Vikingu puota
Puota. Čia nėra vaizduojami žemaičiai (kadras iš serialo “Paskutinė karalystė”), bet maždaug panašiai galima būtų įsivaizduoti anų laikų puotą. Asociatyvioji iliustracija. Iliustracija neatspindi teksto, tik turi kelti asociacijas, kad bent kažkiek būtų galima įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti žemaičių puota prieš Skuodo mūšį.

Kaip kokiame seriale, pradžioje lakoniškai priminsiu pirmą šios serijos pasakojimą: po ilgų giminės vaidų, 1253m. kunigaikštis Mindaugas sukirto rankomis su Livonijos ordinu, apsikrikštijo, tapo Lietuvos karaliumi ir Ordinui padovanojo dalį Žemaitijos. Rygos ir Klaipėdos vokiečiai tuoj  ant popieriaus pasidalijo visą Kuršą. Žemaičiai (arba kitaip sakant, vidurio lietuviai) pasijuto atsidūrę pražūtinguose gniaužtuose, atrodo, padėtyje be išeities. Rygai buvo atrištos rankos ir tų pačių metų vasaros-rudens sandūroje magistro vietininkas Eberhardas Zeinas surinko Livonijos ordino pajėgas ir surengė didelį siaubiamąjį žygį į Žemaitiją.

***

“Primesto karo akivaizdoje išlikę žemaičių kunigaikščiai rado bendrą kalbą. Iš Livonijos eiliuotosios kronikos pasakojimo galima suprasti, kad jie bendrai sprendė svarbiausius klausimus, o karo reikalams išrinko įgaliotą karo vadą, galintį disponuoti turimomis jėgomis. Juo tapo prityręs karys kunigaikštis Almenas. Šis vyras ne tik gerai išmanė karybą. Žemaičių priešiškumas krikščionybei ir etninių vertybių priešprieša su rūščia naujove rado atkaklų ir išmoningą išreiškėją. Almeno ir žemaičių akimis, svarbiausia blogybė buvo Mindaugo krikštas, kurio jie, kaip ir Ordino kronikininkas, neskyrė nuo sąjungos su vokiečiais. Išeitį iš susidariusios padėties Almenas matė tik vieną: dar labiau veržtis į Kuršą, o tą žemaičiai jau ir taip darė. Tai buvo populiari veiksmų programa, kuriai “žemaičiai” (kiti kunigaikščiai ir jų kariauninkai) pritarė. Kaip atrodė vokiečiams (kronikininkas sako, kad Almenas mąstė “nenusigąsdamas”) bei patiems žemaičiams, tai buvo būtinosios gynybos pakeitimas puolimu. Bet šis drąsus ar net įžūlus planas nebuvo savaiminis tikslas. Kuršo puolimą Almenas suprato kaip priemonę (žemaičiams gal vienintelę) Mindaugui patraukti į savo pusę.” (E. Gudavičius, p. 264)

Ir kruvinos “sporto” varžybos prasidėjo… Koks buvo pirmas kėlinys?

1255m. pabaigoje, tuojau pat, kai Almenas buvo išrinktas karo vadu “…buvo surengtas žemaičių žygis į Kuršą. Išžygiavo geriausios pajėgos. Almenas gerai įvertino Livonijos ordino fortifikascinę strategiją Kurše: svarbiausioji Ordino atspara buvo tik Kuldygos komtūrija /…/ Vokiečių valdomo šiaurė Kuršo pietinė dalis nebuvo gerai įtvirtinta. Niekas nelaukė tokios aktyvios žemaičių strategijos. Didelė žemaičių kariuomenė staigiai užgriuvo artimiausią Kuršo sritį ir nesutikusi pasipriešinimo ją žiauriai nusiaubė.” (E. Gudavičius, p. 265)

Po to, 1256m. pirmoje pusėje atsakomąjį, keršto žygį surengė Livonijos ordinas, vadovaujamas Anono Zangershauzeno. Kariuomenė patraukė per Žemgalą. Žemaitiją plėšė 9 dienas ir nedelsdamas pasuko atgal. Anoną  pakeitė kitas magistras, bet 1257 m. pavasarį naująjį ordino magistrą Burhardą Hornhauzeną žemaičiai sumušė prie Klaipėdos.

Po šių apsikeitimų negailestingais kirčiais, žemaičiai papršė pertraukėlės ir buvo sudarytos dviejų metų paliaubos, kaip rašo Eiliuotoji Livonijos kronika “…Išeitį surado gerą: Taiką žemaičiams duoti ir su jais  geruoju sugyventi dvejus ištisus metus.” (4590 eilutė). Pirmasis šių mirtinų rungtynių kėlinys baigėsi lygiosiomis. “Pirmąjį karo etapą žemaičiai užbaigė neleidę Livonijos ordinui įsitvirtinti jų žemėje. Buvo aiškiai parodyta, kad jauna žemaičių kunigaikštijų konfederacija gali atlaikyti ne tik atskirus žygius, bet ir sistemingą karą” (E. Gudavičius, p. 267). Tačiau žemaičiai neturėjo kantrybės laukti dviejų metų. Antrasis šio mačo kėlinys prasidėjo 1258m. antroje pusėje…

1258-as metų vasarą (greičiausiai) kažkur vidurio Lietuvoje, buvo suruošta prašmatni puota, į kurią susirinko “žemaičių karaliai”.

Susirinko visi Žemaitijos didžiūnai, kas tik galėjo pakelti elio ragą ir dar dantimis atplėšti žvėrienos kąsnį. “Jie džiaugsmingai valgė gėrė”.

Kokia tai galėjo būti puota, nes ji nebuvo eilinė. Beje tais laikais į puotas didžiūnai dažniausiai ir rinkdavosi aptarti vidaus ir užsienio politiką, karo ir taikos klausimus. Šiuo atveju buvo svarbūs karo reikalai. Tačiau nereikėtų tos puotos įsivaizduoti, taip, kaip tetralai vaizduoja mūsų protėvius – tokius išgrįnintus, pakylėtus, romantiškus grynuolius, šventuoliškai tyrus. Ne, visai ne. Jie buvo gyvenimu trykštantys žmonės ir puotos būta neįtikėtinai triūkšmingos, turtingos ir visai ji negalėjo panėšėti į nuobodų, sausoką karo reikalų aptarimą. Laikmetis buvo ne tas ir tradicijos kitokios.

Be abejo, puota vyko kažkurio kunigaikščio pilyje, galbūt tai buvo to paties Almeno buveinė. Visi surinkusieji čia jautėsi saugūs, nes pagal tų laikų papročius bet koks svečias gaudavo šeimininko globą ir neliečiamybę, net jei tarp susirinkusiųjų būtų buvę Lietuvą niokojančių Ordino kariuomenių vadai. “Svečias šeimininkui atnešdavo dovanų, šeimininkas jas priimdavo arba, rodydamas savo neigiamą nuomonę, atmesdavo, bet iš vaišių neišvarydavo. Vaišingas šeimininkas apdovanodavo svečią. Puotaudavo ir patalpose, ir lauke. Valgiais ir gėrimais padengtas vaišių stalas visus suvienydavo. Stalą supdavo suolai, bet kunigaikščių ar kitų privilegijuotų asmenų suolus dengdavo minkšti kailiai ir žvėrių kailaiai. Dalyviai prie stalo susėsdavo pagal visuomeninę padėtį, politines aktualijas ar pagal šeimininko, pavyzdžiui, didžiojo kunigaikščio, nurodymą.” (“Lietuvos istorija”, III t., 2011m., p.110)

Stalai lūžo nuo įvairių valgių: taurienos, stumbrienos, briedienos, elnienos, stirnienos, šernienos, o gal net lokienos. Čia buvo patiektos ir lydekos, ešeriai, šapalai, aukšlės, strepečiai, kuojkos, raudės, menkės, karšiai, plakiai, šamai, sterkai ir kitokios ežerų ir upių žuvys. Patiekalai buvo pagardinti knynais, čiobreliais, pipirmėčiais, viksvuoliais, pipirais, pelynais ir raudonėliais. Buvo čia ir svaiginančios aluje ir miduje dažytos, mirkytos duonos, buvo čia ir burokų, česnakų, žirnių, pupų, gal ir garstyčių. Nors kainavo, bet šeimininkas nepašykštėjo ir iš Livonijos pasistengė per pirklius atsigabenti obuolių, kriaušių, vyšnių ir slyvų – kad padarytų įspūdį. Juk susirinko visa anuometinė Žemaitija. O juk to meto lietuviai dar neveisė sodų. Tai čia atsiras tik tik prabėgus nuo šių įvykių visam šimtmečiui. Vieno ko tikrai ant salo nebuvo, tai kopūstų. Net visai gali būti, jog puotos metu koks nors labiau prakutęs ir pasižmonėjęs žemaitis, gyvenęs arčiau Nemuno ir prisiminęs kaimynų prūsų pasakojimus apie kopūstus, galėjo juoktis taip kaip juokėsi prūsai, jog kryžiuočiai valgo “žolę nelyginant arkliai ir mulai, tai kas gi įstengsiąs jiems atsispirti, jeigu jie ir dykrose be vargo gali susirasti maisto?” (Petras Dusburgietis, p. 134 arba “Lietuvos istorija”, III t., 2011m., p.102).

Jei jums smagu skaityti mano tekstus, žinokit, jog kažkas už tą malonumą sumokėjo, paremdamas mano veiklą ir iniciatyvą. Jei turit, bent kokias galimybes, prisidėkite prie tų žmonių, kurie patikėjo manimi – tai tikrai nėra dideli pinigai: skirdami 1, 2, 3 arba 10, 20, 50 USD tapkite ir jūs mano rėmėjais. Tai labai paprasta – tiesiog užsukite į mano rėmimo platformą PATREON. Nelabai suprantate kaip tai atlikti? Spauskite šią nuorodą: https://skuodokrastas.wordpress.com/kaip-atlikti-mokejima/ Visad smagu kažką gauti veltui, tačiau pamąstykite kokiais būdais tai tampa prieinama. Tęskime pasakojimą…

Visi kimšo į skrandį visokį valgomą gėrį nesivaržydami ir nesilaikydami jokio saiko, nes jie ne kokie nors kvaili krikščionys, nes taip buvo įprasta ir priimtina nuo amžių – juk puota, o ne šiaip sau pusryčiai ar vakarienė. Na ir, žinoma, alus ir midus liejosi laisvai tomis dienomis. Stalai lūžo nuo midaus ąsočių, nes jo gerta į valias, o pakampėse ridinėjosi alaus bačkos ir jos vis buvo ridenamos ir ridenamos, bet ant stalo stovėjo stiklo indai ir su nečionykčiu brangiu vynu – kunigaikščių gėrimu. O juk kuo žemaičiai prastesni už Mindaugo didžiūnus. Na, jau po perkūnėliais, tikrai ne prastesni!

Valgiai buvo patiekti glazūruotose lėkštėse ir žalvariniuose induose, o gėrimai pilstomi į stiklines taures.

Puota buvo nepaprastai soti ir linksma, ir tęsėsi jau ne pirma diena. Vyrai virto iš kojų, o pamiegoję vėl stojosi ir vėl valgė, gėrė… Juk gal paskutinį kartą taip… Bet buvo ir šaltinio vandens – na, kad užsigerti. Štai kaip rašyta apie prūsus, žemaičių (lietuvių) kaimynus – ne kitaip buvo ir Almeno puotoje: “Jiems rodosi, jog svečią būsią nepakankamai pamylėję, jeigu jis negersiąs iki apsvaigimo. Turį paprotį lažintis, jog vaišėse visi gers lygiai ir be saiko, todėl svečiui namiškiai siūlo gerti su tokia sąlyga, kad, jiems štai savo žodį tesėjus ir štai tokį saiką išgėrus, ir svečias privaląs tiek pat išgerti; tokios gėrybės taip ilgai tęsiasi, iki nusigeria visi: svečiai su namiškiais, žmona su vyru, sūnus su dukterimi.” (Petras Dusburgietis, p. 88-89 arba  arba “Lietuvos istorija”, III t., 2011m., p. 110)

Šioje puotoje dalyvavo ir moterys, kunigaikščių žmonos ir šiaip kilmingesnės merginos, ir ne tik… Juk čia buvo pagonių žemės, o ne kokios nors tolimųjų rytų, kur moteris turėjo kitokią, savo nuolankią vietą. Ir dar ne krikščionių žemės su keistais suvažytais papročiais…

Tokie buvo tie pagonys… Ir jie toje puotoje ne vien gėrė ir valgė. Buvo čia ir dainų, ir linksmų šnekų, ir nuotykių pasakojimo ir žinoma pramogų – na, kiek galima sėdėti prie stalo. Juk vyrai ne kokie bezdūnai susirinko. Pramogos tais laikais buvo neatsiejama puotų dalis ir jos būdavo itin vyriškos: visokiausi azartiniai žaidimai, pirmiausia lošimas kauliukais, kamuoliu… Taip, taip, kažkoks senovinis “futbolas” nebuvo tais laikais svetimas dalykas. Vykdavo imtynės ir kitokie jėgos žaidimai, žirgų lenktynės ir, be abejo, muštynės… Be to nebuvo apsieita ir Almeno puotoje, bet tai niekis. Paskui visi susitaikė. Juk žmonės susirinko aptarti reikalų, bet prieš tai reikėjo gerai pasilinksminti. Kronikoje, be abejo, apie tai nekalbama, bet natūraliai tas išėjo… midaus buvo kažkam per daug, o ir šiaip visiems smagu parodyti save. Gi vyrai puikiai žino koks ūpas kyla gerai įgėrus ar jau ne pirmą dieną uliavojant. Kartais tokių puotų metu net kildavo ginkluotų dvikovų, kokios aprašomos 1280 m. jotvingių didiko Skomanto puotoje. Taip sakant, vykdavo “cementovkė”, o jau jos metu būdavo galima sėsti aptarti ir rimtų dalykų. (“Lietuvos istorija”, III t., 2011m., p.111). Greta viso to, tokių puotų metu vyrai išjodavo ir medžioklėn – jei puotauti, tai plačiai. Visa tai, ką parašiau apie Almeno puotą nėra mano koks nors literatūrinis pramanas – taip tais laikais lietuvių gentyje būdavo. Kažkaip panašiai turėjo vykti ir toje puotoje.

Kai visi gerai užkimšo savo skrandžius ir užliejo midumi, bei alumi, kai gerai pasilinksmino – ir neaišku kelinta tai buvo šventės diena – pakilo iš savo garbingos vietos vyriausias pagal turtą, žemes, pagarbą ir galią. Tarė: “Aš džiaugiuosi matydamas tiek narsiųjų čia karžygių. Man tai džiaugsmas kuo didžiausias, kol tiktai aš gyvas būsiu. Jūs, žemaičiai, pasistenkit dėl garbės, dėl grobio prieš krikščionis dieną naktį joti. Per ilgai ramiai sėdėjot ir karą pamiršt galėjot. Turim vyriškai žygiuoti krikščionių kraštą nuniokoti.

Suklegėjo salė nuo stiprių balsų audros – “visiems karaliams tai patiko” ta prakalba, nes jau vykdami į puotą jie žinojo apie ką bus kalbama ir tariamasi.

Tačiau žynys dar turėjo išsiaiškinti ar vyrus lydės sėkmė, ar ne. “Pagal paprotį senovės gyvulį jisai aukojo.” Livonijos Eliuotoji kronika neužsimena koks tai buvo gyvulys ir mes nežinome kaip tas aukojimas buvo atliekamas, bet greičiausiai tas vyko kokiame nors alkakalnyje, prie aukuro akmens. Galbūt tai buvo dubenėtasis akmuo, kokių dar galima rasti šen bei ten. Vieni dabar lankomi turistų, treti guli kur pamiršti, o ketvirti buvo ištampyti po visokius pašalius sovietmečiu, melioracijos vajaus metu, kai nuo žemės paviršiaus buvo šluojamos ne tik sodybos, bet ir visokie šventi akmenys. Nors Vykintas Vaitkevičiaus savo knygoje “Alkai. Baltų šventaviečių studija” (2003m.) (Apie Skuodo šventus akmenis galite pasiskaityti čia) atrodo nepamiršo nė vieno švento Lietuvos akmens, bet, atrodo, praleido vieną vietą. Pasvalyje po atviru dangumi yra toksai vadinamasis girnų muziejus – ten suvilkta daug šventų akmenų iš aukojimko vietų. Juose dubenys išskaptuoti taip lygiai, taip nugludinti, jog negali patikėti, kad tai buvo padaryta gal prieš tūkstantį ar dar daugiau metų. Taigi, visai gali būti, jog ant kažkokio panašaus akmens buvo aukojamas gyvulys ir nežinia pagal ką, gal pagal žarnas, gal pagal bėgantį kraują, žemaičių žynys  išskaitė, jog žygyje vyrus lydės sėkmė: “Būkite linksmi, žemaičiai, žygyje šiam gali tekti Jums daug vargo pamatyti, bet apsaugoti jūs būsit ir puikią pergalę laimėsit. O dabar į Kuršą ženkit ir su krikščionimis kariaukit. O dabar jūs nebegaiškit. Grobio trečią dalį skirt prisiekit jūs dievams, kad laimė tektų. Jei palankūs bus dievai, saugiai žygiuosime tikrai. Juk dievai to nusipelno, kad aukotume jiems narsius vyrus, šarvus ir žirgus, kaip mums papročiai įsako.”

20180813 Pas01
Dubenėtieji akmenys. Pasvalys, Girnų muziejus, 2019m. Prano Šarpnickio foto.

Vyrai džiaugsmingai suūžė ir tikriausiai vyresnysis – greičiausiai Almenas – kreipėsi į susirinkusius Žemaitijos kunigaikščius: “Patarimas mums patinka, jei tiktai šioje kelionėj mes krikščionis nugalėsim, mūšio lauke vieni liksim, ir sutriuškinsime brolius, mes dievams aukas aukosim, ant laužų viską sudėję, deginsim šarvus ir žirgus. Dabar iš čia tenai mes jokim, mūsų laimę išbandykim. Tiems pasipūtėliams kuršiams atneškim daug vargo, niekas mums nesutrukdys. Jų vaikus ir moteris, jaučius ir žirgus, mergas ir bernus pasiimsime sau. Išdalinsim visą derlių, kokį mes pas juos užtiksim, kurį šiais metais jie turėjo, ir jauniesiems, ir seniesiems, kurie dabar su mumis žygiuoja. Brolių tegu nieks negaili, o ir vokiečių visų, kur tik juos užtiksim. Jokime dabar, jau laikas”.

Ar galime manyti ir tikėti, jog kažkaip taip panašiai ir kalbėjo susirinkę žemaičiai? Juk kroniką rašė vokietis. Iš kur jis galėjo žinoti? Ar neprifantazavo, ar neprikūrė? Tačiau kaip ir šiais, taip ir anais laikais visose visuomenėse ir bendrijose yra šnipų, išdavikų ir informatorių. Kažkas klausėsi, sekė įvykius ir tuojau pat paskubėjo nujoti į Kuršą, į Kuldygą ir viską, ką girdėjo ir matė, iškloti Livonijos ordino broliams. Kronika buvo parašyta maždaug po 30-ies metų, tad visai tikėtina, jog jos autorius rašydamas ją, galėjo bendrauti su tiesioginiais anų laikų liudininkais, kurie gerai žinojo iš lūpų į lūpas perduotą istoriją. Taigi manykime, jog žemaičiai maždaug taip ir kalbėjo.

Kol informatorius skubėjo į Kuldygą, “kai pasibaigė tos vaišės, tuoj suskato jie rikiuotis. Trys tūkstančiai susirinko. Iš čia jie išžygiavo Kuršo žemės link.”

Tačiau kaip klostėsi įvykiai toliau, skaitykite kitame pasakojime.

Kiti šios serijos pasakojimai:

SKUODO MŪŠIS, 1258m.: mūšio vietos beieškant… Pirmas paskojimas;
SKUODO MŪŠIS, 1258m.: Jei Mindaugas nebūtų karūnavęsis… Antras paskojimas;
SKUODO MŪŠIS, 1258-ieji: kunigaikštis Algminas… arba Almenas. Ketvirtas paskojimas;
Livonijos eiliuotoji kronika apie Skuodo mūšį

Pranas Šarpnickis

Straipsnis parengtas remiantis Edvardo Gudavičiaus “Mindaugas”, 1998; bei “Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių”, 2005/ Eiliuotąja Livonijos kronika. Taip pat “Lietuvos istorija. XIIIa. – 1385m. Valstybės iškilimas tarp rytų ir vakarų”, 2011m.

PASTABA: Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti aktyvuotą šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti.