Lukniu piliakalnis Valio Girdziuno piesinys
Luknių piliakalnis. Valio Girdžiūno piešinys

Pirmame šios serijos pasakojime vaikščiojau po Skuodo mūšio lauką. Nuo ko pradėjome, ten ir grįšime. Tą lauką, kurį anais laikais Skuodu vadino, matote nuotraukoje.

Ar galėjo taip būti, jog Skuodas buvo būtent čia, o ne kur nors kitur, o dabartinė Skuodo vieta buvo vadinama kažkaip kitaip….

Jei pažiūrėt į istorines Luknes, jos kaip kaimas prieš šimtmetį apėmė didžiulę teritoriją, nelabai įprastą eiliniam kaimui – šalia jų ir buvo tas Eiliuotoje Livonijos kronikoje minimas Skuodo laukas. Skuodas?!

Ar niekad nekilo klausimas, kodėl Luknės su visomis įmanomomis senosiomis Luknėmis ir Paluknėmis bei latviškosiomis Luknėmis buvo tokios didelės? Kai skaitysite Valio Girdžiūno prisiminimus, pamatysite.

Ar niekad nekilo klausimas, kodėl čia žmonės ūkiškai ir socialiai visad stipresni ir aktyvesni buvo? Tarsi būtų kas iš senovės išlaikyta, tarsi atmintis ir stiprybė iš lūpų į lūpas perduodama. Ir dabar, pažiūrėkite, Luknių gyvenvietė nėra nunykusi – jis tvirtai laikosi, bent jau pažiūrėjus…

Ar galėjo senasis Skuodas būti tarp dabartinių Luknių ir I-ųjų Kulų kaimo? Kodėl ne.

Buvusio-miesto-likuciai-prie-baznycios-Zapyskyje-2018m.
Senojo Zapyškio pėdsakai giliai po žeme… Prano Šarpnickio foto, 2018m.

Šalia Kauno ant Nemuno kranto stovi vieniša graži Zapyškio bažnytėlė. Dabartinis Zapyškis gerokai į šalį nuo jos. Tačiau neseniai, kasinėjant buvo atrasta, jog senasis miestelis plytėjo aplink bažnyčia, o ne kur nors kitur. Per amžius jis pasislinko gerokai į šalį. Ar negalėjo nutikti taip, jog ir senasis Skuodas “pasitraukė”… dabartinio Skuodo link iš dabartinių Paluknės laukų?! Juk kryžiuočių kronininkas rašė: “Tame lauke susikausim, kurį Skuodu vadina.”

20190802-Skuodo-laukai04www
Galbūt senojo Skuodo gyvenvietės/miesto liekanos slepiasi po žeme kažkur čia? Prano Šarpnickio foto, 2019m.

Vadinasi ten nebūta miško, ten būta laukų – pievų arba ariamos, įdirbamos žemės. Galbūt tai buvo Skuodo kaimas, o vėliau jam dėl kažkokių priežasčių, tarkim, dėl 14a. tikėtinai siautusio maro, pasitraukęs tolėliau, į dabartinio Skuodo vietą.

“Ten, ant tų kalvų, dar caro ir prieškario laikais, žmonės savo rėžiuose ardami smėlėtą žemę, rasdavę, per tuos šimtmečius jau žemėn nugrimzdusių, aprūdijusių metalinių daiktų, ar tai ginklų ar balnų balnakilpių, ar pakinktų liekanų,” – savo prisimininuose (kuriuos netrukus publikuosiu) rašo lukniškis Valis Girdžiūnas. Ar archeologai tas vietas kasinėjo?

Klausimas, kaip koks žirgas stojasi piestu: jei tose vietose ir po 800 metų vis buvo randama visokiausių artefaktų, ar tai galėjo būti vien mūšio vieta? Nelabai tikėtina, jog po mūšio nebūtų buvę surinkti visi metaliniai daiktai. Metalas juk buvo brangus, kad jį svaidyti ar palikti mūšio lauke. Negi žemaičiai, po Skuodo mūšio taip atlaidžiai žiūrėjo į tai kas jame pasiliko? Negi po to, kai jie su grobiu iškeliavo, po tuos laukus nevaikščiojo kuršiai ir nenurankiojo kas liko? Gal ir nurankiojo, bet niekur toli nenusinešė, nes ten pat galėjo būti didelė ir senovinė gyvenvietė Skuodu vadinama… o gal net anuometinio miesto – Skuodo? Juolab, jog Valys Girdžiunas mini, jog kažkur ten buvus ir piliakalnio, kurį žmonės nukasė. Žvyro reikėjo.

“Keliukas, driekęsis nuo vieškelio į tą sodybą, laukais tarp Pušų kapelių ir Piliakalnio tebenaudojamas ir dabar. O dabar – apie Luknių piliakalnį. Tai, kaip ir Pušų kapeliai, už trejetą šimtų metrų nuo vieškelio, nelabai aukštai iškilęs, dailus kalnelis, ant kurio ir nuo vieškelio matėsi kryžius ir koplytstulpis. Visą pietinį galą ir vakarinį šlaitą supo didelė plati dauba, iš kurios kaimo žmonės kasdavo žvyrą ir smėlį buities reikalams. Tose iškasinėtose plačiose daubose telkšodavo skaidrus vanduo, o daubų pakraščiais augo vandens augmenija, nendrės ir dūliai, aukščiau – karklynai ir kiečiai. Iš tų daubų, palei vakarinį piliakalnio šlaitą, tęsėsi lyg platus griovys, lyg ir apsauginis kanalas. Jo platus ir sausas dugnas buvo išvažinėtas ratų provėžomis, išmintas arklių kanopomis. O apgriuvę šlaitai – iškasinėti duobėmis, ieškant žvyro. Kanalas driekėsi šiaurės link, darydamasis vis seklesnis, galop virto upeliūkščiu, kuriuom, lietingais rudenimis iš daubų sutekėdavo vandenų perteklius. Ties lėkščiu šiauriniu piliakalnio šlaitu, iš žemės tryško skaidrus šaltinėlis, kurio srovelė, kiek pavinguriavusi tarp šlaito ir dirvono, įsiliedavo į pro šalį tekantį upeliūkštį, nutekantį palei Pušų kapelius, o toliau suko į vakarus ir nutekėjęs per lankas link Kuršo miškų, įsiliedamas į Lietuvą ir Latviją skyrusį Luknės upeliūkštį… Pietinis piliakalnio šlaitas buvo nugriuvęs. Čia po liūčių, slenkant smėliui, dažnai pasirodydavo žmonių kaukolės ir kiti parusvėję kaulai. Tai Švedų kariautojų palaikai. Kad tai būta dar jaunų ir tvirtų vyrų, matėsi iš kaukolėse išlikusių sveikų, tvirtų, nenudilusių dantų… Tarp tų parudavusių kaulų liekanų, žmonės kartais rasdavo įdomių žalvarinių ar alavinių segių, apyrankių, žiedų, kryžiukų ir įvairių kitokių papuošalų ar ginklų liekanų,” – pasakoja lukniškis Valis Girdžiūnas.

Tad kažkur čia buvęs ir piliakalnis… Tačiau Eiliuotoje Livonijos kronikoje jokia Skuodo pilis neminima – tik gražūs laukai. Čia galima kabintis ir už kitos kronikos eilutės: “Žemaičiai tuo metu niokojo visą kuršių kraštą, ir ką rado, sunaikino. Tada sėkmingai jie atvyko į vieną gražią vietą. Išdidūs ten stovėjo.”

Jei kronikininkas skiria tokiai detalei net porą žodžių, matyt, tas kas jam perpasakojo apie mūšį, pabrėžė, jog vieta buvusi labai graži. O juk nuo senų laikų, kuriantis gyvenvietėms, kaimams ir miestams kriterijai būdavo du: arba patogi vieta ginybai arba graži ir derlinga vieta gyventi, įkurti kaimą, kuris susiklosčius palankioms istorinėms aplinkybėms gali virsti miestu. Toks jau tas žmogus. Lygiai taip, kaip mes, atsistoję kur nors ant kalvelės ar kitokioje vietoje, atsidūstame, jog būtų gera čia gyventi, pajuntame visu savo kūnu ir dvasia, kad čia sklinda gera energiją, lygiai tą pat juto ir anų laikų žmonės. Jie irgi grožį suprato taip pat kaip mes – paprastą gamtos grožį. Ta pajauta – neatskiriama žmogaus dalis. O paskui nuduriame akis į žemę, pakrapštome ją koja ir įvertiname ar joje kas augs. Tokie jau esam.

Visa tai tik spėlionės. Dar neatsakyta į klausimą ir ką reiškia pats žodis Skuodas. Be abejonės, tai kuršiškas žodis, turėjęs prasmę. Bet pro Skuodą teka Bartuva, kuri savo reikšme labai siejasi su Bartų gentimi, mokėjusia per pelkes kloti puikius takus ir kūlgrindas. Ir štai susimąstykime apie dar vieną aplinkybę….

Valis Girdžiūnas labai gražiai rašo apie tas apylinkes, kuriose vyko Skuodo mūšis, todėl paskaitykite nemažą gabalą teksto, o paskui aš bakstelsiu pirštu: “Tos lankos ir tie pelkėti slėniai, iš kurių savo pradžią ėmė dar nežymus Luknės upeliūkštis, besidriekiančios nuo Kulų kaimo žemių, tarp Žemaitijos ir Kuršo į pietus iki pat Sriauptų, kur galiausiai susijungia su Šventosios upės slėniais. Kažkurioje vietoje, jau tolokai, link pietų nuo Pušų kapelių ir Luknės piliakalnio, ties senuoju Luknių kaimu, per tas neišbrendamas lankas, kadaise buvusi įrengta KULGRINDA, kelias grįstas akmenimis, kuriuom žmonės norėję pabendrauti su „kuršininkais“, galėdavę bet kuriuo metų laiku, ne vien pereiti, bet ir pravažiuoti su vežimais. Dar toliau link pietų, kur upeliūkštis daro staigų posūkį į vakarus, o už kilometro – vėl staigiai pasisuka link pietų, jau prasideda lukniškių pievos, užaugusios beržų, drebulių ir juodalksnių gojeliais, su gausybe didesnių ir mažesnių akmenų, ir dėl to vadinamos „KŪLIJOMIS “. Čia lukniškiai savo rėžiuose vasaromis šienaudavo, o rudenimis – ganydavo gyvulius. Prisimenu mano tėvas, Antanas Girdžiūnas, jam priklausančioje pievoje, sumanė prasiplėsti dirbamos žemės plotą. Nusižiūrėjęs, prie dirbamos žemės prisišliejusį, tam tinkamos pievos pushektarį, pasamdytiems darbininkams išrovus senus kelmus, iškirtus krūmokšnius, ėmėsi šį plotą arti „plėšti plėšimą“, kaip tais laikais buvo sakoma. Beardamas, žemėje rado surūdijusią gelažtę. Vakare parsinešęs ją namo rodė mums, vaikams, aiškindamas, kad tai tikriausiai esąs senų laikų kariauninkų ieties antgalis. Tai buvo plokščia, smarkiai aprūdijusi geležis, gal 30 cm ilgumo ir gal 3-4 cm platumo. Vienas jos galas buvo nusmailintas, kitas palaipsniui platėjantis ir užsibaigiantis į abi puses platėjančiais lyg sparneliais, už jų – sulenktas lygį vamzdį, į kurį, turbūt buvo įstatomas ieties kotas. Daug metų toji gelažtė išbuvo padėta klėtyje, (retkarčiais aš ją apžiūrinėdavau) kol prasidėjus karui, kažkur dingo… Iš to, kur toji gelažtė buvo rasta, jau už gerų dviejų kilometrų į pietus nuo Pušų kapelių, galima spręsti, kad žemaičiai tuos kalavijuočius varė, ar bėgančius vijosi tolyn laukais, pievomis, pamiškėmis vis juos naikindami”.

20190802-Dunikos-liunas05www
Takas per Dunikos liūnijas. Prano Šarpnickio foto, 2019m.

Vaikščiodamas po apylinkes, laukais… turėdamas prieš nosį, mobiliame telefone Valiaus pasakojimą, bandžiau atsekti, kurioje vietoje galėjo prasidėti ta minima KŪLGRINDA. Prisipažinsiu, nepajėgiau rasti, o gal ir laiko pritrūko. Taip nuvažiavau iki pat Dunikos liūnijų, iki to pažintinio tako per jas. Tada pasižiūrėjau į žemėlapį ir pratęsdamas to tako liniją, išvedžiau ją į Luknių laukus. Man pasirodė, jog ji sutapo su Valiaus Girdžiūno aprašymu. Negaliu teigti, jog ta kūlgrinda ir galėjo būti maždaug dabartinio tako per pelkes vietoje… ir, ko gero, prieš 800 metų tos pelkės buvo didesnės ir drėgnesnės – galėjo siekti dabartinius Luknių laukus – pažiūrėjus susidaro toks įspūdis, jog jų pakraštys galėjo eiti ties dabartine Lietuvos-Latvijos siena arba Luknės upeliu.

Bet ne tame esmė kur tiksliai būta kūlgrindos. Esmė, kad ji buvo! Ir tam esama istorinių prielaidų, nes už Dunikos pelkių buvo kita kuršių žemė (nedidelė) – Duvzarės žemė (viena iš penkių senųjų sričių). Ta kūlgrinda jungė dvi kuršių žemes. Ir kaip jūs manote, ar nebuvo patogu Skuodą įkurti būtent ten, kur kulgrinda išlenda iš liūnijų. Tad gal tikrasis Skuodas buvo ne mūšio vietoje, o netgi tolėliau … į vakarus nuo dabartinių Luknių ir tarp Latvijos miškų? O šalia jo ir buvo tie kronikoje minimi Skuodo laukai.

Be jokios abejonės, visa tai yra labai netvirtos prielaidos ir pasvarstymai be jokių svaresnių įrodymų. Nebent kada archeologai imtų ir atkastų kokios nors gyvenvietės liekanas, panašios į kaimą ar miestą. Dar ne visos paslaptys žemėje atskleistos.

Tiesa… man kažkur, kaip greitai važiuojant keliu ir žvelgiant į skriejnačius pro akeles pakelės medžius, užkliuvo vieno prūsų kunigaikščio vardas, labai jau primenantis Skuodo vietovardį… tačiau kaip ir būna greitai skuodžiant – pamiršau kur mačiau… Bet gal dar rasiu…

Pranas Šarpnickis

Kiti šios serijos pasakojimai:

SKUODO MŪŠIS, 1258m.: mūšio vietos beieškant… Pirmas paskojimas;
SKUODO MŪŠIS, 1258m.: Jei Mindaugas nebūtų karūnavęsis… Antras paskojimas;
SKUODO MŪŠIS, 1258-ieji: žemaičių puota. Trečias paskojimas;
SKUODO MŪŠIS, 1258-ieji: kunigaikštis Algminas… arba Almenas. Ketvirtas paskojimas;
SKUODO MŪŠIS, 1258-ieji: apie tai kaip vyko ši karinė operacija. Penktas paskojimas.

SKUODO MŪŠIS, 1258-ieji: Lietuvos istorijos lūžis prie Skuodo. Šeštas paskojimas
Livonijos eiliuotoji kronika apie Skuodo mūšį

PASTABA: Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti aktyvuotą šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti.