Parkas uz tilto Blekis
Ten, anapus tilto, dabartinio parko vietoje, užtvenkus Bartuvą, tyvuliavo Blėkis.

Ši pasakojimų serija apie Skuodą bus ilgoka ir jų šerdimi bus Raimundo Šukio prisiminimai. Žvelgsime į Skuodą jo akimis ir pabandysime suvokti, koks jis buvo iki Antro pasaulinio karo, jo metu ir po jo. Ši serija tikriausiai nutrūks ties 1945 metų pavasariu. Ne todėl, kad ties ta vieta nutrūksta miesto istorija. Tiesiog tai taškas, kai senojo Skuodo nelieka ir prasideda naujas, visiškai kitas gyvenimas. Į tuos pasakojimus įsipins kitų žmonių prisiminimai ir istoriniai faktai. Galbūt mums pavyks išvysti gana plačią panoramą ir suvokti kas su miestu atsitiko. O pradėsime iš labai toli…

Ši istorija prasideda 1930-ais metais, kai viskas buvo kitaip… Po senvei…

Koks tai buvo laikas? Taip jau sutapo, jog tuo metu, kai Raimundas Šukys susiruošė ateiti į šį pasaulį kai vis dar vartėsi savo mamtytės įsčiose, 1926m. iš Lietuvos siūbtelėjo emigrantų banga – ne iš gero gyvenimo svetur laimės ieškoti išvyko 10 364 lietuvių, tarp jų buvo ir žemaičių, greičiausiai ir skuodiškių. Kai p. Raimundas gimė, 1927m. jau išvyko 18 086, 1928 m. – 8941, 1929m. – 15 999, o 1930-ais, kai prakutęs berniukas galų gale išvydo Skuodą bei suprato, kur auga, emigrantų banga atslūgo – teišvažiavo tik 6428, o dar po metų – 1756. Ir po to vis mažiau ir mažiau… Pajuokausiu: gal po 1930-ųjų lietuvių ėmė mažiau emigruoti, nes juos paveikė atšvęstos Vytauto Didžiojo jubiliejinės metinės.

Maždaug tuo pat metu Adolfas Hitleris jau rauošėsi atsisėsti į valdžios kėdę, jo galvoje sukosi pavojingos mintys ir savo kalbomis ėmė pavergti Vokietijos žmonių protus. Apie tuos, kurie jo klausėsi, jis kalbėjo: “Masės yra tarsai gyvulys, pasiduodantis instinktams… Masiniame mitinge mąstymas yra eliminuotas”. (Robertas Petrauskas “Trečiojo Reicho triumfas”, p.53).  1929m. rugpjūtyje Niumberge buvo surengtas antrasis nacių suvažiavimas. Trisdešimt penki specialūs traukiniai atgabeno 25 tūkst. SA ir SS bei 1300 hitlerjugendo narių į šventę, kurioje, policijos vertinimu, iš viso dalyvavo 20-40 tūkst. žmonių. (Ten, pat, p.55). 1930-ųjų rugsėjo rinkimuose naciai surinko 18.3 proc. balsų ir gavo Reichstage 107 vietas – dvigubai daugiau nei planavo. Tačiau A. Hitleris, kurį išgarsino kalėjime parašyta knyga “Mein Kampf”, vis dar tebebuvo sėkmingas rėkautojas priešais “gyvulių” minią. Į valdžią jis ateis tik 1933m.

Tuo tarpu Sovietų sąjungoje “…1929m. Stalinas dar nebuvo tas diktatorius, kuriuo jis taps baigiantis dešimtmečiui. Bus tiksliau pasakyti, kad tais metais Stalinas pradėjo diegti politiką, galiausiai įtvirtinsiančią jo valdžią ir neatpažįstamai pakeisiančią sovietų ekonomiką bei visuomenę. Vakarų istorikai šią politiką vadina įvairiai – “revoliucija iš viršaus” arba “stalininė revoliucija”. Pats Stalinas ją vadino “didžiuoju posūkiu”. (Anne Applebaum “Gulago istorija”, p. 71) 1929m. Sovietų sąjungoje prasidėjo kolektivizaciją, kai iš valatiečių per prievartą buvo atimama žemė ir nuosavi ūkiai jungiami į kolūkius bei tarybinius ūkius. Taip nuo 1930 iki 1933m. daugiau kaip 2 000 000 valstiečių “buožių” buvo ištremti į Sibirą, Kazachstaną ir kitus užkampius. Parsidėjus badui ir sausroms, kilo nauja suėmimų banga. Iš kaimų buvo išvežti visi valstiečių turėti grūdai. Žmonės, sučiupti vagiant menkiausią smulkmeną, net jei tai darydavo norėdami pramaitinti vaikus, atsidurdavo kalėjime. Masiniai suėmimai įtakojo lagerių sistemą – didėjant kalinių kiekiui prireikė reformuoti kalėjimus. Taip atsirado GULAG’as – Glavnoje Upravlenije LAGeri arba lietuviškai – Pagrindinė lagerių valdyba.

Įdomu, jog Stalinas ir Hitleris liguistai mėgo kiną, ypač Holivudo miuziklus “su begale sinchroniškai judančių šokėjų ir dainininkų” (Anne Applebaum “Gulago istorija”, p.78). Po dešimtmečio kareiviai sinchroniškai patrauks vienas prieš kitą ir pasieks Skuodą.

Dviejų psichiškai nesveikų vyrų idėjos po dešimtmečio susidurs Skuode ir bus į Sibirą ištremti pirmieji skuodiškiai, sunaikinta pusė miesto, bei išžudyti beveik visi jo žydai, o dar po trejų metų (1944m. spalyje) miestas bus beveik nušluotas nuo žemės paviršiaus ir senojo Skuodo neliks, daug žemaičių žus miškuose, dar daugiau Sibiro lageriuose. Istorija bus pamiršta ir prasidės naujas gyvenimas, nauja istorija.

O tuo tarpu Lietuvoje 1930 metais spaudoje pasirodė samprotavimai apie didvyrių kultą. Įžengus į antrąjį nepriklausomybės dešimtmetį, Lietuvos visuomenei prireikė naujų idealų, kurie įkūnytų tautos lūkesčius, skatintų kasdienybės didvyriškumą, o gal net pristabdytų emigraciją… Beveik vienbalsiai buvo tvirtinama, jog “gyvename ypatingą laikotarpį – idealų nebuvimo, arba jų susmukimo, laikotarpį”, kad pastebimai tauta tapo inertiška ir pasyvi. Vieni pirmųjų su šia problema susidūrė pedagogai, nežinodami, kokia dvasia ugdyti jaunąją kartą. (Dangiras Mačiulis, Lietuvos istorijos institutas, straipsnis “Vytauto Didžiojo metų (1930) kampanijos prasmė”. 2001m.) Ir tas herojus buvo surastas – 1930m. sugalvota švęsti Vytauto didžiojo jubiliejinius metus. Ta šventė atkeliavo ir iki Skuodo, tačiau apie tai kitame pasakojime.

K_Girdziuno foto_Bliekis

Tuo tarpu Skuodas buvo didžiausias miestas apskrityje ir smarkiai lenkė Palangą, Gargždus, Salantus ir net apskrities centrą Kretingą. Tik apie 1933-1935 metus prijungus prie Kretingos aplinkinius kaimus, ji pralenkė Skuodą. Kaip panašu į dabartinį Kauną, kuris nori prisijungti dalį rajono – ką jis nori aplenkti? Skuode 1925m. gyveno 3 614, o Kretingoje 2 532 žmonės. Ir nors Skuodas tuo metu turėjo dvi dideles turgaus aikštes, nors adminiustracinis ir politinis gyvenimas sukosi tarp dabartinių P. Cvirkos, Gedimino, Birutės ir Vytauto gatvių, skuodiškių širdims centru buvo Blėkis, nes skuodiškiai nuo seno gyveno ant Bartuvos krantų… O Raimundas Šukys pradeda prisiminti, nes jau gerokai paaugo…

“Pradedu atsiminti…

Rituosi nuo skardžio link upės… guliu prie bačkos ir rėkiu kiek tik gerklė leidžia….. Stasė prie savęs priglaudusi mane ramina… einu jos vedamas turgaus aikšte…..žinau, kad ant galvos geltonų gėlių vainikas, ir man smagu kai viena ponia pakalbina. Atrodo, kad ir dabar matau tą vaizdą, kai ta ponia praeidama „hiubšes kind“ Stasei pasako. Tai yra pats pirmasis įvykis kurį prisimenu iš Skuodo.  Esu tikras, kad net tų kelių akimirkų nebeatminčiau, jeigu man apie tai nebūtų vėliau pasakota, ir jeigu nebūčiau pro tą vietą, kur susidūriau su bačka, užtvenktos Bartuvos paupiu, eidamas vis tą pačią statinę visuomet pilną vandens matęs. O vasaros metu, kol gyvenome naujamiestyje, Gedimino aikštėje, eidavome pro ten į Leibės paupį gana dažnai. Stebėtina, kaip ilgai tą statinė tenai laikė. Ji buvo paprasta, medinė su trimis ar keturiais geležiniais lankais apjuosta. Skuode tokių bačkų daug matėsi, nes krautuvėse silkes iš jų pardavinėjo.

Bliekis ziema priekyje pienine
Blėkis žiemą. Tolumoje pieninė. Romo Damulio foto. Sovietmetis.

 

Šioje vietoje esu priverstas nutraukti pasakojimą ir šiek tiek paaiškinti tam skaitytojui, kuris nežino, kodėl tas kalnas, sovietmečiu dažnai vadintas tiesiog MSV kalnu, tarpukariu buvo šaukiamas Leibės kalnu. Anuo metu Skuodo žydams priklausė gana daug žemės sklypų. Vieną jų, daugiau nei 30 ha, valdė Leiba Jankelovičius. Jo žemės plytėjo, kur sovietmečiu buvo MSV (Melioracijos ir statybos valdybos teritorija), kur dabar Apuolės, Kęstučio, Pabrėžos, Žvaigždžių, Krantinės gatvės ir tęsėsi iki pat Bartuvos. Būtent todėl kalnas ir paupiai palei jį buvo vaidami Leibine ar tiesiog Leibe.

Romo Damulio Bliekis vasara meldai
Bliekis vasarą. Tolumoje ta pati pieninė.Romo Damulio foto. Sovietmetis.

“Už pusę lito net visą tuziną sikių galėjai pirkti, – toliau pasakoja Raimundas Šukys. – Pardavėjas, su medinėmis replėmis traukdavo silkes iš sūraus rūdžių spalvos rasąlo ir guldydavo ant laikraščio lapų. Atskaičiavęs  dvylika, suvyniodavo, aprišdavo virvute, ir tada galėjai neštis. Laikraščio lapai labai greitai permirkdavo tuo rasąlu. Nemanau, kad kam pavyko namo sugrįžti be silkių kvapo ant jų rankų, nors ir labai atsargiai už virvutės bandė nešti. O bačkos naudingos buvo – kopūstus žiemai jose galėjai raugti, gyvuliams pagirdyti vandenį juose buvo galima laikyti ir iš šulinio ar prūdo pripylus vežti į laukus palaistyti persodintus runkelių daigus bei daržus. Tik negalėjai leisti joms išdžiūti – subyrėdavo!

Rymante Smaiziene tarpukaris
Bliekis žiūrint nuo naujamiesčio į senamiesčio pusę.  Maždaug šioje vietoje dabar naujasis tiltas per Bartuvą. Sovietmečio foto.

Tas mano susidūrimas su bačka įvyko pirmąjame paplūdimyje prie Bartuvos, einant nuo pieninės link aukštupio. Dar truputį toliau už tos maudyklos, Bartuva suko link vakarų. Taigi tas paplūdimys buvo pats arčiausias gana patogus priėjimas prie upės. Todėl jis buvo labiausiai naudojamas naujamiesčio gyventojų greitam nusimaudymui – paplaukymui. Jeigu įsivaizduojate smėlėtą pakraštį ir upės dugną, tai čia turiu apvilti jus. Tai buvo pievos dalis, kuri nuslinko į upę ir padarė, gal kiek daugiau nei dviejų metro aukščio, pašlaitę ir truputį paseklino upės pakraštį. Pašlaitė tai tik plika žemė buvo, o upės dugnas, kur jį galėjai kojomis pasiekti – dumblas. Bet tame mūsų paplūdimyje galėjai, kad ir į dumblą,  kiek įbristi prieš pradedant plaukti. Kitur Bartuvos krantai buvo arba statūs, apaugę karklais ir kitokiais krūmais, o vanduo iškart gilus.

Bliekis nakti Romo Damulio
Bliekis naktį. Romo Damulio foto. Sovitemetis.

Tuo metu, tuojau už pieninės miesto pastatai baigėsi. Tik gerai išmindžiotas takelis vedė per pievas į pietus ir suartėjo su Bartuva prie tos pirmosios maudyklos. Į dešinę nuo to takelio, vasaros metu buvo didelė, labai vešli pieva besitęsianti į vakarus iki pat Bartuvos. Jos niekas nešienaudavo, nes ji buvo šlapia ir klampi. Tai buvo dalis Plechavičiaus malūno tvenkinio, kurį nuo ankstyvo rudens iki vasaros pradžios vanduo užliedavo, bet žiemą geresnės čiuožyklos sunku būtų buvę rasti. Mat kelis kartus per žiemą tos pievos būdavo pakartotinai vandeniu užliejamos. Todėl vis naują gero ledo sluoksnį dažnai turėdavo. Tik vasaros metu Bliekis dingdavo. Bartuva sugrįždavo į savo pagrindines vagos šakas. Bet pievos taip ir likdavo tik aukšta vešlia žole apžėlusios.” – pasakoja Raimundas Šukys.

Gediminas Anuzis vaizdas i naujamiesti
Ką tik Blėkio vietoje suformuotas Skuodo parkas. Sovietmetis.

Ten kur anksčiau buvo Bliekis, o dabar miesto parkas, suformuotas sovietmečiu, ko gero, nuo neatmenamų laikų plytėjo pelkės. Tas tvenkinys, kuris pavasariais paplūsdavo vandenimis, o žiemą virsdavo didžiule čiuožykla, susiformavo prieš keltą šimtmečių pastačius pirmąjį medinį malūną ir užtvenkus Bartuvą.

Blekis tarpukariu
Žiemos malonumai ant Bliekio ledo.

“Neaukštas žemės pakilimas dar prieš pirmą paplūdimą ribojo bliekį pietryčiuose. Į pietų vakarus “bliekis” kiek siaurėdamas, tęsėsi toliau. Nuo paplūdimo, pagal upę, takelis vedė per ūkininko žemę ir pro dirbamus laukus link Skuode gerai žinomus ir mėgstamus Leibės Paupius. Smagu būdavo juo eiti.

Mėlyname danguje, vos įžiūrimas vieversėlis, taip dažnai plasnodamas sparneliais savo nepailstama dainele „čyru vyru duok pipirų, jei neduosi nečyruosiu“ visą kelią lydėdavo. Paėjus takeliu gal kiek mažiau nei porą kilometrų, galėjai pasiekti kitą maudyklę esančią abiejose upės pusėse. Tai buvo senamiesčio gyventojų labiausiai lankomi Leibės paupiai.

Romo Damulio Blekis sovietmeciu
Gal todėl Bliekis, nes žiemą ledas spindėdavo kaip “blieka”? Pirmas iš dešinės Damulis, vyduryje Skaida Monkevičiūtė, o trečias… (?)

Luoba, tuo tarpu,  nors ir kai kur viliojo savo smėlėtu krantu ir vaga, buvo per sekli pasimaudyti. Buvo vietų kur galėjai apsiprausti, išskalauti skalbinius įsibridęs iki kelių, ar net ir truputį giliau, kokioje duobėje, bet tikrai paplaukyti nebuvo kur. Tą patį galima pasakyti ir apie Bartuvą žemiau Laisvės gatvėje esančio tvenkinio ir malūno. Iš ten Bartuva tekėjo pagal senamiesčio šiaurinę ribą susitikti kiek toliau laukuose su Luoba.

Jei jums smagu skaityti mano tekstus, žinokit, jog kažkas už tą malonumą sumokėjo, paremdamas mano veiklą ir iniciatyvą. Jei turit, bent kokias galimybes, prisidėkite prie tų žmonių, kurie patikėjo manimi – tai tikrai nėra dideli pinigai: skirdami 1, 2, 3 arba 10, 20, 50 USD tapkite ir jūs mano rėmėjais. Tai labai paprasta – tiesiog užsukite į mano rėmimo platformą PATREON. Nelabai suprantate kaip tai atlikti? Spauskite šią nuorodą: https://skuodokrastas.wordpress.com/kaip-atlikti-mokejima/ Visad smagu kažką gauti veltui, tačiau pamąstykite kokiais būdais tai tampa prieinama. Tęskime pasakojimą…

Abi mūsų upės, kurios Skuodą juosė ir tiek daug grožio ir malonumo jo gyventojams vasaros, net ir žiemos mėnesiais davė, rudenį, kada daug palydavo, gana sraunios pasidarydavo.  Iš savo vagų išsiveržusios artimąsias pievas apliedavo, net arčiau stovinį namelį paplaut  grasindavo. Bet tie paupio nameliai gerai statyti buvo ir nesuskaičiuojamus potvynius atlaikė. Potvynio metu tvenkinių šliužai pilnai atidaryti bandė tą vandens pertelkę į Latviją – į Liepojaus ežerą pasiųsti. Dar sunkiau mūsų upes buvo suvaldyti, kai pavasarį staiga atšildavo, ir prie tirpstančio sniego dar ir lietus prisidėdavo, tada Bliekyje vanduo bekildamas lėkštesnes pakrantes apsemdavo vandeniu ir ledo salą greit padarydavo. Ledas pradėdavo sulūžti į dideles lytis. Prie tiltus saugojančių, tvirtai ir giliai įkaltų stulpų, tos lytys susigrūsdavo ir viena ant kitos užlipdavo. Jos savo tvenkinį taip padaryt bandydavo.”

T. ir K. Jablonskiai prie savo darbo baidarės
Tadas ir Kazimieras Jablonskiai prie savadarbės baidarės. Iš Rymantės Šmaižienės archyvų.

Blėkyje tais laikais būdavo galima išvysti savadarbėmis baidarėmis plaukiojančius jaunuolius.  Skuodiškiai Tadas ir Kazimieras Jablonskiai “…pagal brėžinius žurnale pirmieji Skuode pasidarė baidarę.” (Iš Rymantės Šmaižienės giminės prisiminimų). Tačiau, ko gero, jie tokie buvo ne vieninteliai.

1936m baidaremis Bliekyje
Skuodiškiai plaukioja baidarėmis Bartuva, bet patvinus ir žiemą ta vieta bus vadinama Bliekiu. Jis visad ir buvo Bliekis… 1936m.

“O vieną pavasarį, dar gana „šviežioje“ savo jaunystėje prisimenu, kai link senamiesčio, arti Plechavičiaus malūno,  iš vakarinės Bartuvos šakos, per Laisvės gatvę vanduo žemyn į vakarinį malūno prūdą krito. Gražiai, bent man, tas krioklys atrodė. Matyt, kad ir kitiems patiko, nes tas dvi dienas žioplių tenai netrūko. O priežastis to tvano tai buvo ta, kad pagrindiniame tvenkinyje šliuzų pakelti iš karto negalėjo. Paprastai, žiemos metu, su ilgomis kartimis, apkaustytoms smailiais geležimis, prie šliuzų ledą prakapodavo. Atrodo, kad tais metais pavasaris gana anksti ir nelauktai malūninkus užklupo, ir jie nespėjo palaisvinti šliuzų. Gan ilgai truko, kol pagaliau juos atidaryt galėjo.

Romo Damulio Blekio vieta sovitmeciu
Tas pats Bliekis vasarą iš varnos skrydžio. Sovietmetis.

Net vasaros metu, mūsų ramios ir viliojančios upės aukų pareikalaudavo. Kas keli metai, vis kas nors nuskęsdavo. Vaistininkų Kasparavičių sūnus, dar progimnazijos aukštesnės klasės mokinys, o gal jau baigęs, nuskendo Bartuvoje. Skuodas buvo labai sukrėstas tos nelaimės. Prisimenu aš tas gražias laidotuves, kai pagal rytinį Gedimino aikštės pakraštį jo karstą pro mus vežė į Narvydžių kapines. Prisimenu gal tik todėl, kad Skuodas buvo smarkiai sukrėstas tos nelaimės ir kad mano tėvai apie tai gana daug kalbėjo. Atrodo, kad ir aš, tas mažas pyplys, kažką didelio ir svarbaus jaučiau.”

Bliekis is virsaus
Tas pats kariau, anapus senojo tilto – Bliekis iš kitos varnos skrydžio. Tarpukaris.

Kodėl Bliekis? Niekas tiksliai nežino, kodėl tas vandens telkinys taip buvo vadinamas. Vieni spėlioja, jog gal dėl to, kad jam užšalus, ledas spindėdavo kaip blieka, žemaitiškai “skarda”. Galbūt įtinamiausios ir tikriausios pavadinimo kilmės versijos galėtų būti šios:

Andrius Petkus: “Tėčio klausiau kodėl būtent ta vieta buvo vadinama “Bliekiu”. Čia tik jo pamąstymas… Sako kad prie malūno užtankos konstrukcijos buvo iš bliekos [skardos] ir vandens lygis buvo reguliuojamas tas bliekines užtvaras kilnojant. Tai, sako, kad tas pavadinimas galėjo kilti iš to…”

Antanas Vitkus: “Kilnojami užtvarai buvo is lentų, tik galimai iš vienos pusės buvo apkaustyta blieka.”

Kazys Narkus: “Kiek buvau girdėjęs, Bliekio pavadinimas kilęs nuo žmogaus pavardės, turėjusio čia žemes. Panašiai kaip ir Leibinės kalnas.”

Andrius Petkus: “Tikrai nesiginčysiu… tik gal jo pavardė buvo Blekevičius arba Blekewicz?..”

Po Antrojo pasaulinio karo miestas pasikeitė neatpažystamai, bet Blėkis, ko gero, išliko toks pat…

Bliekis nuo kito kranto
Stovintiems už nugarų tas pats Bliekis, o už jo Kiaulių “ulica” (rusiškai – “gatvė”). Visi tie namai nuo žemės paviršiaus ugnies ir bombordavimų buvo nušluoti 1944m. rudenį, o sovietmečiu ten pastatyti daugiaaukščiai, o kol kas toje 1922 metų sustabdytoje akimirkoje vis dar sernasis Skuodas.

Skuodiškiai prisimena:

Rymantė šmaižienė: “Per žiemą, kai upė užšaldavo, per ledą tiesiai traukdavome į gimnaziją. Žiemą berniukai su pačiūžom čiužinėdavo.”.

Ona Petkuvienė: “Prie pieninės gyvenau, tad visą gruodį, kol neužsnigdavo būdavau ant Bliekio.”

Raminta Mockutė Zabitienė: “Aš Bliekį atsimenu žiema ant ledo sukdavo kartį. Mes vaikai būdavom viename gale įsikibę…”

Regina Čegauskienė: “Taip, gera buvo čiuožykla, bet ir žiemos visos buvo tikros, ne tokios kaip dabar…”

Tęsinys kitame pasakojime

Pranas Šarpnickis pagal Raimundo Šukio prisiminimus “Gimtinė mano atminties šukėse”

Su šia publikacija susiję šios serijos “Skuodo atspindžiai atsiminimų šukėse” straipsniai:

BLĖKIS. Pirmas pasakojimas
VYTAUTO DIDŽIOJO JUBILIEJINIAI METAI. Antras pasakojimas
UGNIAGESIAI. Trečias pasakojimas
ELGETOS.Ketvirtas pasakojimas
KAIP DRAMBLYS ĖJO SKUODO GATVĖMIS… Penktas pasakojimas
PO PAMALDŲ Į ARBATINĘ… Šeštas pasakojimas
SKUODO LEDŲ “PRAMONĖ”. Septintas pasakojimas
SKUODE BUVO DU KALVIAI: STONKUS IR DORNAS. Aštuntas pasakojimas
ADVENTAS. Devintas pasakojimas
KŪČIOS IR KALĖDOS. Dešimtas pasakojimas
GINKLAI, ART DECO, GANGSTERIAI IR ŠUNŲ MEDŽIOKLĖ. Vienuoliktas pasakojimas
SKUODE IŠRASTI VAISTAI. Dvyliktas pasakojimas
LIGOS. Tryliktas pasakojimas
AVIACIJOS ŠVENTĖ. Keturioliktas pasakojimas
RADIJAS IR TELEFONAS. Penkioliktas pasakojimas
SKUODO MOTORAI. Šešioliktas pasakojimas
“KRUVINOSIOS” UŽGAVĖNĖS PRASIDEDA. Septynioliktas pasakojimas
ELEKTRA. Septynioliktas pasakojimas
OKUPACIJA. Aštuonioliktas pasakojimas
DRISKIAI ĮSIKURIA. Devynioliktas pasakojimas
Lietuviškasis Skuodas tarpukariu

PASTABA: Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti aktyvuotą šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti.