Tą gegužės 31-ąją,  įkopęs į buvusį Skuodo vandens bokštą ir apžiūrėjęs Bartuvos tiltus (apie tai jau pasakojau kitose istorijose), lietui nemaloniai purškiant, už Šliktinės pasukau  2704-uoju žvyrkeliu. Už posūkio keliukas tiesiąją per plynus laukus vedė kažkur tolyn, Milytų (Barstyčių) pusėn. Ten, dešinėje Šliktinės-Šatos-Mikytų pelkynai, kuriuose prasideda Bartuvos ir Šatos upės, tačiau kas čia?!

Priekyje Brukis!

Brukis – paprastais lauko akmenimis išklotas grindinys, stengiantis akmenis dėlioti taip, kad lygesnis paviršius liktų viršyje. Nors akmenys ne tašomi, vistiek gerai įsižiūrėjus į tokius grindinius, matosi gatvės viduriu ar pakraščiuose suformuotos juostos, o kai kuriose aikštėse pasitaiko ir “saulučių”, kai tokios juostos eina iš centrų. Taip išklotas Rundalės (Latvija) rūmų vidinis kiemas.

Iš pažiūros gali pasirodyti, jog brukį kloti paprasta, tačiau, kam tai yra tekę daryti, žino, jog kiekvieną akmenį tenka apčiupinėti, apie jį pagalvoti ir dėlioti atitinkamai. Pats žodis brukis – atrodo yra žemaitiškas, o kilęs nuo vokiško Brücke.

20190531Mikytai_01
Įkalnė Mikytų pusėn. Prano Šarpnickio foto, 2019m.
20190531Mikytai_02
Nuokalnė Šliktinės pusėn. Prano Šarpnickio foto, 2019m.

Kai matai brukį miestelių senamiesčiuose, tas nestebina, bet kai jį išvysti plynuose laukuose (56°07’19.2″N 21°48’11.6″E), stabdai automobilį, lipi į lietų ir bandai suvokti kas čia kažkokioje senovėje įvyko. Gal akmenimis buvo grįstas visas šis kelias? Gal jį kokiais nors tikslais Pirmojo pasaulinio karo laikais nutiesė kokie nors vokiečiai ar caro laikais rusai? Gal čia ėjo koks nors svarbesnis prekybinis kelias… pavyzdžiui traukiant į Rygą? O gal tiesiog tą atkarpą žmonės išklojo, bandydami įveikti klampynę? Juk dešinėje pelkės, o įkalnė, gal buvo tokia vandeninga, jog nuolat pažliugdavo ir nebuvo įmanoma važiuoti? Ir gal koks davrininkas pasakė: “Čia reikia paklotį brukį…”. Ir taip keli šimtai metrų kelio buvo iškloti akmenimis. Gal. Reikėtų išsiaiškinti… O dabar lietutis nemaloniai skalbia nugarą, reikia lysti atgal mašinon. Dar gerai, jog kepurytė plikę saugo nuo vandens, bet jaučiu, jog ir ji drėgsta. Na, bet žmogus ne, cukrinis, o vasaros vanduo gaivus.

Laukais kyla rūkas, po truputėlį mane gaubia prieblanda – aš keistas turistas. Gal labiau Skuodo krašto tyrinėtojas, nei turistas. Daug galima rašyti apie krašto istoriją, bet ir pačiam reikia iškišti koją į jį, rankomis pačiupinėti, pauostyti… ir jei reikia, sušlapti. Kad ir kokie, gerai impregnuoti mano kelioniniai kerzai, bet jie jau ima traukti drėgmę, nes jau slankiojau šlapiais žolynais po laukus. Vėliau draugas, pas kurį apsistojau nakvynei, pasakys: “Ko nelindai į aulinius?”. Bet aš su kerzais jaučiuosi tvirčiau ant žemės.

