istorijos profesoriaus Yuri Slezkine knygą “Žydų šimtmetis” (2012m. Tyto Alba).  Šis straipsnis yra pernelyg menkos apimties ir ne tos paskirties, kuriame reikėtų cituoti šį, interperetacinės istorijos veikalą. Jį visą  reikėtų perskaityti.

Sauliu namai
Šaulių sąjungos namai Skuode.

Suimtiesiems lietuviams gi buvo uždrausta bendrauti su žydais. Be jokios abejonės, tarp uždarytųjų pakliuvo ir nė kuo dėtų žmonių. Visad taip būna. Juk panašiose situacijose suimant vadovaujamasi daugiau subjektyviomis nuomonėmis, nei patikrintais faktais. Neatmeskime ir to, jog kažką suėmė tiesiog suvedinėjant asmenines sąskaitas – taip irgi visad būna panašiais istoriniais atvejais.

“Taip išlaikė šešias paras be maisto ir vandens”, – nurodo kita liudininkė, kuriai pavyko išsigelbėti nuo sušaudymo. Šios tiesos nereikėtų suprasti visiškai tiesmukai. Nevalgant ir negeriant normalus žmogus gali išgyventi tik 4-6 dienas. Be vandens, lauke esant vidutinei temperatūrai, galima ištverti 100 valandų,  t.y 4 paras. Greičiausiai suimtieji visgi gaudavo ir to vandens, ir maisto, bet labai minimaliai.

O tuo tarpu paprasti skuodiškiai: ir žemaičiai, ir žydai, po gatvės mūšių, likę gyvi, bet netekę savo namų, skurdžiais ryšuliukais rankose patraukė kas pas giminaičius, kas pas draugus ar pažystamus. Dalis jų, prieglobsčio ieškojo už miesto.

“Perėję Vaižganto gatvę, atsidūrėme šiaurinėje pusėje to namelio, kuris stovėjo šiaurės rytų kampe Vaižganto ir Dariaus ir Girėno gatvių sankryžoje. Vos tik priėjome namelį, kai tas kapitonas, kuris su savo kariais pas mus gyveno, lydimas kitų trijų iš savo grupės, pasitiko mus. Pradėjo su mama kalbėti. Nesupratom ką jis sakė, bet žodis ‘Jūden’ (žydas) visiems buvo aiškus. Pasirodo klausė ar tarpe mūsų nėra žydų. Mama atsakė ne. O kiti, kurie ėjo kartu su mumis, jei ir suprato, nieko neparodė. Tai taip, perėję per porą dirvonų atsisėdome į pagriovį. Matėm savo namo stogą. Tame griovyje buvo ir daugiau žmonių. Vienas iš jų, tai kaip radio pranešėjas be pertraukos paskojo ką jis mato, koks namas ir kaip jis dega, ir taip be galo. Turbūt tuomi jis savo nerviškumą slėpė. Pagaliau išgirdom: “Šukių namo stogas dega”. Ir jam nesakant matėm./…/ Kai pamatėme namo stogą įsiliepsnojant, nebebuvo prasmės tame griovyje ilgiau bepasilikti. Susirinkę savo bunduliukus, patraukėme iškart laukais, o paskui tuo taip pažystamu keliuku, prieglaudos ieškoti pas Uldžio, mano draugo mamą. Ji tuo metu gyveno viena, savo mažam ūkelyje, pačiame gale keliuko. Uldis su tėvu Latvijoje gyveno.

Skuodas tarpukariu nuo Puodkaliu kelio juosta
Skuodo panorama nuo Puodkalių (dabartinio 169-ojo) kelio pusės. Visa ši dalis 1941 birželio 29-ąją skendo liepsnose. Tarpukario nuotrauka.

Tik priartėjus prie Petrovų [Maždaug tą vietą, kur dabar stovi prekybos centras “Norfa” – aut. past.], jau buvo matyti, kad prie mūsų tikslo, ant keliuko stovi sunkvežimis. Taip pat, į dešinę nuo ūkio pastatų, matėsi ir vokiečių kariuomenės radio stoties antra dalis. Šiaip tai nė gyvos dvasios. Kai arčiau priėjom, tai pamatėm, kad bent trys raudonarmiečiai, pievoje kairėje keliuko, jau amžinai ilsėjos. Jų karas buvo baigtas. Keli metrai toliau kitas sunkvežimis buvo, o jo priekyje, greitosios pagalbos mašina įklipusi į tą purviną upelį stovėjo. Prie jo užpakalinio kairiojo rato  du susirietę kareivėliai gulėjo. Atrodė lyg bandydami pastumti tą sanitarinę mašiną paslydo ir sukniubo. O arčiau sunkvežimio priekio dar  vienas kareivis, nematančiom akimis žiūrėjo į tamsius, bet nelietingus debesis ir dar tamsesnį dūmų ruožą, besitęsiantį link Rūšupių horizonto. Tai buvo tie kareiviai, kuriuos ryte mačiau skubiai mūsų gatve važiuojančius ir bėgančius. Bet tada jų buvo daug daugiau. Gal kitiems iš jų pavyko per tą labai menką tiltelį ar tą dumbliną upelio vagą ir laukus link Ylakių nubėgti?”

Vokiečiai šukavo namą po namo, gatvę po gatvės. Neaplenkė ir malūno, kuriame, vykstant kovoms, slėpėsi dalis skuodiškių – greičiausiai didžiuma jų buvo senamiesčio žydai. Pačia TIESA buvo manipuliuojama, bet ir pačios TIESOS nebuvo. Vadinamosios “teisybės” vokiečių lūpose buvo dvi: dėl visų nelaimių, gaisrų ir mirčių kalti žydų komunistai ir komjaunuoliai – visi žydai yra raudonieji (įskaitant ir vaikus, ir kūdykius). Todėl visus tuos vargšus civilius krapštė iš namų, slėptuvių, gaudė laukuose ir daržuose, ir visus varė į Šaulių sąjungos salę arba sinagogą, neišskirdami nė vaikų, nė senelių. Suimtųjų vis daugėjo ir daugėjo, tad buvo nuspręsta žydus šaudyti čia pat – gimnazijos sporto aikštėje, kuri buvo tarp gimnazijos pastato ir Šaulių Sąjungos namų. Kas nusprendė? Kam kilo tokia mintis? Nereikėtų abejoti: vokiečių saugumo tarnybos  (SD arba Einsatzgruppen) operatyvinės A grupės dalinio karininkams. Toks sprendimas buvo priimtas dar gerokai iki karo pradžios – tik garsiai nebuvo šnekama. Ir štai Skuode tam susiklostė itin palankios aplinkybės: žydai prieš likusius skuodiškius tapo “neginčyjamai” kaltais. Kokion padėtin pakliuvo sukilėliai? Iki birželio 29-osios vidudienio žydų šaudyti jie nesiruošė, nes jei būtų jiems kilusi tokia mintis, tokioms žiaurastims laiko buvo nuo pat birželio 22d. – visa savaitė. Tačiau iki birželio 29-osios jie užsiiminėjo tik raudonųjų kareivių medžiokle ir komjaunuolių bei komunistų areštais, bet ne šaudymais. Tikriausiai, iki birželio 29-osios buvo apiplėšta viena kita žydų parduotuvė, vienas kitas sumuštas, pasityčiota, bet masinės žudynės prasidėjo tik po 29-osios pusiaudienio – vokiečių karininkams įsakius.

Jei jums smagu skaityti mano tekstus, žinokit, jog kažkas už tą malonumą sumokėjo, paremdamas mano veiklą ir iniciatyvą. Jei turit, bent kokias galimybes, prisidėkite prie tų žmonių, kurie patikėjo manimi – tai tikrai nėra dideli pinigai: skirdami 1, 2, 3 arba 10, 20, 50 USD tapkite ir jūs mano rėmėjais. Tai labai paprasta – tiesiog užsukite į mano rėmimo platformą PATREON. Nelabai suprantate kaip tai atlikti? Spauskite šią nuorodą: https://skuodokrastas.wordpress.com/kaip-atlikti-mokejima/ Visad smagu kažką gauti veltui, tačiau pamąstykite kokiais būdais tai tampa prieinama. Tęskime pasakojimą…

Ar sukilėliai, 29-ąją po piet virtę apsaugos policijos būriu, labai troško virsti žmogžudžiais, žydšaudžiais? Pabandykime save pastatyti į jų vietą. Nepavyks. Mes galime prisiekti sau, jog niekada nešaudytume žmonių, sustatytų prie duobių, bet realiai mes savo vidaus nepažystame. Mes nežinome, kas mumyse suveiktų: protingasis žmogus ar žvėris, kuriam žūt būt norisi išlikti gyvam. Pastaroji aplinkybė verčia žmogų prisitaikyti, net tada kai vimdo, net tada, kai naktimis vėliau sapnuosis košmarai. Ar galėjo skuodiškiai policininkai nepaklusti vokiečiams dalyvauti žudynėse? Galbūt galėjo, tačiau kiekvienas pabijojo pats būti apkaltintu raudonu. Čia daug nereikia. Pasižiūrėkit kas vyksta šiais laikais: jei tik pareiški bent kiek kitokią nuomuonę, tu iškart virsti vatniku. Priešu virsti lengva: “Nešaudysi žydų, tai gal tu prijauti bolševikams!? Stok pats prie sienos!”. Žmogus gal pagalvojo: “Būsiu nebaudžiamas – juk tik vykdau vokiečių kareivių nurodymus.” Liudytojai prisimena, jog skuodiškiai poilicininkai (dar vakar buvę sukilėliai) gėrė ir šaudė, šaudė ir gėrė. Gėrė ne iš malonumo, o todėl, kad taip buvo lengviau ištverti. Negertų tik pasichopatas, jaučiantis malonumą žudymui.

Tokiuose “nuotykiuose” visad greta eina ir godumas, suvokimas, jog nebaudžiamam galima lengvai įsigyti svetimo turto. To irgi negalima atmesti. Pasak vieno liudytojo, jis ne kartą I-uosiuose Kuluose nurenginėjo lavonus ir rastą turtą, bei rūbus vilko į savo vado namus. Ar taip buvo? Taip galėjo būti. Visą vaikystę girdėjau pasakojimus, jog tas ar anas praturtėjo, nes žydšaudis buvo, nes žydams auksinius dantis lupinėjo.

Ar galime šimtu procentu pasitikėti pokario metų tyrimais ir tardymais? Mes žinome,kad iš žmogaus galima išgauti bet kokio lygio prisipažinimus. Net šiais laikais, tas kas dalyvavo baudžiamosiųjų bylų apklausose kaip kaltinamasis, gali pasakyti, jog kalbi vieną, o užrašo kitaip, kitais žodžiais, kurie gali įgyti net kitokią prasmę ar įvykių traktuotę. Ir tu nepasipriešinsi, nebent turėtum advokatą. O jeigu tardytojas tau dar duoda snukin? Ar kas abejoja, jog tardymų metu buvę sukilėliai-policininkai nebuvo talžomi?

Atrodo, tarsi pastaraisiais sakiniais norėčiau išteisinti žydšaudžius. Ne, tikrai nėra pateisinimo žmogui šaudžiusiam į niekuo nekaltus vyrus, moteris ir vaikus – nė vienam žmogui nevalia atimti gyvybę iš kito. Tam niekad negali būti jokių pateisinamų priežasčių. Tačiau galima pabandyti bent suprasti, kodėl taip vyko – nieko neteisiant. Šių mano pastraipų tikslas, tik noras pasakyti, kad absoliučiai vienos tiesos tomis dienomis nebuvo. Juolab, jog skuodiškiai tomis dienomis šventai buvo įtikėję, be abejo, ne be vokiečių saugumo tarnybos dalinio vadų iniciatyvos, jog liepojiškius į Skuodą priskvietė žydai. Taigi dominavo keršto mintis, įsiūtis, reikalaujantis kaltininkus nubausti maksimaliai griežtai – myriop, be jokio teismo.

Grįškime į birželio 29-ąją ir pasiklausykime ką tuo metu kalbėjo skuodiškiai. Raimundas Šukys mums primins: “Visokiausių gandų sklido apie to nelemto birželio 28-os [Pastaba: pagal oficialias versijas tai nutiko birželio 29d.] dienos įvykį Skuode. Pabandysiu atkurti patį populiariausią pasakojimą. Visų gandų variantai sutiko, kad tai buvo raudonarmiečiai ir prijaučiantys civiliai iš Latvijos, gal net ir Liepojos, kuriems tas greitas vokiečių pasistūmėjimas pirmomis karo dienomis pastojo kelią pasitraukti link ‘plačiosios tėvynės’. Jie liko vokiečių užnugaryje. Ieškodami išeities pasitraukė link Skuodo ir netolimuose Latvijos miškuose laukė kol vokiečiai pagaliau palaisvins kelius. Taip kelias dienas belaukdami ir stebėdami vokiečių judėjimą, susitiko su vienu ar daugiau iš skuodiškių žydų komunistų besislapstančių miške. Kadangi tuo metu žydų dar niekas neterorizavo, tai tas skuodiškis žydas pasidarė jųjų žvalgas. Taip jie kantriai laukė kol Skuode kariuomenės judėjimas visiškai nurimo. Iš savo žvalgo jie žinojo, kad Skuode yra komendantūra ir nedidelis būrys jos saugotojų. Jie žinojo net ir kur vokiečiai apsistoję buvo.”

Tai, kad raudonieji trumpam stabtelėję Latvijos miškuose pernakvoti sutiko ten besislapstančius žydus, versija mažai tikėtina, nors neatmestina. Realiau būtų manyti, jog liepojiškiai visgi į Skuodą naktį pasiuntė savo žvalgą, kuris pasibaladojo į senamiesčio, kuriame tirštai gyveno žydai, langus. Čia tikriausiai ir sužinojo, kad Skuode yra tik nedidelis būrys vokiečių kareivių-inžinierių, keletas sargybinių ir komendantas – miestą galima lengvai kirsti. Kaip jau žinome iš 29-osios ryto įvykių, liepojiškiai visiškai nesiruošė vaduoti miesto, nors rusų šaltiniai teigia, jog būtent taip ir buvo – jiems gyvybiškai reikėjo lengvai kirsti miestą. Jų tikslas turėjo būti Ylakių-mažeikių kryptis. Bet kuriuo atveju, manyti, jog komunistuojantys žydai atvedė tuos pavargusius, ginkluotus ir sutrikusius rusus į miestą, būtų naivu. Greičiausiai viskas vyko žemiškai, buitiškai ir atsitiktinai. Netgi galima manyti, jog ir jokio žvalgo galėjo nebūti – tiesiog pailsėję, anksti ryte užvedė sunkvežimių motorus ir kolona pajudėjo pro Gurstiškes Skuodo link, tiesiog tikintis sėkme. Tačiau sėkmė jų nelydėjo… Ties žydų kapinėmis stovėjo vokiečių sargyba. Kokia?

Vėlgi, anų dienų liudininkas Raimundas Šukys savo prisiminimuose labai abejoja, jog apskritai galėjo ten stovėti kokie nors vokiečiai, nesgi tuo metu jau buvo palyginti ramu ir jie negalėjo tikėtis jokio netikėto puolimo, tad ir nebuvo būtinybės saugotis ir dar pasistačius patranką. Prisimenat, kaip pusdienį žolėse pagulėję kulkosvaidininkai, sulaukę nuo Mosėdžio atkakusio dalinio, netrukus paliko savo postą ir daugiau jau toje miesto pusėje jokios sargybos nėjo. Tačiau… gali būti, jog vokiečiai po susidūrimo su liepojiškiais ant Palangos kelio ir Bartoje, puikiai žinojo, jog miškuose blaškosi gana nemenkas ginkluotas būrys, kurio verta saugotis. Visai gali būti, jog apie tai buvo pranešta Skuodo komendantui ir tas ne šiaip sau pasatė sargybą, o liepė nusiridenti prieštankinę patranką. Tuo tarpu vokiečių saugumo tarnybos  (SD arba Einsatzgruppen) operatyvinės A grupės 200 kareivių dalinys birželio 29-osios rytą Skuodo geležinkelio stotyje galėjo išsilaipinti visiškai nepriklausomai nuo šių įvykių. Tomis dienomis jie planuotai pasirodė visoje Lietuvos teritorijoje. Jų tikslas buvo išnaikinti žydus, imituojant, jog tai daroma vietinių gyventojų iniciatyva, o vokiečiai neva tik padedą. Kita vertus, ir be didesnių asmeninių baimių ir abejonių, skuodiškiams sukilėliams-partizanams-policininkas natūraliai įsiliepsnojo beatodairiškas keršto jausmas – juk visai neseniai, dar birželio 14-15 dienomis rusai į Sibirą gyvuliniais vagonais buvo išgabenę tūkstančius niekuo dėtų gyventojų. Pabandykim, prasismelkti į tų laikų žmonių galvas. Greičiausiai mintys buvo tokios: “Žemaičius tremia rusai. Žemaičius tremia žydai, nes tarp raudonųjų yra daug žydų. Kai ateis laikas, mes jiems atkeršysim.” Nors tais laikais žmonės neturėjo statistikos, tačiau ji buvo tokia: “1918m. 65.5 proc. Čeka dirbusių žydų buvo “atsakingi pareigūnai”. Žydai sudarė 19.1 proc. centrinio aparato tardytojų ir 50 proc. (6 iš 12) tardytojų, dirbančių kovos su kontrevoliucija skyriuje. 1923m., kai buvo sukurta OGPU (Čeka įpėdinė), žydai sudarė 15.5 proc. “vadovaujančių” pareigūnų ir 50 proc. aukščiausios vadovybės.” (Yuri Slezkine, “Žydų šimtmetis”, 190p.). Tokios tendencijos nesikeitė iki pat 1940-ųjų, kai rusai okupavo Lietuvą. “Nuo 1924 iki 1936m. žydų vyrų mišrių santuokų skaičius /…/ Rusijoje išaugo nuo 17.4 iki 42.3 proc.” (Ten pat, 191p.) Reikėtų dar daug šiame straipsnyje rašyti ir cituoti, kodėl taip nutiko su rusais ir žydais, kad suprastume, kas apskritai XXa. pradžioje dėjosi su žydų tauta ir kodėl jie taip linko į komunistines idėjas. Būtent ta raudonųjų žydų dalis metė juodą šešėlį visai savo tautai.

“Čeka” arba ČK (rus. ЧК, sutrumpinimas iš rus. Всероссийская чрезвычайная комиссия по борьбе с контрреволюцией и саботажем при Совете народных коммисаров − Visos Rusijos Ypatingoji komisija kovai su kontrrevoliucija ir sabotažu prie Liaudies komisarų tarybos) − Ypatingoji komisija, įkurta Rusijoje 1917m. gruodžio 20d.

Galbūt realiai kažkokios bausmės nusipelnė tik koks 60 Skuodo raudonųjų aktyvistų ( ne vien žydų), bet myriop buvo pasiųsti apie 1500-1600. 1941-ųjų metų birželio pabaigoje įvykiai Skuode taip perspynė, susimakalavo, jog, ko gero, absoliuti tiesa niekad nebus rasta, bet diskusijos nenutils dar ilgai ir mūsų galvose bujos pačios įvairiausios mintys. Po šio, gal neįdomaus, bet būtimo intarpo vėl nusileiskim į anuometinį Skuodą ir sąmoningai nutylėsiu vardus bei pavardes tų sukilėlių, vėliau virtusių pagalbiniais policininkais, kurie po karo sovietų buvo tardomi, kaltinami žudynėmis – jau vien dėl to: ar besąlygiškai galima tikėti rusų tardymo protokolais? Tikroji tiesa galėjo turėti kiek kitokių atspalvių. Tačiau keletą parodymų visgi cituosiu, vien tam, kad susidarytume bent kažkokį to siaubo vaizdą.

Pasak liudininko: “Tai buvo pirmas sušaudymas Skuode. Ant aikštės žudikai pirmiausia atvarė apie 60 žmonių. Tai buvo po piet, pirmąją okupacijos savaitę… Šituos pasmerktuosius žudikai sustatė ant mokyklos aikštės ir man matant sušaudė. Žudikų tarpe buvo apie 10 vokiečių kareivių ir apie 15 vietinių, Vasario grupės dalyvių. Po sušaudymo nužudytųjų lavonai gulėjo ant mokyklos aikštės. Po to suimtieji žydai juos palaidojo ten pat.”

Verta pastebėti, jog K. Vasario vadovaujamame būryje pirmomis karo dienomis buvo 30 sukilėlių. Žudynėse dalyvavo 15. O ką veikė likusieji?

Skuodas. Sporto aikstele
Sporto aikštelė šalia Bliekio. Nuotrauka iš G. Girdžiūnienės archyvo

Kitas teisiamasis pasakojo: “… gimnazijos pastate netoli jo ant sporto aikštės buvo šaudomi žmonės… Juos šaudė apie 40 metrų atstume nuo gimnazijos pastato. Sušaudymas parsidėjo jau po pietų, tuomet kautynės su Tarybinės Armijos daliniu jau baigėsi. Man matant buvo sušaudyta apie 50 žmonių, daugumoje vyrai. Sušaudymui vadovavo vokiečių karininkas. Šaudė daugumoje Vasario gaujos dalyviai. Bet su jais buvo ir vokiečių kareiviai. Žmones iš sporto salės išvarydavo nedidelėmis grupėmis. Šaudydavo stovint. Žudikai stovėdavo iš nugaros pusės. Pasmerktuosius šaudė iš šautuvų.”

Icchaką Malkinsoną su šeima, atrodo, pagavo jo paties neseniai įsigytose žemėse, tačiau jis nesiruošė nuolankiai eiti varomas vokiečių ir baltaraiščių – šoko ant lietuvio. Kol prie besigrumiančių vyrų spėjo pribėgti vokiečių kareivis ir paleisti į žydą mirtiną šūvį, žemaitis jau gulėjo pasmaugtas.

“…jis atkeršijo ne tik už save, bet ir už visą bendruomenę. Tebūna gerbiamas jo atminimas.” (Skuodo atminties knyga, Tel-Avivas 1948 m.).

Birželio 29-osios vakare grupė žydų vyrų buvo nuvesta į Zelikovičiaus laukus, netoli kažkokių sandėlių. Jiems buvo liepta iškasti dideles duobes. Po to vyrai buvo atvaromi grupėmis po penkiasdešimt ir iš karto sušaudomi.

“Visą naktį girti lietuviai, vadovaujami vokiečių, varė Skuodo žydus sunaikinimui.” (Skuodo atminties knyga, Tel-Avivas 1948 m.)

Šaudė visą naktį ir kitą, birželio 30-osios, dieną. Tik tada lavonus užkasė. Sunku pasakyti kiek žydų krito prie Šaulių sąjungos namų. Tardant vieną kaltinamųjų, tas nurodė, kad sušaudytuosius padėjo užkasti dviejose duobėse, kuriose galėjo būti po 200 lavonų. Kad ten buvo keli šimtai nužudytųjų, patvirtino ir kitas kaltinamasis.

1940m. Skuode buvo 4410 gyventojų, iš jų – 2200 žydai. Br. Kviklys knygoje “Mūsų Lietuva” tvirtina, jog “naciai 1941m. likvidavo apie 1600 Skuodo žydų.”

“Ar dar tą pačią dieną [birželio 30-ąją – aut. past.], ar sekantį rytą [birželio 31-ąją – aut. past.] mama išėjo po Skuodą pasižvalgyti. Ilgokai tenai užtruko. Sugrįžusi pasakojo, kad senamiesčio žydus, dar tą pačią dieną, kada naujamiestis degė, vokiečiai prie Šaulių salės šaudė. Pasakojo, kad visus likusius Skuodo žydus į Šaulių salę uždarę laiko. Kad moteris ir vaikus atskyrė ir į senamiesčio sinagogą suvarė, tą kartą neminėjo, ar bent neišgirdau. Sakė, kad ta rusė su dviem vaikais yra kažkur patalpinta kartu su kitais rusų sužeistaisiais, kurie yra prižiūrimi lietuvių moterų ir vieno vokiečių sanitaro.” – savo prisiminimuose rašo Raimundas Šukys.

Prieš rašant šią publikaciją aplankiau dar vieną garbaus amžiaus, bet energingą ir gūvaus proto moterį, kuri savo akimis matė žudynes prie Šaulių salės, ant Blėkio kranto. “Ten buvo baisu… ten buvo baisu… Nuėjom su savo kompanija… Mano kompanija buvo berniukai. Aš nelabai turėjau mergaičių draugių… pasiutmergė buvau. Maudėmės… ten už mokyklos buvo mūsų maudykla. Nuėjom maudytis šeši susirinkę… ir tik pykšt-pykšt pykšt-pykšt… antroje pusėje Blėkio šaudo jau… Nualpau… Berniukai pasakojo, jog baigėm tave suplėšyti, kol atsigavai… matės… matės ką ten daro – žiauriai atrodė”, – prisimena Maija, kuriai tada jau buvo aštuoneri.

O prieš porą metų klausiausi kito vyro prisiminimų. Jis nematė 1941-ųjų siaubo, nes gimė kiek vėliau, tačiau būdamas trumpakelnis, išdykęs berniūkštis savo akimis stebėjo kaip sovietiniai tyrėjai atkasinėja žudynių vietas. “Ai, visko ten buvo… ridinėjom sau kaukoles, žaidėm su kaulais… Mama išvydusi sudraudė, išbarė… Na, bet juk mes buvom tik kavili, nutrūktgalviai berniūkščiai, nelabai suprantantys, kas čia vyksta, “ – pasakoja man vis dar energingas vyras, prie brendžio taurės. Tada dar nežinojau, jog rašysiu šią publikaciją. Tiesiog buvo velniškai įdomu sužinoti, kuri ta vieta, kur nieko nekaltus žydus vyrus sušaudė ir užkasė.

Toje vietoje, 1994 metais, minint holokaustą ir skambant sovietinėms, propagandinėms kalboms stovėjau savo draugų apsuptyje ir vienam jų kažką pasakiau apie nekenčiamą komunistinę santvarką. Jis man visu rimtumu atrėžė: “Už tokius žodžius tave reikėtų pastatyti prie sienos ir sušaudyti.” Ažsičiaupiau. Visam gyvenimui paliko gilų įspūdį, kaip už ne vietoj lepteltą žodį gali būt nuteistas myriop. Galbūt draugas pasakė juokais, bet nuskambėjo rimtai ir įsirėžė į smegenis visam gyvenimui. Tada, būdamas žalias jaunuolis, menkai tenutuokiau kokiame buvusio pragaro epicentre stoviu ir kokie tai simboliški žodžiai, ir kaip menkai žmogus tevertina kito žmogaus gyvybę.

Užkasus duobes su nužudytaisiais gimnazijos sporto aikštėje, imta ieškoti naujų vietų. Tam tinkamos pasirodė dvi: prie geležinkelio tilto per Bartuvą ir I-uosiuose Kuluose.

Skuodas_20170626_27_7517
Paminklas žudynėms atminti prie Šaulių sąjungos namų. Prano Šarpnickio nuotrauka, 2017m.

“Tą vakarą [birželio 30-osios – aut. past.], kai saulė bandė leistis, bet vis dar lūkuriavo, stovėjome kieme mes trys šeimos nariai ir kažką kalbėjom. Prisiartino daktaras Levas, nešdamasis savo daktarišką terbelę. Padėkojo mamai už priglaudimą ir pasakė, kad jis nusprendė sugrįžti atgal į miestą. Mama jį bandė atkalbėti. Bandė įtikinti, kad ji pažysta užtektinai gerų žmonių kaimuose, kurie jį mielai priglaus. O kai viskas aprims, tai jis galės sugrįžt į Skuodą. Tuomet mes nežinojo, kad Hitleris buvo pasiryžęs visus žydus Europoje išnaikinti. Kas dėjosi prie Šaulių salės, mūsų galvojime tai buvo kerštas už Skuodo užpuolimą ir kitus, tikrus ir išgalvotus nusikaltimus. Galvojome, kad keršto nuotaika netrukus vėl praeis. Bet Levas labai ramiai jai atsakė: ‘Turiu grįžti pas savo žmones.’/…/ Jam išėjus, po keletos minučių išėjau ir aš iš kiemo, ir jau netoli Petrovo namų, mačiau tą vienišą, aukštą, tiesų žmogų, su baltų plaukų kupstu, neskubantį, bet tvirtai žengiantį, atlikti savo pareigą, likimo pasitikti. Net neabejoju, kad jis puikiai tuo metu žinojo, kas jo laukia…” – prisimena Raimunda Šukys.

Birželio 30-ąją, kai kurie iš žydų vyrų buvo išvaryti valyti sudegusių namų griuvėsių, apgadintų gatvių.

Kadangi birželio 29-osios mūšių metu senamiesčio namai liko sveiki, gal birželio 31-ąją, o gal liepos 1-ąją, o gal net vėliau vokiečiai atrinko keturis žydus: Reuveną Gilderį, Leibą Grinblatą, Netanelį Tureką ir Jozefą Rabi Jehuda Leviną ir išsivarė “valyti” žydų namų senamiestyje – paruošti juos vokiečių kareivių apgyvendinimui. Visi keturi vėliau buvo sušaudyti. Galbūt vienas iš jų, Jozefas Rabi Jehudas Levinas ir buvo tas vienišas, aukštas, žilagalvis vyras, kurį prisimena Raimundas Šukys. Arba kitas… Levinų Skuode tuo metu gyveno ne vienas. O kas 1941 metais apsigyveno begalėje ištuštėjusių žydų namų? Juk senamiestis buvo tuščias. Norisi tikėti, jog vokiečių kareiviai. Bet jų čia turėjo apsigyventi bent jau kokie 500. Skuodas tuo metu buvo jau toli nuo fronto linijos. Kas apsigyveno žydų namuose, kas priglaudė jų turtą? Kitas pasakojimas bus ne apie tai – tiesiog ir toliau žvalgysimės po Skuodą ir bandysime suvokti kas dėjosi 1941-ųjų liepą. Kraupios žudynės tęsis…

Tęsinys: RYTOJ BUS KARAS: šūviai, šūviai, šūviai… Šeštas pasakojimas.

Pradžia: RYTOJ BUS KARAS: 1941-ieji, birželio 22-oji, sekmadienis. Pirmas pasakojimas

Pranas Šarpnickis

Ši publikacija parengta remiantis Raimundo Šukio atsiminimų rankraščiu; Aleksandro Vitkaus, Chaimo Bargmano “Holokaustas Žemaitijoje”; “Skuodo atminties knyga”, išleista Tel-Avive 1948 m., pagal vertimą iš: Kihilat Shkud; Kovets Zikaron ir kitais šaltiniais.

Pastaba: Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti arba informuosite apie tokį faktą autorių.