Koks buvo Almenas
Kaip galėjo atrodyti Algminas… Almenas? Kokį jį mes norėtume matyti? Asociatuvioji iliustracija, kuri nebūtinai atspindi 13-ajį amžių.

Trečiajame pasakojime lakoniškai apžvelgiau tai, kaip kunigaikštis Almenas ėmė vykdyti sumanytą planą – plėšti Kuršą. Buvome sustoję ties ta vieta, kai 1258-ųjų vasarą žemaičiai susirinko į puotą, kurioje buvo nuspręsta, po kokių pusantrų metų paliaubų su Livonijos ordinu, vėl patraukti į Kuršą naujam plėšikiškam žygiui. Tas paliaubų laikotarpis, buvo pačių žemaičių inicijuotas, greičiausiai reikalingas geriau apsiginkluoti ir susistyguoti. Dabartiniais karo terminais tariant, ko gero, jiems prireikė laiko persigrupuoti. Anąsyk, remiantis istoriniais faktais, plačiai buvo aprašyta puota, kuri galimai taip ir vyko. Dabar mes nebūsime tokie greiti, kaip anuometiniai žemaičiai ir šiame pasakojime, prieš leidžiant jiems traukti į žygį, pavartaliosime kai kuriuos dalykus, kurie gali kelti klausimų. Bet pradžiai, pasižiūrėkime, kaip kronikininkas aprašo Algmino išrinkimą vyriausiuoju…

***

“Žemaitijoje tuomet gyveno vyras, kuris vardu buvo Algminas; sumanus buvo didvyris. Išrinktas pačių žemaičių. Širdyje jisai nešiojo didelę tulžies kartybę, o ir neapykantą didžiulę. Aš jums papasakosiu kodėl. Mat Mindaugas, karalius, o su juo kai kurie lietuviai priėmė krikščionybę, ir jie ordinui pagonių savo nugarą atsuko. Jie buvo pasiruošę į tarnybą stoti [Mindaugo lietuviai] Dangaus Dievo karalystei. Algminas tada sumanė ir vėliau jis tą padarė: nebijodamas pavojų. Jis žygiuoti sugalvojo prieš taikingus kuršius, kurie jų kaimynai buvo. Narsusis Algminas tarė: “Jei pritarsit, jūs žemaičiai, aš žygiuosiu, negailėdamas gyvybės, prieš kuršius, nes jie tapo nūn krikščionių pakalikais.” Šis sumanymas žemaičiams tiko, tęsė savo kalbą jis: “Kai mes kuršius nuteriosim ir nualinsim jų kraštą, tada ir Mindaugas, karalius, kad ir pykdamas, eis kartu”. (Eiliuotoji Livonijos kronika, “Žemaičiai niokoja Kuršą”, 4085-4115 kronikos eilutė) Taip Algminas kalbėjo 1254 metais, kai buvo išrinktas žemaičių vyresniuoju karo vadu. Kaip matote iš teksto, jis puikiai prisimena palyginti nesenus įvykius, tarsi pats juose būtų dalyvavęs.

“Dešimties metų įvykių prisiminimas politinėmis kategorijomis rodytų, kad Almenas tuos įvykius stebėjo kaip subrendęs žmogus, o ne nusiklausė tėvų pasakojimų apie juos. Tai savo ruožtu leistų priskirti Almeną jei ne vyresniajai, tai bent viduriniąjai žemaičių kartai” (E. Gudavičius, p. 265)

Tačiau prieš pradedant pasakoti toliau, verta trumpam mesti žvilgsnį į Kuldygą, naują tuometinį Livonijos ordino atramos tašką – kalbant apie Skuodo mūšį ji bus svarbi. Po Saulės mūšio (1236m.) prie Šiaulių, Livonijos ordinas atsigavo, su naujomis jėgomis įžengė į sukilusį šiaurės Kuršą ir jį pajungė – šįkart jėga, o ne susitarimais. 1944m. Kuldygoje pastatė pilį ir tuoj pat užėmė kuršių Embutės pilį.

Įdomu tai, jog dabartinės Kuldygos senovinis pavadinimas buvo Kūldinga ir jo prasmė geriausiai gali būti suvokiama dabartiniams šiaurės-vakarų Lietuvos žemaičiams (skuodiškiams). Kūldinga reiškia akmeningą vietą, nuo žodžio kūlis, kuris dabar laikomas žemaitišku, nors iš tiesų yra kuršių kalbos palikimas, su kuršiams būdinga priesaga ing. Ir iš tiesų, kas yra lankęsis Kuldygoje, žino, jog ten esama ilgiausio Europoje krioklio – 100-110 metrų pločio. Uolienos lūžio skirtumai upėje nėra žymus, bet visgi per visą Ventos upės plotį vanduo krenta maždaug iš 1,6-2,2 metro aukščio. Kuršiai čia įsikūrė ir pastatė pilį apie 900-uosius, kai jie ėmė užkariauti ir kolonizuoti vakarines dabartinės Latvijos žemes ir visą jos pajūrį kol nepasiekė Kolkos rago.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA
Kuldygos krioklys. Prano Šarpnickio foto, 2007m.

Dar vertėtų ilgėliau stabtelėti ir prie paties, netikėtai istorijoje iškilusio talentingo karo vado, Algmino.

Kas buvo tas Algminas – mažai žinoma. Manoma, jog kunigaikštis Vykintas mirė iki 1253-iųjų. Galbūt jis turėjo sūnų? Galbūt Algminas buvo jo vyresnėlis? Tačiau, jei taip būtų buvę, jis būtų minimas giminės vaiduose dėl žemių su Mindaugu (skaitykite antrąją šios pasakojimų serijos istoriją).

Anot E. Gudavičiaus, Algminas pats prisimena Mindaugo pagiežą kuršiams ir tai anot jo, rodo, kad Algminas irgi kaip karys, kartu su Mindaugu dalyvavo Embutės pilies šturme ir matė jo nesėkmę.

Šioje vietoje įdomumo dėlei verta trumpam nukrypti į šoną ir papasakoti kas nutiko prie Embutės ir kaip būsimasis Lietuvos karalius Mindaugas, švelniai , susimovė. Na, vyrui nepasisekė. Visaip nutinka tiems karvedžiams, kad ir kaip jie dabar garbinami. Kai į šią istoriją pasižiūri blaiviomis akimis, ji šiek tiek kelia juoką. O nutiko taip…

Taigi, 1944m. vokiečiai Kuldygoje pastatė savo pilį ir užėmę Embutės pilį, esančia piečiau nuo Kuldygos, visiškai priartėjo prie tuometinio Ceklio (dabartinių Skuodo) žemių. Be abejo, Mindaugas su savo kariauna išsiruošė ne krašto vaduoti, kaip galėtume suprasti mąstant dabartiniu suvokimu, o tiesiog plėšti.

Pasak Livonijos eiliuotosios kronikos Embutę Mindaugas su 30 tūkst. karių armija apgulė tais pačiais 1244 metais. Pasak E. Gudavičiaus, skaičius perdėtas, bet kariuomenės iš ties būta didelės. Ji net vietoje gaminosi akmensvaides pilies sienoms įveikti. Tačiau lietuviai, žiūrint vokiečių akimis, padarė klaidų – pernelyg prisiartino prie pilies sienų, tad nebegalėjo stebėti, kas vyksta apylinkėse. “Broliai sakė: “Nesiveržkim per anksti mes, mums naudinga, kad jis prie pat pilies prieitų ir žvalgytis negalėtų” (2520 eilutė). Tada maždaug 500 lengvai ginkluotų vokiečių ir kuršių, vadovaujamų 30-ies riterių, slapta išsmuko iš pilies į netoliese augusio miško tankmę ir čia, padarę lankstą, raiti puolė Mindaugo kariauną.  Brolis Bernekas vis ragino: “Kad ir kas čia benutiktų, turit vėliavų žiūrėti.” (2525 eilutė). Sulaukusi netikėto, kad ir negausaus priešininko būrio puolimo Mindaugo kariuomenė krito  panikon – šoko bėgti. Kunigaikštis (tuo metu dar nebuvo karūnavęsis) nepajėgė suvaldyti savo vyrų ir teko bėgti pačiam. Lietuviai tada prarado daugiau kaip pusantro tūkstančio vyrų. Vokiečiai gi neteko tik keturių riterių ir tikėtinai kažkokį nedidelį skaičių lengvai ginkluotų karių. Tai buvo išties gėdingas pralaimėjimas. Vokiečių pusėje kovėsi ir kuršiai. Visą tą Mindaugo fiasko ir su kokiu azartu kovėsi kuršiai, ko gero, savo akimis ir matė Algminas. Kaip rašoma kronikoje, vokiečiams atlikus sėkmingą manevrą, “kuršiai it tikri didvyriai, puikiai gynė savo kraštą, Mindaugą uoliai jie puolė” (2540 eilutė). Tad, kaip tų kovų dalyviui Almenui ir kitiems žemaičiams buvo priežasčių, kuršių nemėgti kaip koloborantų, parsidavėlių.

Wikipedija Algminą pateikia kaip Karšuvos krašto (nereikėtų painioti su vėlesniu Karšuvos valsčiumi) kunigaikštį. Anot istorikų, tuometinės Karšuvos žemės galėjusios būti tarp Dubysos ir Minijos upių slėnių. Iš esmės tai galėjo būti tos pačios Vykinto kunigaikštystės žemės.

1258-ųjų puotos, į kurią susirinko visos tuometinės Žemaitijos didžiūnai, metu Algminas, rėždamas kalbą, sako: “Dabar iš čia tenai mes jokim, mūsų laimę išbandykim.” Iš kur “iš čia”? “Tverų-Laukuvos apylinkės laikytinos jų [Vykinto žemių] centru. Pietų žemaičių raseiniškių ir varniškių tarmių tarpusavio riba čia nelabai ką pasako, nors pastarosios arealas ir laikytinas Vykinto kunigaikštijos pagrindu. Užtat labai iškalbinga yra pietų ir šiaurės žemaičių tarmių riba: ji mažai skiriasi nuo kuršių Ceklio (Keklio) žėmės pietų-rytų ribos, išryškintos 1253m. Livonijos akto. Iš to išeina, kad šiaurės žemaičių tarmės XIIIa. pirmojoje pusėje dar nebuvo; ji atsirado tik vėliau, žemaičiams asimiliavus šį kuršių gyvenamą plotą. Keklio priskyrimas žemaičiams atmestinas, nes Livonijos eiliuotoji kronika XIIIa. septintojo dešimtmečio pradžioje Kretingą ir Įpiltį aiškiai vadina kuršių pilimis.” (E. Gudavičius, p.173-174)

Taigi, galima manyti, jog Algmino surengta puota vyko kažkur ten ir “iš čia” pajudėjo toji trijų tūkstančių žemaičių kariauna, kuri netrukus susikaus Skuodo laukuose. Taigi, jei dabartiniai skuodiškiai girdėdami, jog žemaičiai prie Skuodo sumušė vokiečius, galvoja, kad tai būta jų protėvių, jie skaudžiai klysta.

Jei jums smagu skaityti mano tekstus, žinokit, jog kažkas už tą malonumą sumokėjo, paremdamas mano veiklą ir iniciatyvą. Jei turit, bent kokias galimybes, prisidėkite prie tų žmonių, kurie patikėjo manimi – tai tikrai nėra dideli pinigai: skirdami 1, 2, 3 arba 10, 20, 50 USD tapkite ir jūs mano rėmėjais. Tai labai paprasta – tiesiog užsukite į mano rėmimo platformą PATREON. Nelabai suprantate kaip tai atlikti? Spauskite šią nuorodą: https://skuodokrastas.wordpress.com/kaip-atlikti-mokejima/ Visad smagu kažką gauti veltui, tačiau pamąstykite kokiais būdais tai tampa prieinama. Tęskime pasakojimą…

Beje, įdomi detalė: Edvardas Gudavičius kalbėdamas apie Algminą įvardija jį kaip Almenu. Eiliuotoje Livonijos kronikoje jis įvardijams Algminu, tačiau vertime vardas sušiuolaikintas. Wikipedija gi pateikia netgi tris galimas versijas – Alminas, Almenas, Algminas – vokiškai Aleman. Kas mėgsta alų, labai greitai galėjo susieti Almeno vardą su šiuo karčiuoju, svaigiuoju gėrimu, kuris įvairiose Europos tautose turėjo labai panašų pavadinimą. Ir štai Lietuvių kalbos etimologiniame žodyne aiškinama, pacituosiu ištrauką: “bl.-sl. žodis *alu- ‘alus’ siejasi su ‘gaiži, karti priemaiša, aitrus priedas’ ir giminiškas su lo. alūmen, -inis neutr. ‘kartus molžemis, alūnas’” Turint omeny, jog vardai, kaip ir pravardės senovėje žmogui būdavo suteikiamos pagal jo chrakterį, būdą ar kilmę iš kokios nors vietovės, galima būtų manyti, jog Almeną Almenu pavadino ne todėl, kad jis tariamai galėjo mėgti alų ir daug jo išgerti, o todėl, kad buvo “kartaus”, gaižaus chrakterio – stipraus būdo, kaip geras stiprus alus. Arba kaip kartais mes mėgstame tokį žmogų apibūdinti – “rūgštus”. Tas reiškia tokį ypatingai užsispyrusį, nepajudinamą. Tad matyt, ne be reikalo jis ir tapo tuo žemaičių karo vadu, paskum save patraukusiu 1258-ais metais kariauną į Kuršą.

Kitas klausimas: ar tikrai susirinko 3000 žemaičių karių? Visgi tai nemenkas kiekis. Ar tikrai kronikos nemeluoja ir neperdeda? Lietuvių karių būriai tais laikais būdavo nuo 300-800 vyrų iki 2000-3000. “Prisiminus Petro Dusburgiečio nurodomus prūsų žemių karių kontingentus (porą tūkstančių raitelių ir keliolika ar keliasdešimt tūkstančių pėstininkų), lietuvių kariaunų dydžio ribos nuo poros šimtų iki poros tūkstančių atrodo visai tikėtina proporcija. XIIIa. šaltiniai ne kartą nurodo lietuvių kariuomenės dydį. Viena kita detalė tai aiškiai paliudija. Žvelgaitis 1205m. į Estiją vedė būrį, Henriko Latvio įvertintą “beveik 2000 raitelių” dydžiu (pats Žvelgaitis žygio metu sėdėjo rogėse). 1207m. lietuvių “didelė kariuomenė” judėjo “arklių greičiu”. Į Kubeselės bažnyčią vienas lietuvis įbėgo, kitas įjojo, trečias įvažiuavo rogėmis..” (E. Gudavičius, p. 100).

Taigi, grįžkime į puotą, Skuodo mūšio išvakarėse…

Kol žemaičiai pauliavoje ir atlikę aukojimo apeigas, rikiavo savo kariaunas, Livonijos ordino šnipas arba žemaitis-parsidavėlis, šoko į balną ir zovėda išskubėjo į Kuldygą. Ne į Klaipėdą, o į Kuldygą. Vadinasi buvo aišku, jog žemaičiai eis ne į dabartinės Klaipėdos, Kretingos, Telšių ar Plungės apylinkes, o į šiaurės Kuršą, į dabartinės Latvijos teritoriją, kažkur į tą dalį, kuri tarp Kuldygos ir Skuodo. O ko jiems arčiau eiti? Juk Pietinis Kuršas vis dar buvo pagoniškas.

Tuo metu buvo du Kuršai: šiaurės – jau pajungtas kalavijuočių (dabartinė Latvijos dalis) ir pietų – dabartinės vakarų Žemaitijos žemės nuo Klaipėdos su plačiu Minijos upės baseinu iki dabartinių Skuodo žemių, įskaitant Palangą, Telšius, Mažeikius su tuometiniu centru Apuolėje. Ar ji vis dar buvo koks nors reikšmingesnis prekybos ir politinis Ceklio žemių centras, tokiu kokiu buvo 853-854 metais? Greičiausiai nebe, nes jo jau tuo metu metraščiuose nebegirdėti. Apskritai šių žemių gyventojai, greičiausiai, buvo daugiau stebėtojai, nei dalyviai. Su vokiečiais išvien turėjo eiti kuršiai gyvenę šalia Klaipėdos – Pilsoto, Mėguvos (su centru Palangoje), Pamario (dabartinės Liepojos) žemėse bei dabartinėje Latvijos teritorijoje. Būtent pastarųjų žemių, esančių tarpo Skuodo ir Kuldygos, 1258-ais metais plėšti ir ėjo Almeno vadovaujami žemaičiai. Gi Ceklio, kuršiai vis dar tuo metu turėjo būt stipriai įsikibę pagonybės – jų dar niekas nebuvo apkrikštijęs. Juk skirtingai nei apie kitas srytis, kronikoje neužsimenama, kad Ceklis iki 1258-ųjų būtų buvęs apkrikštytas. Štai kalbama apie Pamarį: “Kitais metais kryžių ėmė Barvinas iš Pamario su savo riteriais ir ginklanešiais…” (1420 eilutė), bet apie Ceklį niekur jokių užuominų. Ir visai nieko nereiškia, jog 1253 m. Kuldygoje Kuršo vyskupas Henrikas ir Livonijos ordino atstovai ėmė ir pasidalijo visą Kuršą. Daug ką galima pasidalyti ant pergamento, bet tai kas buvo pasidalyta, dar reikėjo užimti ir ten įvesti savo administracinę valdžią – visų pirma pasistatyti pilis, kaip karinius atramos punktus. Tačiau intensyvi pilių statymo idėja, kaip karo su žemaičiais nauja strategija, kils tik po Skuodo mūšio.

Taigi, kalbant apie tuometinius pietinius kuršius, kurie gal galėjo realiai apsikrikštyti, galime kalbėti tik apie Mėguvos, Pamario ir Pilsoto gyventojus. Pastarųjų žemėse gi tik prieš keletą metų buvo pastatyta Klaipėdos pilis.

Tad galima manyti, jog Ceklyje žemaičiai neplėšikavo, o tiesiog, vietinių nekliudomi, jį kirto ir, ko gero, apsistojo Skuodo laukuose prieš išsiskleisdami plėšikavimui. Nereikėtų įsivaizduoti, jog visi 3000 siaubdami dabartinę Latvijos teritoriją ėjo iš kaimo į kaimą visu būriu. Ne, tais laikais tiek lietuviai (žemaičiai), tiek vokiečiai naudojo tą pačią taktiką: atėję į tam tikrą vietą pasklisdavo būriais plėšikauti, o paskui po dienos ar kelių susirinkdavo į tą pačią vietą ir su grobiu traukdavo namo. Tai buvo efektyvu. Svarbu taikius žmones užklupti staiga, nepasiruošusius ginti savo turto; nuolat laikyti žvalgus, kad šie laiku įspėtų apie pavojų ir koordinuotai visa kariauna galėtų susurinkti numatytoje vietoje. Kaip pamatysite vėlesniuose pasakojimuose, žemaičiai tokį manevrą galėdavo atlikti per vieną naktį ir netgi atsitraukimui per pelkes nutiesti kelią. Nesilaikant šių saugumo priemonių, plėšikiškas žygis galėjo virsti tragedija. Beje, taip kartais ir nutikdavo – ne tik lietuviams (žemaičiams) bet ir vokiečiams.

Gavusi apie žemaičių žygį žinią, Kūldingo įgula tuoj pasiuntė pasiuntinį į Klaipėdos pilį, kryžiuočių pagalbos: “kad greičiau  pagalbon vyktų ir kuršius kartu paimtų”. Ko gero, turimi omeny Pilsoto, Mėguvos ar Pamario kuršiai jau atsidavę vokiečių valdžiai, nes jei būtų buvę kitaip, vokiečiai nebūtų galėję laivai šmirinėti pajūriu. Juk gerokai prieš šiuos įvykius Eiliuotoje Livonijos kronikoje pasakojama: “Vieną naktį bemąstydamas magistras [Burvhadas] nusprendė kuršių kraštą aplankyti, nueit ligi pajūrio ir ten pilį apžiūrėti /…/ Ryto metą pasirengti jis įsakė, tardamas: “Į Klaipėdą mus telydi didis dangiškasis Dievas”. Taip jis leidosi į kelionę Klaipėdos pilies kryptimi. Ir jis jojo kaip didvyris krantu banguojančiosios jūros, kol į Klaipėdą atvyko.” Vadinasi pagrindinė vokiečių komunikaciją tarp Klaipėdos-Kuldygos turėjo vykti saugiu pajūriu, o ne pelkėtu ir klaidžiu žemynu. Kita vertus, jei būta ir kitokių susisiekimo kelių, vokiečių pasiuntinys iš Kuldygos pirmiausia turėjo joti Lietopjos kryptimi, o toliau pajūriu, nes kitokiu atveju, galėjo kilti pavojus, jog paklius žemaičių žvalgams į nagus.

Kaip vyko visa operacija ir pats Skuodo mūšis – kitame, penktąjame šios serijos pasakojime.

Kiti šios serijos pasakojimai:

SKUODO MŪŠIS, 1258m.: mūšio vietos beieškant… Pirmas paskojimas;
SKUODO MŪŠIS, 1258m.: Jei Mindaugas nebūtų karūnavęsis… Antras paskojimas;
SKUODO MŪŠIS, 1258-ieji: žemaičių puota. Trečias paskojimas;
Livonijos eiliuotoji kronika apie Skuodo mūšį

Pranas Šarpnickis

Straipsnis parengtas remiantis Edvardo Gudavičiaus “Mindaugas”, 1998; bei “Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių”, 2005/ Eiliuotąja Livonijos kronika. Taip pat “Lietuvos istorija. XIIIa. – 1385m. Valstybės iškilimas tarp rytų ir vakarų”, 2011m.

PASTABA: Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti aktyvuotą šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti.