Sarku dvaras
“Išvažiuoti į šarkų dvarą” – mirti. Asociatyvi iliustracija.

1937m. Lietuvos vyriausybė netoli Kretingos už 80 000 Lt iš Elenos Klotildos Ostrovskos nupirko buvusį Dimitravo polivarką su 80 ha žemės. Aplinkui buvo gausu akmenų, pro šalį ėjo geležinkelis ir plentas Kretinga-Skuodas. Vyriausybės nutarimu į priverčiamojo darbo įstaigą uždaryti asmenys naudingiausi visuomenei galėjo būti rinkdami iš laukų akmenis.

Kad suprastumėte anuometinių 80 tūkst. litų vertę, žinokite, jog darbinis arklys tais laikais kainavo 294 Lt, melžiama karvė – 157 Lt, višta  – 2,35 Lt, vyriškas kostiumas – 80 Lt, moteriški lakuoti bateliai – 50 Lt, Ford“ markės automobiliai – 7500-8000 Lt, naujas dviratis – 300-600Lt (plačiau apie trpukario kainas – čia). Dviračiai šiame paskojime bus svarbūs.

Taigi, kaliniai akmenis rinko, sandėliavo ir skaldė. Gamino akmenų trinkeles kelių statybai, akmeninius stulpelius kelkraščiams žymėti, akmens skaldą, ruošinius memorialinėms lentoms, paminklams ir pan. Produkciją gabeno į greta buvusią Tūbausių geležinkelio stotelę, iš kurios akmens dirbiniai buvo vežami prieškario Lietuvos plentams ir miestų gatvėms grįsti. 1940m. prasidėjus sovietų okupacijai, naujoji valdžia paleido 60 politinių kalinių, o vėliau – 15 kriminaliniai nusikaltėlių. Stovyklą uždarius, jos pastatus užėmė rusų dalinys, o 1941m. vokiečiai atnaujino priverčiamojo darbo įstaigą, pavadindama ją „Zwangsarbeitslager“. Taigi apie priverstinį darbą… Sugrįžkime į Skuodą, į liepos pradžią ir eilinį kartą pasižvalgykime Raimundo Šukio akimis. Gal ką pamatysime? Juk žydai iš Šaulių namų grupėmis buvo varomi ne tik šaudyti, bet ir dirbti – tvarkyti naujamiesčio, nudegusio ir apgriauto po birželio 29-osios stichiškų, padrikų kautynių su atklydusiais liepojos komunistais, komjaunuoliais ir rusų kareiviais (jūreiviais).

“Kelistart beeidamas senamiestyje sutikau būrį žydų. Jie brukiu žygiavo lydimi poros mūsų partizanų. Juos atvesdavo plytas iš sugriuvusių plytinių pastatų atrinti. Esu tikras, kad jeigu tie žydai būtų tiktai norėję, tuos du palydovus galėjo nuginkluoti ir išsiskaidyti. Jei ir ne visi, tai daugelis iš jų pradingti būtų galėję. Man atrodo, kad , gal net ir vokiečių pamokinti, mūsų partizanai žydams vilties davė, kad neužilgo juos darbams į kaimus skirs. Tą melą vokiečiai ir kitur Europoje naudojo, kai žydus mirčiai į koncentracijos stovyklas vežė. Kadangi jie važiavo dirbti, tai nebuvo reikalo nei pabėgt bandyti, nei pasipriešinti.

Nemalonu man buvo tuos žygiuojančius žydus sutikti. Tiek daug pažįstamų veidų. Juk jie visi naujamiestyje buvo gyvenę, kai kurie su mano tėvu biznį darė, net retkarčiais pas mus pietavo. Kai vis sutikdavau juos bežygiuojant, tai rikiuotės priekio kairėje visuomet ėjo Blochas. Jei gerai atsimenu, tai guzikų ir šukų fabrikas ant Laisvės gatvės ir Gedimino aikštės kampo priklausė jam. Man atrodo, kad ir vokiečių komendantūra, prieš gaisrą, buvo jo name.

Blochas buvo aukštas, stambokas vyras su rusvais ir smulkiai garbanotais plaukais. Nepriklausomybės kovų metu tarnavo kaip savanoris Lietuvos kariuomenėje. Buvo net  apdovanotas Vyčio Kryžiumi už drąsą kovoje. Net ir tada, kai mačiau žydus žygiuojančius rikiuotėje per Gedimino aikštę, jis buvo tas, kuris rikiuotei koją išlaikyti ir sukinių komandas davė. Kartą pasitaikė, kad sutikau juos netoli Dariaus ir Girėno gatvės kampo. Ten jie turėjo pasukti kairėn. Blochas stipriu balsu suriko atitinkamą komandą ir pats pradėjo trypti vietoje. Taip jo komanduojama visa rikiuotė padarė sukinį, kuriuo bet koks kariškas dalinys pasididžiuot galėtų.

Kaip jisai tuo metu turėjo jaustis, varinėjamas dviejų vaikėzų?! Nežiūrint viso to nužmoginimo, neatrodė, kad jo dvasia palaužta būtų,” – prisimena Raimundas Šukys.

Iš maždaug 2200-ies žydų, gyvenusių Skuode, tiek daug buvo išžudyta, kad net nebeliko kam prisiminti ir papaskoti detalių. Apie tai, jog “žinios apie Skuodo žydų žūtį gana skurdokos”, pripažysta iš “Holokaustas Žemaitijoje” autoriai (91p.). Tie praamžiai, devyniasdešimtmečiai ir vyresni, kurie galėtų papaskoti, jau beveik išmirė. Kai dar galėjo, labiau pasakojo savo artimųjų rate, nes bijojo viešai, ir neužrašė, nes manė, kad jų prisiminimai nieko verčios. Bet štai, prabėgus daugybei metų, mes turime žmogų, kuris tuo laiku vaikščiojo visai šalia Šaulių namų ir dabar mums praskleis menkutį to kraupaus paveikslo lopinėlį.

Nevalgant ir negeriant normalus žmogus gali išgyventi tik 4-6 dienas. Tad, kai sakoma, jog žmones laikė be maisto ir vandens keletą savaičių, visad kyla įtarimas, jog kažko būta daugiau, ko mes nežinome arba tas pasakymas yra pakankamai hiperbolizuotas.

“/…/labai arti direktoriaus namo, truputį į vakarus stovėjo gimnazijos malkinė. Ji buvo pastatyta šiaurės pietų linkme. Jos šiauriniame gale, kiek į vakarus stovėjo šulinys su rankine pompa. Tas šulinys aprūpindavo vandeniu gimnaziją ir direktoriaus namą. 1941 m. vasarą, iš jo su kibirais vandenį žydai nešėsi į Šaulių salę, esančią už gimnazijos aikštės pietinės ribos,” – savo prisiminimuose rašo Raimundas Šukys. – “Šaulių salę, kurioje buvo uždaryti likę naujamiesčio vyrai žydai, saugojo lietuviai policininkai-partizanai. Kiek tų sargybinių buvo, nežinau, nes niekada artyn tenai nėjau. Bet matydavau, kad  tik vienas  vyresnio amžiaus žmogus sėdėdavo kėdėje kiek atokiau nuo pietryčių salės kampo. Tik jis tegalėjo matyti gimnazijos šulinį.  Atrodo, kad vienam žydui buvo leidžiama be palydovo nueiti prie šulinio su dviem kibirais atnešti į salę vandens.

Gan greitai po mūsų kelionės į Kauną, mama eidama netoli šulinio pamatė, kad gerai pažįstamas žydas, tas kuris man futbolo kamuolį iš Latvijos parvežė, pumpuoja vandenį. Čia turiu priminti, kad tuo metu į bendravimą su žydais buvo žiūrima labai `kreivai`. Vokiečiai pamatę žmogų darant bet kokią paslaugą žydui, traktavo tą žmogų kaip žydą. Na, už trumpą pasikalbėjimą, tikriausiai neuždarytų kartu su žydais, bet jau ir `arijum` nebūtum jų akyse. Nors vokiečių Skuode nebuvo, bet ir vienas kitas lietuvis buvo pasisavinęs jų pasaulėžiūrą, todėl reikėjo kiek pasisaugot, kad į jų nemalonę nepakliūtum.

Mama arčiau priėjus, bet stovėdama už malkinės, kad sargybinis prie Šaulių salės josios nematytų, užkalbino tą mūsų pažystamą. Jis net nestabtelėjęs pumpuoti, pasiskundė, kad maisto trūksta, ir paklausė ar mama sutiktų supirkti maisto produktų jeigu jis pinigų jai duotų. Mama sutiko.

Dar tą patį pavakarį mama padavė man tuščią kibirą, liepė nunešti prie šulinio, jį padėti ir palaukti kol tas žmogus ateis vandens prisipumpuoti. Kai jis prisipumpavęs kibirus vandens nueis, tai aš jo paliktą kibirą turiu atnešt namo. Stovėjau už malkinės ir laukiau. Kai mačiau, kad tas pažystamas jau beveik pusę aikštės buvo nuėjęs link salės, pasiėmiau tą jo paliktą kibirą ir apstulbau. Daugiau nei pusė jo buvo pilna sovietiškų gana didelių denominacijų Červoncų. ( Vienas Červoncas = 10 Rublių.) Matyt, kad prieš uždarydami į Šaulių Salę žydų nebuvo kratę, nei atsineštų daiktų atėmę. O Šaulių salėje, kiek buvome girdėję, jų buvo apie aštuoniasdešimt. Visi iš naujamiesčio ir gana pasiturintys. 

Sovietų valdžia 1 litą prilygino 90 kapeikų. Pagal perkamąją galią naujasis kursas nuo 3 iki 5 kartų sumažino buvusią lito vertę. Sovietų valdžia konfiskavo visus gyventojų indėlius, kurių suma buvo didesnė nei 1 000 litų. 1941 m. kovo 25 d. litai buvo uždrausti, o balandžio mėn. Sovietų Sąjungos valstybinio banko pirmininko įsakymu iš gyventojų surinkti ir bankų saugyklose saugoti litų banknotai buvo sudeginti. Vėliau sunaikintos ir lietuviškos monetos.

Taip ta maisto kontrabanda ir prasidėjo. Kai mama supirkdavo produktus, tai aš gal truputį daugiau nei po pusę kibiro tų produktų palikdavau prie šulinio ir laukdavau už malkinės kol mano ryšininkas pasirodys. Jis man pasakydavo ko pageidauja, jeigu tai galima gauti, prisipumpuodavo vieną kibirą vandens, pasiimdavo tą kibirą su maistu ir nueidavo. Atsimenu, kad ir ne košer produktų paprašydavo, nes rūkyti lašiniai, dešros ir kumpis geriau išsilaikydavo. Kai pinigai pradėdavo baigtis, tai aš jam pranešdavau, ir per sekantį susitikimą, kitas kibiras su pinigais būdavo man paliktas.

Taip kurį laiką viskas gana sklandžiai ėjo. Kiek vėliau jis man pasakė, jog jie neužilgo bus išsiųsti į Šarkės dvarą rudenio darbams. Kai parėjęs papasakojau ką jis man sakė, tai Stasė labai ramiai atsakė „ne, ne į Šarkės, bet į šarkų dvarą“.  Tuo met tas išsireiškimas, bent pas mus, buvo naudojamas apibūdint kieno nors mirtį. „Į šarkų dvarą išvažiavo“ reiškė mirė. Ji net pati tuomet nesuprato, kaip teisinga ji tuomet buvo.

Neužilgo po to, vieną rytą atsikėlęs, sužinojau, kad tą naktį žvyrduobėse Kulų kaime, netoli geležinkelio stoties sušaudė visus Šaulių salėje buvusius žydus. Žmonės gyvenantys Šaulių gatvėje girdėjo/matė, kaip nakties metu žydus varė gatve. Tarpe jų buvo ir daktaras Levas ir dar vienas gydytojas, kurio pavardės neatmenu. Pastarasis turėjo labai silpnas kojas ir visuomet eidavo su dviem lazdom. Jo būsimieji žudikai buvo parūpinę mažą traukiamą vežimėlį jį į žvyrduobes nuvežti. Žmonės tą naktį girdėjo ratukų barškėjimą per bruką.

Buvo visokių kalbų. Vienas pasakojimas man labai įstrigo į galvą. Būgtai, kai atėjo eilė Blochui mirti, tai jis savo būsimiems žudikams pasakė, kad jis nestovės prie savo kapo, sakė kad jis bėgs. Ir pareiškė, kad jis nori, jog Veitas jį nušautų. Juodu su Veitu buvo geri pažystami, priklausė Skuodo Šaulių būriui ir Blochas žinojo, kad Veitas buvo pats taikliausias iš visų šaulių.  Tai buvo simbolinis Blocho – Nepriklausomybės kovų savanorio, Vyčio Kryžiaus kavalieriaus ir Lietuvos patrioto – pareiškimas. Jis, būdamas niekuo nenusikaltęs Lietuvos pilietis, norėjo žūti nuo `brolio` šaulio kulkos. Jis žinojo, kad jo nesužeis, bet nušaus iš karto,” – savo prisiminimuose pasakoja Raimundas Šukys.

Jei jums smagu skaityti mano tekstus, žinokit, jog kažkas už tą malonumą sumokėjo, paremdamas mano veiklą ir iniciatyvą. Jei turit, bent kokias galimybes, prisidėkite prie tų žmonių, kurie patikėjo manimi – tai tikrai nėra dideli pinigai: skirdami 1, 2, 3 arba 10, 20, 50 USD tapkite ir jūs mano rėmėjais. Tai labai paprasta – tiesiog užsukite į mano rėmimo platformą PATREON. Nelabai suprantate kaip tai atlikti? Spauskite šią nuorodą: https://skuodokrastas.wordpress.com/kaip-atlikti-mokejima/ Visad smagu kažką gauti veltui, tačiau pamąstykite kokiais būdais tai tampa prieinama. Tęskime pasakojimą…

Iššaudžius Šaulių sąjungos namų salėje uždarytus žydus vyrus, po savaitės ar dviejų (tai galėjo būti rugpjūčio pradžioje), susirūpinta senamiesčio sinagogoje laikomų maždaug 500 moterų ir vaikų likimu. Kur juos dėti?! Kiek gi galima šaudyti? Jau maždaug tūkstantis guli po žeme. Atsibodo vyrams – pavargo jie. O gal ir šovinių ėmė “trūkti”. Rašant apie šią, paskutinę Skuodo žydų dramą, stengiamasi išsiaiškinti kaip tai nutiko, kiek buvo nužudyta, bet neklausiama, kodėl?… Kodėl jas, moteris su vaikais, išvarė į “Dimitravo” lagerį ir vistiek netrukus sušaudė. Kodėl jų nežudė čia pat, Skuode? Duobių būtų atsiradę, kasėjų, tikriausiai, irgi…

Žydes su vaikais iki geležinkelio stoties varė dviem grupėmis. Pirmąją už geležinkelio pervažos sustabdė. Ir atėjo laikas ką nors nušauti. Tad nušovė dvi moteris ir vyrą. Kol laukė antros grupės, žudikai žydus vyrus įkinkė į vežimą ir liepė surankioti nuo kelio lavonus. Kai prie pirmosios grupės prisijungė antroji, ir kai visi jie pajudėjo Luknių kryptimi, tie žydai vyrai tuoj pat buvo sušaudyti. Jei tavo darbas – šaudyti žmones, dirbk atsakingai, netinginiauk, būk stropus. Skuodiškiai policininkai tokie ir buvo. Matyt, įsivaizdavo, jog kuria naują epochą, naują gyvenimą. Arba tiesiog svaigo nuo nežabotos laisvės.

Šis “turistinis” žygis vyko dvi dienas, naktį miegant ant plikos žemės prie Darbėnų. Tik neįsivaizduokim, jog vakare buvo užkurti laužai, kepamos bulvės ir dainuojama. Tai buvo tikras iššūkių, išbandymų ir išlikimo žygis – apie 40-50 moterų neišliko.

Paskum koloną dviračiais (kurių vertė buvo 300-600Lt) važiavo 4 policininkai – juos įsivaizduokim kaip ginkluotus “piemenis”. Kai skaitote žodį “piemuo”, supraskite ir tiesiogine ir perkeltine prasme. Nors piemuo, t.y. snarglys, bet kai rankose laiko ginklą, jis visad panašu į vyrą ir iš tiesų yra baisus. Bet… įsivaizduokit, maždaug 500 moterų ir vaikų koloną 41 kilometrą iki Dimitravo varė keli piemenys… Na, sakykim, jų buvo ne 4, o koks 10 policininkų… net jei tartume, kad jų buvo visas 30… vistiek lašas jūroje prieš 500. Nesvarbu, kad tos moterys buvo beginklės, bet jų buvo gerokai daugiau. Jei tik būtų užtekę drąsos pasileisti bėgti į visas puses – visų jų tie keli psichopatai nebūtų išžudę. Na, būtų nupylę, kelias dešimtis, bet kitos moterys tikrai būtų spėjusios pabėgti. Bet čia suveikė tas tikėjimas, jog nebus šaudomos, jog išvaromos tik darbams – o juk reikėjo pažnibždom susitarti ir vieningai nešti muilą arba tiesiog kibti į gerkles piemenims. Tačiau žmonės tokiose situacijose nesugeba būti vieningi. Jie, kaip ir paprastame gyvenime, saugo savo asmeninį kailį: “O jei mane nušaus bėgančią. Gal geriau nebėgsiu…” O juk reikėtų galvoti: “Nesvarbu ką nušaus, bet gal kažkas išsigelbės… Gal išliks gyvas mano sūnelis ar dukrytė…”.

Taigi, tie sportininkai…. tie iš paskos važiavę ginkluoti dviratininkai šūviais pribaigdavo atsilikusias nuo voros ar prisėdusias atsipūsti moteris ir… be abejo, jų vaikus. Jei jie būtų varę karves (kurių vertė buvo maždaug 157Lt), tikriausiai būtų jų nešaudę, o čia buvo tik moterys (be vertės). Ne, ne moterys, o žydės ir maži žydukai. Apie kokią čia vertę kalbame. Juk visi puikiai žinome, kad žmogaus gyvybė yra bevertė, nes neįkainojama.

Vieno iš kaltinamųjų byloje vėliau bus parašyta: “Virš 40 moterų ir vaikų, kurie netekę jėgų, atsilikdavo nuo kolonos, sušaudė vietoje.”

Liudytojai vėliau nurodys bent 10 tokių “poilsio” vietų.

Anot kitos liudininkės: “…pirmos dienos vakare, tarp Lenkimų ir Darbėnų, gaujos dalyviai atskyrė apie 20 moterų ir vaikų, pavarė juos apie 20 metrų nuo kelio į dešinę pusę ir sušaudė.” Na, gal vaikinai miklino ranką. O gal tiesiog pabodo minti dviračio pedalus. Juk kai esi jaunas… Ech, kaip niežti nagai ką nors nuveikti, ypač, jei pasitaikė reikalas Trečiojo Reicho gerovei pasitarnauti…

1963m. birželio 6-12d. liudytojai parodė vietas, kur buvo sušaudytos tos moterys. Paluknėje atkasė 13 palaikų, Sriauptuose, miško pakraštyje, dviejuose vietose – 11, Juodeikiiuose – 1, Benaičiuose, Nausėdų kaimo pakraštyje, dviejose vietose – 5, Auksūdžiuose – 3. Iš viso 33 žmonių palaikai.

Dimitravo lagerį ta kolona pasiekė tik antros dienos vakare. Čia apie 30 žemaičių moterų iškart atskyrė nuo žydžių. Įdomus sprendimas. Kam atskirti ir skirstyti, jei vistiek paskui visus sušaudai. Kai žmogus įgyja valdžią, prisigalvoja visokiausių taisyklių. Kuo mažesnis žmogus, tuo didesni ir kvailesni užmojai, tuo labiau nori visus sukirstyti, sureguliuoti, sudėlioti į tam tikras kategorijas, lentynėles.

Žydes įkurdino dviejuose barakuose. O sportininkai… vieni į Skuodą grįžo dviračiais, kiti vežimu, o treti pasiliko Dimitrave.

Rugpjūčio 3d. į stovyklą vidaus reikalų ministerijos įsakymu iš Kauno atvyko laikinasis stovyklos viršininkas Edmundas Tyras. Jam buvo pavesta organizuoti stovyklos administraciją ir apsaugą. Rugpjūčio viduryje čia apsilankė Kretingos apskrities policijos viršininkas Pr. Juknys ir vietos sukilėlių būrio vadas Stasys Vitkus. Nežinia kaip buvo: ar vyrai turėjo per mažai vamzdžių stovyklai apsaugoti, ar neturėjo kuo maitinti moterų, ar joms jokio adrbo nesugalvojo ar tiesiog iš viršaus vokiečių įsakymas parėjo, bet sutarė problemą išspręsti vienu ypu – surinko apie 20 vietinių kaimiečių ir Jazdų miške, Alkos kalne, per 4 km nuo Dimitravo stovyklos įsakė iškasti 4 duobes: tris kalno papėdėje, vieną jo viršūnėje. Ir iš kur jiems žinoti, jog šventą vietą parinko vargšėms žydėms ir jų vaikams. Prieš 800 metų čia kuršiai dievams meldėsi, jų prašė malonės ar tiesiog šventė vasaros saulėgrįžas. Kaip ten bebuvus, atrodo, jog tomis dienomis paprastos “darbo jėgos” buvo perteklius, o “specialistų” tikrai trūko, nes po kelių savaičių iš Skuodo dviračiais atmynė apie 10 pagalbinių policininkų.

Prieš varant aukas į Alkos kalną sušaudyti Stanislovas Vitkus ir toksai Meidus moteris išrikiavo, nuo jų atskyrė apie 40 merginų, kurias paliko darbams stovykloje.

Šaudymams vadovavo pats ponas Vitkus. Pasak vieno iš egzekucijos dalyvių: “Vitkus mums paskelbė, kad iki vakaro turime iškasti keturias duobes žydams, laikomiems stovykloje /…/ Už dalyvavimą žudynėse pažadėjo duoti užmuštųjų daiktus.” Koks darbas – toks ir atlyginimas. Beje neblogas. Prisiminkime vertes – už vyrišką kostiumą, ko gero, buvo galima gauti kokius 10 červoncų (buvusi vertė litais – 50 Lt) ir nusipirkti kokias 20 vištų. Ocho-cho! Visai geras pinigas, visai geras uždarbis! O dar kur visokie auksiniai dantys…

Rugpjūčio 15d. Alkos kalne valstiečiai baigė kasti duobes: tris dideles ir vieną mažesnę.

Moterims buvo pasakyta, kad bus vedamos išsimaudyti, tačiau šios suprato, kad bus varomos myriop ir prašė pasigailėti bent vaikų. Vyrai jas nuramino ir surikiavę po 4, nuvarė Jazdų miško link. Taip išvedė apie 300 moterų, vaikų ir senelių. Prie duobių, savaime suprantama, visus išrengė – juk kaip atlygis buvo pažadėti jų daiktai ir rūbai. Juk tikras vargas lavonus nurenginėti ir kas paskui pirks skylėtus, kruvinus rūbus. Kaip paskui juos iškiši?

Vienas kaltinamųjų, tardomas po karo taip pasakos: “/…/ nuvaryti prie tų dviejų ravų. Ten jiems buvo paliepta nusirengti iki apatinių baltinių, o po to jos buvo suvarytos į tuos du ravus, o pagalbiniai policininkai, stovėdami prie tų ravų, iš viršaus šaudė iš šautuvų į ten esančias ravose moteris ir vaikus. Ravai po šito šaudymo nebuvo visai perpildyti, kadangi jie buvo giliai iškasti. /…/ Auštant prie tų pačių ravų buvo nuvarytos man dalyvaujant likusios moterys ir vaikai.”

Išrengtus žmones reikėjo paruošti mirčiai, kad nesugalvotų pabėgti ir šiaip ramesni būtų – mušė lazdomis per galvas.  Paskui sušaudė. Kam pritrūko švino, tą gyvą užkasė.

Kitos dienos rytą, rugpjūčio 16d. atsivarė dar 200 žydžių ir sušaudė. Vėlgi kai kurias užkasė gyvas. Šaudė 20 Skuodo pagalbinio policijos būrio vyrų ir 4 aplinkinių kaimų gyventojai savanoriai.

Kitas kaltinamasis tardomas taip pasakos: “Sušaudymas prasidėjo pavakariui ir tęsėsi per naktį iki ryto. Kiek gal buvome sustoję šaudyti tuomet, kai pasirodė esą mažoka šovinių, bet šoviniai buvo atvežti [iš Darbėnų] ir šaudymas vyko toliau. Šaudymui buvo varomos grupės maždaug po 100, o gal ir po daugiau pasmerktųjų mirčiai moterų ir vaikų.”

Pirmąsias moteris su vaikais sušaudė kalno atšlaitėje. Tarp jų buvo ir gydytojas Fogelmanas. Kai atėjo antroji grupė, pirmoji dar nebuvo baigta žudyti, tad šią sustabdė per 50 metrų nuo kalno. Trečiąją grupę pristabdė per 15 metrų nuo duobės, kurioje lavonai jau buvo šiek tiek užberti smėliu, bet, ko gero, dar judėjo, krutėjo ir aimanavo. Ketvirtąją grupę jau atvarė tiesiog prie pat duobės. Į duobes varė po keturias. Tokia tad paprasta žmonių žudymo technologija.

Daug vaikų buvo paprasčiausiai sumesti į duobes ir užkasti gyvi. Pažvelkime į savo vaikus ir anūkus, pabandykime save prisimnti, kai buvome dar vaikai – ar jaučiate kaip aklas siaubas užlieja jūsų vaikišką širdelę?! Ką tie suaugę dėdės daro! Kodėl mus užkasa?!

Po egzekucijos duobes užvertė patys policininkai ir iš aplinkinių kaimų atvaryti valstiečiai. Paskui žudikai nuėjo papusryčiauti pas netoliese gyvenusį žmogų, kur jau iš anksto buvo paruoštas vaišių stalas.

Tą pat naktį Skuode sušaudė paskutinius 20 žydų vyrų.

Po karo, 1944m. 1-ojoje duobėje (Alkos kalnoviršūnėje), kuri buvo 11×4 metrų, buvo atkasti 103 žmonių palaikai: 3 mėnesių ir 5 metų vaikų – 31; 5-18 metų – 23 ir vyresnių nei 18 metų – 34; 2-ojoje duobėje (alkos kalno papėdėje), kuri buvo 7×4 metrų ir 3,5 metroi gylio, – 149 palaikai; 3-iojoje duobėje, kuri irgi buvo 7×4 ir 3,5 metro gylio – 251 palaikai; 4-ojoje duobėje šiaurrytinėje Alkos kalno pusėje, 7×5 metrų duobėje – 107 žmonių palaikai.

Pirmojoje duobėje moterys buvo nušautos, o vaikai užkasti gyvi, kūnai gulėjo suversti bet kaip. Antrojoje duobėje žmonės, atrodo, buvo užkasti gyvi – kūnai be kulkų žymių, kaulai nesužaloti. Trečiojoje duobėje ant 52 kūnų rastos kulkų žymės, bet tik nedaugelis nušauti į galvą, kiti tikriausiai užkasti gyvi, nes nepalikta sužalojimų, tai liudijo ir kūnų pozos. Tikrai matosi, jog vyrai apsiskaičiavo ir pasiėmė per mažai šovinių.

Ekshumanicijos akte rašoma, kad suskaičiavus kiekvienoje duobėje nužudytuosius, susidarytų 610 asmenų, o išvadose nurodoma 510. Tiek užrašyta ir ant paminklo aukoms atminti.

O tas 40 merginų, kurias žudikai Dimitravo stovykloje buvo pasilikę apsitvarkymo darbams, rugsėjyje nuvarė į Darbėnus, uždarė sinagogoje, o vėliau Baltojo kalno miške sušaudė. Gražias, jaunas, dar nemylėtas…

“Vieną gražią, saulėtą dieną, man atrodo, kad tai buvo jau rugpjūčiui įpusėjus, netoli vidudienio, grupė žmonių stovinėjo ant šaligatvio, kitoje pusėje Laisvės gatvės prieš senelių prieglaudą ir šventorių. Mat tą dieną padegėliams buvo `paskolinami` geresni žydų baldai sukrauti prieglaudoje. Žmonės laukė kada atidarys tą `sandėlį`, kad galėtų pasižiūrėti ir pareikšti pageidavimus ko nori ir ko būtinai reikalingą. Buvome ten ir mudu su mama, nes savo baldų jau nebeturėjome.” – prisimena Raimunda Šukys. – Nuo tvenkinio tilto pusės atėjo keli ginkluoti mūsų vyrai. Sustojo prie mūsų grupės pasikalbėti. Nepasakysiu, kad jie girti buvo. Nesvirduliavo, bet iš jų tai taip kaip iš bravaro samagono kvapas sklido. Atrodo, kad mama kažką vienam pasakė, jog tas labai supyko ir atrėžė rodydamas į savo švarkelį su užtrauktuku, kad „….šis daug kraujo vakar matė, jei neužsičiaupsi, tai nušausiu kaip ir jas“ ar ką tai labai panašaus. Žinoma, mama nutilo, žmonės sužiuro, o aš išsigandau. Nebuvo tai koks karštakošis jaunuolis, bet `inteligentas` – pradžios mokyklos vedėjas, vyras, tėvas… Pasirodo, kad tie vyrai tą rytą grįžo iš Dimitravo. Skuode žydų nebebuvo….”

Taip Skuodui baigėsi pirmasis karo etapas – kitas prasidės 1944-ųjų rudenį. Tada neliks ir paties miesto. Čia, gatvėse tvyros apkasų chaosas… per miestą eis Kuršo fronto linija. Eis ir sustos ties geležinkelio linija, ties Kanyzeliu iki pat 1945-ųjų pavasario. Bet apie visa tai kitąkart, kituose pasakojimuose, o šį, kaip kokį siaubo serialą, užbaigiu. Taškas.

Pradžia:

RYTOJ BUS KARAS: 1941-ieji, birželio 22-oji, sekmadienis. Pirmas pasakojimas

RYTOJ BUS KARAS: rusų medžioklė. Antras pasakojimas

RYTOJ BUS KARAS: kaip rusai “subombordavo” Skuodą… Trečias pasakojimas.

RYTOJ BUS KARAS: Skuodo “išvadavimas”. Ketvirtas pasakojimas.

RYTOJ BUS KARAS: žudynės ant Blėkio kranto. Penktas pasakojimas.

RYTOJ BUS KARAS: šūviai, šūviai, šūviai… Šeštas pasakojimas.

 

Pranas Šarpnickis

Ši publikacija parengta remiantis Raimundo Šukio atsiminimų rankraščiu; Aleksandro Vitkaus, Chaimo Bargmano “Holokaustas Žemaitijoje”; “Skuodo atminties knyga”, išleista Tel-Avive 1948 m., pagal vertimą iš: Kihilat Shkud; Kovets Zikaron ir kitais šaltiniais.

Pastaba: Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti arba informuosite apie tokį faktą autorių.