Kažkas iš mėgėjų istorijų neseniai paklausė, o kokios gentys gyveno tarp žemaičių ir kuršių? Jokios. Tai buvo 10-20 kilometrų negyvenamos dykros arba pelkynai. Ko gero tokia pati riba, skirianti lietuvius (tuos geografinius žemaičius) nuo kuršių buvo ir Mikytų-Šliktinės pelkės.

Štai ir Mikytai. Sankryža. Kairėje krikščionių kryžius, dešinėje stabmeldiškas akmuo (galėtų tokiu būti), o tolėliau, ant kalvelės Mikytų kapinaitės su mediniais kryžiais ir kuplytstulpiais; už sankryžos visai pagriovyje sukrypęs gyvenimas – lūšna be gyvos dūšios ir visur vešintys lubinai. Žvirkelio vingis, besiraitantis tarp kalvelių ir per jas – jis dvelkia paslaptimi. Šiaip, niekuo ypatingo – žvyrkelis, kaip žvyrkelis, bet jei bandai įsivaizduoti, kas šiomis vietomis įvairiu laiku praėjo, keliavo ar net ginklais ratuose pratarškėjo ar tai gerdamas samogona ar sužeistas, darosi nejauku. O juk pasakojama, dar visai nesenu laiku kažkur tose apylinkėse pokariu vyko siaubingų dalykų.

Dar už posūkio pasiekiu vieną iš savo kelionės tikslų… Juk ieškau akmens su laumės pėda. Kažkur čia yra Mikytų alkakalnis – šventas kuršių kalnas – iškilęs virš jūros lygio 184 metrus.

20190531Mikytai_04
Mikytų sankryža: “Žvirkelio vingis, besiraitantis tarp kalvelių ir per jas…”. Prano Šarpnickio foto, 2019m.

AIkomis, arba alkais, tyrėjai neretai vadina visas baltų šventvietes bendrine prasme.

Lietuviškas žodis alka, alkas, latviškas elks, prūsiškas *alka priskiriami indoeuropietiškam kalbiniam paveldui. Indoeuropiečių prokalbėje *alku / *elku reiškė linkį, linkimą-alkūnę. Lietuviškasis alk- arba auk- yra tiesiogiai susijęs su žodžiais auk(u)oti – „kilnoti vaiką aukštyn/žemyn“. Lietuvių kalboje alka, alkas reiškė „šventas miškelis; vieta, kur buvo deginamos aukos; auka“, latvių elks – „stabas, dievaitis“, baltarusių галыконтк – „tas, kuris renka aukas“, gotų – alhs, anglosaksų ealh, saksų alah – „šventykla“ , anglosaksų ealgian – „saugoti, ginti“. Indoeuropiečių *al- ar *alk-/*eik-, laikui bėgant įgijo religinę reikšmę ir buvo vartojamas kaip tam tikras šventumą nusakantis terminas.

Automobilį pasistatau turistams įrengtoje aikštelėje. Čia net lauko tualetas! Dabar jau juos pagal Europos direktyvas nori naikinti, o juk Pirmojo Pasaulinio karo metu vokiečiai pasibaisėję, tuo, jog lietuviai šika kur pakliuvę, griežtais potvarkiais vertė statyti lauko tualetus, liaudyje šikinykais, išvietėmis ir kitaip vadinamus. Štai Gediminas Kulikauskas knygoje “Lietuvio kodas” rašo: “Sukandę dantis, burbėdami, valstiečiai ėmėsi darbo – už išvietės neturėjimą bausta ne juokais: iki 6 tūkst. markių bauda abra pusmečiu kalėjimo. Tad netrukus daugelis sodybų pasipuošė lauko išviečių būdelėmis.” (p. 258). Tas vajus nesibaigė ir tarpukariu. Dar visai neseniai, 1939m. Kaune, Šančių gyventojai teturėjo vieną (!) viešą išvietę. Kai randi, būdelę turistų lankytinoje vietoje, supranti, kaip stipriai pasistūmėjome į priekį. Bet laikai ir vėl keičiasi… Dabar atrodo, kad jau šis, medinis lauko tualetas atgyvena. Per kelias dešimtis metrų nuo jo – koplytėlė, džiuginanti pravažiuojančio akį. Kur kokia senovinė šventesnė vieta, ten ir koplyčia. Viskas greta: ir šventi ir žemiški dalykai.

 

Peržvelgiu informacinę lentą ir ištiesęs skėtį virš galvos keliuku lendu į tamsų miškelį. Ne pats protingiausias sprendimas lietui lyjant ir vakarėjant kišti smalsų snapą į mišką, ne pats… Kalnelis, pakalnė ir štai aikštelė su dar vienu informaciniu stendu. Čia takeliai šakojasi? Kuriuo eiti? Trauksi į dešinę, laumę sutiksi, trauksi į kairę, palaidą mergą, eisi tiesiai… To tiesaus takelio nepastebiu, nes trūksta aiškių informacinių rodyklių arba aš per kvailas, tad pasuku ne ten, o palei alkakalnio pakraštį…. Dešinėje pelkynai, padžiūvę medžiai – grožis neišpasakytas! Ypač kai lašnoja, krapnoja. Visgi net pasidžiaugiu, jog einu ne saulėtą dieną, o lietui lyjant ir ūkams iš pelkių kylant. Paslaptingiau. Kairėje kalnas, dešinėje pelkės – imu suvokti, jog, ko gero, čia 1971m. archeologai kasinėjo ir rado neįkanojamą lobį.

20190531Mikytai_12
Alkakalnio šlaitas… Prano Šarpnickio foto, 2019m.
20190531Mikytai_13
Mikytų pelkės… kažkur čia ascheologai rado “lobį”… Prano Šarpnickio foto, 2019m.

Paėjęs protingą atstumą imu suvokti, jog, greičiausiai, galiu eiti dar ilgai ir nuobodžiai, kol visai sutems. Tad keiktelėjęs ir kažkam pasiuntęs bjaurų žodį, pasuku atgal. Aikštelėje vėl bandau susiorientuoti: ten eiti negalima, nes rodyklė, rodo, kad išėjimas. Lysiu į krūmus į kalną, kur takas į žvėrių pramintą panašus. Stende žemėlapyje punktyrais parodyta, kad kažkur yra takas į patį alkakalnį? Kur jis? Gal čia? Tikriausiai. Imu kopti aukštyn. Kalnas statokas. Ką ten rasiu? Štai nuostabi siaura proskyna į pelkes… štai po kojomis kūlis (žemaitiškai akmuo)…

20190531Mikytai_17
“Štai po kojomis kūlis…”. Prano Šarpnickio foto, 2019m.
20190531Mikytai_16
“Štai nuostabi siaura proskyna į pelkes…”. Prano Šarpnickio foto, 2019m.

Visgi džiaugiuosi, jog diena lietinga – aplink sodrios spalvos. Pasidžiaugiu, jog temsta, nes paslaptingiau… Ir štai alkaklnio viršukalnė. Mano nuostabai, nuo jos prakirsta proskyna į pelkę – vaizdas fantastiškas! Vertėjo čia atšnopuoti.

20190531Mikytai_19
“Mano nuostabai, nuo jos prakirsta proskyna į pelkę – vaizdas fantastiškas! Vertėjo čia atšnopuoti.” Prano Šarpnickio foto, 2019m.

Informacinėse lentose perskaitau, jog vietniai žmonės anksčiau kalbėdavę, neva, šį alkakalnį supylę švedų kareiviai. Ir kur bevažinėsi po Žemaitiją, vis tie patys niekai rašinėjami, tarsi švedai nieko kito veikti būtų neturėję, tik kepurėmis kalnus pylę. Daug ką žmonės pripliurpia ir nebūtina visko turistamas lentose rašinėti (dar kas patikės). Jau geriau kokia legenda apie palaidą vaidilutę būtų sukurpta, kurią kriviai čia neva palaidoję ir kalną ant jos kūno supylę… Švedai. Ach, kiek tiems švedų okupantams garbės, kurie tarp 1655-1660-ųjų mūsų kraštą trypė.

20190531Mikytai_20
Tolumoje pelkės. Prano Šarpnickio foto, 2019m.

Apie šią vietą pasakojama, jog senų senovėje čia buvo randama druskos ir retkarčiais čia kildavę garai. Ir aš juos pastebėjau. Tiesa, jie kilo ne iš kalno ir paprasčiausiai kaip gražus vakaro rūkas, slinko virš pelkės iš pietų pusės (arba iš dešinės), jei į pelkę žiūrėt, stovint nuo žvirkelio, nuo miškelio pusės, už kurio, alkakalnio šlaite archeologai kasinėjo ir šį bei tą rado… 1971m. buvo aptiktas tas antrasis Šliktinės-Mikytų pelkės lobis. Daiktai galėjo būti paaukoti Xa. (apie 900-1000 metus). Didžiuma jų buvo žalvarinės pasaginės segės keturkampėmis ir daugiakampėmis galvutėmis, keletas apyrankių, bent viena antkaklė plonėjančiais galais su kilpele ir kabliuku. Išliko vienas sveikas ir pusė kito juostinio žalvarinio pentino, žalvarinių diržo sagčių ir apkalų fragmentai, kovos peilis ar trumpas vienašmenis kalavijas su makštų liekanomis, įmoviniai ietigaliai ir žeberklinio tipo įtveriamieji ietigaliai bei pentinis siauraašmenis kirvis. Abiejų lobių dirbiniai – ginklai, vyro aprangos daiktai, vyrams būdingi papuošalai. Manoma, jog tai bendra karių auka, laimėjus karo žygį ar svetur žuvusiems kariams. Tokia aukojimo tradicija tais laikais plito iš Europos į šiaurę, kol pasiekė mūsų kraštus. Iš 10 Lietuvoje esančių šventų pelkių Skuodo žemėse tokia žinoma tik viena – būtent Šliktinės-Šatos-Mikytų. Plačiau apie Skuodo žemių šventavietes rašiau pasakojime:  Šventos Skuodo žemės: mažasis “vatikanas”

20190531Mikytai_22
Proskynos kryptis nuo alkakalnio. Prano Šarpnickio foto, 2019m.

Tačiau kur tas akmuo su laumės pėda? Jis kažkur žemiau – reikia leistis takučiu apačion ir toliau… Tamsėja. Kairėje tarp senų, storakočių lazdynų kažkokie įdomūs akmenys, bet ko gero ne tie – nelysiu… raganų bijau…

Štai 2 metrų skersmens, piltuvo formos sekli duobė, kažkiek primenanti įgriuvusį, kadaise buvusį šulinį. Wikipedijoje jis taip ir įvardijamas – Maldų šuliniu. Tačiau jis dar vadinamas ir Aukų šuliniu. A. Šleinius, 1896 metais gimęs Mikytų kaime teigė, kad čia buvus apeiginė duobė, kurioje degindavę apiplautus mirusiuosius. Joje dar matosi ratu į centrą suvirtę, apkerpėję akmenys – gal buvusio aukuro liekanos. Pagal ankstenius pasakojimus, į tą duobę žmonės dėdavę visokias gėrybes dievų garbei. Kalno papėdėje, šalia Didžiosios Alkos pelkės, vaidilutės laikiusios surinktų medžių atsargas šventiems laužams, degintiems saulės garbei, laikomai dievybe. Ir kas ten žino kaip ten buvo…. gal…

20190531Mikytai_28
“Štai 2 metrų skersmens, piltuvo formos sekli duobė, kažkiek primenanti įgriuvusį, kadaise buvusį šulinį.” Prano Šarpnickio foto, 2019m.

Papartynai, papartynai… takelis vis vingiuoja žemyn ir tolyn, o kur akmuo su laumės pėda?! O štai ir jis! Iki jo iš rastų trinkų sukloti laiptai – gražu, originalu, bet greta turėtų ant medžio kamieno kabėti pirmosios pagalbos vaistinėlė ir įtvarai, nesgi ir kvailys žino, kad lygiai nupjautos medžių kamienų kaladės, pastovėjusios ilgesnį laiką drėgmėje pasidaro slidžios, kaip ledas žiemą arba kaip akmenys žemaitiškoje upėje. Nors ir žinodamas tai, nors ir atsargiai lipdamas, vos neapsivožiu. Vėl kažką pasiunčiu į gerą vietą, bet akmenį su laumės pėda pasiekiu. Senovėje jis irgi buvo šventas. Dar sakoma, kad tai galėjęs būti ir akmuo su velnio pėda. Tačiau velniai šiuose kraštuose atsirado kartu su krikščionybe ir kunigais, o štai laumės gyveno nuo senų senovės su pagonimis, kai šia žemes valdė kuršiai, skuodo žemių protėviai. Tad man jis – laumės akmuo. Manoma, kad tam akmeniui maždaug 1.5 milijardo metų. Ar suvokiate? Šiaip jau toks nemenkas akmenukas – maždaug 3,4 x 3,6 metro. Bile kas norėtų į savo sodybą parsitempti.

20190531Mikytai_35
Štai jis tas akmuo su laumės pėda! Prano Šarpnickio foto, 2019m.
20190531Mikytai_34
Laiptai iš medžio kaladžių slidūs, kaip akmenys žemaitiškoje upėje. Prano Šarpnickio foto, 2019m.

Lietuvoje yra 44 laumių akmenys.  Iš jų 27 Vakarų Lietuvoje: 10 Kretingos rajone, 4 – Skuodo (Guntine, Kruopiuose, Mačiūkiuose ir Mikytuose), po 2 – Plungės ir Mažeikių rajonų ribose. “Taigi pagrįstai galima manyti, kad vienas iš specifinių kuršių šventviečių tipų yra buvę šventieji akmenys vandens aplinkoje arba tiesiog  vandenyje.” (p. 130)

Mat laumės – mitinės vandens būtybės. Prie tų akmenų jos prausėsi, dainavo, skandino žmones, būrė (prie Mačiūkių akmens), pjovė žmonių avis arba tiesiog akmenyje paliko kokį nors pėdsaką. Plačiau apie tai rašiau“Šventi Skuodo krašto akmenys”.

Iš šios vietos apžiūriu tas pačias pelkes, kurias mačiau nuo alkakalnio, per proskyną. Ir neiškenčiu – nulendu į tamsų kemsyną. Ten tyvuliuoja juodas, kaip smala vanduo.

20190531Mikytai_44
“Ten tyvuliuoja juodas, kaip smala vanduo.” Prano Šarpnickio foto, 2019m.

Grįžtu prie automobilio beveik šlapias. Bet kerzai iš vidaus vis dar apysausiai. Nieko tokio, kai už pusvalandžio per laukus klamposiu prie Laumių ežero, kojos batuose jau žliugsės ir save keiksiu, jog esu toks kvailas. Na, bet jei jau pasukai kokiu nors keliu – kelio atgal nėra. Ypač jei maknoji laukais – kokie ten keliai. Čia jau belieka tik perkeltinė prasmė…

20190531Mikytai_53
Ten, tulomuje alkakalnis, ant kurio ką tik pabuvojau ir rūkas, slenkantis iš miškelio. Prano Šarpnickio foto, 2019m.

Atsisveikindamas su Mikytų alkakalniu, į jį jau žiūriu nuo vieškelio. Juo važiuodamas nė neįtartum, ten esant įdomią ir paslaptingą vietą. O už nugaros, kitapus žvyrkelio paslaptingas upeliukas. Tačiau pažvelgęs į žemėlapį suvokiu, jog nei vienas nei kitas jo galas niekur neveda – tiesiog jungia dvi pelkes.

20190531Mikytai_60
Prano Šarpnickio foto, 2019m.

Gerai. Temsta. Galbūt dar prisikapstysiu iki Laumių ežero. Bet apie tai kitame pasakojime – “Laumių ežeras”.

Pranas Šarpnickis

PASTABA: Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti aktyvuotą šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti.