Valis Girdziunas 1955
Iš Mariaus Girdžiūno archyvų.

Pratarmė

Galbūt nustebsite, bet raštas sugalvotas ne istorijoms pasakoti, o žmonėms valdyti. “Kaip sakė antropologas Claude’as Levi-Straussas, svarbiausia senovės rašto paskirtis buvo “padėti vieniems žmonėms pavergti kitus” /…/ Pirmieji raštai atitiko tų politinių institucijų poreikius (tokius kaip apskaita ir valdovų propaganda), o jų vartotojai buvo valdininkai, skiriantys savo veiklai visą darbo laiką ir išlaikomi iš valstiečių gamybinio ūkio produkcijos atsargų pertekliaus.” (Jared Diamond “Ginklai, mikrobai ir plienas”, 2018m.).

Tačiau visais amžiais buvo žmonių, kurie stebėjo pasaulį ir mokėjo apie žmonių gyvenimus paprastai, bet įdomiai papasakoti gyvu žodžiu. Juos įvairuose kraštuose ir įvairiais laikais skirtingai vadindavo, o mūsiškai jie būtų tiesiog pasakoriai. Tokiu yra ir Valys Girdžiūnas, kurio prisiminimus tuoj skaitysite.

Daug kas pasikeitė per amžius – žmonės tapo raštingi, ėmė leisti knygas ir rašyti savo istoriją. Tačiau, kaip ir prieš 8 ar 6 tūkst. metų, atrodo, jog rašto paskirtis išlieka panaši – valdyti žmones. Nesgi didžia dalimi tam oficialioji istorija ir skirta; nesgi todėl tuos pačius įvykius tautos pasakoja vis kitaip, vis tempdamos į savo pusę. Ir neretai ta istorija yra sausa, nuobodi. O tai ką dėlioja pasakoriai, tas nūnai vadinama kraštotyra. Suprask, žmogau, jog tai visai nerimta, kažkoks užribis. Tačiau tai joks užribis – tai ta pati istorija, tik su įvairiausiom spalvom, kvapais ir garsais. Gal joje nėra skambių išvadų, bet ji be galo įdomi, nes ji – apie paprastų žmonių gyvenimus ir vargus. Skaičiau Valio Girdžiūno prisiminimus, tekste mirgėjo nepažystamos pavardės, nežinomos vietos, sodybos, bet man buvo be galo įdomu – nes tai pasakojimas apie žmonių gyvenimus, bei likimus. Valio Girdžiūno prisiminimai irgi yra Skuodo krašto istorija. Jo istorija. Jo, papasakota istorija. Ne be reikalo pažodžiui verčiant iš anglų kalbos žodį history, jis reiškia “jo istorija”.

Ak, kaip būtų smagu, jei kiekvienas Skuodo krašto kaimas, vietovė būtų turėjusi tokį pasakorių kaip Valys Girdžiūnas, kuris ne tik mokėjo žodžiu pasakoti, bet dar ir užrašė. Jo prisiminimai tarsi lėtai, bet galingai tekanti upė su savo srovelėmis ir verpetais. Tarsi Luknių kaimo epas.

Ne be reikalo vasaros pradžioje vaikštinėjau ir fotografavau dabartinę Luknių gyvenvietę, o paskui pasakojau savo įspūdžius; ne be reikalo septyniose istorijose dėliojau Skuodo mūšio istoriją – viskas siejasi. Viskas siejasi su Skuodu ir tuo pačiu su Luknėmis.

Tad imkime ir skaitykime – pasakojimas jus įtrauks, įsiurbs, kaip Dunikos klampynė.

O kad suvoktume kas yra pats pasakorius, trumpam užmeskite akį į Juozo Šorio interviu (2013m.) su Valiumi Girdžiūnu, kurį “Šiaurės atėnų” redakcija man suteikė teisę čia, “Skuodo krašte” perpublikuoti.

Pranas Šarpnickis, 2019m.

***

PRISIMINIMAI APIE LUKNIŲ KAIMĄ IR JO GYVENTOJUS

2015-uose metuose parašė tautodailininkas, lukniškis Valys Girdžiūnas

Šie prisiminiamai publikuojami, gavus Mariaus Girdžiūno sutikimą.

Lukniskiai Valio Girdziuno foto 01
Lukniškiai. Valio Girdžiūno nuotrauka ir Mariaus Girdžiūno archyvų.

PIRMOJI DALIS.

Vakarinis, nuo vieškelio, Luknių kaimo kraštas – Senasis Luknių kaimas (važiuojant vieškeliu nuo Skuodo link Lenkimų) nuo senų senovės iki matininkų 1934 metais išskirstymo į vienkiemius, prasidėjo nuo Antano Būtės sodybos, kuri netoli nuo vieškelio, dešinėje (vakarinėje) nuo vieškelio pusėje, dar ir dabar ten tebestovi, tvarkingai prižiūrima ir neapleista. Pats senasis sodybos šeimininkas – Antanas Būtė, buvo dalyvavęs Pirmąjame Pasauliniame kare, žmogus gana rūstoko veido ir tokio ir būdo. Jo šeima gana gausi; žmona 3 sūnūs ir 4 dukros. Dabar toje sodyboje iš tos giminės niekas nebegyvena. Tėvai ir visi 3 sūnūs senokai Jauniausias šeimos narys – sūnus Alis, kuris po tėvų ir brolių mirties buvo tapęs to ūkio paveldėtoju ir šeimininku, su žmona užaugino 1 sūnų, bet tas nebegrįžo iš armijos (žuvo). Pats jaunasis šeimininkas, dirbdamas kolūkio mechanizatorių brigadoje, įjunko į samagoną, per tai neteko žmonos, ir gana jaunas pasimirė. Po jo mirties, jo žmona, likusi našle, grįžo į tą ūkį, susirado sau kitą žmogų ir ėmėsi čia tvarkytis…

Iki matininkų, išskirsčiusių kaimą į vienkiemius, toji sodyba buvo gana vieniša, tolokai atsiskyrusi nuo bendrųjų kaimo sodybų. Bet, po matininkų, čia iš kaimo atsikėlė ir įsikūrė savo nedidelį ūkelį Liudas Budrikis su savo šeima. Jo varganas ūkelis; troba iš senų rąstų ir menkas tvartelis, buvo įkurti jau už Būtės sodybos, prie pat Kulų kaimo žemių (1935-1936m) dar Luknių kaimui priklausiančiuose laukuose.

Pats Liudas Budrikis, žmogelis neaukšto ūgio ir smulkaus sudėjimo, iš kitų lukniškių, savo kaimynų, išsiskyrė savo linksmumu ir, ar tai per patalkius ar kitus susibūrimus, kur grodavo muzika sugebėdavo ir mėgdavo sušokti rusišką „čečiotką“ – „kazačioką“ , vikriai ir meniškai. To meno jis buvo išmokęs daug metų ištarnavęs caro vaiske. Jis irgi buvo Didžiojo Karo dalyvis…

Šioje sodybėlėje jis ir nugyveno Lemties jam dar skirtą amželį, palikęs po savęs žmoną, 2 sūnūs ir 3 dukras. Po melioracijos ši sodybėlė buvo sunaikinta, o joje gyvenusi žmona ir neįgali dukra, persikėlė jau į naująjį kaimą, pas dukrą ir žentą, kurie buvo įsikūrę mūriniame name…

Nepavažiavus vieškeliu nei puses kilometro, toje pačioje, dešinėje pusėje, tik jau tolokai nuo vieškelio, visai šalia pušynėlio – senųjų Luknių kaimo „Pušų kapelių“ (arba „Maro kapelių“) matosi tvarkinga ir nemaža troba ir keletas ūkinių pastatų. Tai irgi jau po matininkų čia įsikūrusi buv. Kazimiero Mockaus sodyba. Dabar, šioje erdvioje ir tvarkingoje sodyboje iš Mockų šeimos niekas nebegyvena. Tik nuošalioje, nedidelėje trobelėje dar gyvena Kazimiero sesers – Kazimieros Paulauskienės dukra, su savo negausia šeima. Pats šeimininkas, sulaukęs pensijos ir pasaulin išleidęs suaugusius vaikus su antrąja žmona (pirmoji jau senokai buvo pasitraukusi iš gyvenimo), pasinaudojęs melioracijos teikiamom sąlygom, palikęs šią dailią sodybą išvyko gyventi į Kretingą. Ten amželių ir užbaigė…

Pušų kapeliai (maro kapeliai). Tai jau šiais, pokario laikais, gausiai ir sodriai suvešėjęs įvairių medžių guotelis. Dar karo laikais jie buvo net nuo vieškelio matomi, kaip nelabai aukštas kalnelis, ant kurio stovėjo keletą senų augalotų pušų, už jų, jau kitoje kalnelio atšlaitėje geras guotas drebulių. Tarp tų pušų buvo pastatyta gana didoka koplytėlė, ant didelio bet lygaus lyg tyčia nulyginto laukų akmens. Kas kadaise „gyveno“ toje koplytėlėje žinojo gal tik senieji lukniškiai, šiaip, mano atminime, ji buvo tuščia. Be šios koplytėlės, prie vienos senos pušies buvo pritvirtinta jau nedidelė, bet daili koplytėlė. Stovėjo dar ir trejetas didelių ąžuolinių kryžių. Vieną iš tų kryžių, patį didyjį, jau pokario metais buvęs pastatęs jauniausias Kaz. Mockaus brolis – Justinas Mockus, atsidėkodamas Dievui už tai, kad gyvas nors ir išbadėjęs grįžo iš lagerio prie „Bielamor kanalo“. Į tą lagerį, dar karui nepasibaigus, kaip ir daugiau lukniškių ir palukniškių vyrų, „smierš“ čekistų suimti ir išvežti, be teismų, be bylų sudarymo jie sunkiai dirbo, kęsdami badą ir ligas ir ne visi besugrįžo…

Juodojo maro metais, kai nuo šios baisios epidemijos kaimo žmonės kritę kaip lapai, kartais ištisai visomis šeimomis, žmonės savo mirusiuosius laidoje čia, šiuose kapeliuose, nes nebespėję ir nebeišgalėję jų vežti į Kulų kapines.

Baigiantis antrajam karui, 1945 metų pavasarį, rusų kareiviai, prie šiaurinio kapelių galo esančioje dauboje, kasė smėlį ir vežė jį į Luknių kaimo sodybas, kuriuose buvo įrenginėjamos užfrontės lauko ligoninės, nuo pavasario polaidžio patižusiems ir išvažinėtiems keliukams ir sodybų kiemams taisyti. O jau įsisenėjus sovietinei valdžiai, jau 1957-1959 metais, Skuodo rajono ir Luknių kolūkio partinių vyriausybių medžiotojai, čia, toje dauboje buvo įsirengę šaudyklą „į judančius taikinius“, o kapelių kalnelio šiauriniame gale – įsiruošę betoninį bunkerį – pasiviešėjimams (pasivaišinimams) „po treniruočių“. Laukelyje, šiapus kapelių, kolūkio statybininkai buvo įsirengę lentpjūvę – gaterį. Čia buvo pastatytas elektros transformatorius, laukelis išvažinėtas traktoriais, prišnerkštas rąstgaliais, lentgaliais, pjuvenomis. Ir tik jau po „SĄJŪDŽIO“ laikų, kai buvo atsiminta, kad kažkur čia, ties Luknių kaimu, 1259 metais esąs vykęs „Skuodo mūšis“, kurio metu, kunigaikščio Algimanto pagalba, Žemaičiai sumušė Livonijos ordino kalavijuočius. Šiam istoriniam įvykiui, bent simboliškai paminėti ir pagerbti, buvo nutarta šioje aikštelėje įkurti PARKĄ. Buvo pasodinta keliolika kaštonų, pastatyta keletą ąžuolinių koplytstulpių, su juose tautodailininkų išskaptuotuose, anų laikų karžygių atvaizdais…

Suprantama, kad tos kautynės vyko ne čia, šitoje nedidelėje aikštėje, nors tais laikais čia tų sodybų ir nebuvo. Kautynės tikriausiai vyko gerokai, gal už trejetą šimtų metrų nuo čia į vakarus, jau už Pušų kapelių. Ten, plytinčiose kalvose, nusidriekiančiose platyn, iki pat Luknės upeliūkščio slėnių, už kurių tais laikais stūksojo neįžengiami Kuršo miškai. Ant tų plačių kalvų galėjo būti patogu išsiskleisti ir išsirikiuoti abiejų kariaujančių pusių pulkams. Ten, ant tų kalvų, dar caro ir prieškario laikais, žmonės savo rėžiuose ardami smėlėtą žemę, rasdavę, per tuos šimtmečius jau žemėn nugrimzdusių, aprūdijusių metalinių daiktų, ar tai ginklų ar balnų balnakilpių, ar pakinktų liekanų. O abipus Luknės upeliūkščio plytinčiuose klampiuose, pelkėtuose ir durpinguose, karklų ir brūzgynų priaugusiuose slėniuose, žemaičiams į juos nustūmus, tų vietovių nepažįstantiems atėjūnams, grimztant, griūvant ir nebegalintiems išsikapstyti, paspartino jų pralaimėjimą ir pražūtį.

Tos lankos ir tie pelkėti slėniai, iš kurių savo pradžią ėmė dar nežymus Luknės upeliūkštis, besidriekiančios nuo Kulų kaimo žemių, tarp Žemaitijos ir Kuršo į pietus iki pat Sriauptų, kur galiausiai susijungia su Šventosios upės slėniais. Kažkurioje vietoje, jau tolokai, link pietų nuo Pušų kapelių ir Luknės piliakalnio, ties senuoju Luknių kaimu, per tas neišbrendamas lankas, kadaise buvusi įrengta KULGRINDA, kelias grįstas akmenimis, kuriuom žmonės norėję pabendrauti su „kuršininkais“, galėdavę bet kuriuo metų laiku, ne vien pereiti, bet ir pravažiuoti su vežimais. Dar toliau link pietų, kur upeliūkštis daro staigų posūkį į vakarus, o už kilometro – vėl staigiai pasisuka link pietų, jau prasideda lukniškių pievos, užaugusios beržų, drebulių ir juodalksnių gojeliais, su gausybe didesnių ir mažesnių akmenų, ir dėl to vadinamos „KŪLIJOMIS “. Čia lukniškiai savo rėžiuose vasaromis šienaudavo, o rudenimis – ganydavo gyvulius. Prisimenu mano tėvas, Antanas Girdžiūnas, jam priklausančioje pievoje, sumanė prasiplėsti dirbamos žemės plotą. Nusižiūrėjęs, prie dirbamos žemės prisišliejusį, tam tinkamos pievos pushektarį, pasamdytiems darbininkams išrovus senus kelmus, iškirtus krūmokšnius, ėmėsi šį plotą arti „plėšti plėšimą“, kaip tais laikais buvo sakoma. Beardamas, žemėje rado surūdijusią gelažtę. Vakare parsinešęs ją namo rodė mums, vaikams, aiškindamas, kad tai tikriausiai esąs senų laikų kariauninkų ieties antgalis. Tai buvo plokščia, smarkiai aprūdijusi geležis, gal 30 cm ilgumo ir gal 3-4 cm platumo. Vienas jos galas buvo nusmailintas, kitas palaipsniui platėjantis ir užsibaigiantis į abi puses platėjančiais lyg sparneliais, už jų – sulenktas lygį vamzdį, į kurį, turbūt buvo įstatomas ieties kotas. Daug metų toji gelažtė išbuvo padėta klėtyje, (retkarčiais aš ją apžiūrinėdavau) kol prasidėjus karui, kažkur dingo… Iš to, kur toji gelažtė buvo rasta, jau už gerų dviejų kilometrų į pietus nuo Pušų kapelių, galima spręsti, kad žemaičiai tuos kalavijuočius varė, ar bėgančius vijosi tolyn laukais, pievomis, pamiškėmis vis juos naikindami.

Jau už Pušų kapelių, už mažojo upeliūkščio, savo pradžią ėmusio iš prie Piliakalnio šiaurinio šlaito sruvenusio nedidelio, bet niekada neišsenkančio ŠALTINĖLIO, buvo irgi po matininkų čia atsikėlusio ir nedidelę, bet tvarkingą sodybėlę ir ūkelį įkūrusio kito Mockaus Kazimiero brolio – Jurgio nameliai. Čia Jurgis su žmona išaugino ir gyveniman išleido vienturtį sūnų, o pats, jau pokario laikais, kai ėmė kurtis kolūkiai, palikęs tą dailią sodybą ir vienišą žmoną, nuėjo į seną vaizdingą žemaitišką kaimo sodybą su sena didele troba ir keliais ūkiniais pastatais, po plačiašakiais klevais, pas čia gyvenusią, dar gana jaunatviško stoto vienišą našlę, kurios vyras Pranciškus Macevičius, ligos pakirstas, buvo miręs dar karo, vokiečių laiku. Viena likusi Mockienė, gyveno ir, pagal išgales tvarkėsi tame ūkelyje, kol prasidėjusi melioracija jos ūkelį sunaikino, o ji – išsikėlė jau kažkur į Mosėdžio parapiją, turbūt pas savo gimines…

Dar toliau link vakarų, už Mockaus sodybos, jau netoli Latvijos, ant kalvos (kur, gal būt vyko 1259 metų kautynės) irgi po matininkų, čia buvo iš senojo kaimo atsikėlęs ir ūkelį įsikūręs Jurgis Girdžiūnas. Jo šeima – du sūnūs, dukra ir žmona. Toji sodyba ten tebestovi ir dabar, gyvenamasis namas, ir kiek apleistas ūkinis pastatas. Iš Girdžiūnų šeimos ten seniai niekas nebegyvena. Tėvai mirę, o sūnūs ir dukra išsisklaidė savo keliais…

Keliukas, driekęsis nuo vieškelio į tą sodybą, laukais tarp Pušų kapelių ir Piliakalnio tebenaudojamas ir dabar.

O dabar – apie Luknių piliakalnį. Tai, kaip ir Pušų kapeliai, už trejetą šimtų metrų nuo vieškelio, nelabai aukštai iškilęs, dailus kalnelis, ant kurio ir nuo vieškelio matėsi kryžius ir koplytstulpis. Visą pietinį galą ir vakarinį šlaitą supo didelė plati dauba, iš kurios kaimo žmonės kasdavo žvyrą ir smėlį buities reikalams. Tose iškasinėtose plačiose daubose telkšodavo skaidrus vanduo, o daubų pakraščiais augo vandens augmenija, nendrės ir dūliai, aukščiau – karklynai ir kiečiai. Iš tų daubų, palei vakarinį piliakalnio šlaitą, tęsėsi lyg platus griovys, lyg ir apsauginis kanalas. Jo platus ir sausas dugnas buvo išvažinėtas ratų provėžomis, išmintas arklių kanopomis. O apgriuvę šlaitai – iškasinėti duobėmis, ieškant žvyro. Kanalas driekėsi šiaurės link, darydamasis vis seklesnis, galop virto upeliūkščiu, kuriuom, lietingais rudenimis iš daubų sutekėdavo vandenų perteklius. Ties liėkščiu šiauriniu piliakalnio šlaitu, iš žemės tryško skaidrus šaltinėlis, kurio srovelė, kiek pavinguriavusi tarp šlaito ir dirvono, įsiliedavo į pro šalį tekantį upeliūkštį, nutekantį palei Pušų kapelius, o toliau suko į vakarus ir nutekėjęs per lankas link Kuršo miškų, įsiliedamas į Lietuvą ir Latviją skyrusį Luknės upeliūkštį… Pietinis piliakalnio šlaitas buvo nugriuvęs. Čia po liūčių, slenkant smėliui, dažnai pasirodydavo žmonių kaukolės ir kiti parusvėję kaulai. Tai Švedų kariautojų palaikai. Kad tai būta dar jaunų ir tvirtų vyrų, matėsi iš kaukolėse išlikusių sveikų, tvirtų, nenudilusių dantų… Tarp tų parudavusių kaulų liekanų, žmonės kartais rasdavo įdomių žalvarinių ar alavinių segių, apyrankių, žiedų, kryžiukų ir įvairių kitokių papuošalų ar ginklų liekanų. Rasdavo ir plonyčių, kiek pasidabruotų pinigėlių, su neįskaitomu įrašu ir kažkokiu herbu vienoje pusėje ir supintomis „WG“ raidėmis kitoje. Nuo prasidėjusių bado ir ligų, o vėliau ir nuo maro epidemijos, švedai savo mirusiuosius laidojo ant piliakalnio ar jo pašlaitėse, o Luknių kaimo gyventojai savuosius, nuo maro epidemijos, kartais ištisomis šeimomis, mirusiųjų , nebepajėgdami vežti į Kulų kapines laidodavę čia pat – Pušų kapeliuose. Kur buvo sulaidoti, lukniškių, (o taip pat ir Paluknės kaimo vyrų) susiorganizavusių ir, vieną naktį, veik visus švedus, buvusius jų namuose išžudę – nėra išlikę žinių…

Praėjus tiems sunkiems bado ir maro metams, pasibaigus nelaimėms ir vargams, žmonės pamažu vėl atgijo, sutvirtėjo ir gyvenimas grįžo į įprastas vėžes. Gailestingų žemaičių – dievdirbių rankomis, ant piliakalnio buvo pastatytas aukštas, ąžuolinis kryžius ir koplytstulpis, kad numaldytų naktimis besivaidenančių nelaimingųjų švedų vėles ir išmelstų aukščiausiąjį gailestingumo ir apsaugojimo nuo išgyventų nelaimių – karo, bado, ir maro. Piliakalnis ir kapeliai buvo aptverti tvoromis… Po pirmojo pasaulinio karo, kai Skuode klebonavo kanauninkas Pranciškus Žadeikis, jis su iš Suomijos atvykusiu, žymiu suomių tautosakininku A. Nemiu, lankėsi Luknėse, apvaikščiojo piliakalnį ir daubas apie jį, liepė kaimo vyrams atkasti ir ant žemės paviršiaus išridenti ant piliakalnio buvusį akmenį. Vyrams tai padarius ir dar kiek giliau pakasus akmens duobę, buvo rasti žmogaus kaulai. Spėliota, kad čia turėjęs būti koks nors švedų karo menės žymus karvedys. Sklido pasakojimai, kad šalia kaulų buvę rasti vėliavos koto antgalis, bei surūdijusio ginklo liekanos… Taip pat buvo kalbama, kad švedai jausdami, kad nebegalės grįžti į savo tėvynę, savo turėtus auksinius ir sidabrinius pinigus buvę paskandinę šaltinėlyje, tryškusiame iš piliakalnio šiaurinio galo šlaito…

Maždaug ties viduriu, tarp Pušų kapelių ir piliakalniu, kiek arčiau prie vieškelio, dar tebestovi kadaise buvęs ūkinis pastatas, kurio viename gale įrengtas gyvenamasis kambarys (o troba jau nugriauta). Čia, savo vaizdingą sodybą su didele troba ir keletą ūkinių pastatų, po galingais senais ąžuolais, prie pat vieškelio, senajame kaime, palikęs dukrai Bronei ir žentui Juozapui Rimai, po matininkų buvo atsikėlęs ir įsikūręs Kazimieras Kauneckis su žmona ir dar viena dukra ir dviem sūnumis. Čia jis likęs našliu, savo gana ilgą ir prasmingą gyvenimą nugyvenęs, amželį užbaigė prižiūrimas dukters Emilijos ir jos vyro Kazimiero. Vyresnysis sūnus Adolfas gyventi išvyko kažkur Latvijon, o jaunesnysis – Vladas, Rusijoje atitarnavęs armijoje, į namus paskubom parvyko tiktai porai dienų – į tėvo laidotuves. Iš šitos giminės, gal tik jis vienas dar kažkur ir tebegyvena.

Keliaujant palei vieškelio vakarinę pusę link pietų po eilės, turėtų būti paminėta Vytauto Simučio nedidelė, bet tvarkinga ir daili sodybėlė. Ji buvo prie pat vieškelio. Čia jis su žmona ir dukra, įsikūręs po matininkų, ant jo žmonai Macevičiūtei (Antano, Pranciškaus ir Kazimiero Macevičių) sesers, matininkų atmatuotos žemės, jau baigiantis laisvos Lietuvos laikams. Žmogus rimtas, darbštus ir tvarkingas, sąmoningas lietuvis, priklausė šaulių organizacijai. Išgyvenęs su šeima visus kari ir pirmuosius pokario metus, už ryšį su miškiniais buvo areštuotas, nuteistas ir išvežtas į lagerius. Po dešimtmečio iš ten grįžęs, žmoną ir dukrą radęs gyvenančias Skuode, pasistatė ten dailų namelį, ir iki gyvenimo pabaigos darbavosi prie statybų. O jo sodybėlėje Luknėse, kol melioracija jos nesunaikino, su savo šeima gyveno irgi kadaise prie Bielamor kanalo lageriuose kentėjęs Justinas Mockus (Kazimiero ir Jurgio brolis). Kai melioracija šią buvusią V. Simučio sodybą sunaikino, Justinas Mockus su savo šeima – žmona ir dviem dukromis ir penkiais sūnumis persikėlė į tuo laiku ištuštėjusią jau minėtą Macevičių „Kalno Macevičiai“ taip jie buvo kaime vadinami, sodybą. Jurgis Mockus su našle Macevičiene, sulaukę pensijinio amžiaus, paliko šią senovišką sodybą ir išdūmė gyventi Palangon, tad Justinui Mockui su jo gausia šeima čia vietos buvo užtektinai. Judviejų vaikams išaugus ir išsiskirsčius savais keliais, tėvai senatvėje likę vieni čia ir užbaigė savo amželius…

Toji sodyba, kiek iš jos belikę, tebesipuikuoja ir dabar. Iš gausių ūkinių ir pagalbinių pastatų, belikę tik puse senosios didelės trobos. Žmonės, kurie dabar ten gyvena, tvarkosi, statosi kažkokį šiltnamį. Tik senieji, galingieji plačiašakiai klevai tvirtai dar laikosi ir mini tas praėjusias dienas, kad čia kadaise gimę, augę ir savus gyvenimus išsiskirstę savaip, nugyveno trys dori ir išmintingi broliai: Juozapas, Antanas ir Kazimieras Macevičiai ir jų sesuo…

Dar gerokai link pietų nuo šios vienišos sodybos, prie pat vieškelio, kairioje – vakarinėje nuo jo pusėje, prasideda eilė senų Luknių kaimo sodybų, kadaise buvusių gana arti viena prie kitos, bet po matininkų ir dar po melioracijos, mažai iš jų kas belikę…

Pirmoji, iš tos eilės, didelė erdvi su didele troba ir daug ūkinių bei pagalbinių pastatų, po senais tvirtais medžiais buvo Mockų sodyba. Jos šeimininkas, stotingas ir labai storas vyras Edvardas (retkarčiais išgėręs mėgdavęs kiek patriukšmauti) su pirmąja žmona išaugino penkis sūnus ir dukrą, o žmonai mirus – vedęs kitą, vėl užaugino vieną sūnų ir keturias dukras. Nors sodyba buvo didelė, bet žemės prie jos nedaug. Tad sodybą matininkams panaikinus, o sūnums ir dukroms užaugus, jie išsiskirstė po pasaulį ir gyveno savo gyvenimus kaip kuris sugebėjo, kaip kuriam sekėsi… Pats gi šios šeimos tėvas ir antroji jo žmona, savo amželius užbaigė sūnaus Kazimiero (jau minėtoje) įkurtoje dailioje ir tvarkingoje sodyboje…

Vos už 20-30 metrų link pietų, taip pat prie paties vieškelio, tokioje pačioje senoje sodyboje, po senais medžiais, buvo ir senoji Kauneckių sodyba. Čia, po matininkų palikęs šią sodybą dukrai Bronei ir žentui Juozapui Rimai, kurie augino tik vieną sūnų. Senasis Kazimieras Kauneckis su žmona, jaunesne dukra ir dviem sūnumis, po matininkų ir įsikūrė nedidelėje sodybėlėje (jau minėtoje) kaimo laukuose, ties Luknių piliakalniu. Dukra Bronė, vyrui netikėtai mirus nuo insulto (vokietmečio laiku) su sūnumi čia gyveno, kol suaugęs sūnus išklydo pasaulin savais keliais. Likusi viena, sulaukusi kolūkinės pensijos, paliko šią sodybą ir išėjo prižiūrėti susenusio ir likusio vienišo tėvo (motina buvo mirusi dar karo laikais), nes abu sūnūs ir dukra su savo vyru, buvo išklydę savais keliais. Mirus tėvui, dukra Bronė dar kol galėjo čia ūkininkavo (buvo net ištekėjusi) bet ir pati nusenusi čia pasimirė… O senoji Kauneckių sodyba, atlaikiusi ir matininkus ir išsilaikiusi per karą ir dar kiek, jau griūvanti, pabuvusi ir prie kolūkinės santvarkos – buvo sunaikinta melioracijos. Taip išnyko, be jokio atminimo ženklo, kadaise kaime garsėjusi, gerbta ir laikyta net kiek prakilnesniais, senoji Kauneckų „dinastija“… „ SIC TRANSIT GLORIJA MUNDI“ Pažengę vos keletą dešimtmetrių, sustosime prir dar tebestovinčios ir gana neblogai atrodančios, irgi netoli nuo vieškelio senosios trobos (ir už jos jau kolūkio laikais statyto nedidelio tvartelio.

Tai Kazimiero Gedrimo buvusios sodybos simbolis, viskas kas iš kadaise dailios tvarkingos, su daug ūkinių ir pagalbinių statinių belikę. Nebėra nei senos klėties, nei tvarto, nei naujai, karo metais atstatytuos džinės. Nebėra ir sodo, likę tik keletas medžių ir gana gausiai suvešėjusių alyvų. Visi kiti pastatai, palaipsniui pasidarė kolūkiui nebereikalingi, po melioracijos buvo sunaikinti…

Čia Kazimieras Gedrimas, darbštus ir taikus, niekuom iš kitų lukniškių neišsiskyręs, su savo labai pamaldžia bet silpnos sveikatos žmonele Monika (vaikų jiedu neturėjo) nugyveno tyliai ir ramiai kol jo žmonelė pasimirė. Kiek pagyvenęs vienišas našlys Kazimieras buvo supažindintas su iš kažkur iš už Skuodo atklydusia stotinga ir iškalbia moterimi ir neužilgo ją vedė. Toji, po kiek laiko jam pagimdė dukterį, kuria jis labai džiaugėsi, o žmonės patylomis šnibždėjo, kad toji dukra ne jo, o jo žmonos ir jos jaunų dienų draugo. Kai po keletą metų ir Kazimieras išėjo anapilin, jo našlė žmona ir parsivedė pas save tą vyrą, pavarde Baipšys. Su juo jiedu savo amželius čia ir užbaigė. O to ūkelio savininke ir šeimininke liko jų dukra Nijolė Gedrimaitė. Jai išklydus pasaulin, namelis liko tuščias, su uždarinėtomis langinėmis. Retkarčiais ji čia dar užklysta, gal vaikystės prisiminimų šaukiama, viską prižiūri ir aptvarko…

Gal už 5-10 metrų nuo šios sodybos (link pietų) tais dar iki matininkų laikais, buvo sena, erdvi ir vaizdinga Paulausko Juozapo, paskui jo sūnaus Aleksandro-BAGOTOJO PAULAUSKO sodyba. Prie pat vieškelio, gal už 3-4 metrų, po plačiašakiais galingais klevais ar uosiais, stovėjo klėtis, už jos – nelabai erdvus kiemas, o toliau gyvenamasis namas gana erdvus, su puošniu prieangiu. Kiti ūkiniai pastatai, tvartai daržinės ir kiti – buvo jau kitapus trobos. Pats šių namų šeimininkas Aleksandras, mano atminimu, buvo jau gerokai susenęs žmogelis, ūsuotas, nešiojo akinius. Be kita ko, jis turėjo ir smuikelį ir retkarčiais, prie progos, ar esant reikalui, kaimo žmonių sambūriuose, ar per vestuves, prisėdęs šalia muzikantų juo ir pasmuikuodavęs. Jo žmona gana stotinga, lipšni moterėlė. Jiedu užaugino 3 sūnus Aleksą, Danielių ir joną ir dukrą. Apie šią šeimą teks parašinėti kiek daugiau. Kadangi prie sodybos žemės buvo nedaug, tik sodas ir daržai, o kita jų žemė buvusi jau kitapus vieškelio, tolokai už kaimo, tai šeimininkas, po matininkų, savo gražiąją sodybą nuardė ir persikėlė ten, už kaimo į tuos laukus. Ten jis su savo trimis sūnumis ir įsikūrė naują sodybą. Šitoji jau nebebuvo tokia išvaizdi ir daili. Čia nebebuvo medžių, nebebuvo klėties ir kitų ūkinių statinių, tik tvartas, daržinė ir neišvaizdi troba. Jų dukra jauna jau buvo mirusi senojoje sodyboje. Iš naujosios sodybos vyr. sūnus, vedęs Mockaus Kazimiero seserį Kazytę ir išsikėlęs gyventi pas žmoną ir uošvienę, į nedidelį jų namelį Kazimiero Mockaus sodyboje. Antrasis sūnus Danielius, prasidėjus karui, kai sudegė Skuodas, nuėjo ten ir padėjo „baltaraiščiams“ įvesti tvarką. už tai, pasibaigus karui ir pradėjus čia siautėti sovietų saugumui, bijodamas būti sušaudytas, ar patekti į lagerį, pasitraukė į Latvijos mišką, kur, su kitais panašaus likimo vyrais, miško upelio atšlaitėje išsikasė slėptuvę ir porą žiemų ten peržiemojo. Visi jie buvo saugumo susekti ir 1947 metų pavasarį iš ten, tuo laiku buvę 3vyrai: Danielius Paulauskas, Augustas Karalius iš Kulų ir Leonas Gedrimas buvo ištraukti. Vėliau visi trys buvo nuteisti, gavo po 10 metų lagerio, bet liko gyvi ir atbuvę bausmes grįžo Lietuvon ir čia savo amželį užbaigė… tuo metu namuose buvęs trečiasis sūnus Jonas irgi buvo areštuotas ir taip pat 10 metų atkentėjo lageriuose. Senelė motina buvo sugriebta ir išvežta tremtin, bet iki Sibiro nenuvyko – mirė kažkur pusiaukelėje ir buvo iš vagono pašalinta. Likęs vienas senelis tėvas, dėl žaizdotų , pūliuojančių kojų nebegalėdamas pavaikščioti, buvo paliktas namuose, prižiūrimas ir slaugomas, pas juos tuo metu buvusios merginos iš Mažosios Paluknės. Sūnus Jonas grįžęs iš lagerio į gerokai apleistą sodybą, tėvo čia jau neberado. Apsitvarkęs apie namus, ėmė darbuotis kolūkyje, vedė žmoną, su ja užaugino sūnų, ir melioracijai šią sodybą sunaikinus, nusipirko seną, ištuštėjusią sodybą Puotkalių kaime, o sulaukę pensijų, abu su žmona išvyko gyventi pas sūnų, įsikūrusį gyventi Mažeikių rajone. Ten bebūdamas Jonas sulaukė 100- jo gimtadienio (red. pastaba 2009 metais prisiminimų autorius ir Luknių bibliotekininkė Birutė Bružienė nuvyko į Ukrinus Jono pasveikinti su 100-ju jubiliejumi) Dabar reikia grįžti atgal į senąją Paulauskų sodybvietę ir prisiminti Aleksandro tėvą (jo sūnų senelį) Juozapą Paulauskį – Bagotąjį. Apie jo gyvenimą žinių nebeužsilikę, žinoma tik tiek, kad buvęs bagotas – turėjęs nemažai auksinių. Kai jo jaunystės draugas ir artimas kaimynas, kurio sodyba buvo tuoj už 100 metrų nuo vieškelio. Į ją, kurios troba ir pora pagalbinių pastatų dar tebestovi ir dabar, nuo vieškelio veda tiesus keliukas. Kadaise prie to keliuko ir prie pat vieškelio, po senu galingu klevu, ant dailaus laukų akmens, buvo pastatyta daili KOPLYTĖLĖ su MARIJOS atvaizdu.

Toje sodyboje, anais senais laikais gyvenęs Kazimieras Dirkstys, Juozapo Paulausko ir Motiejaus Firdžiūno jaunystės dienų draugas ir artimas kaimynas. Vyras suaugęs ir sutvirtėjęs jis paliko tėviškę ir išsikėlė į Rušiupių kaimą. Įsikūrė ten dideliame ūkyje. Ten begyvenant jį aplankė netikėta didelė laimė, atnešusi jam turtus ir garbės ,ir įamžinusi jo vardą parapijiečių atmintyje ilgiems laikams. Ten, kaip anais laikais sklidusios kalbos ar legendos, jis netikėtai pralobęs, nes, Luobos upelio pakrantėje iškasęs čia, kadaise Nepoleono kareivių užkastą geležinę skrynią, su aukso, sidabro ir kitokių brangenybių lobiu. Napoleonas tas, Rusijos dvaruose prisiplėštas brangenybes norėjęs parsigabenti į Pransūziją, bet, jo bado ir ligų iškamuoti kareiviai vis krisdami ir žūdami, nebeužtekę jėgų su ta skrynia tąsytis, tad ir užkasę ją smėlėtoje Luobos upės atšlaitėje. Gi Kazimieras Dirkstys, tą, jo piemenuko netikėtai atrastą skrynią išsikasęs, parsigabenęs namo ir, apdairiai ir protingai tomis brangenybėmis naudodamasis, susitvarkė ir praplėtė savo ūkelį ir kitus savo gyvenimo reikalus. Bet metams bėgant, senstant ir blogėjant sveikatai nutaręs, ar tai atsidėkodamas Dievui už jam suteiktus turtus, ar prašydamas Jo sveikatos savo silpstančiam kūnui, užsakęs nuliedinti didelį, skambiabalsį varpą Skuodo bažnyčiai. Ant jo buvo išlieti žodžiai: „ANIOLE SARGE GELBĖK MUS IDANT NEPRAPULTUMĖM AMŽINAI VALANDAI SŪDA DIEVA!“ ŠITA VARPA ĮSTEIGĖ SKUODA KATALIKU BAŽNICZE KAZIMIERAS DIRKSTIS 1891 METŪSE“… Plačiai nužvangėjęs ant Skuodo bažnyčios šventoriaus, tarp dviejų tvirtų medžių įtaisyto rąsto pakabintas varpas, kokio Skuodo bažnyčia dar neturėjo…

Taigi, girdėdami tą skambesį ir susitarė du lukniškiai, buvę Kazimiero Dirksčio jaunystės draugai – Motiejus Girdžiūnas ir Juozapas Paulauskis, kad ir jiedu gali neatsilikti nuo jo ir įsteigti kitą, dar didesnį už Kazimiero varpą. Ir užsakė jį toje pačioje varpų liejykloje ir iškaldino ant jo žodžius „ANT WISOS ŽEMĖS ISZEJE BALSAS ANU IR ANT APSKRITUMA ŽEMĖS ŽODEI ANU. ST PAULUS ST PETRUS. SZITA WARPA ISTEIGI SKUODO KATALIKU BAŽNICZE GASPADORE LUKNIU MOTIEJUS GIRDZIUNA SU PAGALBU JUZAPA PAWLOWSKY. IZDIELIJE ZAVOD PELAGIEJI JOHANOWNI USACIEWOI W WALDIE NOWOGORODSKOJ GUBERNIJI WIES 73P5F“ Nepatiko bagotajam Kazimierui, kad buvę jo draugai jį aplenkė ir, kad jų varpas savo gaudesiu nustelbia jo varpą. Mostelėjo jis savo dosnia ranka ir užsakė jis antrą varpą, didesnį negu lukniškių įsteigtąjį, o žodžius ant jo užsakė tokius: „SZW. KAZIMIERS. ASZ TO TIKRAI NORU IR SZAUKU JOG WISI MILETU DIEWA UZLAIKIDAMI PRISAKIMUS ANO. SZITA WARPA ISTEIGI SKUODA KATALIKU BAZNICE KAZIMIERS DIRKSTIS 1896 METUSE.“

Patsai gi Kazimieras, senatvės ir ligų (gal kojų gangrenos) iškamuotas, tų pačių1896 m. spalio mėnesį iškeliavo amžinybėn. Nebeliko žinių kada ir kaip savo amželį užbaigė BAGOTASIS JUOZAPAS PAULAUSKIS, kaip nebeliko nė žymės kur kadaise buvo jo sodyba. Tik ant varpo likęs užrašas minės jį kol vien tas varpas skambės…

TĘSINYS, KITAME PASAKOJIME.

Susiję straipsniai:

Apie tai, kaip kunigas Pr. ŽadeikisSkuoido varpus išsaugojo skaitykite Skuodo varpai: apie tai, kaip jie atsirado ir kaip juos kunigas Pr. Žadeikis išsaugojo

Interviu su Valiu Girdžiūnu “Kaip išdrožti rūpintojėlį”
“Luknės ar Lugnės”
SKUODO MŪŠIS, 1258m.: mūšio vietos beieškant… Pirmas paskojimas;
SKUODO MŪŠIS, 1258m.: Jei Mindaugas nebūtų karūnavęsis… Antras paskojimas;
SKUODO MŪŠIS, 1258-ieji: žemaičių puota. Trečias paskojimas;
SKUODO MŪŠIS, 1258-ieji: kunigaikštis Algminas… arba Almenas. Ketvirtas paskojimas;
SKUODO MŪŠIS, 1258-ieji: apie tai kaip vyko ši karinė operacija. Penktas paskojimas.
SKUODO MŪŠIS, 1258-ieji: Lietuvos istorijos lūžis prie Skuodo. Šeštas paskojimas

SKUODO MŪŠIS, 1258-ieji: kur buvo Skuodas? Septintas paskojimas
Livonijos eiliuotoji kronika apie Skuodo mūšį

Pastaba: Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti arba informuosite apie tokį faktą autorių.