1258-ais metais netoli dabartinio Skuodo susikovė 3000 žemaičių su kryžiuočiais, kalavijuočiais ir kuršiais. Mūšio įkarštyje kuršiai iš mūšio lauko pasitraukė. Vokiečiai buvo sumušti. Žuvo net 33 garbūs riteriai. Žemaičiai su gausiu grobiu patraukė namo. Skuodas ir jo karštas nebuvo jų namai. Bet plačiau, detaliau ir išsamiau apie tolimų amžių istoriją kitame pasakojime.

Ta įžymioji Skuodo mūšio vieta yra per maždaug per 5 kilometrus ir 700 metrų dešinėje kelio pusėje, jei važiuotume iš Skuodo centro 218-uoju keliu Lenkimų link. Tuo pačiu keliu, kuriuo Antrojo pasaulinio karo metu pirmieji vokiečių kariuomenės daliniai pasiekė Skuodą.

2018080213www
Įamžina 1259-ųjų Skuodo mūšio vieta. Prano Šarpnickio foto, 2019-ųjų birželis.

Atvykę į vietą, kuri mena 1258-ųjų metų Skuodo mūšį, neapsidžiaugsite labai gražiais ir įstabiais vaizdais. Čia nėra į ką žiūrėti, bet, matyt, tai šių laikų piktas pokštas… Išsuki iš kelio, riedi žvyrkeliuku, pasieki gilų kanalą su įvažiavimu į tą vietą… Iš kairės gal kadaise buvusi sovietmečio ferma, tolėliau kažkieno ne itin puoselėjama, bet gyvenama sodyba. Į vakarus, palei pietinį Luknių kapelių pakraštį gražiai sutvarkyta nauja sodyba… Tvenkinys, kuplytstulpis, vejos, akmenys, augaliukai… Bet pati Skuodo mūšio vieta, kuri dabar įamžinta koplytstulpiais ir jaunu ąžuolynu… Hmmm…

2018080201www
Ąžuolynas ar kaštonų gojus? Prano Šarpnickio foto, 2019-ųjų liepa.

Būtų drąsu jį vadinti ąžuolynu, nesgi tai tik keletas jaunų medelių. Tarp jų yra ir kaštonų. Tai koks iš tiesų buvo sumanymas: pasodinti ąžuolyną ar kaštonų gojelį. Tiek to… Koks skirtumas. Svarbiausia yra informacinė lenta, yra pavėsinė, auga ąžuoliukai, kaštonai. Vieta niūroka. Gal taip ir dera tokiai vietai. Svarbu, jog tvarkinga, o pieva nušienauta ir prižiūrima. Bet…

Viskas būtų niekis, jei šalia stogastulpių nesipuikuotų elektros stulpai ir kažkokio lygio transformatorinės.

2018080212www
Stogastulpis menantis tariamąją Skuodo mūšio vietą. Prano Šarpnickio foto, 2019-ųjų birželis.

Nejučiom kyla klausimas: kas ir kaip nustatė, jog mūšio būta būtent čia, o ne kur nors kitur. Manote, jog senose kronikose buvo nurodytos kordinatės? Kodėl mūšio vietai pažymėti buvo pasirinkta tokia keistoka ir neišvaizdi vieta? Greičiausiai tai lėmė kažkokios labai paprastos ir praktiškos aplinkybės, manant, jog vistiek niekas nežino tikslios vietos. Koks skirtumas – keli šimtai metrų šen, keli ten? Kai pagalvoji, tokia paklaida yra menkniekis. Tačiau visad smalsu žinoti, o kaip visgi buvo iš tikrųjų…

Jei jums smagu skaityti mano tekstus, žinokit, jog kažkas už tą malonumą sumokėjo, paremdamas mano veiklą ir iniciatyvą. Jei turit, bent kokias galimybes, prisidėkite prie tų žmonių, kurie patikėjo manimi – tai tikrai nėra dideli pinigai: skirdami 1, 2, 3 arba 10, 20, 50 USD tapkite ir jūs mano rėmėjais. Tai labai paprasta – tiesiog užsukite į mano rėmimo platformą PATREON. Nelabai suprantate kaip tai atlikti? Spauskite šią nuorodą: https://skuodokrastas.wordpress.com/kaip-atlikti-mokejima/ Visad smagu kažką gauti veltui, tačiau pamąstykite kokiais būdais tai tampa prieinama. Tęskime pasakojimą…

Atrodo, jog žemaičiai su vokiečiais ir kuršiais mušėsi ne ten, kur turistas sustojęs priešais stogastulpį skaito jo tekstą apie savo protėvius, apgynusius jo kraštą. Įdomu tai, jog, jei tekstą skaito žemaitis iš Lietuvos vakarų, o ypač iš šiaurės vakarų krašto, tai jis skaito ne apie savo protėvius. Jei tekstą skaito Skuodo krašto gyventojas, tai tekstą turėtų suprasti taip: “Čia tavo protėviai pabėgo iš mūšio lauko, o sąjungininkai vokiečiai buvo sumušti.” Tai kokie žmonės šiuose laukuose triumfavo prieš vokiečius?

Tačiau pirmas pabandykime išsiaiškinti kur visgi įvyko pats mūšis. Tia tiesiog įdomu. Gėles ir vainikus protėvių garbei galima dėti bet kur…

Antrą sykį čia atvykau jau žinodamas kur ieškoti Skuodo mūšio vietos. Tad už stogastulpių pasuku kiek šiauriau, taikydamas į neišvaiždžius krūmus, kurie turėjo būti Luknių kapeliai, dar kitaip vadinami markapiais arba pušų kapeliais. Kaip pavadinsi, taip nepadgadinsi.

Tiesą pasakius, tikėjausi rasti tankų, bjauroką ir nūroką šabakštyną.

“Dar karo laikais jie buvo net nuo vieškelio matomi, kaip nelabai aukštas kalnelis, ant kurio stovėjo keletą senų augalotų pušų, už jų, jau kitoje kalnelio atšlaitėje geras guotas drebulių. Tarp tų pušų buvo pastatyta gana didoka koplytėlė, ant didelio bet lygaus lyg tyčia nulyginto laukų akmens. Kas kadaise „gyveno“ toje koplytėlėje žinojo gal tik senieji lukniškiai, šiaip, mano atminime, ji buvo tuščia. Be šios koplytėlės, prie vienos senos pušies buvo pritvirtinta jau nedidelė, bet daili koplytėlė. Stovėjo dar ir trejetas didelių ąžuolinių kryžių”, – savo prisiminimuose rašo lukniškis Valis Girdžiūnas, ištvėręs sibiro pragarą.

2018080208www
Luknių kapelių plynaukštė. Prano šarpniskio foto, 2019-ųjų liepa.

Ne viską randu taip kaip jis pasakoja. Nenuostabu – laikas keičia. Kapeliai ant nedidelės plokščios kalvelės, apaugusios lietuviškuoju krumokšlynu. Aikštelė nušienauta. Stovi du mediniai kryžiai. Dar kėpso akmenys. Atrodo tarp jų kažko būta. Gal koplytėlės, gal medinio kryžiaus, o gal tiesiog medžio augta. Ir pušis. Grybų nepastebiu… Gaila. Pušis vis dar tebėra ir joje krikščioniškas abrozdėlis. Tikriausia pušis ta pati, kurią aprašė Valius Gidžiūnas, nes jos apmintis… išmatuoju sieksniais  – 16.5. Mano sieksnis – 17 cm. Taigi, skaičiuokite… jos apimtis maždaug 280 cm. Sena. Mintyse primetu – jai bus gal kokie 200 metų. Atmena daug, bet ne pagonybės laikus. Bet neslėpsiu – pušies apimtis kelia įspūdį… senpušė…

Tačiau kai jau susiruošiu už kapelių eiti toliau į vakarus ir pamatyti tikrąsias 1259-ųjų Skuodo mūšio vietas, mane pasiveja skambutis. Po velnių! Aš taip mažai turiu laiko ir dar…

Kažkas dar atvyko į vadinamąją Skuodo mūšio vietą. Į tą vietą, kur stogastulpiai pastatyti šalia elektros stulpų ir transformatorinių.

