Skuodo musis sauliai
Asociatyvioji iliustracija.

Apie tikrąją Skuodo mūšio vietą skaitykite pirmąjame pasakojime. Apie susidariusias aplinkybes tam mūšiui įvykti, skaitykite antrąjame pasakojime. Apie žemaičių puotą mūšio išvakarėse skaitykite trečiąjame pasakojime. Apie žemaičių karo vadą skaitykite ketvirtąjame pasakojime.

***

Jeigu žemaičių 3000-ių kariauna pakilo iš tuometinių Karšuvos žemių arba nuo Laukuvos, arba nuo Tverų, arba nuo Nemuno (tarkim nuo Jurbarko apylinkių) ir jei tarti, kad pasiekę Skuodą, čia apsistojo ir pasiskirstę būriais pasileido plėšti žemių į šiaurę  iki pat Kuldygos, jie turėjo įveikti maždaug 180 arba 100 arba 80 kilometrų. Nors žemėlapių jie neturėjo, bet, ko gero, puikiai orientavosi ir be jų ir labai gerai žinojo per kiek laiko kokia vietovę gali pasiekti raitelių, pėsčiųjų ar mišri kariauna. Logiškai galvojant, žemaičių kariauna žygiui galėjo susitelkti kažkur Tveruose. Kodėl būtent ten? Apie tai, prielaidas skaitykite praėjusiame, ketvirtąjame pasakojime.

Greičiausiai kariauna buvo mišri: ir raiteliai, ir pėstininkai. Kokiu greičiu galėjo judėti tokia armija?

Galima būtų manyti, jog pėstininkai raiteliams iš paskos risnojo maratonininko tempu. Maratonininkas 40 kilometrų įveikia maždaug per 2 val. Atsižvelgiant į tai, žemaičiai Skuodą galėjo teoriškai pasiekti per maždaug 4 val. tačiau įvertinant miškingą bei pelkėtą vietovę ir būtinybę stabtelėti poilsiui, galime tarti, jog jiems prireikė, tarkim, 3 kartus daugiau laiko ir Skuodo laukuose jie buvo po kokių 12-kos valandų.

Žinodami savo tempus ir atstumus (gi į Kuršą jau ėjo ne pirmą kartą), greičiausiai jie pajudėjo labai anksti ryte, tad maždaug pavakariais jie jau galėjo būti Skuode.

Tuo tarpu, jei šnipas iš tų pačių Tverų lėkė žirgu į Kuldygą, jis ją teoriškai galėjo pasiekti po kokių 2-2.5 val. Tarp Tverų ir Kuldygos yra maždaug 180 kilometrų. Turint omeny, jog maksimalus žirgo greitis yra 88 km/h ir manant, jog informatorius tikrai visą kelia negalėjo joti zovėda, ko gero, pasiuntinys teoriškai Kuldygą pasiekė, tarkim, per kokias 3-4 val.

Kuldygos Livonijos ordino įgula, sužinojusi, kokios pajėgos traukia į jų žemes, nusprendė nedelsiant kreiptis pagalbos į kryžiuočius ir tuoj pat buvo išsiųstas pasiuntinys į Klaipėdą.

Tarp Kuldygos ir Kaipėdos yra maždaug 180 kilometrų. Tad Klaipėdą jis irgi pasiekė, tarkim, per kokias 3-4 val.. Greičiausiai jota iki Pamario krašto (Liepojos žemės), o toliau pajūriu iki Klaipėdos.

Klaipėdos pilies įguloje atrodo būta žalio jaunimėlio, kuriems labai niežtėjo rankos pasimosuoti kalavijais, nesgi kronikoje rašoma: “Kai pasiuntinys į Klaipėdą nuvyko ir tą žinią, kaip dera, broliams viešai paskelbė, tuoj apsidžiaugė jaunuoliai, Klaipėdoje gyvenę broliai. Vokiečiai atsilikti nenorėjo, jie drauge žygiuot skubėjo. Kuršiai savo įpratimu džiaugėsi karo žygiu. Ruošėsi jie į kelionę, darbavosi visi uoliai. Šalmai saulėje žibėjo, šarvai sidabru spindėjo. Didelis būrys išsirikiavo ir į žygį iškeliavo.” Pastebėjote kaip kalbama apie kuršius (?): “Kuršiai savo įpratimu džiaugėsi karo žygiu.” Jie vis dar tebebuvo plėšikai, tik gal jūra jiems jau buvo aukščiau bambos, bet kai tik kas pasiūlydavo eiti kur paplėšikauti, mielai dėdavosi į kompaniją. Toks jau plėšiko, vikingo būdas.

Klaipėdiečių kariauna ko gero buvo marga ir judėjo tuo pačiu “maratonininko” tempu, be to kažkiek buvo sugaišta, kol buvo sušaukti apylinkių kuršiai, kažkiek sugaišta apskritai pasiruošti. Kiek tam galėjo prireikti valandų – 2-4? Galima tarti, jog nuo to momento, kai klaipėdiečiai gavo žinią iš Kuldingos ir kol ją pasiekė drąsiai galėjo praeiti koks 16 val. Bet jei į tą laiką įsipainiojo naktis, dar tektų pridėti laiko naktiniam poilsiui ir jos stovyklai įkurti. Tad galime turėti ir visas 20 val. Tuo tarpu pasiuntinys su žinia, jog pastiprinimas į Kuldyga tikrai ateis, buvo išsiųstas nedelsiant ir Livoniečiai jau žinojo: “Tuo metu tą sužinojo Kuldygoj gyvenę broliai. Žinia džiaugėsi labai: kad iš Klaipėdos galinga pagalba jiems atvyksta, ji tiesiai Kuldygon žygiuoja.”

Matyt, visdėlto klaipėdiečių pajėgos judėjo gana sparčiai, jei kronikoje sakoma: “Klaipėdiečiai greit atėjo Kuldygon didžiai laimingi.” Dabar dvi kariaunos susijungė ir jos iš tiesų buvo margos: “Jei kas žirgo neturėjo, tas iš paskos pėsčia skubėjo.”

Kiek praėjo laiko nuo to momento, kai šnipas pakilo iš Tverų ir kol susijungė dvi vokiečių kariaunos? Galbūt daugiau nei para, o gal net visos 28 ar 30 val. Vadinasi vokiečiai vėlavo visomis 16-18 valandų. O jeigu tarti, kad jokio šnipo nebuvo ir žemaičius vokiečių informatoriai pastebėjo tik kažkur ties Skuodu, tai jie vėlavo dar visa para ar net tomis 30-čia valandų. Bet kuriuo atveju, žemaičių būriai, jei jie išsiskleidė ties Skuodu, tai nuo jo, netrikdomi maždaug 50-60 spinduliu į šiaurę, laiko plėšikavimams turėjo nuo 16 iki 30 valandų. Turint omeny, jog kariauna buvo ir raita, ir pėčia – tai buvo siaubingai daug.

Be abejo, visi šie aritmetiniai skaičiavimai yra grynai teoriniai, netikslūs, nes nežinoma daug lygties dėmenų. Bet net įvedus dar didesnes paklaidas ir visus skaičius padvigubinus ar patrigubinus, proporcijos išlieka panašios, o žemaičiams lieka tik dar daugiau laiko krašto siaubimui.

Taip ir buvo: “Žemaičiai tuo metu niokojo visą kuršių kraštą, ir ką rado, sunaikino. Tada sėkmingai jie atvyko į vieną gražią vietą. Išdidūs ten stovėjo.” Jei žemaičiai būtų siaubę Ceklio (dabartinio Skuodo krašto) žemes, tai būtų nelogiška manyti, jog prisiplėšę susirinko šiauriau nuo savo namų, tolimiausiame Ceklio krašte, t.y. Skuodo laukuose – toje gražioje vietoje. Matyt, tais laikais čia iš tiesų būta įstabios vietos, malonios apsistoti. Ir tikrai mano spėjimas gali būti teisingas, jog būtent nuo Skuodo apylinkių , pasiskirstę būriais jie pasklido po šiaurės Kuršą (dabartinę Latviją) plėšikauti, nesistengdami pasiekti pavojingo Kuldingos krašto. Nes jų tikslas buvo ne susikauti su Livoniečiais, o alinti kraštą. Toks buvo pagrindinis Almeno planas – alinti žemę, kad vokiečiai čia imtų badu stipti, silpti, o kuršiai matydami, jog neturi “stogo”, sukiltų.

Kita vertus, jei žemaičiai būtų plėšę Ceklio žemes, Kuldygos ir Klaipėdos pilių įgulų kariaunos būtų sutarusios susijungti ne Kuldygoje, o kur nors arčiau.

Hipotetine zemaiciu zygio i Kursa schema
Hipotetinė žemaičių žygio į Kuršą (1258m.) schema.

Jungtinės vokiečių pajėgos nors ir labai skubėjo – stiprokai vėlavo, o tuo tarpu žemaičiai ilsėjosi. Ko gero, žvalgai turėjo juos informuoti, kad jų link juda priešo kariauna, nes kitokiu atveju kronikoje būtų rašoma, kad jie buvo užklupti netikėtai. Bet ne – jie “Išdidūs ten stovėjo” – vadinasi laukė. Ir ko gero, vokiečių kariauna tam tikra prasme lipo ant kulnų, nes jei būtų kitaip, žemaičiai būtų nestoję į kovą. Bet matyt, jie nusprendė, jog judant su belaisviais ir prisiplėštu turtu, jie gali būti pavyti ir užklupti visai netinkamoje aplinkoje. Dabar gi jie išsirinko geras pozicijas ir laukė. Šiais laikais vaikštant po buvusio mūšio laukus, anapus, į vakarus nuo Luknių maro (pušų) kapelių, iš tiesų patraukliai atrodo ten kūpsinčios kalvelės.

Jei jums smagu skaityti mano tekstus, žinokit, jog kažkas už tą malonumą sumokėjo, paremdamas mano veiklą ir iniciatyvą. Jei turit, bent kokias galimybes, prisidėkite prie tų žmonių, kurie patikėjo manimi – tai tikrai nėra dideli pinigai: skirdami 1, 2, 3 arba 10, 20, 50 USD tapkite ir jūs mano rėmėjais. Tai labai paprasta – tiesiog užsukite į mano rėmimo platformą PATREON. Nelabai suprantate kaip tai atlikti? Spauskite šią nuorodą: https://skuodokrastas.wordpress.com/kaip-atlikti-mokejima/ Visad smagu kažką gauti veltui, tačiau pamąstykite kokiais būdais tai tampa prieinama. Tęskime pasakojimą…

Prieš susikaunant, vokiečiams vadovavęs Bernardas Harenas saviškiams rėžė tokią padrasinančią kalbą: “Broliai, nebetoli kariuomenė pagonių. Su mumis kas yra atėję, tegu meldžiasi Dievui, nes sunki kova čia laukia. Mes už savo suimtuosius net gyvybes paaukosim. Mat žemaičiai mūsų žmones pas save gabenti nori. Jūs, broliai, ir jūs, vokiečiai, tegu kiekvienas iš jūsų dievo pagalbos šaukiasi ir kaip didvyris kaunasi”. O nužingsniavęs prie kuršių, jiems atskirai prakalbą išklojo: “Turit atminti, kaip kovoti vyrams tinka. Jūs dabar gerai suprantat padėtį, kurioje esam. Aš tik vieno prašau jūsų,

ištvermingi dabar būkit ir su pagonimis kovokit. Juk jie su didele jėga jūsų kraštą puolė ir smarkiai jį niokojo. Jei namo jiems leisit joti ir grobiu pasinaudoti, jie tuo nepasitenkins ir sugrįš netrukę, ir nualins visą kraštą, jūsų žemę, jūsų turtą. Tad aukštyn galvas, karžygiai! Daugiau mes nekalbėję, tame lauke susikausim, kurį Skuodu vadina. Ant galvų šalmus uždėkit ir gintis pasirenkit: prieš mus kariuomenė galinga”.

Iš kalbos galima justi, jog Harenas šiek tiek abejoja kuršiais, kaip nepatikimais kovotojais – juk jie ne šiauriečiai, jie iš Klaipėdos, Palangos, Liepojos apylinkių – ne jų šeimos buvo plėšiamos, ne jų namai deginami. Kronikoje pabrėžiama, jog Harenas gudrus. Žinojo kaip kalbėti ir įtikinti: šiandien žemaičiai apiplėšė šiaurės Kuršą, rytoj ateis jūsų eilė. Jei būtum kuršis ir klausytumeisi tokios prakalbos, tikrai pagalvotum, jog taip gali ir atsitikti – ir bus nualintas visas kraštas.

Galimai tikroji Skuodo musio vieta
Galimai tikroji Skuodo mūšio vieta.

Kariaunos stojo viena prieš kitą. Harenas išrikiavo savąją, paėmė į rankas vėliavą, kad visi jo kariai matytų kur jų vadas, kur bus kovos linija, kad visi įstengtų kovos įkarštyje orientuotis. Ir ko gero, kurį laiką vieni į kitus žiūrėjo, laidėsi piktais ir žeidžiais šūksniais. Bet žemaičiai visiškai nersiruošė pulti. Galbūt buvo geresnėse geografinėse epozicijose, tarkim, ant kalvos, anapus upelio… Arba, galbūt, jautė kitokį pranašumą arba tiesiog matė, jog jei puls, kova gali pasisukti nežinia kokia kryptimi. Hareno nervai neišlaikė ir nuvedė savo kariauną į kovą. “Bet kariuomenė pagonių ėmė gintis kuo puikiausiai. Šitaip kilo smarkus mūšis, gerai kovės abi pusės. Kuršiai netrukus ėmė trauktis ir iš mūšio lauko bėgti. Tokiu būdu ilgą laiką mūšio žiauraus sukūry broliai kovojo vieniši. Tik vokiečiai juos palaikė ir kartu nelaimėn žengė: su broliais jie mirtį pasitiko. Kai kurie ištikimi kuršiai dar kautis norėjo, jie didelį skausmą kentėjo. Matėsi jų ietis skriejant, Bernardas su savaisiais broliais, kuršiai ir piligrimai grūmėsi ten atkakliai. Daugybę jie pagonių stūmė į mirties pavojų. Karių raudonas kraujas pro šarvus į smėlį plūdo. Šio mūšio įkarštyje trisdešimt trys broliai krito. Ir vokiečių nemaža dalis šiame lauke pasiliko. Krikščionys visiškai pakriko. Žemaičiai ten jų žirgus tarp savęs linksmai dalijos ir saviems dievams dėkojo, nes tą mūšį jie laimėjo. Tada neilgai svarstę ir grobį pasiėmę, atgal į savo šalį grįžo.” O ką daugiau svarstyt? Grobis išsaugotas, susirankiojo priešininko geresnius ginklus, numovė nuo žuvusiųjų šarvus, nuo suknežintų galvų šalmus ir namo – juk iš ties pavargo. Visa parą (ar gal ilgiau) plėšikauti, o paskui kautis – ne juokas. Pagalvojus, 30 gerai ginkluotų, šarvuotų ir prityrusių riterių prilygo šiuolaikiniams 30-iai tankų. Buvo ką veikti ir įveikti.

Su visa Eiliuotosios kronikos dalimi, kurioje kalbama apie Skuodo mūšį, galite susipažinti čia.

Dabar, šalia galimos mūšio vietos stovi stogastulpiai. Viename jų įrašas: “Amžina garbė žuvusiems už tėvynę.” Kas ir už kokią tėvynę žuvo? Sprendžiant iš Eiliuotosios Livonijos kronikos pasakojamos įvykių eigos ir politinių to meto aplinkybių atrodo, jog vietiniai arba, kitaip sakant, dabartinių Skuodo krašto gyventojų protėviai čia nesikovė. Žemaičiams ta žemė tada dar nebuvo tėvynė. Sąlyginai ta tėvynė čia buvo Klaipėdos (Pilksoto, Mėguvos, Pamario krašto) kuršiams, bet visgi jie kovėsi svetimame krašte. Vokiečiams čia irgi nebuvo jokia tėvynė. Be abejo, plačiąja prasme, kai žinome, kaip pasisuko po šio mūšio istorija, baltai šioje žemėje, nesvarbu kurioje pusėje besikovę, tikrai kovėsi už dabartinę tėvynę. Teisingiau pasakius, jie kovėsi už istorinę ateitį, kurios nežinojo ir žinoti negalėjo. O ta ateitis netruko ateiti.

Tačiau apie Skuodo mūšio pasekmes – kitame, šeštąjame pasakojime.

Kiti šios serijos pasakojimai:

SKUODO MŪŠIS, 1258m.: mūšio vietos beieškant… Pirmas paskojimas;
SKUODO MŪŠIS, 1258m.: Jei Mindaugas nebūtų karūnavęsis… Antras paskojimas;
SKUODO MŪŠIS, 1258-ieji: žemaičių puota. Trečias paskojimas;
SKUODO MŪŠIS, 1258-ieji: kunigaikštis Algminas… arba Almenas. Ketvirtas paskojimas;
Livonijos eiliuotoji kronika apie Skuodo mūšį

Pranas Šarpnickis

Straipsnis parengtas remiantis “Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių”, 2005/ Eiliuotąja Livonijos kronika.

PASTABA: Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti aktyvuotą šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti.