PRISIMINIMAI APIE LUKNIŲ KAIMĄ IR JO GYVENTOJUS

Parašė 2015-uose metuose tautodailininkas, lukniškis Valys Girdžiūnas.

Šie prisiminiamai publikuojami, gavus Mariaus Girdžiūno sutikimą.

PIRMOSIOS DALIES tęsinys. Pradžią skaitykite čia>>.

O dabar laikas baigti pasakojimą apie tą sodybą iš kurios kadaise kilęs tasai garbingas vyras Kazimieras Dirkstys. Kai jis iš šios sodybos išėjo, joje įsikūrė gyventi tūlas Girdžiūnas. Iš kurių Girdžiūnų jis buvo – nežinoma, o tų Girdžiūnų Luknių kaime buvo gana daug. Ne kažkiek ilgai jis čia yra gyvenęs, miręs ir palikęs našlę jauną žmoną ir dukrą Jadvygą. Kiek panašlavusi Girdžiūnienė parsivedė ir ištekėjo už Vladislovo Gedrimo – Kazimiero Gedrimo brolio. Šis žmogus buvo taikaus būdo, tarnavęs caro vaiske, dalyvavę pirm. pasauliniame kare ir gal todėl gerokai nusilpusia klausa. Žmona jam pagimdė dukrą Zuzaną, kuri tėveliams mirus, likusi šių namų šeimininke, parsivedė ir ištekėjo už mokyklos draugo, kažkiek už ją vyresnio Adolfo Rimos. Jiedu išaugino dukrą ir du sūnus, patys nusimirė nors sulaukę pensijos, bet ne senatvės. Dabar šioje ištuštėjusioje sodyboje gyvena vienas judviejų sūnus Bronius Rima.

Kitoje, keliuko į šią sodybą vedančio pusėje (kiek į pietus) irgi prie paties vieškelio buvo dar viena sena sodyba. Jos savininkė buvo vieniša, gana pagyvenusi moterėlė visų vadinama Liucija. Ją aptarnauti, karšinti ir palaidoti buvo ėmęsis tasai, jau rašinio pradžioje aprašytas Liudas Budrikis. Liucijai mirus, po matininkų, jam atitekusį šitą ūkelį jis nusigriovė ir persikėlė ten, už Būtės, ir įsikūrė jam matininkų skirtame sklype, pačiose Luknių kaimo pradžios laukuose…

Vėl keliamės toliau link pietų. Čia jau buvo išsidėsčiusi erdvi ir didelė sodyba, su visais ūkiniais pastatais, su didele, dailia ir tvarkinga troba papuošta dailiai išgražintu ir įstiklintu prieangiu. Čia gyveno tasai vadinamasis RIZIKAUNĘSIS JURGIS PAULAUSKIS. Nežinau kodėl jis buvo taip vadinamas, gal mėgo prieš kitus kuom pasigirti ar pasirodyti. Teko girdėti tik tai, kad mokėdavęs pakrapštinėti ir pataisyti senoviškus, tų laikų sieninius laikrodžius (su svareliais) Jei toks laikrodis sustodavo, šeimininkė sakydavusi: „laikrodis jau nori blynų“ Nes Jurgiui atėjus ir tą laikrodį pataisius, už tai reikėdavę iškepti blynų ir jais pavaišinti „meistrą“ Aš jo gyvo nebemačiau, mano vaikystės laikais tame ūkyje tvarkėsi ir šeimininkavo jo žmona Paulauskienė, kiek pamenu gana išvaizdi ir graži moteris, bet jau nebejauna ir ar1937, ar 1938 metais pasimirė. Jų šeimoje buvo 3 sūnūs ir 3 dukros. Motinai mirus, ūkininkauti ir šį ūkį iš kaimo į vienkiemį perdanginti ėmėsi sūnus Jurgis – vyriausias. Kaip jam sekėsi sukurti ir įsikurti naujoje sodyboje rašysiu, kai aprašinėsiu Luknių kaimo gyventojus, gyvenusius kitapus (rytinėje kairiojoje pusėje) nuo vieškelio. Dabar praleidus šį gana platų ir tuščią lauką, susidariusį panaikinus Paulausko Alekso, Liudo Budrikio ir Paulausko Jurgio sodybas, turėtume sustoti prie Antano Macevičiaus gražios, tvarkingos ir erdvios sodybos, kurios, deja, irgi jau nebėra – melioracija!

Lukniskiai-Valio-Girdziuno-fotowww
Lukniškiai. Valio Girdžiūno nuotrauka, ir Mariaus Girdžiūno archyvų.

Tos sodybos klėtis irgi buvo prie pat vieškelio (nugara į vieškelį), už jos gana erdvus kiemas, kurio šiaurinėje pusėje stovėjo tvirtas ir tvarkingas tvartas ir daržinė, o pietinėje pusėje didelė tvarkinga troba su dailiu prieangiu (tokia buvo tų laikų mada) Aplink sodybą stovėjo tvirti, seni medžiai, obelys, kriaušės ir dekoratyviniai alyvų ar jazminų krūmai. Tuoj už šios sodybos, nuo vieškelio į vakarus, link ir iki pačios LATVIJOS – ėjo tiesus ir gana platus, bet paprastas žvyrkelis. Jis kaimiečių buvo vadinamas Latvijos, arba Kuršo keliu. Tuo keliu lukniškiai ūkininkai važinėdavo savais reikalais, į savo laukus ir ganyklas, plytinčius už kaimo į vakarus, ar į pievas, vadinamas „KŪLIJOMIS“ (dėl jose buvusių gausybės įvairiausių akmenų) su šieno ,ar malkų vežimais iš jų, ar su vasaros ar rudens derliaus vežimais iš „REŽIŲ“ Laisvame plotelyje, kvadrate tarp šio kelio, vieškelio ir klėties, anais laikais stovėjo Macevičių kiemo labai graži (raudonai dažyta), niekur aplinkui sau lygių neturinti puošni medinė koplytėlė. Ji buvo gal 3- jų metrų aukščio, ne su stogeliu, o su 4 bokšteliais ant kiekvieno kampo. Ir pačioje koplytėlėje ir visuose jos bokšteliuose stovėjo įvairių šventųjų ar angeliukų skulptūrėlės. Nežinau kas ir kada ją čia buvo pastatydinęs, o per karą ji buvo sunaikinta Mano tėvų atminime, šios sodybos savininkas ir šeimininkas buvęs vienišas senas žmogelis, kuri nebepajėgdamas šio didelio ūkio reikalų tvarkyti, pasiskelbęs, kad ieškąs merginos ar moters, kuri imtusi jį senatvėje karšinti ir numirus jį palaidotų. Už tai jai atitektų visas šis ūkis, visas jo turtas ir visa jam priklausanti žemė. Tokia mergina atsirado. Jauna, daili, protinga ir darbšti. Zuzana Dirkstytė iš Kulų kaimo. Neilgai jiedu džiaugėsi bendru gyvenimu, nes senatvė su visokiais negalavimais užbaigė senuko amželį ir jaunoji Zuzana liko našle. Ką padarysi? O gyvenimas eina. Reikėjo tvirto ir darbštaus vyro sugebančio ūkininkauti ir tvarkytis tokioje didelėje sodyboje. Pasipiršo Zuzanai lukniškis Antanas Macevičius – vidurinysis iš trijų KALNO MACEVIČIŲ brolių. Zuzna sutiko. Buvo iškeltos skambios vestuvės ir jaunavedžiai pradėjo bendrą gyvenimą. Jiedu užaugino sūnų ir dukrą. Sūnus baigęs pradžios mokyklą, toliau mokinosi gimnazijoje, o po jos – išvyko į Klaipėdą. O Hitleriui Klaipėdą užėmus – joje ir liko. Namo nebegrįžo… Dukra Adelė, baigusi pradžios mokyklą, dar kiek pasilavinusi, savo grožiu, sumanumu ir išmintimi žavėjusi visus tų dienų Luknių vaikinus, gyveno su tėvais per karo metus. Po karo, įsitvirtinus sovietų valdžiai, jai buvo pasiūlyta imtis kaimo bibliotekininkės pareigų, ir buvo tą darbą jau pradėjusi, bet… Tėvas su arkliuku ją išvežė į Liepoją, į ligoninę, o iš ten, po poros savaičių parsivežė jau grabe… Jos liūdėjo ir gedėjo visas kaimas, ypač jaunimas. Laidotuvės buvo iškilmingos, iš bažnyčios į Kulų kapines, nors ir toloka, jaunieji lukniškiai pasikeisdami jos grabą nunešė ant pečių…

 

Valis-Girdziunas-01www
Valys Girdžiūnas tremtyje, iš Mariaus Girdžiūno archyvų.

Macevičių sodybos neužkliuvo nei matininkai, nei vėliau įsisiautėjusi melioracija. Jos šeimininkai, kol buvo pajėgūs darbavosi ir namuose ir kolūkyje. Jū tvarte buvo laikomi kolūkio arkliai, o Antanas buvo jų prižiūrėtoju. Bet metams bėgant, artėjant senatvei, judviejų darnaus gyvenimo jausmai ėmė blėsti ir Zuzana, sulaukusi pensijos, paliko šį gražų ūkį ir visą jame buvusį turtą Antanui – išėjo gyventi pas savo gimines ir ten amželį užbaigė. Antanas likęs vienišas šioje sodyboje, dar bandė kažkaip tvarkytis, gyventi. Pas jį net buvo atsikrausčiusi dar gana solidi bobulė ir kurį laiką jiedu pagyveno. Bet toji moteris, gal nusprendusi, kad čia ji nieko neužgyvens, ar, kad šis vyras jai per senas – palikusi jį – išėjo sau… O Antanas vis dar bandė kibtis į gyvenimą, gyvendamas iš menkos kolūkiečio pensijos, bet jėgos vis seko, sunkiai bepavaikščiojo pavargusiomis kojomis, kol iš lagerio grįžęs jo sesers vyras Vytautas Simutis, Skuode įsitvirtinęs, pasistatė čia dailų namelį ir parsivežė pas save šį suvargusį žmonos brolį. Čia Antanas, džiaugdamasis, kad paguldytas švarion lovon ir gerai prižiūrimas, ilgai nebebuvęs – užgeso. O ištuštėjusią ir apleistą sodybą kolūkis nugriovė ir sunaikino. Kitoje kelio nuo vieškelio einančio link Latvijos pusėje, netoli nuo vieškelio ir prie pat kelio buvo Jablonskių sena neišvaizdi sodyba. Joje gyveno Juozapas Jablonskis su savo šeima. Jis buvo įsiruošęs kalvę ir vertėsi kalvystės amatu. Jo vyresnis brolis Prančiškus buvo jau iš šių namų išėjęs ir pasistatęs nedidelę trobelę prie to paties Latvijos kelio, bet jau tolokai nuo kaimo, jau kaimo laukuose, prie kryžkelės, nes čia už kaimo laukų ėjo iš šiaurės į pietus paprastas laukų keliukas, vadinamas „parvaru“, nes juo ūkininkai parvarinėdavo savo gyvulius iš vienų rėžių į kitus, o rudenimis juo vežiodavo laukų derlių – javus ir daržoves.

Prie pat tos kryžkelės stovėjo senas, tvirtas, aukštas ąžuolinis KRYŽIUS. Buvo šnekama, kad vėlyvais rudens vakarais nuo nakčiai laukuose paliktų pamelžtų karvių su pieno kibirais grįžtančias moteris kartais baidydavusios jas besivejančios „ugnelės“, bet atėjus iki to kryžiaus – „ugnelės“ dingdavusios. Štai čia, netoli tos kryžkelės ir to seno kryžiaus, Pranciškus Jablonskis ir buvo įsikūręs savo gana varganą „ūkelį“ – trobelę, kurios viename gale buvo kambarys, o kitame – tvartelis kumelei ir karvei. Čia jis su savo gana gausia šeima (2 sūnūs ir 3 dukros, bei žmona) gyveno iki 1934 metų matininkų. Matininkams jam atmatavus didesnį žemės sklypą, jis su savo šeima šį varganą namelį perkraustė jau už kaimo laukų, jau į kaimo pievas „kūlijas“. Čia jis su savo žmona ir dar pagausėjusia šeima – 3 sūnūs ir 3 dukros, vargdamas ir vis plėsdamas dirbamos žemės plotą, užaugino savo vaikus, iš kurių ,deja, 2 žuvo dar jaunystėje: sūnus Ignas, karui pasibaigus buvo pašauktas tarnauti armijon, žuvo kažkur Rusijoje. O vyresnioji dukra Adelė buvo naktį nužudyta namuose. Buvo kalbama, kad ją nužudė stribas. Vaikams užaugus ir išsiskirsčius savo keliais, tėvai jau nusenę irgi išsiskyrė ir savo gyvenimus užbaigė toli nuo vienas kito…

O Juozapas Jablonskis, po matininkų, nugriovęs senąją sodybą ir persikėlė į pietinį kaimo galą, prie pat Paluknės kaimo žemės ribų ir čia įsikūrė dailioje, jau naujoviškoje, tvarkingoje sodyboje prie pat vieškelio. Ir čia jis buvo įsiruošęs kalvę. Čia jiedu su žmona užaugino ir pasaulin išleido 1 sūnų ir 3 dukras. Pats žmogus buvo gana grubaus būdo, užėjus sovietams šliejosi prie jų, todėl, jau pokario metais miškinių išsivestas į mišką – iš jo nebegrįžo. Žmona, likusi viena su vaikais, po keleto metų ištekėjo už pas ją gyventi atėjusio kuliškio Z. Kadagio. Jam ji dar pagimdė sūnų ir dukrą. Vaikams užaugus, ir išsiskirsčius, o vyrui Zenonui nelaimingai staiga mirus, o šeimininkei jau senstelėjus, ji paliko tuščią sodybą ir amželį užbaigė išsikėlusi į Skuodą pas dukrą kuri dirbo gydytoja. Iš tos sodybėlės dabar likęs tik gyvenamas namas, kuriame gyvena pašaliniai žmonės. (red. papildymas: už nedidelę sumą savo dukrai, varganai besiverčiančiai ir vaikus gimdančiai, nupirko artimieji iš Kretingos šį ne pirmos jaunystės namelį) Prie to paties vieškelio, link Latvijos einančio kelio, jau toli už kaimo laukų, netoli Latvijos, prie Luknės upeliūkščio slėnio, po matininkų buvo atsikėlęs ir dailią naujovišką, tvarkingą sodybėlę įkūręs vienas iš lukniškių Girdžiūnų – Jonas Girdžiūnas. Čia jiedu su žmona augino 2 sūnus ir dukrą. Vyresnysis sūnus Alis mirė nuo širdies ligos, dar nespėjęs nė paūgėti. Dukra Vanda, tapusi mokytoja, išsikėlė kažkur mokytojauti ir pas tėvus nebegrįžo. Užaugęs sūnus Jonas mokinosi jūrininkystės mokykloje, kurį laiką dirbo laivo motoristu, bet vėliau grįžo pas tėvus. Čia gyvendamas jis iki pensijos dirbo Latvijos miškų ūkio miškovežio darbuotoju. Čia šitą, dar jauną, tvirtą vyrą įsimylėjo nelabai toli gyvenusio žmogaus bobulė (kilimo nuo Mažosios Paluknės) Ji palikusį vieną vyrą, tris dukras ir sūnų, atsikraustė pas Joną, ir nors jo tėvai ir labai nenorėjo (nes gana nebe jauna), bet įsitaisė būti šių namų šeimininke. Jiedviem čia gyvenant, Joną jau išėjusį pensijon, ėmė kamuoti tas nelemtas vyrų auglys. Metus ar kiek pasikamavęs – išėjo amžinybėn ir atgulė Kulų kapinėse, greta savo tėvų. Likusi tušti ir daili sodyba tebestovi ir dabar, kiek prižiūrima retkarčiais čia užklystančių tos bobulės žentų… Už nugriautos Juozo Jablonskio sodybos stovi nei matininkų, nei melioracijos neužkliūta buvusi sena, kiek apgriuvusi ir apleista Juozapo Baksčio sodyba. Čia gyvendami jos šeimininkai, nestambus ir nestiprus Juozapas su irgi nelabai pajėgia žmonele, nors gyvendami ir nelabai pasiturinčiai, užaugino ir pasaulin išleido 7 sūnūs ir vieną dukrą. Dukra užaugusi sėkmingai ištekėjo ir išėjo gyventi pas vyrą – siuvėją į Skuodą. Bet neilgai ten pagyvenusi – mirė jauna – nukamuota džiovos. Tėvams mirus, o sūnums išsiskirsčius, sodyboje pasiliko ir ėmė ūkininkauti sūnus Juozapas. Jis paėmė į žmonas darbščią ir tvarkingą moterį Mariją, kuri jam pamečiui pagimdė 3 sūnus ir dukrelę. Juozo brolis Bronius, kuris gyveno pas juos, karo metais buvo įstojęs į Plechavičiaus rinktinę. Už tai po karo sovietų saugumas jį suėmė ir išvežė į Skuodą tardyti. Jam kažkaip pasisekė iš ten pasprukti, bet po to beliko viena išeitis – slėptis miške. Tą jis ir padarė. Prasitrankęs po miškus su kitais panašaus likimo draugais gal porą metų, vieną rudens naktį, Sriauptuose, Lenkauskių sodyboje, kur buvo užėjęs pasitarti su Lenkauskių sūnumis, visi ten buvę, saugumiečių ir stribų buvo apsupti ir apšaudyti. Kai iš priemenės į kambarį, kuriame vyrai prie stalo sėdėjo, buvo paleista automato serija, lempai užgesus, Bronius dar sugebėjo pro langą išgriūti laukan ir kiek pabėgėti link miško, bet buvo kulkos pakirstas…

Už tai Juozas Bakstys su žmona ir ir dviem vyresniais sūnumis buvo ištremti į Sibirą (Tomsko apskritį). Jauniausias sūnus tuo laiku gydėsi ir mokinosi kažkur Kaune, o dukrelę Marytę priglobė kažkuri kaimynė. Jiedu liko neišvežti. Po dešimtmečio iš Sibiro grįžęs Juozas su žmona ir dviem jau paūgėjusiais sūnumis, sodybą rado tuščią, apgriuvusią ir apleistą. Bet jis ryžtingai ėmėsi tvarkytis; nugriovęs sukiužusią senąją trobą – pastatė dailų mūrinuką, perstatė ir ūkinius pastatus. Kieme pastatė ir stambų ąžuolinį kryžių. Pragyvenimui lėšas ėmėsi iš daržininkystės; augino kopūstus, pomidorus, agurkus ir su įsigyta sena „VOLGA“ vežiojo ir pardavinėjo juos Klaipėdoje. Bet Likimas nebuvo jo šeimai palankus; dėl neatsargumo ir aplaidumo elektra nutrenkė jo jaunesnįjį sūnų. Vyresnysis – vedęs žmoną, Skuode statėsi namą. Ten sunkiai besitąsant su statybinėmis medžiagomis – staiga sustojo širdis…

Vėl šioje, Luknėje atkurtoje sodyboje liko vieni du. Dukra Marytė išsimokinusi raštininkavo valdiškose įstaigose ir pas tėvus negyveno… Ir to dar negana. Žmona po metų – kitų ėmė jaustis silpstanti, nebepajėgė tvarkyti ūkio reikalų, ir dar kiek pasikankinusi, 1995-ais paliko šį pasaulį… Likęs vienišas šiame erdviame name, Juozapas dar nenuleido rankų, dar kažkaip tvarkėsi ir pagyveno dar gal porą metų. Bet senatvė ir patirti sunkumai vis labiau lenkė pečius. Jau nebegalėdamas pats nueiti į parduotuvę, prašydavo pas jį užeinančių, kad jam parneštų duonos. Porą kartų buvau užėjęs ir aš. Ilgai šnekėdavomės, noriai ir vaizdingai pasakodavo apie vargus patirtus Sibire, bet savo likimu nesiskundė ir Lemčiai už jam siųstas sunkias bangas – nepriekaištavo. Bet jėgos vis seko. Dukra Marytė, matydama, kad jis jau nebepajėgia apsitvarkyti, parsivežė jį pas save į Klaipėdą, kur dar kiek pabuvęs ir užgeso1999 m. . Nepalaidojo dukra jo kuriose nors prie Klaipėdos esančiose kapinėse, o parvežė į Skuodo bažnyčią, iš kurios po pamaldų buvo nuvežtas ir palaidotas Kulų kapinėse, Baksčių giminės kapų plotelyje, greta žmonos, greta tėvų ir sūnų… Dabar šioje sodyboje gyvena visai kiti, ne lukniškiai žmonės, kurie čia dailiai ir jau savaip tvarkosi. Tik tas masyvus ąžuolinis kryžius, Juozapo pastatytas kieme ilgai stovės ir minės apie tuos kadaise čia gyvenusius ir bent savo jaunystes čia praleidusius Bakščių giminės žmones…

Dar kiek pasistūmėję link pietų, turėsim ilgėliau sustoti čia plačioje, erdvėje laukynėje, kurioje po matininkų iš kitapus miškelio, (rytinio kaimo krašto) atsikėlė ir su plačiais užmojais įsikūrė Antano Paulausko (vėliau Sedauskienės) sodyba). Antano Paulausko sodyba ir ūkis, su sena, žema, po šiaudiniais žemomis pastogėmis troba, su senoviškais ūkiniais pastatais, stovėjo erdvioje vietoje, gerokai nutolusi į rytus nuo vieškelio. Čia Antanas, kuris dar nepasenęs nusimirė, palikęs našlę žmoną ir 5–ias dukras (kurioms jas augindamas būdavęs gana griežtas tėvas) ir sūnų Antonėlį, kuris beje mirė irgi visai jaunas, nesuspėjęs pasidžiaugti gyvenimu, pakirstas džiovos. Kiek panašlavusi Paulauskienė ištekėjo už pas ją gyventi tūlo Sedausko, kuris padėjo jai visuose varguose ir rūpesčiuose perdanginant senąją sodybą į naują vietą. Jiems gimė dukra (jau Sedauskaitė) šeštoji toje šeimoje. Dvi Paulauskaitės ištekėjo už lukniškių ūkininkų ir liko gyventi čia pat Luknėse. Trečioji tapusi Bakstiene išėjo pas vyrą, jau už geležinkelio, Mosėdžio parapijoje, bet visus savo buitinius ir valdiškus reikalus tvarkėsi Luknių seniūnijoje. Toji moteris, matyt buvo atsigimusi į tėvą – buvo vyriško būdo: rudenį, žiemą dėvėdavo vyriškus drabužius; kelnes, žieminę kepurę, reikalui esant mėgo vyriškai nusikeikti, už tai buvo vadinama „keikiančioji Bakstienė“ Vyro nebeturėjo, augino vieną, gana tvirtą ir sumanų sūnų. Atsikėlę į naują vietą, Sedauskai pirmiausia pasistatė nedidelę „laikiną“ trobelę, kurioje gyveno kol vyko naujojo erdvaus ir ištaigaus gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų statybos, klėties išardymas , pervežimas ir pastatymas naujoje vietoje… Deja nelabai ilgai bepagyvenusi – nusimirė, o našliu likęs Sedauskas, gal jausdamasis čia nebereikalingas, gerokai atokiau nuo šios sodybos, netoli vieškelio, pasistatė sau nedidelę trobelę ir joje vienišas (gal kiek prižiūrimas dukters Emilijos), čia savo amželį ir užbaigė. Likusios be vyriškos paramos šios 3 seserys į naująjį namą gyventi nesikėlė – liko toje „laikinoje“ trobelėje, netgi ir po to, kai, iš kažkur toli, nuo Salantų, karo laike – vokiečių metuose, čia atklydęs, vyresniajai iš šių merginų – Elenai, pasipiršo, o ji už jo ir ištekėjo – Leonas Viskontas. Šis stambus ir tvirtas vyras, apžiūrėjęs erdvų kiemą, naujus ir tvirtus pastatus, turbūt svajojo čia įsitvirtinęs pratęsti savo giminės ainiją, nes neužilgo, dar karo metais, nusipirko ir atsivežęs kieme pasistatė lokomobilį. (kilnojamas arba stacionarinis energijai gauti agregatas, sudarytas iš garo katilo, garo mašinos ir pagalbinių įrengimų.)

Ką su juo jis ketino daryti – nežinia, nes pasirodė tam galingam varikliui reikėję daug remonto, o karo metais tai padaryti buvo ne taip paprasta. O tie neramūs karo metai ėjo, laikai keitėsi, pasibaigė karas, įsitvirtino sovietai, prasidėjo pokario neramumai, o neužilgo ir kolchozai. Buvo atiminėjama žemė, gyvuliai ir pastatai. Erdvioje Sedauskių troboje buvo įkurta pradžios mokykla, su klasėmis ir butais mokytojams. Ir vyrams ir moterims reikėjo eiti į kolchozą – užsidirbti „darbadienių“. Viskontai vaikų nesusilaukė. Jiedu ir dvi jaunesnės Elenos seserys gyveno toje „laikinoje“ trobelėje, o ji – tebestovi ir dabar. Įsitvirtinęs kolchoze Viskontas įstojo į medžiotojų būrelį. Kadangi jis pats nei skaityti, nei rašyti nemokėjo, medžiotojų taisykles išmoko atmintinai, Elenai jas paskaitinėjant iš reikiamų knygelių. Vėliau, prasigyvenęs jis buvo nusipirkęs ir motociklą „IŽ“, parsivežęs jį pasistatė klėtyje, bet niekada ir niekur su juo nevažiavo – neturėjo teisių, o jas įsigyti beraščiui juk neįmanoma… Jau sendamas ir vis labiau klimpdamas į girtuoklystę, jis nusialino širdį, o ją gydyti važinėdavo tik pas Klaipėdos daktarą. Paskutinį kartą ten nuvažiavus, einant gatve sustojo širdis ir… Gerai, kad ten Klaipėdoje gyveno jo giminaitis, tas pasirūpino jo kūno parvežimu į Luknes. Laidoti jį išvežė ten – iš kur jis buvo čia atklydęs – kažkur mažame bažnytkaimelyje, netoli Salantų. Po pamaldų, nedidelėje bažnytėlėje jis buvo palaidotas tvarkingose kapinaitėse, šalia jo tėvų ir giminės. O Luknėse, apie jo pragyventą eilę metų – neužsiliko jokių pėdsakų. Prie jų erdviojo gyvenamo namo, jau po melioracijos, buvo sumūrytas didžiulis dviejų aukštų mūrinis pastatas (ar kokchozo, ar Švietimo skyriaus pastangomis ir lėšomis) , kuriame tilpo jau visa septynmetė mokykla ir mokytojų butai. Vėliau mokykla buvo devynmetė, o nuo1993m tame gyvenamame name įsikūrė puse etato dirbanti mokyklos ,o 1994 m ir kaimo biblioteka iš Krašto apsaugos namo (buvusi kolūkio raštinė), bibliotekoje dirbo Birutė Bružienė. O jau po SĄJUDŽIO , toje , jau ne kartą pertvarkytoje troboje, Elenai mirus, o Emilijai ištekėjus už iš lagerio grįžusio Juliaus Litvino ir naujoje gyvenvietėje pasistačius dailų mūriuką ir kitus pastatus, senoji troba buvo nugriauta… nes 2001m, sumažėjus mokinių skaičiui buvo panaikinta devynmetė mokykla, o greta „darželio“ patalpose, 2009 m. panaikintas ir pradinio ugdymo skyrius, kur sujungtose klasėse buvo vos keli mokiniai pradinukai. Panaikinus pradinio ugdymo skyrių, visą antrą aukštą, gražaus namo – dar kolūkio pirmininko Sičiūno statytą, užėmė Skuodo savivaldybės viešosios bibliotekos Luknių filialas, dirbantis puse etato. Pirmame „darželio“ aukšte įsikūrė bendruomenės namai ir medicininis punktas, tačiau nuo 2015 metų galo, atsisakius dirbti I. Dvarionienei, punktas dirba dvi dienas per savaitę, atvažiuojančios iš Daukšių felčerės. Mūriniame dviejų aukštų, buvusios mokyklos pastate, (kaip priestate, prie Viskontonto medinės senos trobos) maždaug 2009 metais apgyvendintos keturios daugiavaikės ir kitos remtinos šeimos.

O dabar stumiantis tolin link pietų, reikia vėl sustoti prie jau minėtos kadaise Sedauskio statytos nedidelės trobelės, netoli vieškelio. „Gera vieta tuščia nebūna“ sako patarlė. Taip ir čia. Likus tuščiai, joje įsikūrė, iš kažkur atklydęs ne lukniškis, sakė atitarnavęs kariuomenėj, jaunas vyrukas. Jonas Riepšas. Jis vedė Gedrimo Kazimiero pirmosios žmonos Monikos augintinę Levusę ir su ja įsikūrė šioje trobelėje. Jiedu, pragyvenimui čia įsiruošė nedidelę krautuvėlę, kurioje prekiavo tais neramiais laikais, kaimiečiams labiausiai reikalingomis prekėmis: žibalu, druska, cukrumi, papirosais ir t. t. Čia jiedu užauginę du sūnus, gyveno, kol pokario metais sovietų valdžia jiems šią prekybą uždraudė… Riepšams, iš čia išsikėlus, čia gyventi atėjo, dar „laikinoje “ trobelėje tebegyvenusi Sedauskienės dukra Barbora. Jai ištekėjus už palukniškio Jono Veito – dirbusio kolchozo mechanizatoriumi, po melioracijos tos trobelės vietoje pasistatę dailų mūriuką ir ūkinį pastatą, čia jiedu užaugino ir gyveniman išleido dvi dukras (Elvyrą ir…), ir laikui atėjus čia abudu pasimirė… Tas dailus namelis ir dabar stovi tuščias, ir tik retkarčiais, daugiausiai Elvyra čia prabėgom užsuka ir šį- tą patvarko…

Atėjo laikas gerokai pasistūmėti palei vieškelį, link pietų. Čia praeisime jau kolūkio laikais, kolūkiečiams skirtą parduotuvę, toliau praeisime pro, irgi tais pačiais laikais statytą Pašto namelį (kuris dabar stovi tuščias, kaimyno Budrikio pusvelčiui nupirktas) ir priėję naujosios gyvenvietės asfaltuotos „Paluknės“ gatvės pradžią. Šitoji nuo vieškelio tiesiai link vakarų einanti, taip buvo pavadinta todėl, kad melioracijai sunaikinus Didž. Ir Maž. Paluknės kaimus, dalis jų gyventojų atsikėlę įsikūrė čia, toje naujoje gyvenvietėje. Ten, kur baigiasi gyvenvietė – baigiasi ir asfaltas. Toliau, jau tik žvyruotas kelias tęsiasi iki senais laikais, čia iš Palukniškių laukų sruvenusio mažyčio bevardžio upeliūkščio, kuris vasaromis visai išdžiūdavo. Melioratoriai to upeliūkščio vaga iškasė kanalą, kuriuo irgi tik rudenimis ir pavasariais teka vanduo į melioratorių, turbūt priešgaisriniams tikslams, išrausė didžiulį prūdą, su užtvanka šiauriniame to prūdo gale. Toje vietoje, kur nuo gyvenvietės atėjęs kelias atsiremia į kanalą, melioratoriai iš storų betoninių vamzdžių padarė tiltą, už kurio, per upeliūkščio slėnį, pro prūdą keliukas tęsiasi tolyn link vakarų, bet jau nebe žvyruotas, o paprastas, seniau kolūkio, o dabar ūkininkų traktorių išvagotomis provėžomis. Tuo keliuku, jau senais laikais, savo reikalais į namus iš namų, važinėjo Girdžiūnų, Milerių ir Pranc. Jablonskių šeimos… Tolokai nuo to keliuko, šiaurinėje pusėje, tuoj už to prūdo dar tebestovi gana tvirtas, jau pagal naujesnių laikų mados, gyvenamasis namas, išlikęs vienišas, iš kadaise čia buvusios erdvios ir tvarkingos sodybos su tvirtais ūkiniais pastatais. Tai viskas, kas belikę iš po matininkų, iš senojo kaimo atsikėlusių ir čia tvirtai įsikūrusių, Antano ir Rozalijos Milerių šeima. Atsikėlė jiedu čia, su dviem jau suaugusiais, bet kariuomenėje dar netarnavusiais sūnumis – Jonu ir Antanu ir su jau nusenusia, senosios sodybos tikrąja savininke ir šeimininke Rozalija Martinkiene. Dukra Onelė buvo jau seniai ištekėjusi. Senoji Martinkienės sodyba buvo kitapus vieškelio, bet netoli nuo jo, maždaug ties Baksčių sodyba. Sodyba buvo didelė, bet trobesiai seni ir susidėvėję, tik klėtis ir daržinė buvo, turbūt vėliau perstatyti, dar neseni ir tvirti. Netoli vieškelio, prie lieptelio nuo vieškelio į sodybą stovėjo didoka, bet jau sena KOPLYTĖLĖ, kurioje stovėjo nemaža (gal 1,5m. ) Šventojo Jono Nepamūko statula. Teko girdėti, kad pirmojo Pasaulinio karo metais, kai rusus išviję čia visur šmirinėjo vokiečių kareiviai, reikalaudami „ajer, fajer, buter“, toje koplytėlėje, virš lubų po stogeliu, buvę slepiami rūkyti lašiniai: čia jų niekas neieškodavęs… Tolėliau nuo ūkinių pastatų, taip vadinamoje „žardienoje“ buvo negilus, bet platokas prūdas, priaugęs ajerų ir lūgnų, tarp kurių, saulėtomis dienomis plaukiodavo riebūs karosai…

Po matininkų visi sodybos pastatai buvo nugriauti, klėtis dailiai nugriauta ir perstatyta naujoje sodyboje, koplytėlė sunaikinta. Tik „Jonelis“( Nepamukas) naujoje sodyboje pakeltas ant klėties aukšto, ilgesingai žvelgdavo pro rytinį langą, lyg ilgėdamasis praeitų dienų… Naujoje sodyboje, to upeliūkščio slėnyje (prūdo dar nebuvo) buvo pastatyta nedidelė trobelė, kurioje, kol vyko gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų statybos, trys senieji ir gyveno. O broliai klėtyje įsirengė kambarėlį, kuriame naktimis miegodavo, o laisvadieniais – tvarkydavo savo asmeninius reikalus. Ūkio statybos, darbuojantiems trims darbštiems vyrams ir samdytiems meistrams, vyko gana sparčiai. Po poros metų visa sodyba jau švietė visu savo grožiu. Gyvenamojo namo stogas (didelė naujovė tais laikais) buvo dengtas ne šiaudais ar malksnomis, o cementinėmis „dokalkomis “..

Yra sakoma: „Laikas stovi, o praeiname mes!“ Taip praeina žmonės per savo metus, pasitikdami Lemties jiems siunčiamus pergyvenimus ir pasikeitimus. Neilgai Milerių šeima džiaugėsi tuo pagerėjusiu naujoje sodyboje gyvenimu… Atėjo laikas ir sūnus Jonas, palikęs namiškius, išvyko tarnauti kariuomenėn. Tarnavo jis Radviliškyje, ten, kaip gabus ir raštingas vyrukas užsitarnavo „grandinio “ laipsnį ir, baigęs tarnystę, nebegrįžo namo. Pasiliko ten ir dirbo ginklų fabrike. Vėliau ten sukūrė savo šeimą. Laikai darėsi vis neramesni Hitleris nuo Lietuvos atplėšė Klaipėdą. Kariuomenėn išėjo ir Antanas. Jis tarnavo Plungėje – radistu. Laimei, rusams užėmus Lietuvą, jam dar pasisekė grįžti į namus, pas vienišus likusius tėvus. Įsiliepsnojus ir tęsiantis Antrajam karui, Plechavičiui sukūrus jo rinktinę, su kitais lukniškiais vyrukais į ją įstojo ir jis. Vokiečiams rinktinę likvidavus, jam iš jos pasitraukti nepasisekė. Buvo išvežtas Vokietijon, aprengtas vokiečių uniforma ir Hanoveryje paskirtas į priešlėktuvinį dalinį. Likęs gyvas, pasibaigus karui, pateko į amerikiečių nelaisvę. Čia gerokai prisikentėjęs, nes amerikiečiai tuos lietuvius laikė vokiečių sąjungininkais, patikėjęs bolševikų agitatoriams, kad po karo Lietuva bus nepriklausoma, pasidavė rusams. Bet vežamas traukiniu, įsitikinęs, kad važiuoja tiesiai į lagerį, pasitaikius progai , iš traukinio paspruko ir, naktimis, pėsčiomis, paslapčiom parėjo namo, su amerikiečių kareivio uniforma, su amerikietiškais pusbačiais, tik su sovietinės raudonosios žvaigždės antspaudu ant rankovės. Namuose kiek pasisaugojęs, per pažintis ir už pinigus gavęs laikiną „Asmens liūdijimą“ (tokie tais laikais visiems buvo išduodami) jis jau galėjo laisvai gyventi su namiškiais ir dirbti ūkiškus darbus. Gal kokiais 1946 metais buvo gauta žinutė, kad sūnus Jonas jau yra Sibiro lageryje. Pagyvenęs porą metų namuose, Antanas vedė žmoną Petronėlę, kuri, atėjus laikui pagimdė sūnų Kazimierą. Kažkuriais iš tų metų, mirė ir buvo Kulų kapinėse palaidota senoji Rozalija Martinkienė, pragyvenusi gal 93-95 metus amžiaus. Laikai buvo neramūs. Kone kas metai vis vyko žmonių trėmimas į Sibirą. 1948 metų pavasarį toji nelaimė užgriuvo ir ant Milerių šeimos. Kadangi tą naktį, kai vyko trėmimai, L. Viskontas, kuris buvo tremiamų sąraše, pasislėpė – jo vieton buvo pagriebti Mileriai. Antano žmona Petronė, galėjo su sūneliu pasilikti namuose, jos sąraše nebuvo. Bet ji nenorėjo skirtis su vyru ir su visais, savo noru, iškeliavo vargo ir kančių keliais. Per tą dešimtmetį, kurį toji šeima prabuvo ten Sibire, jie daug privargo ir pribadavo. Senasis šeimos galva Antanas Milerius mirė bepragyvenęs ten vos porą metų. Jo kauleliai ir liko dūlėti ten, svečioje šaltoje žemėje. Sūnui Antanui valdžios buvo leista statytis namuką. Bet jį pasistačius ir pagyvenus vos keletą metų, jie vėl buvo perkelti kiton vieton , kur ir vėl reikėjo statytis naują namuką. Taip visą laiką ir vargo kentėdami vargą ir nepriteklių…

Į Lietuvą grįžo, jau su pagausėjusia šeima – su trimis sūnumis, 1958 metais. Iš jų dailaus ūkio, grįžę berado tik vieną gyvenamą namą – kiti pastatai kolūkio reikalams buvo sunaikinti.. Bet ir tame name jiems įsikurti neleido – jį buvo nusisavinę rajono švietimo skyrius. Čia buvo įrengtos mokyklos klasės ir butai mokytojams. Antanas buvo pasistatęs namelį to bevardžio upeliūkščio slėnyje, bet ir čia rajono valdžia jų gyventi neleido. Tada Antanas su šeima išsikėlė Latvijon. Čia jis stojo Dunikos girininkijoje dirbti miško darbininku, o už tai, Liepojos miškų ūkis jam atmatavo plotelį laisvos žemės, kuriame leidi statytis namus. Čia jis, su motina, žmona ir jau su keturiais sūnumis vėl ėmėsi statybų (jau ketvirtų jo gyvenime) Vargo buvo daug. Dienomis reikėjo miškuose pildyti normas, o rytais, vakarais ir laisvadieniais – statytis gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus. Čia jo keturi sūnūs jau paūgėję, užbaigę Luknių mokyklos septynias klases, išsiskirstė, kas – kur, rinktis savo gyvenimo kelių. Čia sulaukusi 83-jų metų nuo senatvės ir gyvenimo vargų paliegusi – mirė ir senoji, Antano motina – Rozalija Milerienė. Ji buvo palaidota Kulų kapinėse. Brolis Jonas, grįžęs iš lagerio, buvo įsikūręs ir gyveno Klaipėdoje. Antanas, sulaukęs pensijos, miškuose nebedirbo, o prasidėjus Atgimimui ir Sąjudžiui, pigiai pardavęs šį dailų ūkelį Latvijoje, su žmona grįžo į savo jaunystėje su tėvu ir broliu Jonu statytą, likusį tuščią gyvenamąjį namą. Čia vėl reikėjo daug darbo ir lėšų, kol viską sutvarkė ir atremontavo. Čia pagyvenę eilę metų, senatvei vis lenkiant pečius ir mažtant jėgoms, sūnui Kazimierui pasiūlius, išsikėlė gyventi pas jį Mažeikių rajoną, netoli Naujosios Akmenės. ( Dabikinės kaime). Čia sūnus daugiabutyje , kur ir pats su šeima gyveno, jiems buvo nupirkęs butą, kuriame ir įsikūrė. Bet butas buvo antrame aukšte, o Antanui, su jo jau suvargusiomis kojomis, laipioti laiptais su malkos nešuliais, darėsi vis sunkiau. Netikėtai mirus sūnui Kazimierui, likti čia gyventi darėsi beprasmiška. Laimei, Klaipėdoje gyvenantis sūnus Jonas (dirbantis inžinierium), pasikvietė tėvus gyventi Klaipėdon, kur esąs nupirkęs jiems patogų, nedidelį butą. Taip buvo ir padaryta… Ten pagyvenęs dar keletą metų, Antanas, jau baigdamas 90-uosius savo amžiaus metus, palengva ir užgeso. (Brolis Jonas buvo miręs jau prieš keletą metų ir palaidotas Liubartų kapinėse) Antano palaikai buvo parvežti į Skuodą, kur po pamaldų, buvo palaidotas Kulų kapinėse, šalia motinos Rozalijos… O namas jų statytas tebestovi ir šiandien ir gyvena jame Justino Mockaus sūnus su žmona.

Dabar atėjo laikas aprašyti dar vieną, čia, nuo į laukus vedančio keliuko, kairiojoje pusėje gana tolokai nuo keliuko, plytinčiuose laukuose buvusią sodybą. Tai Antano ir Onos Girdžiūnų sodyba. Ji čia buvo pradėta kurti dar 1929 metais, o baigta 1935. Čia, iš senosios Girdžiūno Motiejaus sodybos, kuri buvo kitapus vieškelio (rytinėje pusėje), arti prie vieškelio, ties Kazim. Gedrimo sodyba, buvo perkeltas gyvenamasis namas, nes jis buvo dar gana nesenas ir tvirtas ( galbūt ten statytas jau po pirmojo pasaulinio karo) ir nors ir sena, bet dar tvirta klėtis ir žardai. Kiti pastatai; tvartas, daržinės ir kt. jau buvo statyti čia nauji, nes ten, senieji buvo jau visai sukiužę. Čia toji, gana erdvi ir ūkiška sodyba, su nedideliu obelų sodu, su, po statybų pasodintais ir išaugusiais tvirtais medžiais; beržais, eglėmis, liepa ir ąžuolu, išsilaikė 30 metų, per karą, per pokario neramumus ir jau įsitvirtinus kolchozui – iki pat melioracijos…

Čia jau karui baigiantis, 1945 metais vasario mėnesį, mirė senoji Uršula Girdžiūnienė, buvusi Motiejaus Girdžiūno marti, o jo sūnaus Antano žmona. Uošviui ir vyrui mirus, ji buvo likusi anos senos sodybos šeimininke ir savininke. Iš anos sodybos, čia į sūnaus Antano įkurtą vienkiemį persikėlusi, ji pragyveno 10 metų ir visai susenusi ir nusilpusi (būdama gal 90 metų amžiaus) ji tyliai iškeliavo amžinybėn. Jos laidotuvės buvo tylios ir kuklios. Nes dieną – naktį vakaruose griaudėjo Liepojos frontas, o Luknių kaimas ir visi vienkiemiai buvo pilni rusų kareivių ir įvairios kariškos technikos. Jos grabą (kurį ji buvo pasidariusi dar prieš karą ir laimei, jo nebuvo radę rusų kareiviai, nes jie, tikriausiai būtų paėmę kokiam nors žuvusiam kariui laidoti) taigi, jos grabą ir 3 jį lydėjusius: jos sūnų ir du anūkus, su dviem arkliukais kinkyta kariška „pavozdke“, į Kulų kapines nuvežė raudonarmietis Azerbaidžanas Žora. Į iš vakaro iškastą kapo duobę atsargiai nuleidus ir žemėmis užkasus grabą, jau važiuojant link namų, pavažiavus gal pusę kilometro, ėmė švilpti ir sproginėti vokiečių artilerijos ( iš Latvijos) atskridę sviediniai. Jais, matyt, buvo norėta apšaudyti geležinkelio stotį, bet į ją nepataikę, sproginėjo tarp stoties ir kapinių.

Gal už mėnesio po šių laidotuvių, ar saugumo, ar „SMIERŠ“ kareivių buvo suimtas ir į Skuodą nuvarytas Antanas Girdžiūnas. Iš Skuodo jis buvo nugabentas į Lazdininkus, kur buvo uždarytas kažkokio ūkininko tvarte, kartu su kitais panašaus likimo vyrais. Čia jie buvo tardomi, o paskui išvežti į lagerius prie Bielamoro kanalo. Ten jie buvo verčiami sunkiai dirbti, marinami badu ir kankinami „Cingos“ Daugelis iš jų ten išmirė. Bet Girdžiūnui pasisekė. Jis buvo suimtas už tai, kad dar prieš karą buvo išrinktas Paluknės seniūnijos seniūnu ir juo buvo per pirmąjį bolševikmetį ir per karą, tuos 3 vokiečių valdymo metus. Lageryje jį tardė ir išlaikę 7 mėnesius, neradę prie ko prikibti, nesudarę bylos, paleido iš lagerio ir leido grįžti į namus. Grįžo sunykęs, pajuodęs ir įbaugintas. Namuose, per žiemą sustiprėjo pasitaisė sveikata ir, pavasarį jau ėmėsi reikalingų ūkiškų darbų. Susikūrus Luknių kolchozui, Antanas kurį laiką dirbo jo raštinėje sąskaitininku ( jis caro laikais buvo baigęs Kulų kaime veikusią triklasę rusišką mokyklą, tad rusų kalbą ir raštą mokėjo gerai, o lietuviškai – išsimokė savarankiškai) vėliau, atsiradus už jį mokytesnių, jis iki pensijos dirbo kolchozo grūdų sandėlininku. Sulaukęs pensijos nesėdėjo prie pečiaus rankas sudėjęs – iš baltų vytelių pynė dailius krepšelius, moterims grybams, uogoms, vaisiams. Blogėjant sveikatai gydėsi tuometinėse bažnytkaimių ligoninėse; Lenkimuose, Mosėdyje, Kretingoje… Eidamas 83-ius amžiaus metus 1979 m. sausio 27-tos dienos vakare, išgėręs „širdies lašų“, prieš eidamas miegoti, prigulė ant tapčanėlio, užmigo ir… nebepabudo. Laidotuvėse dalyvavo daug lukniškių, palaidotas Kulų kapinėse, šalia jo tėvų… Jo žmona Onelė, kaip jis ją vadindavo, pagyvenusi po jo mirties dar 17 metų, eidama 90- uosius amžiaus metus, buvo pertrenkta sunkaus insulto, jo kankinama pragulėjo dar porą metų, ir būdama 92-ųjų metų, užgeso 1996 m. irgi sausio mėnesyje. Palaidota irgi Kulų kapinėse, šalia savo vyro…

Iš juodviejų išaugintų 6-ių vaikų (2 sūnūs ir 4 dukros) pirmasis sūnus Kazimieras (gim. 1926 m) baigęs pradžios mokyklą, buvo leidžiamas Skuode mokintis 5-tame ir 6-ame skyriuose, o po jų gimnazijon (jau karo metu). Pasibaigus karui, jau sovietmečiu jau raštininkavo Skuodo rajono valdiškose įstaigose. Vėliau vedė, kartu gimnazijoje besimokiusią merginą, su ja užaugino dukrą ir sūnų. Dirbo rajono valdžios vis iš vienos į kitą įstaigą perkeldinėjamas įvairiose tų laikų įstaigose. Labai mylėjo balandžius, daug su jais vargo (susigadino net sveikatą). Išėjęs pensijon, su žmona, išvyko gyventi į Vilnių, į ten sūnaus turėtą butą, o sūnus su žmona iš ten persikėlė gyventi į Skuodą, į jų turėtą namuką. Jis ir ten, Vilniuje, daugiaaukščio balkone laikė tų balandžių. Parašė apie balandžius turiningą knygą (tokia esanti tik viena visame Pabaltijyje), kurią, deja, skaitys ir domėsis tik mažas balandininkų ratelis… Eidamas 85-tuosius metus, plaučių ligos pakirstas, mirė 2011 m. pavasarį. Jo pelenai palaidoti Narvydžių kapinėse.

Antrasis sūnus – Valys ( gim. 1927 m.) pradžios mokyklą baigė jau pirmojo sovietmečio pradžioje. Darbavosi tėvų ūkyje, per karą kiek pasimokino staliaus amato. Prasidėjus pokario neramumams, 1949 m. pavasarį buvo areštuotas, tardytas Kretingoje, po Maskvos ASO sprendimo, gavęs 10 metų, tų pačių metų spalio mėnesį iš Klaipėdos kalėjimo buvo nuvežtas į Vilnių. Lukiškių kalėjime sukomplektuotas etapas ir, ešalonas su kokiu tūkstančiu nuteistųjų išdundėjo į Kazachstaną. Ten Karagandos srities „KARLAG“ lageriuose, prie įvairiausių darbų, žiemą – vasarą. Susirgus plaučių TBC, gydytas 9–ius mėnesius lagerinėse „ligoninėse“ (leidžiant į veną „Kalcium chloratum“. Taip pavargta ir prasiblaškyta (teko pabuvoti 5-iuose „lagpunktuose“, po Stalino mirties, prasidėjus Chruščiovo laikams, kai buvo pradėta paleidinėti ir tremtiniai ir politkaliniai, po 7-rių metų išleistas iš lagerio – grįžo namo. Grįžęs namo, į kilchozą nestojo. Išėjęs Latvijos miškan susikirsti žiemai malkų, sukirtęs kiek reikėjo sau ir tiek pat valdžiai, girininko įkalbėtas, liko dirbti miško darbininku. Išdirbęs 11-ką metų, buvo pasiūlytas į eigulių kursus (už Rygos – Ogrėje) . Kursus baigęs, 15-ka metų ištarnavo eiguliu. Prasidėjus melioracijai, teko gerokai pasidarbuoti ir miške ir namuose, nes prieš nugriaunant vienkiemio sodybą, reikėjo suspėti susimūryti namuką ir ūkinius pastatus naujojoje gyvenvietėje – toje Paluknės gatvėje. Išėjus pensijon, toji darbų įtampa smarkiai sumažėjo. Nebereikėjo trankytis po miškus, buvo daug laiko namų ir ūkio darbams, o senatvei vis labiau slegiant pečius, tų užmojų, siekių ir reikmių kasmet vis mažėjo. Buvo atsisakyta laikyti gyvulių, sumažėjo ūkiškų žemės darbų apimtis. Kam tau žmogau viso to bereikia, jei savo namuose jau beesi tik svečias?!! Taip iš tos šeimos tie likusieji penki – belaukia to „Kiekvienas savo“.

„ Kai vieną kart pavasarį
Tu vėl atjosi drąsiai,
O mylimas pavasari –
Manęs jau neberasi“

S. Nėris

Ir štai, beliko tik vienas dar neaprašytas ūkelis, kairiojoje – vakarinėje, nuo vieškelio, senųjų Luknių pusėje. Jis kiek tolėliau nuo tos „Paluknės“ gatvės, bet prie pat vieškelio. Dar neapleistas, gana tvarkingas, nors pragyvenęs ir matininkų ir melioracijos bangas. Tai Kazimiero Girdžiūno ūkelis (Tų Girdžiūnų, kaip jau minėjau, Luknių kaime buvo daug ir niekas nežino kuris kuriam iš jų giminė…) Čia Kazimieras gyveno nuo pat jaunystės, buvo išsimokęs siuvėjo amato, buvo patriotas, priklausė Jaunalietuvių organizacijai. Dar Smetonos laikų pabaigoje vedė žmoną, su ja išaugino ir pasaulin išleido 3 dukras, kurios pasimokinusios ir paūgėjusios – išsitrenkė į miestus ir pas tėvus nebegrįžo. Tėvai iki pensijos dar gyveno šiuose namuose. Kazimieras kolchozų laikais kurį laiką dirbo paštininku (pašto skyrius buvo jo namuose) , o žmona užsiėmė prekiauti kaimui ir kolūkiečiams reikalingomis prekėmis. Sulaukę pensijų ir tėvai paliko šį ūkelį ir išvyko į didmiestį, pas kažkurią iš dukterų. Bet kiek teko girdėti, Kazimieras, vos po keleto metų buvo partrenktas mirtino insulto ir… Dabar šiame ūkelyje gyvena, po melioracijos čia atsikėlusi, viena iš Milerių šeima… Ir, vos už trejeto dešimčių metrų link pietų, dar tebestovi gyvenamasis namas, to jau aprašyto Juozo Jablonskio – kalvio. Kiti šio buvusio ūkelio pastatai, nebesant tikrojo šeimininko – sunykę. Tai paskutinė sodyba senųjų Luknių vakarinėje nuo vieškelio pusėje, už jos, už kelių dešimtmetrių, jau prasideda. Didž. Paluknės kaimo laukai…

TĘSINYS KITAME PASAKOJIME.

Susiję straipsniai:

Apie tai, kaip kunigas Pr. ŽadeikisSkuoido varpus išsaugojo skaitykite Skuodo varpai: apie tai, kaip jie atsirado ir kaip juos kunigas Pr. Žadeikis išsaugojo

Interviu su Valiu Girdžiūnu “Kaip išdrožti rūpintojėlį”
“Luknės ar Lugnės”
SKUODO MŪŠIS, 1258m.: mūšio vietos beieškant… Pirmas paskojimas;
SKUODO MŪŠIS, 1258m.: Jei Mindaugas nebūtų karūnavęsis… Antras paskojimas;
SKUODO MŪŠIS, 1258-ieji: žemaičių puota. Trečias paskojimas;
SKUODO MŪŠIS, 1258-ieji: kunigaikštis Algminas… arba Almenas. Ketvirtas paskojimas;
SKUODO MŪŠIS, 1258-ieji: apie tai kaip vyko ši karinė operacija. Penktas paskojimas.
SKUODO MŪŠIS, 1258-ieji: Lietuvos istorijos lūžis prie Skuodo. Šeštas paskojimas

SKUODO MŪŠIS, 1258-ieji: kur buvo Skuodas? Septintas paskojimas
Livonijos eiliuotoji kronika apie Skuodo mūšį

Pastaba: Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti arba informuosite apie tokį faktą autorių.