-Pranai, čia žmogus domisi… kur buvo tikroji Skuodo mūšio vieta…

Grįžtu. Žmogui reikia padėti. Paspaudžiu jo ranką. Žmogus man kaip slaptažodį taria: “Linkėjimai nuo Vygando Ušacko!” Tarsi ta frazė bet kam atvertų visus kelius. Kas nežino Ušacko? Sezamai atsiverk! Sezamas yra ne kas kita, o tik augalo sėklos… O jei tau linkėjimai nuo Ušacko, tai šitas faktas tau turi padaryti neišdildomą įspūdį ir suveikti kaip sezamo sėklos. Man įspūdžio nepadaro, nes nepatikiu nė vienu žodžiu ir suprantu, kad čia tik to žmogaus metodas suseiti į kontaktą su nepažystamuoju, galbūt turinčiu vertingų žinių. Man to nereikia – aš linkęs dalintis tuo ką žinau su svetimais.

Bte visgi…kodėl nepaklausus manęs tiesiai, be užuolankų? Juk gal į mano širdį ir smegenis raktas yra paprastas?!

Kas tu toks, žmogau su fotoaparatu? Užsirašau jo vardą, pavardę… Juk aš užmarštuolis.

Pasirodo jis važinėja po laisvės kovotojų vietas – fotografuoja, renka fotomedžiagą kažkokiai knygai. Žmonės vartys paskui tą knygą ir kaip piligrimai keliaus nuo vietos prie vietos, kvėpuos tuo oru, kurio jau seniai nebėra, lies tą žemę, kur koks partizanas praėjo, bet pėdsakai seniai nuplauti… Savotiški piligrimai… Aš ne iš tų. Man tiesiog įdomu kaip kas buvo, o ne kokie žmonės čia buvo. Gal ir įdomu, tarkim, kur grafas Tiškevičius buvo nušautas, bet man kur kas įdomiau kur yra ta vieta kur kuplytstulpiai nestovi ir kodėl Luknės iš tiesų buvo tokios didelės…. Ir kodėl Luknių svarba tokia didelė… Ir kodėl nuo seno Luknės Skuodui buvo figūra, satelitas. Kas čia buvo? Kas čia nutiko? Kas čia tose Luknėse vyko. O jūs gi suprantate, jog dabartinėms Luknėms ne be reikalo skyriau atskirą pasakojimą su gausiomis nuotraukomis.

Fotografas laikydamas popiergalį rankoje manęs klausia:

-Kur vyko Skuodo mūšis? Čia? Ne čia?… Kodėl?… Kaip čia viskas buvo?

-Eime su manimi, – sakau, o mintyse svarstau rebusą apie tai, kaip Skuodo mūšis, įvykęs 1259-ais metais siejasi su pokario partizanine veikla? Hmmm… Knygų sudarytojų, redaktorių minčių vingiai kartais būna įdomūs. Kažkas gavo finansavimą kažkam… ir pasiuntė į lankas fotografą prigaudyti autentikos.

Pasisukinėjam kapeliuose. Vedu jį į vakarus. Išlendam iš kemsyno. Rodau: ČIA!

 

 

2018080214www
Fotografas nusifotografuoja galimą Skuodo mūšio vietą matomą išlindus iš Luknių kapelių, nuo vakarinio jų šlaito. Tačiau pats mūšis ko gero įvyko kiek kairiau. Prano Šarpnickio foto, 2019m.

-Žiūrėk, va, į tas kalveles… čia žmonės ardami laukus rasdavo daug ieties ir strėlių antgalių, visokių karinių įnagių liekanų… Atrodo, jog čia būta Skuodo mūšio vietos…

-Čia? Argi čia? Tai ką nurodyti knygoje: ar šitą vietą, ar tą, kuri stogiastulpiais pažymėta? – klausia manęs fotogrfas-“etnografas” ir pats abejoja: – Bet ką ten fotografuoti… ten visokios tranformatorinės…

Ką aš jam galiu atsakyti? Jis turi spręsti, o ne aš. Aš ne teisėjas, ne istorikas – tik žmogus,  ieškantis tiesos. Ir neduok Dieve, klystantis!

-Sakyk, kad Skuodo mūšis vyko ten, kur stogastulpiai… – sakau jam, iki juostos stovėdamas bjauriai atrodančiose žolėse. Mano “piligrimas” su šortais – nedrįsta leistis nuo apyplikio kapelių šlaito į įtartinų žolių, kurių nė karvės neėda, savažynus. O aš su džinsais ir su kerzais – aš erkių nebijau. Aš apskritai nebijau. Pasikliauju pagoniškais dievais – jie mane apsaugos. Bijau tik raganų.

Kalbėdamasis su fotografu imu ir prisimenu tik vakar skaityto lukniškio Valio Girdžiūno tekstą: “Ir tik jau po „SĄJŪDŽIO“ laikų, kai buvo atsiminta, kad kažkur čia, ties Luknių kaimu, 1259 metais esąs vykęs „Skuodo mūšis“, kurio metu, kunigaikščio Algimanto pagalba, Žemaičiai sumušė Livonijos ordino kalavijuočius. Šiam istoriniam įvykiui, bent simboliškai paminėti ir pagerbti, buvo nutarta šioje aikštelėje įkurti PARKĄ. Buvo pasodinta keliolika kaštonų, pastatyta keletą ąžuolinių koplytstulpių, su juose tautodailininkų išskaptuotuose, anų laikų karžygių atvaizdais… Suprantama, kad tos kautynės vyko ne čia, šitoje nedidelėje aikštėje, nors tais laikais čia tų sodybų ir nebuvo.”

Skaitytojau, jūs teisingai supratote, Vilius Girdžiūnas čia pasakoja apie aikštelę su transformatoriais ir stogastulpiais, o mes su fotografu stovime anapus kapelių, į vakarus nuo žymios vietos.

-Kodėl? Juk mūšis, kaip pats sakai, vyko čia… Kodėl sakyt, kad ten, kur pastatyti stogastulpiai?… Tiesa, čia turistams bus sunku prieiti… pažiūrėti… – svarsto balsu tas fotografas.

 Be abejo, jis klysta. Jei turistas nuo tos vietos, kuri dabar pažymėta stogastulpiais, eitų ne per kapelių kemsynus, o  pavažiuotų keletą šimtų metrų neblogu keliuku į vakarus ir užkiltų lengvon įkalnėn, išlipęs iš automobilio, ir paėjėjęs kiek šiauriau, išvystų nuostabias tolumas už kurių slepiasi Skuodas. Tada jis suvoktų čia kadaise įvykusio mūšio didybę. Prie transformatorinės jis pgalvos tik apie elektrą….

Bet jei turistas eis į tikrąją Skuodo mūšio vietą per kapelius… Tas tiesa… Turistas privalės įveikti šabakštyną, erkyną ir išlindęs į pašlaitę pamatys dvi kalveles aptvertas tvoromis su besiganančiomis karvėmis. O jei eis tolėliau, Luknės upę ir Latvijos miškus vakaruose. Šiaurėje kažkur tolumoje plytintį Skuodą… bet iš tiesų irgi plynus laukus ir karves…, o pietuose Luknes… bet iš tiesų irgi… įkalnę, apleistą sodybą ir kažkur tolumoje neišvaizdžius naujųjų Luknių gyvenvietės pastatus. Bet vis atai apgaulė, nes turistas ne pro ten eis, ne tuos vaizdus pamatys, nes ne ant kalvelės stovės.

-Kodėl mūšio vietą pažymėjo ten, o ne čia, – rodo man į kalveles fotografas ir uždavinėja klausimus, tari žinočiau visus galimus atsakymus.

-Gal ten buvo patogiausia. Gal ten buvo valstybinė žemė, o čia privati. Privačioje sunkiau susitarti dėl aikštelės turistams… Nežinau, nežinau… Galų gale… ar tai jau taip svarbu?

-Žiūrėk, ten stogastulpis… – su viltimi pastebi fotografas.

-Ne, tas stogastulpis neseniai pastatytas. Žmonės savo sodyboje pasistatė…

-Aaa… Tai kuri vieta laikytina Skuodo mūšio vieta?

-Ten kur transformatorinė, kur elektros stulpai, kur ąžuoliukai pasodinti, kur lenta turistams… – sakau ir mintyse juokas ima. Nuo ko dabar priklauso Skuodo mūšio vietos TIKSLUS apibrėžimas? Nuo mūsų dviejų? Nuo jo ar nuo manęs? Kai tai atsidurs knygose, tai jau bus šaltinis, kuriuo naudosis istorikai. Taip jau atsitiko su pasakojimu apie tai kaip prasidėjo Antrasis Pasaulinis karas Skuode – ėmė ir atsirado istorikų lūpose protinga frazė, jog atsitraukę rusai iš Skuodo Latvijos miškuose “persigrupavę” vėliau jį puolė. Ak, tie šaltiniai… Aš juos atsekiau…

-Bet juk mūšis įvyko čia…

-Tačiau tai neįrodyta, o ten jau pastatyti stogastulpiai. Tegu žmonės tiki ta tiesa, kuri oficialiai įvardyta. Koks skirtumas… keli šimtai metrų šen, keli ten… Aš negaliu “nukrypti” nuo stogiastulpių tiesos apie “tiesą” jums kalbėdamas ir savo pasakojime žmones įtikinėsiu, jog mūšis įvyko per 300-400 metrų į vakarus nuo stogastulpių – šiuose laukuose. Pažiūrėkit, čia strategiškai patogu išrikiuoti kariuomenes – dvi kalvelės. Jos per amžius čia buvo. O ten… kur stogiastulpiai… ten nepatogi vieta kautynėms. Jei laikyčiau rankose kalaviją, ten savo kariaunos nerikiuočiau. Ją rikiuočiau čia, ant aukštumėlių.

Taip mes ir išsiskiriame. Fotografas dingsta kapelių šabakštyne, o aš patraukiu į Skuodo mūšio vietą – noriu ją apžiūrėti iš visų pusių ir įvertinti – ne stogiastulpiais, o kario žvilgsniu. Metraščiuose kalbama, jog čia būta Skuodo laukų…. Gal čia būta paties Skuodo?

2018080211www
Skuodo mūšis 1259-ais metais tikėtinai įvyko būtent čia. Tai vieta tarp maro kapelių ir Lietuvos-Latvijos sienos, žiūrint į šiaurę, I-ųjų Kulų pusėn, nuo kalvelės. Prano Šarpnickio foto, 2019m.

“Eiliuotoje Livonijos kronikoje”, kurią išvertė skuodiškis Pranciškus Žadeikis, rašoma:

Tad aukštyn galvas, karžygiai!

Daugiau mes nekalbėję,

Tame lauke susikausim,

Kurį Skuodu vadina.

Šioje vietoje esu priverstas savo apmąstymus ir pasakojimą nutraukti. Antrąjame šios serijos pasakojime iš autentiškų šaltinių, amžininkų lūpomis sužinosite kaip iš tikrųjų vyko žymusis Skuodo mūšis. O trečiąjame pasakojime pratęsiu savo samprotavimus apie senąją, galbūt, tikrąją Skuodo vietą. Tegu lieka intriga.

“Ten, ant tų kalvų, dar caro ir prieškario laikais, žmonės savo rėžiuose ardami smėlėtą žemę, rasdavę, per tuos šimtmečius jau žemėn nugrimzdusių, aprūdijusių metalinių daiktų, ar tai ginklų ar balnų balnakilpių, ar pakinktų liekanų,” – savo prisimininuose (kuriuos netrukus publikuosiu) rašo lukniškis Valis Girdžiūnas.

Tuo ir baikime šį pasakojimą.

Pranas Šarpnickis

Kiti šios serijos pasakojimai:

SKUODO MŪŠIS, 1258m.: Jei Mindaugas nebūtų karūnavęsis… Antras paskojimas;
SKUODO MŪŠIS, 1258-ieji: žemaičių puota. Trečias paskojimas;
SKUODO MŪŠIS, 1258-ieji: kunigaikštis Algminas… arba Almenas. Ketvirtas paskojimas;
Livonijos eiliuotoji kronika apie Skuodo mūšį

 

PASTABA: Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti aktyvuotą šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti.