Iliustracija sestajam pasakojimui
Asociatyvioji iliustracija

Apie tikrąją Skuodo mūšio vietą skaitykite pirmąjame pasakojime. Apie susidariusias aplinkybes tam mūšiui įvykti, skaitykite antrąjame pasakojime. Apie žemaičių puotą mūšio išvakarėse skaitykite trečiąjame pasakojime. Apie žemaičių karo vadą skaitykite ketvirtąjame pasakojime. Apie patį mūšį skaitykite penktąjame pasakojime.

***

Galima sureikšminti vėlesnį Durbės ir kitus mūšius, bei karaliaus Mindaugo sprendimus dėl Žemaitijos, bet Skuodo mūšis buvo tas lūžio taškas, kurio pasekmės Livonijos ordinui buvo katastrofiškos. Galima būtų teigti, jog Skuodo mūšyje, patiems žemaičiams nežinant sprendėsi visos dabartinės Žemaitijos likimas.

Gali būti, jog jei žemaičiai čia būtų pralaimėję, dabartinė Žemaitijos dalis šiuo metu priklausytų Latvijai arba Kaliningrado sričiai. Tačiau alternatyvių istorijos šakų kūrimas yra beprasmis, nes istorijoje yra labai daug dėmenų, įtakojančių įvykius. Bet kuriuo atveju… kaip rašo Edvardas Gudavičius: “Skuodo pergalė bei laimėtas grobis dar labiau įkvėpė žemaičių pasitikėjimą savo jėgomis ir jie nedelsdami išsirengė į naują žygį. Almeno planas pradėjo duoti vaisių ir žemaičių vadovybė pakiliai jį vykdė, siekdama visai nusiaubti Kuršą. Kuldygos komtūras iš anksto išstatė sargybas, kad nebūtų nelauktai užkluptas. Atbėgęs sargybinis pranešė, kad pajutę žemaičių sėkmę kuršiai pradėjo kai kur žudyti Ordino riterius ir savuosius riterių pakalikus; atbėgo ir kai kurie iš pakalikų, jau turėję jėga prasimušti į Kuldygą. Turėdamas mažai jėgų, Kuldygos komtūras paprašė krašto magistro pagalbos. Burhardas Hornhauzenas sutraukė į Rygą Ordino, vyskupų, vaitų pajėgas ir lybių, latgalių [Čia verta pastebėti, jog būtent latgaliai vėlesniais laikais apsigyveno ištuštėjusiame šiaurės Kurše ir didžia dalimi jie yra dabartinių latvių protėviai] bei estų kontingentus. Magistro kariuomenė skubiai žygiavo į Kuldygą.

Jei jums smagu skaityti mano tekstus, žinokit, jog kažkas už tą malonumą sumokėjo, paremdamas mano veiklą ir iniciatyvą. Jei turit, bent kokias galimybes, prisidėkite prie tų žmonių, kurie patikėjo manimi – tai tikrai nėra dideli pinigai: skirdami 1, 2, 3 arba 10, 20, 50 USD tapkite ir jūs mano rėmėjais. Tai labai paprasta – tiesiog užsukite į mano rėmimo platformą PATREON. Nelabai suprantate kaip tai atlikti? Spauskite šią nuorodą: https://skuodokrastas.wordpress.com/kaip-atlikti-mokejima/ Visad smagu kažką gauti veltui, tačiau pamąstykite kokiais būdais tai tampa prieinama. Tęskime pasakojimą…

Gavęs paskutines žinias apie žemaičių judėjimą, Burhardas Hornhauzenas, dar sustiprinęs savo jėgas kuršiais ir žemgaliais, išėjo pasitikti priešo. Žemaičiai žygiavo pro Klaipėdą. Vokiečių vadovybę įspėdavo priešo judėjimą stebintys žvalgai. Jau Burhardo Hornhauzeno reakcija į įvykius ką tik tapus krašto magistru rodo jį buvus veiklų žmogų. Juo labiau jį ir jo veiksmus siekia pateisinti kronikininkas. Nepaisant to, kad buvo sukeltos didelės vokiečių pajėgos ir gerai žinota padėtis, pripažįstama, kad magistras nešoko tuojau pat trukdyti plėšti kraštą, nors dėl to buvo atskubėjęs į šias vietas (kurias, beje, gerai žinojo jo kariuomenėje buvę žmonės). Bijota žemaičių pasalos ir aiškiai nepasitikėta kuršiais bei žemgaliais (kariuomenė tik sekė įkandin rinktinio žvalgų būrio). Burhardas Hornhauzenas nesiryžo veikti nepasitaręs su prityrusiais Ordino riteriais (galbūt ir vietinių žmonių vadais). Magistro ryžtui pulti tuojau pat  pritarė, tačiau sprendimą pakeitė naujos žinios: žvalgai nustatė, kad didelei žemaičių kariuomenei vadovavo kunigaikščių elitas, apsuptas gerai ginkluotų ir šarvuotų kariaunų. Prieš tokią “kokybę” prireikė papildomų priemonių. Riterių tarybai pritarus, buvo pasukta į Ordino Vartajų pilį: bijota, kad žemaičiai gali įveikti jos įgulą. Šią įgulą prisijungęs, Burhardas Hornhauzenas pagaliau ryžosi kitą dieną pulti. Ir vėl planas pasikeitė nauja žinia. Livonijos žvalgams (tai buvo kažkurie baltai, nes suprato lietuviškai) pavyko nusiklausyti žemaičių žvalgų būrio vadų pasvarstymų: sužinoję, kad turės reikalų su magistro kariuomene, jie manė, jog reikia nutraukti plėšimus, išsaugoti grobį ir traukti namo. Pasakotojas žinojo, kad išklausęs žvalgų pranešimą, žemaičiams vadovavęs kunigaikštis sušaukė vadus (vadinasi, būriai nebuvo toli pasklidę) ir karo taryba nutarė skubiai trauktis. Tačiau jis pats apie tai sužinojo jau vėliau, nes vokiečių veiksmai neatitiko šios informacijos. Skuba reikalavo iš žemaičių daug pastangų, bet jie sugebėjo per naktį visus ir visa surinkti ir pasitraukti per kelyje pasitaikiusį mišką (jiems dar reikėjo kloti žabus per pelkes). Rytą livoniečiai pamatė, kad nebegalės žemaičiams primesti mūšio norimoje vietoje. Jie dar neįsitikino, ar žemaičiai skubėjo namo, ar tik pasitraukė į patogesnę poziciją (bijota pasalos miške). O žemaičiams rūpėjo išsaugoti grobį. Jie traukėsi skubėdami, nerengdami naktinių stovyklų. Kol vokiečių žvalgai išsiaiškino, kas įvyko (to nepaderius nesiryžta persekiot), žemaičiai spėjo šiek tiek atitrūkti.” (E. Gudavičius, p.269-272)

Vartajai Durbe Skuodo musis
Rausvu apskritimu pažymėta galima žemaičių siautėjimo zona 1258-1260m.
Durbes musis
Bendra anų laikų politinė situacija. Iliustracija paimta iš Wikipedijos.

Rašant apie Skuodo mūšį iškilo keistas klausimas: kada visgi jis įvyko? Wikipedijoje, turizmui skirtuose šaltiniuose ir mūšio vietoje ant stogastulpių įrašyta 1259-ųjų metų data, tuo tarpu Edvardas Gudavičius ne vienoje knygoje nurodo 1258-uosius metus. Tokia pat data pateikiama ir 2011 m. išleistoje “Lietuvos istorijoje. XIIa. – 1385m. Valstybės iškilimas tarp rytų ir vakarų”. Kažkas kažkur nuo kažko nusirašinėdamas padarė klaidą, o paskui nuo blogojo mokinio nusirašė kitas blogas mokinys ir taip toliau per margą pasaulį…

Tai kaip visgi buvo iš tikrųjų?

Paklausykime Edvardo Gudavičiaus: “Vartajų operacija [tai yra aukščiau aprašyta žemaičių “medžioklė”] vyko, kai žemė buvo šlapia (“sunkiai praeinama”), o palapinės buvo statomos ant gražios žolės. Visa tai rodo rudens laiką. Skuodo mūšis įvyko ne ką anksčiau. Iš to išeitų, kad mūšio būta maždaug ties vasaros-rudens sandūra ar ankstyvą rudenį, o tą patį 1258m. rudenį buvo atlikta ir Vartajų operacija. (E. Gudavičius, p.273) Taigi, Skuodo mūšis įvyko ne 1259m., o 1258m. ir dėl tokios apmaudžios klaidos skuodiškiai pražiopsojo solidžią 750-ies metų sukaktį. 1259-aisiais jau viniojosi visai kiti įvykiai, į kuriuos Skuodo mūšis niekaip negalėtų įsiterpti.

Žurnale “Žemaičių žemė” 2007-ais metais, 4-ame numeryje pateikiant informaciją apie Skuodo mūšį rašoma: “Skuodo mūšio vieta Skuodo rajono gyventojų paženklinta trimis liaudies meistrų skukurtais stogastulpiais. Jie padaryti 1998-2003m. įgyvendinant tuometinio Skuodo rajono savivaldybės paminklotvarkininko, Žemaičių kultūros draugijos Skuodo skyriaus pirmininko Evaldo Razgaus /…/ projektą “Žengdami į ateitį, neužmirškime praeities”. Tada projekto įgyvendinimui iš Skuodo rajono nevyriausybinių organizacijų rėmimo fondo gauta 25 tūkst. litų. Nesistebėkite tiems laikams didele suma – už tuos pinigėlius “prie Skuodo muziejaus ir keliose kitose rajono vietose buvo pastatyti rajono liaudies meistrų sukurti stogastulpiai, skirti iškilių kraštiečių – Žemaičių kunigaikščio Algmino, Ylakių krašto muzikų, muzikantų, kompozitoriaus Broniaus Jonušo, Vilniaus krašto visuomenės veikėjo, gydytojo Danieliaus Alseikos, botaniko Jurgio Pabrėžos – atminimui įamžinti. Be to, buvo sukurtas stogastulpis, kuris pasakoja apie Skuodo mokyklos įsteigimą.” (“Žemaičių žemė”, 2007m., Nr 01) Čia vėl verta įkišti pagalį į ratus – kunigaikštis Algminas nebuvo joks kraštietis, nes tais senais laikais čia gyveno kuršiai, o žemaičiai kiek tolėliau į rytus. Na, bet bile kokį “bubį” išdrožti ir pastatyti… nėr blogai… Tenesupyksta liaudies menininkai – mano dėdė Vincas Markaitis irgi toks buvo ir savo dirbinius juokais vadindavo “bubiais”.

1259-ieji… Apmaudi klaida… mirguliuojanti įvairiuose leidiniuose… Čia verta vėl prisiminti ir tariamą mūšio vietą. Kodėl jai įamžinti buvo pasirinkta neišvaizdi teritorija šalia elektros transformatorinės? Realesnė vieta, remiantis šimtmetį siekiantį vietinių gyventojų radiniais yra kiek toliau į vakarus, anapus maro kapelių, ant kalvelių. Ir vėl atmintyje iškyla pokalbis su fotografu, mums išnirus ant vakarinio maro kapelius gaubiančių krūmų šlaito (skaitykite pirmąjį šios serijos pasakojimą)…

-Žiūrėk, va, į tas kalveles… čia žmonės ardami laukus rasdavo daug ieties ir strėlių antgalių, visokių karinių įnagių liekanų… Atrodo, jog čia būta Skuodo mūšio vietos…

-Čia? Argi čia? Tai ką nurodyti knygoje: ar šitą vietą, ar tą, kuri stogiastulpiais pažymėta? – klausia manęs fotogrfas ir pats abejoja.

Tada dar nežinijau, jog ir mūšio data pateikiama netiksli. Tad ką daryti?!

Ko gero, turistui nėra taip jau svarbi tiksli mūšio vieta, o datų jis niekad neprisimins. O istoriją mes kaitome dažnai labai neatydžiai. Tad tęskime šį pasakojimą.

Galimai tikroji Skuodo musio vieta

Žemaičių kariaunos “operacija” prie Vartajų ir po dvejų mertų įvykęs Durbės mūšis tik įrodo, jog žemaičiai įkvėpti sėkmingos Skuodo mūšio baigties vis grįždavo ir grįždavo plėšti į tas pačias vietas arba, kitaip sakant, Skuodo mūšio išvakarėse jie ką tik buvo grįžę iš tų vietų.

Vartajų manevrai reiškė žemaičių pergalę. Žemgaliai iš to padarė savas išvadas: pamatė realią progą nusikratyti vokiečių jungu. Burhardas Hornhauzenas sutraukė visas Livonijos jėgas, gavo pagalbos iš Talino danų ir 1258-1259-ųjų metų žiemą pabandė užimti Tėrvetę, bet žemgaliai gerai gynėsi. Livoniečiai atsitraukė ir netoliese 1259m. žiemą pasistatė Duobės pilį.

Žemaičiai supratę strateginę Duobės reikšmę ją apgulė, bet paimti jos nepavyko – pritrūko įgūdžių. Tai ne tas pat, kas kautis atvirame lauke.

Žemaičiai prarado iniciatyvą ir ją perėmė vokiečiai. Visai kaip krepšinio aikštelėje, kai kamuolys pereina vėl į priešininkų rankas. Burhardas Hornhauzenas pamatęs, kad pilių statymas  yra efektyvus būdas kovoti su žemaičiais, sumanė kovos veiksmus perkelti į Žemaitiją ir maža to dar gavo kryžiuočių pagalbos iš Prūsijos – šie kažkur prie Nemuno (tikėtinai dabartinio Jurbarko apylinkėse) pastatė Šv. Jurgio pilį ir paliko stiprią įgulą. Žemaičiai ją apgulė, bet neįveikė. Tada greta pasistatė savo pilį ir užblokavo vokiečius – primena šachmatų partiją. Burhardas Hornhauzenas buvo priverstas organizuoti ištisą karinę kampaniją Šv. Jurgio piliai paremti. Į užblokuotą pilį galėjo prasimušti tik stipri kariuomenė. Burhardas Hornhauzenas vėl kreipėsi į Prūsiją ir gavo 30 “naujų tankų” – riterių iš Vokietijos žemių. Į žygį buvo išsiruošta 1260-ųjų vasarą. Buvo sutrauktos Livonijos pajėgos vėl atvyko Estijos danų pajėgos. Jungtinė kariauna turėjo pajudėti iš Klaipėdos. Žemaičiai nusprendė vokiečiams sutrukdyti žygį į Šv. Jurgio pilį ir primesti savo veiksmų scenarijų: jie surinko 4 tūkst. kariauną ir nužygiavo į maištaujantį, bei apnuogintą šiaurės Kuršą. Vokiečių ir žemaičių kariuomenės susitiko prie Durbės upės. Mūšis įvyko 1260m. liepos 3d. Čia žuvo Burhardas Hornhauzenas ir dar 150 Vokiečių ordino riterių, bei “negirdėta galybė” eilinių karių. Mūšis virto persekiojimu ir skerdynėmis. “Durbės pergalė ne tik pašalino Vokiečių ordino pavojų Žemaitijai ir Lietuvai. Pasinaudodami katastrofiška padėtimi, į kurią pateko Ordinas, 1260m. sukilo kuršiai ir prūsai.” (E. Gudavičius, p. 283)

Dar sykį pasikartokim pamoką, kas buvo tuometiniai žemaičiai? “Esmė ta, kad šaltiniai žemaičius kai kada pavadina ir lietuviais (jie ir buvo lietuviai), o iki pat Durbės įvykių imtinai kalbama tik apie juos. Taigi Durbė buvo vienų žemaičių pergalė.” (E. Gudavičius, p. 280) Arba kitraip sakant, tai buvo vidurio Lietuvos, žemumose gyvenusių lietuvių pergalė, o Mindaugo valdoma Lietuva kol kas tik stebėjo kas čia dedasi jų pašonėje.

“Žemaičiai už rytų lietuvius buvo labiau nusistatę prieš krikščionybę, bet ne čia glūdėjo susidūrimo esmė. Žemaitijoje nebuvo tokio hegemono kaip Mindaugas. Pripažįstant bei apkrikštijant vienus kunigaikščius ir kurstant bei palaikant juos prieš kitus, buvo galima šį kraštą suskaldyti, kaip 1251-1253m. buvo suskaldyta apskritai visa Lietuva” (E. Gudavičius, p. 281). Tam tikra prasme mūsų sąmonėje Lietuva suskaldyta liko iki šių dienų – vis dar netyla ginčai kas yra žemaičiai ir kas lietuviai, ir kurie buvo reikšmingesni. Žemaičiai išsijuosę tvirtina, jog jie yra atskira tauta su atskira, savita kalba, nors iš tiesų jie yra vidurio Lietuvoje gyvenusių lietuvių ir kuršių lydinys. To, 13a. vykusio skaldymo padariniai galėjo būti dar baisesni, jei 1258 metais nebūtų laimėtas mūšis prie Skuodo ir jei nebūtų atsiradęs toks įžvalgus kunigaikštis, kaip Almenas. Jo strateginis planas-chuliganas išdegė ir jį perėmė kiti toliaregiai to meto žmonės.

Žemaičiai dar buvo savo karinio ir politinio pakilimo viršūnėje ir tuo reikėjo pasinaudoti.

Ir buvo pasinaudota.

Pas kunigaikštį Treniotą, kuris tuo metu jau buvo įgavęs didelį politinį svorį ir labai įtakojo karalių Mindaugą, atvyko žemaičių pasiuntiniai ir būtent jam pirmiausia išdėstė savo siekius ir tikslus. Žemaičiai mainais už Mindaugo stojimą prieš Vokiečių ordiną sutiko pripažinti jo valdžią. Ir jis priėmė žemaičių siūlymus ir Treniotos patarimus (nedelsiant žygiuoti į Latgalą ir lybių žemę, bei jas užvaldyti). Taip ir susivienijo lietuvių žemės bendram karui su Vokiečių ordinu. (E. Gudavičius, p.283-289)

Visa ši ilga istorija prasidėjo giminės vaiduose, geras planas gimė Almeno galvoje, o esminis lūžis įvyko kažkokiame, iš pažiūros, eiliniame mūšyje – Skuodo laukuose. Visaip galima traktuoti istorinius įvykius ir vartalioti, bet atrodo, jog būtent čia sprendėsi Lietuvos likimas. Ir vėl būsime teisūs, gal net teisesni nei bet kuriais kitais atvejais, jog Lietuva prasideda nuo Skuodo, kaip mėgsta kartais išdidžiai, o kartais juokaudami pasakyti skuodiškiai. Nemanykite, jog jie tai sako pasipūtėliškai, gal greičiau su šypsena – juk vistiek nepatikėjote tuo ir nepatikėsite, o gyvenimas ir toliau vagoja savo istorinę vagą.

Čia tik lieka dar vienas keistas bei netikėtas klausimas, gal nustebinsiantis ir pačius skuodiškius: o kur tuo metu buvo pats Skuodas? Bet apie tai kitame pasakojime.

Pranas Šarpnickis

Straipsnis parengtas remiantis Edvardo Gudavičiaus “Mindaugas”, 1998.

Kiti šios serijos pasakojimai:

SKUODO MŪŠIS, 1258m.: mūšio vietos beieškant… Pirmas paskojimas;
SKUODO MŪŠIS, 1258m.: Jei Mindaugas nebūtų karūnavęsis… Antras paskojimas;
SKUODO MŪŠIS, 1258-ieji: žemaičių puota. Trečias paskojimas;
SKUODO MŪŠIS, 1258-ieji: kunigaikštis Algminas… arba Almenas. Ketvirtas paskojimas;
SKUODO MŪŠIS, 1258-ieji: apie tai kaip vyko ši karinė operacija. Penktas paskojimas.
Livonijos eiliuotoji kronika apie Skuodo mūšį

PASTABA: Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti aktyvuotą šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti.