Ilgai galvojau ir kankinausi nuo ko pradėti pasakoti apie Skuodo mūšį, kuris turi tiesioginių sąsajų su Mindaugo karūnavimu, Lietuvos suvienijimu 13-ame amžiuje ir apgailėtinu Livonijos likimu.

Gilinantis, paaiškėjo, jog istorija beveik verta politinio detektyvo… bet apie skaitykite pasakojime “Jei Mindaugas nebūtų karūnavęsis…”, kuriuose bandau paaiškinti aplinkybes, kodėl tas mūšis įvyko.

Tad pamaniau, jog visiems bus įdomu perskaityti apie tą mūšį originalią istoriją, be jokių komentarų ir paaiškinimų. Juk ji pasakojama ne po kelių šimtmečių, o amžininkų lūpomis – Eiliuotąją Livonijos kroniką apie 1290-1300-uosius metus parašė išeivis iš rytinės Vidurio Vokietijos teritorijos, kurį laiką gyvenęs Livonijoje. Joje aprašomi įvykiai nuo vokiečių atsikraustymo į Pabaltijį iki kovų su lietuviais 13a. pabaigoje – apima laikotarpį maždaug nuo 1143-iųjų iki 1290-ųjų.

Įdomu tai, jog kroniką į lietuvių kalbą tarpukariu išvertė kunigas Pranciškus Žadeikis, ilgai sielas ganęs Skuode.

Savaime aišku, jūs skaitysite ne originalą, parašyta senovine vokiečių kalba, o vertimą, tad, galbūt, suabejosite ar kartais vertėjas nenuklejojo į pievas, ar nesuklydo, ar vertimas tikrai tikslus, juolab, jog tekste sutinkami ne anuomet, o šiais laikais vartojami terminai ir vietovardžiai. Neabejokite – vertimą peržiūrėjo tikrino ir pertikrino labai daug mokslingų vyrų, tik gal aš kur įvėliau klaidą tekstą perrašydamas iš knygos.

2005m. leistoje knygoje “Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių”, pateikiant Eliuotosios Livonijos kronikos vertimo tekstą, pratarmėje rašoma: “vertimas (versta iš L. Meyerio) gana tiksliai atitinka kronikos turinį. Vertėjas visų pirma stengėsi perteikti tikslią teksto prasmę, todėl aukojo eilėdarą (kronika parašyta griežtu poriniu ritmu. Rengiant šį ELK vertimą buvo taisomi: 1) istoriniai terminai (pvz., tamplieriai, kilpinis, priešpilis, antspaudas); 2) asmenvardžiai (Kaupas, Milgrynas, Dučius, Karijotass etc.; 3) vietovardžiai (Nalšia, Cėsys, Ašeradė etc.); 4) neteisingai perteikta prasmė; 5) stilius.” ( p.196).

Taigi, skaitykite ir mėgaukitės – išgirskite istoriją apie Skuodo mūšį iš žmogaus, kuris apie jį rašė prabėgus vos keliems dešimtmečiams. Ir susidarykite savo nuomonę. Būkite kritiški. O jei nepavyks kažko suprasti, skaitykite mano pasakojimus apie 1258-ais metais įvykusias žiaurias kautynes Skuodo laukuose:

“Mūšio vietos beieškant…”; “Jei Mindaugas nebūtų karūnavęsis…”; “Žemaičių puota”; “Kunigaikštis Algminas… arba Almenas”; “Apie tai kaip vyko ši karinė operacija”

Mūšis su žemaičiais prie Skuodo

Per tuos dvejus metus
Niekas skųstis negalėjo,
Kad nuo pagonių nukentėjo,
Ar ką blogo iš jų patyrė,
Gerą valią nuolat rodė
Ir taika tvirtai atrodė.
Kiekvienas galėjo per žemaičius
Laisvai eiti, joti.
Ir žemaičių nereikėjo
Nei lydėti, nei apdrausti
Dievo riterių šalyje.
Viskas buvo sutvarkyta,
Jog be rūpesčio menkiausio
Rytą vakarą be baimės
Visi atvirai keliaut galėjo
Prekybos reikalais tuos dvejus metus.
Bet kai laikas šis praėjo,
Žemaičiai vėl pradėjo
Puldinėti kaip anksčiau.
Ir ne vieną jie nuskriaudė,
Kaip jums aš apsakysiu.
Rodė didį išdidumą
Ir savo vyrų narsumą.
Taip pradėjo šį žaidimą.
Kartą žemaičių karaliai
Suruošti liepė puotą,
Ji buvo didelė tikrai.
Daug draugų jų čia atvyko,
Jie džiaugsmingai valgė gėrė.
Ir vyriausias iš jų
Šitaip tarė tiems karaliams:
“Aš džiaugiuosi matydamas
Tiek narsiųjų čia karžygių.
Man tai džiaugsmas kuo didžiausias,
Kol tiktai aš gyvas būsiu.
Jūs, žemaičiai, pasistenkit
Dėl garbės, dėl grobio
Prieš krikščionis dieną naktį joti.
Per ilgai ramiai sėdėjot
Ir karą pamiršt galėjot.
Turim vyriškai žygiuoti
Krikščionių kraštą nuniokoti”.
Visiems karaliams tai patiko,
Ir tam pokyly prisiekė
Karo žygin iškeliauti.
Juos dievai turėjo saugot.

Kai pasibaigė tos vaišės,
Tuoj suskato jie rikiuotis.
Trys tūkstančiai susirinko.
Iš čia jie išžygiavo
Kuršo žemės link.
Jų žynys tuo tarpu būrė
Pagal paprotį senovės,
Gyvulį jisai aukojo,
Gerą žinią gaut galvojo,
Ir taip saviesiems prakalbėjo:
“Būkite linksmi, žemaičiai,
Žygyje šiam gali tekti
Jums daug vargo pamatyti,
Bet apsaugoti jūs būsit
Ir puikią pergalę laimėsit.
O dabar į Kuršą ženkit
Ir su krikščionimis kariaukit.
O dabar jūs nebegaiškit.
Grobio trečią dalį skirt prisiekit
Jūs dievams, kad laimė tektų.
Jei palankūs bus dievai,
Saugiai žygiuosime tikrai.
Juk dievai to nusipelno,
Kad aukotume jiems narsius vyrus,
Šarvus ir žirgus,
Kaip mums papročiai įsako”.
Tuomet žemaičiai jam atsakė:
“Patarimas mums patinka,
Jei tiktai šioje kelionėj
Mes krikščionis nugalėsim,
Mūšio lauke vieni liksim,
Ir sutriuškinsime brolius,
Mes dievams aukas aukosim,
Ant laužų viską sudėję,
Deginsim šarvus ir žirgus.
Dabar iš čia tenai mes jokim,
Mūsų laimę išbandykim.
Tiems pasipūtėliams kuršiams
Atneškim daug vargo,
Niekas mums nesutrukdys.
Jų vaikus ir moteris,
Jaučius ir žirgus,
Mergas ir bernus
Pasiimsime sau.
Išdalinsim visą derlių,
Kokį mes pas juos užtiksim,
Kurį šiais metais jie turėjo,
Ir jauniesiems, ir seniesiems,
Kurie dabar su mumis žygiuoja.
Brolių tegu nieks negaili,
O ir vokiečių visų,
Kur tik juos užtiksim.
Jokime dabar, jau laikas”.
Jų kariuomenė galinga
Į tą žygį iškeliavo.
Bet tuo tarpu sužinojo
Kurše gyvenę broliai,
Dievo riteriais vadinti,
Kad žemaičiai nori atvykti
Ir nelaimių pridaryti.
Tarp savęs greit pasitarę,
Pasiuntinį į Klaipėdą siuntė,
Kad apie tai praneštų broliams.
Ir jų tenai prašytų,
Kad greičiau pagalbon vyktų
Ir kuršius kartu paimtų.

Kai pasiuntinys į Klaipėdą nuvyko,
Ir tą žinią, kaip kad dera,
Broliams viešai paskelbė,
Tuoj apsidžiaugė jaunuoliai,
Klaipėdoje gyv enę broliai.
Vokiečiai atsiliktinenorėjo,
Jie drauge žygiuot skubėjo.
Kuršiai savo įpratimu
Džiaugėsi karo žygiu.
Ruošėsi jie į kelionę,
Darbavosi visi uoiliai.
Šalmai saulėje žibėjo,
Šarvai sidabru spindėjo.
Didelis būrys išsirikiavo
Ir į žygį iškeliavo.
Nebijojo jie ilgos kelionės,
Nes turėjo gerus norus.
Mat nuraminti norėjo krikščionys
Atžygiuojančius pagonis.
Tuo metu tą sužinojo
Kuldygoj gyvenę broliai.
Žinia džiaugėsi labai:
Kad iš Klaipėdos galinga
Pagalba jiems atvyksta,
Ji tiesiai Kuldygon žygiuoja.
“Na dabar tikrai laimėsim! –
Taip kalbėjo jauni broliai, –
Širdimi ir žodžiais
Dievui mes dėkojam.
Nerimas jau nekamuoja.
Dabar turime išsirikiuoti
Prieš žemaičių kariuomenę”.
Klaipėdiečiai gerit atėjo
Kuldygon didžiai laimingi.
Brolis Bernardas Harenas,
Tikras kovoje didvyris,
Narsiai leidos į kelionę,
Nedvejodamas, su broliais
Kuldygiečiais, klaipėdiečiais.
Meldė Visagalį Dievą,
Kad kelionėj juos lydėtų,
Amžiną gyvenimą suteiktų.
Kuršiai taip pat drauge žygiavo.
Jei kas žirgo neturėjo,
Tas iš paskos pėsčia skubėjo.
Su žemaičiais kautis norėjo.

Žemaičiai tuo metu niokojo
Visą kuršių kraštą,
Ir ką rado, sunaikino.
Tada sėkmingai jie atvyko
Į vieną gražią vietą.
Išdidūs ten stovėjo.
Bet gudrus Bernardas Harenas
Su brolių kariuomene
Paskui pagonis jojo;
Pavyt netrukus juos galvojo.
Jis kalbėjo: “Broliai,
Nebetoli kariuomenė pagonių.
Su mumis kas yra atėję,
Tegu meldžiasi Dievui,
Nes sunki kova čia laukia.
Mes už savo suimtuosius
Net gyvybes paaukosim.
Mat žemaičiai mūsų žmones
Pas save gabento nori.
Jūs, broliai, ir jūs, vokiečiai,
Tegu kiekvienas iš jūsų
Dievo pagalbos šaukiasi
Ir kaip didvyris kaunasi”.
Tą patį kuršiams sakė,
Tardamas: “Turit atminti,
Kaip kovoti vyrams tinka.
Jūs dabar gerai suprantat
Padėtį, kurioje esam.
Aš tik vieno prašau jūsų,
Ištvermingi dabar būkit
Ir su pagonimis kovokit.
Juk jie su didele jėga
Jūsų kraštą puolė
Ir smarkiai jį niokojo.
Jei namo jiems leisit joti
Ir grobiu pasinaudoti,
Jie tuo nepasitenkins
Ir sugrįš netrukę,
Ir nualins visą kraštą,
Jūsų žemę, jūsų turtą.
Tad aukštyn galvas, karžygiai!
Daugiau mes nekalbėję,
Tame lauke susikausim,
Kurį Skuodu vadina.
Ant galvų šalmus uždėkit
Ir gintis pasirenkit:
Prieš mus kariuomenė galinga”.

Broliai ir vokiečiai
Ir kuršių daugybė
Ruoštis ėmė mūšiui
Pagal krašto papročius.
Kai jau buvo pasirengę,
Brolis Bernardas Harenas
Vėliavą į rankas ėmė.
Ir netrukus krikščionys
Pradėjo pult pagonis:
Mat jau laukti nenorėjo.
Bet kariuomenė pagonių
Ėmė gintis kuo puikiausiai.
Šitaip kilo smarkus mūšis,
Gerai kovės abi pusės.
Kuršiai netrukus ėmė trauktis
Ir iš mūšiolauko bėgti.
Tokiu būdu ilgą laiką
Mūšio žiauraus sukūry
Broliai kovojo vieniši.
Tik vokiečiai juos palaikė
Ir kartu nelaimėn žengė:
Su broliais jie mirtį pasitiko.
Kai kurie ištikimi kuršiai
Dar kautis norėjo,
Jie didelį skausmą kentėjo.
Matėsi jų ietis skriejant,
Bernardas su savaisiais broliais,
Kuršiai ir piligrimai
Grūmėsi ten atkakliai.
Daugybę jie pagonių
Stūmė į mirties pavojų.
Karių raudonas kraujas
Pro šarvus į smėlį plūdo.
Šio mūšio įkarštyje
Trisdešimt trys broliai krito.
Ir vokiečių nemaža dalis
Šiame lauke pasiliko.
Krikščionys visiškai pakriko.
Žemaičiai ten jų žirgus
Tarp savęs linksmai dalijos
Ir saviems dievams dėkojo,
Nes tą mūšį jie laimėjo.
Tada neilgai svarstę
Ir grobį pasiėmę,
Atgal į savo šalį grįžo.

“Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių”, 2005, p. 264-267 / “Eiliuotoji Livonijos kronika”, 4630-4875 eilutė.

Pranas Šarpnickis