20190631-Skuodo-vandens-bokstas85
Ten, tolumoje – geležinkelio tiltas, ten irgi šaudė žmones… Prano Šarpnickio nuotrauka, 2019m.

Raimundas Šukys į miestą išdrįso nueiti tik birželio 31-ąją: “Praėjau Petrovų namus. Kieme nieko nesimatė, tai net neužtrukau. Ne per toliausiai nuo Dariaus ir Girėno gatvės grindinio pradžios, pamačiau dešiniąjame griovyje ant nugaros gulintį aukštą vyrą su mėlynu kostiumu. Tik prieš kelias dienas mačiau jį susiėmusį per riešo ranką pro mūsų namus bėgant./…/ Mano pasąmonėje, nuo pat to momento, kai mačiau gatve jį bėgant, jis man latvis komunistas pasidarė, nes, mano nuomone, per elegantiškai apsirengęs buvo, kad būtų rusas. Taip ir iki šiolei man latviu jis liko /…/Perėjęs į kitą – vakarinę buvusio tako pusę pastebėjau, kad iš namo degėsių kyšo virš pamato padėta koja. Ant jos apdegęs batas. Priėjęs arčiau, tos kojos savininko nemačiau, nes po pelenais gulėjo. Negalėjau iš karto suprasti, kaip iš degančio namo koja galėjo ant pamato išlysti. Nedirbo smegeninė. Tik pagaliau susivokiau, kad tai tas vargšas kareivis, kuris aną rytą ant tvoros kabojo, dabar tenai kitoje pusėje pamato guli. Matyt, kad, gal prieš dieną, jau kas nors Dariaus ir Girėno gatve buvo praėjęs ir visus lavonus nuo gatvės pašalino. O tą, tarp tvoros sukritusį, į namo likučius įvertė. Tik kodėl jis pelenuose paskendo? Paspyriau į tą bato likutį. Nukrito. Pasirodė apdegusi, kaip ir batas, balta kojinė /…/ Vėliau kažkas man sakė, kad sovietų jūrininkai baltas kojines nešiojo /…/ Taip spręsdamas tą mįslę, kad geriau viską matyčiau, pasitraukiau atgal ir užlipau ant mūsų buvusio supilto apvalaus gėlių darželio. Žemė minkšta, kiek palinguoja. Tik tada dasiprotėjau, kad ant žmogaus krūtinės stoviu. Nors aplinkui nebuvo matyti, kad žemė kasta būtų, bet gerai pasižiūrėjus, labai nežymų žmogaus kontūrą galėjai įžiūrėti. Nors man atrodė, kad buvau įpratęs tarp lavonų vaikštinėti, šis netikėtas susitikimas su tuo buvusiu žmogum mane sukratė. Nenubėgau, bet nutariau, kad užtektinai mačiau šiai dienai ir į kiemą daugiau pasžiūrėti jau nėjau.”

Gali būti, jog tas maždaug 200 vokiečių saugumo tarnybos  (Einsatzgruppen) operatyvinės A grupės dalinys ilgai Skuode neužsibuvo – likviduoti žydų patraukė į kitas vietas, į Latviją, į Liepoją. Mat Raimundas Šukys prisimena, jog: “Mama taip pat paminėjo, kad vokiečiai apleidžia Skuodą ir viską, net ir sužeistuosius perduoda naująjai mūsų valdžiai. Kadangi Skuodas praktikuojančių daktarų jau nebeturėjo – jie dabar Šaulių Sąjungos salėje įkalinti laiką leido – tai mama buvo paprašyta perimti sužeistųjų priežiūrą…”.

Kada tai nutiko: birželio 31-ąją ar liepos 1-ąją? Gal nėra taip svarbu kada tai nutiko. Visai logiška, jog pagrindinės žudikų pajėgos išskubėjo į Latviją – ten mirtinai trūko “darbo rankų”. Juk wermachtas į rytus brovėsi žaibo greitumu – buvo privalu spėti paskum frontą, buvo privalu kuo greičiau užimtas žemes išvalyti nuo žydų. Išvalyti…

Skaitant apie žydų žudynes Skuode susidaro įspūdis, jog žydus šaudė vien pagalbiniai poilicininkai žemaičiai (lietuviai), nes jie minimi dažnai ir daug, o vokiečiai lyg tarp kitko. Buvo, šaudė ir kažkur dingo, tarsi būtų kokie turistai, trumpam stabtelėję Skuode pasižvalgyti. Bet juk iš tiesų į miestą buvo atvykęs profesionalų žudikų Einsatzgruppe A, kuris sekė paskum “Šiaurės” armijų grupę, būrys. Einsatzgruppe A vadovavo SS-Brigadefuhrer Franz W. Stahlecker, kuris tomis dienomis apsitojo Kaune ir Lietuvoje be kitų dalinių disponavo 1000 vyrų, susikirstytų į Sonder-kommandas (SK). Pro Skuodą iš Tilžės į Liepoją traukė Sonder-kommandas (SK) 1a dalinys, nuo birželio 23-iosios, siautęs Tauragėj, Jurbarke, Kkretingoj ir Palangoj, kuriam vadovavo SS majoras Martin Sandberger (mirė 2010 metais sulaukęs 98-erių).

Raimundas Šukys įsitikinęs, jog jie atvyko sunkvežimiais. Rusų šaltiniai nurodo, jog išsilaipino geležinkelio stotyje. Turint omeny SK 1a dalinio spartų judėjimą Lietuvos teritorija ir inirtingą “veiklą”, visgi tikėtina, jog jie naudojosi geležinkeliu.

Ar pats Martin’as Sandberger’is “suteikė” garbės skuodiškiams apsilankyti Skuode ir palikti nurodymus žemaičiams (lietuviams), bei pasiliekančiam kažkokio dydžio vokiečių kontingentui? Kiek čia jie per birželio 29-ąją ir 30-ąją iššaudė žydų? Logika diktuoja manyti, jog šienavo atsakančiai, o kas liko, tas dėl Miko – paliko darbuotis pagalbiniam Skuodo policijos būriui. Juk todėl jie ir buvo pagalbiniai, nes “padėjo” dirbti. Visai gali būti, jog Raimundo Šukio prisiminimai yra itin tikslūs, nes atrodo, jog liepos 1-ąją Martinas Sandbergeris buvo jau kažkur giliai Latvijoje.

Karte_-_Einsatzgruppen_in_der_Sowjetunion_1941
Vokiečių saugumo tarnybos (Einsatzgruppen) judėjimo kryptys 1941m.

Toliau šiame tekste dažnai bus vartojamas žodžiai: šovė, nušovė, sušaudė… Kiekvienas toks žodis – tai tikras šūvis padaugintas iš nežinia kiek kartų. Kaip žodis, taip šūvis. Stilistiškai gražus tekstas yra, kai tie patys žodžiai nesikartoja tame pat sakinyje ar gretimame. Negražu. Nusibosta. Bet tomis dienomis taip dažnai pokšėjo šūviai, jog tegu jie bilda ir šiame tekste. Ir įsivaizduokim kaip tykšta niekuo dėtų moterų, vaikų ir vyrų smegenys, kaip sugniūžta kūnai ir krenta į duobę, kaip siaubo iškreiptose akyse matai bet kokią paskutinę mintį: šūvis ir minties neliko. Gyvenimas nutrūko.

I-uosiuose Kuluose žydai buvo šaudomi iki pat rugpjūčio. Juos vedė iš Šaulių namų ir šaudė, šaudė ir šaudė. Liepos 5-6 dienomis vokiečiai čia sušaudė 60; liepos 14d. apie 8 val. vakaro sušaudė 15, paskui dar sušaudė 15 ar 20. Pasak po karo tardytų kaltinamųjų: “Tuo pat laiku atvyko prie duobės apie 10 vokiškų kareivių ir puskarininkų… kurie pradėjo skirstyti pagalbinius policininkus pagal pareigas. Dalį jų paskyrė dalyvauti betarpiškai šaudyme, dalį – prie apsaugos aplink šaudymo vietą. Be to betarpiškai šaudyme dalyvavo 6 ar 7 atvykę vokiečių kareiviai.

Maždaug po 4 dienų, po 20 žydų sušaudymo už kapinių įvyko sušaudymas apie 30 ar 35 žydų vyriškių. Tas įvyko prie Kulų kaimo, apie 2 km nuo Skuodo miesto ir apie 0.5 km nuo Skuodo geležinkelio stoties. Sušaudymas įvyko senųjų žvyro kasyklų vietoje. Atvaryti žydai iškasė vieną duobę apie 5 m. ilgio, 2-2.5 m. pločio ir 2 m. gylio”.

-Tuf, tuf, tuf… tuf, tuf, tuf, tuf, tuf… tuf… tu-tuf… tu-tu-tuf, tuf, tuf… tuf, tuf, tuf, tuf, tuf, – pasiilsi, pakelia šautuvą ir vėl šauna ir taip sustoję, penkiolika, dvidešimt vyrų. Ne juodai balti, kaip matome nuotraukose, o nudažyti visomis paletės spalvomis – įraudę veidai, spalvoti rūbai, šviesiai rusvos šautuvų buožės, po kojomis gelsvos, raudonos, žydros gėlytės, mėlynas, žydras dangus, žali medžiai… Žudikai visa tai mato ir matys dar ilgus metus, o aukoms visi tie vaizdai nutraukiami akimirksniu, kaip tarsi iš rozetės ištrauktum kištuką – timpt ir neliko… žmogaus, vaiko, moters…

Liepos 16-17d. apie 15-16 val. 30 atvarytų vyrų iškasė naują didelę duobę – kapą sau ir kitiems likimo broliams.  Kai duobė buvo baigta, vyrus sustatė prie duobės krašto ir sušaudė. Sužeistuosius vokiečiai pribaigė pistoletų šūviais. O pasak vieno iš kaltinamojo  parodymų, tas gal net keturis kartus nurenginėjo duobėje lavonus ir surinktus rūbus vežė į savo vado namus.

Anot vieno iš kaltinamojo, liepos pabaigoje, rugpjūčio pradžioje I-uosiuose Kuluose jau buvo šaudomos didesnės vyrų grupės – po 80-100. Didžiausia buvusi paskutinė. Jei atvesdavo moteris, pirma joms liepdavo nusirengti. Po to suvarydavo į duobes ir vėl šūviai, šūviai, šūviai… Manoma, jog tose I-ųjų Kulų žvyro karjeruose galėjo būti nužudyta iki 650 (nors manoma, kad apie 800) – daugiausia vyrų.

Kas labai norės sužinoti pagalbinių policininkų (bent jau tų, kurie žinomi) vardus, tegu paskaito Aleksandro Vitkaus ir Chaimo Bargmano “Holokaustas Žemaitijoje”. Bet jūs neskaitysite, neieškosite tos knygos bibliotekose. Štai mano rankose nenutrintas vienas jos egzemplkiorius. Knyga išleista 2016-ais metais, bet nuo to laiko ją vartė tik 6 žmonės. Tik! Ji nesuskaityta, ji tik pavartyta.

Po karo, vienas liudytojų nurodė tris žudynių vietas, kuriose buvo atkasti 201 žmogaus palaikai. Kitos vietos liko nežinomos, tad jų niekas ir neieškojo. Kiek dar ten liko gulėti nekaltai sušaudytų žmonių? Jie buvo kalti tik tuo, jog buvo žydai. Kiti dar buvo kalti, jog buvo komunistai, komjaunuoliai ir aktyvistai – žydai ir žemaičiai (lietuviai). Tokius reikėjo teisti, bet vokiečių planas buvo kitoks – visus myriop. Užvieną kaltą – tūkstantis nekaltų į dangų.

Zudyniu vieta I kulai Skuodas01
Čia, I-uosiuose Kuluose, tarpukario žvyro karjeruose nužudyta per 800 žydų. Prano Šarpnickio nuotrauka, 2017m.

Tuo tarpu, kai laikas nuo laiko senamiestyje sutratėdavo šūviai, kitose Skuodo vietose gyvenimas bandė įkristi į įprastas vėžes. “Mama sugrįžusi iš miesto pranešė, kad ponai Petrauskai, kurių ūkio sodybą buvo pačiame Birutės gatvės gale, sutiko mus laikinai priglausti. Jų gyvenamasis namas stovėjo tik už Birutės gatvės sankryžos su Šatrijos gatve. O Šatrijos, bent ten, tuo laiku visai nebuvo”, – prisimena Raimundas Šukys. – “Gavome priekinį kambarį su didele stikline veranda, žiūrinčia link Bartuvos. Rami vieta buvo. Už Bartuvos matėsi laukai iki žydų kapinių, tolumoje geležinkelis ir per upę tiltas, kurį sovietų lakūnai, dar tik prieš savaitę, nesėkmingai subomborduoti bandė.”

Tačiau tame ramiame gamtovaizdyje slypėjo siaubas… žydai buvo šaudomi ir prie Bartruvos geležinkelio – iki pat liepos vidurio. Sušaudytieji buvo metami į dvi aviacijos bombų išraustas duobes. Po karo, tardomas sovietų, vienas žudikų prisipažino liepos 10d. tose žudynėse dalyvavęs kartu su penkiolika kitų pagalbinių policininkų. Esą, pirmiausia iš Šaulių sąjungos namų buvę atvaryti 18-35 metų 20 vyrų – sustatyti prie duobių po dešimt ir sušaudyti. Liepos 17-ąją įvykęs policijos narių susirinkimas. Visiems buvo liepta susirinkti pavakary, apie 7 val. vakaro, prie policijos pastato. Iš nuovados kameros iškrapštė žemaičių (lietuvių) komunistų, komjaunuolių, aktyvistų, prijaučiančių raudonąjam marui… ir išsivedė prie Bartuvos.  Iš Šaulių sąjungos namų kaip gyvulius atsivarė dar 30 žydų komunistų, komjaunuolių, aktyvistų, prijaučiančių ir… išsivarė ir šventiko žmoną. Negi ir ji buvo komunistė? Bet kas gi klausė – ji gi tiesiog buvo žydė. Ir tuo jau buvo nusikaltusi. Pirma sušaudė žemaičius (lietuvius) – žydams liepė šiuos užkasti. Ko gero vėliau tais kastuvais kažkas savo daržuose knisosi, kokį nors griovį savo bulvėse kasėsi…

“…jau saulei nusileidus, iš mūsų kambario įėjau į Petrauskų namo languotą verandą. Išgirdau tolimą šūvį. Po jo, neužilgo dar vieną /…/ pastebėjau liepsnelę ir popiek laiko šūvio garsą. Iš karto pagalvojau, kad prie žydų kapinių tose bombų išraustose duobėse žydus vėl šaudo. Bet vokiečių Skuode jau nebebuvo. Išvada nebuvo maloni. Dar porą liepsnelių sulaukiau, ir atmenu, kaip tokia mintis prabėgo, kad kiekviena liepsnelė reiškia, kad vėl vienas skuodiškis, gal net pažįstamas, atsiskiria nuo mūsų.” – prisimena Raimunda Šukys.

Jei jums smagu skaityti mano tekstus, žinokit, jog kažkas už tą malonumą sumokėjo, paremdamas mano veiklą ir iniciatyvą. Jei turit, bent kokias galimybes, prisidėkite prie tų žmonių, kurie patikėjo manimi – tai tikrai nėra dideli pinigai: skirdami 1, 2, 3 arba 10, 20, 50 USD tapkite ir jūs mano rėmėjais. Tai labai paprasta – tiesiog užsukite į mano rėmimo platformą PATREON. Nelabai suprantate kaip tai atlikti? Spauskite šią nuorodą: https://skuodokrastas.wordpress.com/kaip-atlikti-mokejima/ Visad smagu kažką gauti veltui, tačiau pamąstykite kokiais būdais tai tampa prieinama. Tęskime pasakojimą…

Kai lavonus šiek tiek apkapstė žemėmis, policininkai stovėję prie duobės kraštų, pakėlė šautuvus į žydus su kastuvais rankose ir iššovė. Be abejo, nesutartinai… padrikai, bet kulkos smigo į kūnus ir šie netrukus atšalo, sustingo… amžiams… ne amžiams, o tol, kol jų 1963 metais neatkasė. Kitiems žydams liepė lipti į duobę. Vyrai ir moterys pakėlė alasą, bet policininkai juos paprasčiausiai sustūmė į išrausą ir sušaudė.

Liepos 17-ąją čia vienas kaltinamųjų su bendrais dar sušaudė apie 20 žydų, atvarytų iš Šaulių sąjungos salės. Žudikai jau buvo pavargę – ieškojo būdų mašinizuoti šaudymą. Šį kartą žydus sustatė prie pat duobės krašto, kad po šūvių jie kristų tiesiai į duobę ir paskui nereikėtų jų tampyti. Panašiai liudijo ir kitas kaltinamasis. Po karo viena duobė buvo atkasta, joje rasti 23 žmonių palaikai. Paskui tą plotą apsiautė tvorele, kol palaikai nebuvo perkelti prie Šaulių sąjungos salės. Dabar tvorelės jau nebėra. Manoma, kad prie Bartuvos tilto buvo sušaudyta per 50 asmenų. 1963m. birželio 1d. protokoluose rašoma: “Kapavietė yra 30m. nuo geležinkelio linijos ir apie 60m. nuo geležinkelio tilto per Bartuvą.”

Pasak liudininkų šaudė ir policijos nuovadoje, matyt, žudikai buvo “pavargę”. Juk iš tiesų, žmonių šaudymas yra sunkus “darbas”. Ne be reikalo vėliau naciai koncentracijos stovyklose ėmė deginti, dusinti. Skuodo policijos nuovadoje “tiesiog buvo šaudoma ir kalėjime per areštuotųjų patalpų langą. Nušautuosius arba tuoj išnešdavo, arba po kelių dienų.” Juk tikrai, jei tenkindamas savo psichopatinius norus, per langelį paleidi šūvį ir paskui, kvatodamas iš malonumo, nueini įleisti degtinės, kam vargintis. Juk tai jau nebe žudynės, o atrakcija. Visi policijos nuovadoje kalėję žydai buvo sušaudyti. Iš 60 žemaičių (lietuvių) paleido tik 12 – kitus nušovė. Paprastai. Nušovė…

O tuo tarpu kitur, kur nešaudė, gyvenimas vyniojosi savo vaga. Ką tu, paprastas žmogau gali padaryti? Tiesiog gyventi ir džiaugiesi, kad tavęs nestato prie duobės, kad siaubas su šautuvu rankose praeina pro šalį… ko gero, rūkydamas papirosą, smirdintis samogonu.

Anų dienų liudininkas, keturiolikmetis Raimundas Šukys prisimena: “Mama pradėjo lankytis laikinoje ligoninėje. Vokiečiai išvažiuodami ligoninei praktiškai nepaliko beveik jokių mediciniškų reikmenų. Padėtį išgelbėjo Raudonosios Armijos kareivinėse paliktos mediciniškos atsargos. Prie buvusios pradžios mokyklos pastato Vytauto gatvėje, kuris rusų buvo naudojamas kaip kareivinės, mudu su mama susitikom porą man nepažįstamų vyrų. Jie turėjo raktus. Nusivedė mus į mokyklos rūsį, atrakino duris į grotomis aptvertą sandėlį, kurio lentynos buvo tvarkingai prikrautos visokiausių vaistų, raiščių žaizdoms aprišti ir kitokių mediciniškų reikmenų. Atrodo, kad vokiečiai apleisdami Skuodą mūsų naują valdžią įspėjo, kad visa tai kas buvo Raudonosios Armijos, tai dabar yra jų nuosavybė, ir kad mūsiškiai turi viską saugoti, kol kas nors iš Trečiojo Reicho tai atsiims. O mūsiškiai galvojo, kad tai dalinai buvo sovietinis palikimas mums, ir jei ne viskuo, tai bent dalimi, galime ir mes pasinaudoti. Pagaliau niekas visko nebuvo suskaičiavęs /…/ nešdamiesi po maišelį mamos prisirinkto turto, patraukėme ligoninės link. Ligoninė buvo paskutiniame name prie Ilgojo tilto rytinėje gatvės pusėje. Namas buvo dviaukštis, geltonai dažytas. Ligoninė užėmė tik pirmąjį aukštą /…/ Pasiekę ligoninę radome du raudonarmiečius su chalatais sėdinčius kėdėse ir besišildančius prieš saulę. Sudėjimu ir laikysena labai panašūs vienas į kitą man atrodė. Kad jie buvo karininkai, tai iš visko matėsi. Su mama jie pasisveikino gan mandagiai, bet labai šaltai. Buvo labai niūrūs, ir atrodė nesimpatiški /…/ Grįždama namo mama man papasakojo, kad tie du, tai ‘jūreiviai kariai’ – marinai. Labai aršūs komunistai. Pilnai įsitikinę, kad karą laimės rusai.”

Tai štai… vienus šaudė, o kitus gydė. Karą laimėjo, bet ar karas juos paliko gyvus?

O žydų žudynės dar nesibaigė – juk liko moterys žydės. Bet apie tai, kaip jos buvo sušaudytos, skaitykite paskutiniame šios serijos paskojime. Galbūt rytoj…

Birželio 22-ją prasidėjo karas. Karas prasidėjo rytoj… ir Skuodo žydams jis baigėsi rugpjūčio 15-ąją. O rugsėjyje sušaudė paskutines, atrinktas gražias jaunas žydaites, kurios galėjo gyventi ir gyventi.

Tomis dienomis Homo Sapiens (Protingasis Žmogus) apsiėmė spręsti kam gyventi, o kam ne. Žmogus negali teisti myriop, nes ne jis suteikė gyvybę kitam žmogui.

Pabaiga kitame pasakojime: RYTOJ BUS KARAS: kaip žydai į šarkų dvarą išvažiavo… Septintas pasakojimas.

Pradžia: RYTOJ BUS KARAS: 1941-ieji, birželio 22-oji, sekmadienis. Pirmas pasakojimas

Pranas Šarpnickis

Ši publikacija parengta remiantis Raimundo Šukio atsiminimų rankraščiu; Andrej Angrick, Peter Klein knyga “The ‘Final Solution’ in Riga– Exploitation and Annihilation, 1941-1944”; Arūno Bubnio straipsniu “Vokiečių ir lietuvių saugumo policija (1941–1944)”; Aleksandro Vitkaus, Chaimo Bargmano “Holokaustas Žemaitijoje”; “Skuodo atminties knyga”, išleista Tel-Avive 1948 m., pagal vertimą iš: Kihilat Shkud; Kovets Zikaron ir kitais šaltiniais.

Pastaba: Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti arba informuosite apie tokį faktą autorių.