paveikslas-345x530
Vytauto Didžiojo paveikslas, kuris Skuode pabuvojo 1930m., tikėtinai rugpjūčio pabaigoje.

Pasakojant apie Skuodą, jis visad esti Lietuvos istorijos kontekste.

“1930-tais metais Vytautas Didysis, na, kad ir ne pats, tai bent jo paveikslas apsilankė Skuode. Tai buvo Vytauto Didžiojo metai – jo karūnacijos 500 metų jubiliejus. Taip pat tai buvo metai, per kuriuos labai daug Vytautų Lietuvoje atsirado. Jeigu po dvidešimties ar daugiau metų  pasaulyje sutikai Vytautą, tai galėjai beveik būti tikras, kad jis 1930-tais metais buvo gimęs.”savo prisiminimuose rašo skuodiškis Raimundas Šukys.

Vytauto vardas 1900-2018 Skuode
Nuo 1900-ųjų iki 2018-ųjų Vytautais Skuode buvo pavadintas 421 berniukas.

Ir iš tiesų, 1930 metais Vytautais buvo pavadinti daugiau nei 1000 berniukų. Kitą sykį tokias pat aukštumas šis vardas buvo pasiekęs tik 1960 metais, kai Vytauto vardą gavo vos ne 1600 berniukų. Kodėl 1960-ieji? Galbūt tai vėl siejasi su tais pačiais jubiliejiniais metais. Mat toje pat dvasioje 1932 m. Vytauto Didžiojo karininkų kursų ir kariuomenės lėšomis didžiąjam kunigaikščiui Panemunėje (Kaune) buvo pastatytas paminklas. Vytautas Didysis, stovėjo veidu į Vilnių, kurį ant savo pečių laikė kryžiuočio, lenko, ruso ir totoriaus skulptūros. 1952 metais sovietai jį nugriovė. Visai gali būti, jog lietuviai, vedami tylaus pasipriešinimo, ėmė savo naujagymiams duoti Vytauto vardą, kol tai 1960-ais nepasiekė aukščiausio taško. Trečias, bet ne toks įspūdingas pikas buvo 1990-ais, kai Vytautais tapo šiek tiek daugiau nei 600 berniukų. Ir vėl, tikriausiai tą Vytautukų antpūdį galėtume sieti su tomis pačiomis 1930-ųjų iškilmėmis, nes paminklas buvo atstatytas būtent 1990m., bet jau ne Panemunėje, o Laisvės alėjoje, kur jis tebestovi iki šiol. Po to daugiau jau niekad nebebuvo tas vardas toks populiarus. Įdomu tai, jog nuo 1900-ųjų iki 2018 metų Vytautais buvo šaukiami (didžioji dalis jų ir tebešaukiami) – per 40 tūkst. berniukų ir vyrų, o tame tarpe Skuode – 421. Tiek per šimtmetį turėjom Vytautų, bet kol kas nė vieno Didžiojo… Daugiau apie vardus galite sužinoti – http://vardai.vlkk.lt/statistika/

Vytauto vardas 1900-2018 Lietuvoje
Nuo 1900-ųjų iki 2018-ųjų Vytautais Lietuvoje buvo pavadinti 40 992 berniukai.

“Tais metais Vytauto paveikslas, jau su karūna ant galvos, per visą Lietuvą keliavo. Buvo nešamas, kaip dabar žinau, iškeltas ant ilgos lazdos, kuri buvo remiama dar kitų dviejų lazdų iš šonų. Keliavo jis, iš kaimo į kaimą, iš miesto į miestą. Man atrodo, kad jis pasiekė Skuodą rugpjūčio mėnesyje. Nors laikas, tuo metu, man dar neaiškus buvo, bet patį sutikimą, tai prisimenu jau pats. Dabar tas prisiminimas jau labai, labai miglotas. Aš prisimenu tik ilgą lazdą su kažkokia lenta josios viršuje. Gal ir visai pamiršęs būčiau apie tai, jeigu ne balta stiklinė, pagaminta ta proga su  karūnuoto Vytauto piešiniu ant jos, daug metų mūsų namuose nebūtų stovėjusi. Nemanau, kad porcelianu tą dirbinį galėčiau pavadinti – nevertingas buvo jis. Bet tas Vytauto pavidalas ant tos stiklinės vis primindavo man tą svarbų įvykį, kurį ir aš mačiau, Skuode.  Po vienuolikos metų mūsų namuose ta stiklinė gaisre žuvo.” – prisimena Raimundas Šukys.

Vytauto-didziojo-paveikslo-sutikimas-Skuode-1930-www
Vytauto Didžiojo paveikslo sutikimas Skuode.

Galėtume praleisti pro akis ir ausis tą jubiliejų, bet visgi įdomu… kodėl? Kodėl 1930-ais metais buvo sumanyta atšvęsti jubiliejinius, 500 metų Vytauto Didžiojo karūnavimo metus. Lietuvos pedagogas, spaudos darbuotojas, redaktorius, Klemensas Ruginis anuo metu „Lietuvos mokyklos“ 1930m. pirmąjame numeryje rašydamas bandė paaiškinti, kam tautai reikalingi didvyriai, jų kultas. Jo teigimu, kiekviena žmonių bendruomenė turi siekti kokio nors tikslo, o jei nebesiekia, ji miršta. Tam reikia „nušviesti tikslą taip, kad visi jį kuo aiškiausiai suprastų ir užsidegtų noru jo siekti“, o tiesiausius kelius ir geriausias priemones nurodyti „gali tik nepaprasti žmonės: didi vadai, didvyriai, karžygiai“. Anot jo, žinodami tikslą bei tobuliausius būdus jį siekti, žmonės vis tiek jo nesiekia, nes reikia „pakelti visus sunkumus, arba, kitaip sakant, pasiaukoti, reikia pagaliau <…> pajusti savyje noro <…> pasiaukoti“, o pasiaukoti galima tik matant kitus daug didesnius darbus nudirbant „jei ne dabartyje, tai praeityje, jei ne tikrybėje, tai pasakoj, poemoje ar romane”.

Vytauto-didziojo-jubiliejaus-komiteto-skyrius-Notenuose-1930 www
Šventė turėjo vykti sklandžiai, tad komitetas Vytauto Didžiojo mirties 500 metų paminėjimui organizuoti visuose Lietuvos pašaliuose turėjo daug skyrių. Kalbant apie Skuodo kraštą, iki šių dienų mus pasiekė tik Barstyčių  Vytauto Didžiojo komiteto skyriaus vinjetė. Fotografas Grigalis.

Tuo metu buvo teigiama, kad senovėje lietuvių tauta egzistavo tik dėl to, jog ji buvo didvyrių tauta, o ir ateityje egzistuos tik su sąlyga, jei tokia bus. Tad nepakanka turėti vieną ar keletą didvyrių, reikia, kad tokie būtų visi piliečiai, nes lietuviai – maža tauta, gyvenati šalia galingų tautų. Taigi jos tautinei ir politinei nepriklausomybei išlaikyti reikia sukurti savą tautinę kultūrą, kuri nebūtų žemesnė už gretimų šalių kultūras, ir tokiu būdu apsaugoti savo nepriklausomybę. Todėl išeitis esanti tik viena – ugdyti didvyrius ir taip amžiams užtikrinti tautai laimingą gyvenimą.

Tačiau už visų tų gražių žodžių slėpėsi ir kita tiesa – po 1926 metų karinio perversmo, A. Smetonai tapus ne bet kuo, o tautos vadu, reikėjo save pateisinti visuomenės akyse. Valdžia suvokė, jog tinkamai parinkti idealai gali puikiai padėti įteisinti režimą, pagrįsti jo būtinumą. Tuometinis oficiozas „Lietuvos aido“ rašė: „pas mus stengiamasi žadinti ir auklėti dorovingumas, bet nepasakysiu, kad būtų auklėjimas patriotizmas“. Taigi reikėjo pavyzdžio – herojaus. Be to, ne paskutinėje vietoje buvo Vilniaus krašto klausimas: „Vilniaus karšto grąžinimas Lietuvai šiandien yra kiekvieno lietuvio tautinis ir politinis idealas”.

Vytauto-didziojo-paveikslo-sutikimas-Skuode-1930-svente-aiksteje www
Labai tikėtina, jog šioje nuotraukoje matome Vytauto Didžiojo paveikslo sutiktuves Skuodo aikštėje. Ten kur stoviniuoja berniukai su žydų vėliava, šioje vietoje dabar Meno mokykla. O ten kur plėvesuoja lietuviška trispalvė, už žmonių nugarų, didžiulis naujamiesčio gaisrinės pastatas  (kita gaisrinė buvo senamiestyje), o tolėliau parduotuvėlių lūšnynai, kuriuos tuo metu skuodiškiai pašaipiai vadino “žiurkynu”. Po dvejų-trejų metų, 1932-1933m. visi tie pastatai bus nugriauti ir jų vietoje iškils naujos mūrinės parduotuvytės.

Taip 1928 m. valdžios įstaigų ir visuomenės atstovų susirinkime buvo išrinktas laikinasis Vytauto Didžiojo mirties 500 metų paminėjimui organizuoti komitetas. Netrukus minėjimo organizavimą į savo rankas perėmė valstybė. 1929 m. gruodžio 31 d. „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas „Vytautui Didžiajam minėti įstatymas“.

Iš sovietmečio puikiai prisimename frazes: “Menas priklauso liaudžiai”, “socialistinis realizmas”…, kai rašytojai privalėjo rašyti apie kalvių ignotų teisybes, o dailininkai paišyti traktoristus ir melžėjas. Tačiau, kaip nebūtų keista A. Smetonos valdžia irgi buvo užsikrėtusi panašiomis idėjomis, ypač, kai imta dikutuoti apie Vytauto Didžiojo jubiliejų.

Pretekstu valdžiai „susirūpinti menu“ tapo viešumon iškilę konfliktai Meno mokykloje: 1929 m. „Lietuvos aido“ vedamajame straipsnyje buvo teigiama, kad „tautos vadai“, gerai suprasdami meno reikšmę tautos gyvenimui ir žinodami, kokios yra reikalingos jam sąlygos, kiek išgali skiria lėšas, rūpinasi ir globoja meną ir retoriškai klausta: „Gal visa tai turėjo mūsų meninkus daugiau ar mažiau išlepinti?“. Netrukus, tame pat oficioze buvo samprotaujama, kad valstybė turi teisę kelti menui tam tikrus reikalavimus ne tik todėl, kad menas valstybei brangiai kainuoja, bet labiau dėl to, kad menas atlieka svarbias švietimo ir auklėjimo funkcijas. Oficiozas konstatavo, jog „menas taip maža tarnauja tautai ir valstybei“, ir apgailestavo, kad „nepaprastai graži, didinga, pilna herojizmo tautos praeitis, kuri yra neišsemiamas stiprybės šaltinis“ menininkams netapo kūrybos šaltiniu, ir pridūrė, jog net bolševikai, kuriantys „naują valstybę“, suprato, jog tradicijų ugdymas yra būtina sąlyga bolševizmui stiprinti. Tačiau to, deja, nesupranta mūsų menininkai, kurių pasiekimai „šioje srityje menki“. Ir nors kitais metais ruošiamasi švęsti Vytauto Didžiojo 500 metų mirties metines, tapytojai nesukūrė jokios scenos iš šio didvyrio gyvenimo. Oficiozas ironizavo, kad, matyt, „daug lengviau nutapyti kokį pušynėlį, beržynėlį, Katriutę ar Onytę, nekaip Vytautą prie Griunvaldo, prie Vilniaus ar prie Kauno“.

Jei jums smagu skaityti mano tekstus, žinokit, jog kažkas už tą malonumą sumokėjo, paremdamas mano veiklą ir iniciatyvą. Jei turit, bent kokias galimybes, prisidėkite prie tų žmonių, kurie patikėjo manimi – tai tikrai nėra dideli pinigai: skirdami 1, 2, 3 arba 10, 20, 50 USD tapkite ir jūs mano rėmėjais. Tai labai paprasta – tiesiog užsukite į mano rėmimo platformą PATREON. Nelabai suprantate kaip tai atlikti? Spauskite šią nuorodą: https://skuodokrastas.wordpress.com/kaip-atlikti-mokejima/ Visad smagu kažką gauti veltui, tačiau pamąstykite kokiais būdais tai tampa prieinama. Tęskime pasakojimą…

„Piktu Skaitytoju“ pasivadinęs anonimas „Židinio“ žurnalo puslapiuose ironizavo: „Nesunku atšvęsti Vytauto Didžiojo jubiliejų, ypač mums, kukliems Lietuvos inteligentijos nariams! Pagaminsime „valstybinei“ naujus etiketus su Did. Kunigaikščio portretu („valstybinė“!), išleiskime naujas stilizuotas su mūsų kunigaikščiais lošimo kortas, dešimt rūšių geriausių papirosų su Vytauto portretu, na, ir dar ką nors su portretu… Pigu, ir visi bus patenkinti!“

Ir tikrai… verslas šiuo renginiu susidomėjo. Firma „Florance“ su Vytauto Didžio atvaizdu norėjo gaminti odekolono flakonus, tabako fabrikas „Zivo“ prašė leidimo fasuoti tabaką, saldainių fabrikas „Rūta“ norėjo gaminti saldainius, o pilietis V. Čekanauskas su pirkliais M. Goferšteinu ir S. Prušaku norėjo gaminti porcelianines taureles su Vytauto Didžiojo portretu. Nors herojus buvo akylai saugomas nuo sumenkinimo, visgi šis bei tas su jo atvaizdu buvo gaminama. Pamenate Raimundo Šukio minimą baltą stiklinę.

Vydauto-Didziojo-jubiliejaus-proga-sodinamas-azuoliukas-1930-www-aikste
Vytauto Didžiojo garbei Skuodo aikštėje 1930m. gegužės 4d. sodinamas ąžuoliukas. Matote tą baltą pjedestalą netoli Mūro kryžiaus? Tai mūrinis aukuras. Raimundas Šukys prisimena: “O priešais tą paminklą, skiriamas žvyru išpilto tako, gal kokio metro aukščio, mūrinis aukuras buvo.” Be abejonės, Antrojo pasaulinio karo siautulys ąžuoliuką nudaigojo. Fotografuota nuo buvusios gaisrinės stogo.
Vydauto-Didziojo-jubiliejaus-proga-sodinamas-azuoliukas-1930-www
Vytauto Didžiojo garbei Skuodo aikštėje 1930m. gegužės 4d. sodinamas ąžuoliukas.  matome baltą aukurą, o susirinkusiems už nugarų – gaisrinės pastatas, dar tolėliau parduotuvytės, kairėje nuotraukos dalyje matosi liuteronų bažnyčios stogas.

Pirmuoju jubiliejinių Vytauto Didžiojo metų renginiu tapo Lietuvos nepriklausomybės dienos, vasario 16-osios minėjimas. Tada buvo išleistas įsakymas kariuomenei, kuriame priminta, kad dar ne visos Lietuvos žemės išvaduotos – tebėra nelaisvėje Vilnius, kur „Šventosios Raguvos slėnyje karžygio Kęstučio liekanų pelenai, o šalimais Katedroje palaidotas jo didysis sūnus Vytautas“.

Bet vienas įspūdingiausių Vytauto Didžiojo metų renginių buvo Vytauto Didžiojo paveikslo kelionė po Lietuvą. 1930 m. pavasarį Lietuvos pasienio policijai buvo kilęs sumanymas vasarą apnešti Vytauto Didžiojo paveikslą išilgai Lietuvos sienų, tačiau šio sumanymo atsisakyta. Tada Vytauto Didžiojo komitetui kilo mintis surengti Vytauto Didžiojo paveikslo kelionę po Lietuvą. Į ją paveikslas buvo iškilmingai išlydėtas Kaune 1930 m. liepos 15 d. Kelionės prasmę turbūt geriausiai nusakė kunigas Vladas Mironas savo kalboje, pasakytoje palydint paveikslą: „Šiandien Vytautas Didysis eina pažiūrėti tautos, kaip ji pasiruošuosi, atgijusi. Vytauto dvasia liūdi, kad šiandien tokia maža Lietuva. Apvaikščiok, Vytaute, Lietuvą! Neberasi savo bajorų. Dabar yra liaudis, kuri pasiryžusi vaduoti Vilnių. Liaudis neša Tavo atvaizdą, kad Tu pastiprintum jų dvasią. Grižęs į laikiną sostinę Kauną, pasakyk, ar jau tikrai mes pasiruošę. Lauksime čia sugrįžtant Tavo atvaizdo ir Tavo pasiryžimo dvasios!“. Vytauto Didžiojo paveikslas į Kauną grįžo rugsėjo 7 d. – pagrindinės Vytauto Didžiojo jubiliejinių metų šventės metu.

Zadeikis-pasiraso-iskilmiu-knygoje-1930-www
Pr. Žadeikis pasirašo Garbės knygoje Vytauto Didžiojo 500 metų sukakties iškilmių proga. 1930m. Jis dar nežino, jog už trejerių metų išeis anapilin – mirė 1933 m. gruodžio mėn. 6 d. Palaidotas Narvydžių kapinėse.

“Susirinkome pasitikti to paveikslo Vytauto gatvėje prie į Mosėdį vedančio kelio. Nuo pat akmenimis grįstos Vytauto gatvės, abiejose kelio pusėse merginos ir moterys pasipuošusios su tautiniais rūbais, laikė labai ilgus iš ąžuolo lapų nupintus vainikus. Tas tai man didelį įspūdį darė. Šauliai ir gaisrininkai uniformuoti buvo. Man atrodo, kad dūdų orkestras ten irgi grojo. Pamenu, kad mačiau kaip labai iškilmingai tą paveikslą atnešė, ir lyg kažkokia grupė jį lydėjo.

Daugiau tai nebepamenu, bet spėju, kad iš ten visi Vytauto gatve į turgaus aikštėje esanti (kario?, karo? ) sodelį ėjo, jeigu tas sodelis tenai išviso buvo tuo metu. Nors mano atmintyje, jis visuomet ten buvo. Medine tvora aptvertame sodelyje stovėjo mūrinis keturkampis paminklas su kryžiumi virš jo. O priešais tą paminklą, skiriamas žvyru išpilto tako, gal kokio metro aukščio, mūrinis aukuras buvo. O šalia jo, aukštas stiebas laukė mūsų trispalvės vėliavos. Aukuras būdavo uždegamas kai per tautos šventes ten vėliavą iškelti ir nuleisti skuodiškiai rinkdavosi.

Tik po kokių nors iškilmių Skuode, aš spėju, Vytautas Didysis kur nors toliau keliavo. Nes man sunku įsivaizduoti, kad visuomenės veikėjai, tokia proga patys save „neįamžinę“ prakalbomis, jį taip lengvai paleidę būtų. O gal aš išvis klystu? Stebuklų pasitaiko. Gal Vytautas Didysis tik perėjo per miestą, naujus palydovus pasirinko ir vėl kitu keliu pasukęs link Lenkimų iškeliavo? Nemanau. Jisai turėjo aplankyti visa tai, kas bebuvo likę iš tos Lietuvos, kuri jo valdoma iki „Juodųjų Marių“ siekė. O laiko jo kelionei nebuvo skirta daug.” – rašo Raimundas Šukys.

Ir iš tiesų, jei Vytauto Didžiojo paveikslas Skuode pasirodė rugpjūčio pabaigoje, o rugsėjo pradžioje grįžo Kaunan, Skuodas galėjo būti vienas paskutinių miestų, į kurį jis buvo atneštas. Tačiau sprendžiant iš nuotraukų įvairiausios šventės, susijusios su Vytauto Didžiojo mirties jubiliejumi vyko ištisus metus – gegužės 4d. netoli Mūro kryžiaus jo garbei pasodintas ąžuoliukas, rugsėjo 8-ąją, kai paveikslas jau senų seniausiai buvo išdulkėjęs Kaunan, miesto aikštėje vyko Vytauto Didžiojo karūnavimo dienos minėjimas. Atrodo buvo ruošiamasi Skuode pastatyti ir paminklą Vytautui Didžiąjam…

Daug lapų Skuodo apylinkių ąžuolynai paaukodavo vainikams pinti. Ąžuolo vainikai buvo labai populiarus pasipuošimo būdas. Naujos krautuvės ar įstaigos atidarymai, varduvininko kėdės ir jo vaišių kambario sienos bei durys, retai kada neapvainikuotos būdavo. Minėjimų metu salės irgi vainikais puošėsi. Iš vis skuodiškiai mėgo vainikus. Nebūtinai tik ąžuolo. Merginos sau ant galvos juos iš gėlių nusipindavo. Piemenėliai per Sekmines savo ganomas karves prieš pargindami namo papuošdavo laukinių gėlių.” – savo prisiminimuose pasakoja skuodiškis Raimundas Šukys.

Zadeikis-sventina-paminklini-akmeni-1930 www
Pr. Žadeikis Vytauto Didžiojo 500 metinių iškilmių metu paminklinio akmens šventinimo ceremonijoje. 1930m.
vytauto-530x341
Vytauto Didžiojo karūnavimo dienos minėjimas Skuode. 1930m. rugsėjo 8d.

Nors pasibaigus jubiliejiniams metams ir toliau buvo puoselėjamas Vytauto Didžiojo kultas, atrodo, jog menininkai taip ir nepakluso valdžios įnoriams.

Kūrybai paskatinti Vytauto Didžiojo komitetas surengė du literatūros kūrinių konkursus: 1930 m. kovo 1 d. buvo paskelbtas pjesės kaimo scenai, o 1930 m. lapkričio mėnesį – geriausio Vytautui Didžiajam skirto prozos, poemos bei dramos veikalo konkursas. Tačiau šio konkurso rezultatai, buvę „labai menki“ ir Vytauto Didžiojo komitetas nutarė konkursą laikyti neįvykusiu. Nesėkmės priežastis, matyt, buvo per mažos premijos – 300 ir 500 litų. Antrojo konkurso laimėtojams buvo skirtos dvi 10 000 Lt premijos – viena už geriausią romaną arba poemą, kita už dramą. Šis konkursas taip pat nebuvo itin sėkmingas – kūrinių sulaukta nedaug ir nė vienam iš gautų premija nebuvo paskirta, Šis literatūros konkursas pagarsėjo skandalu, kilusiu vertinimo komisijai ne tik nepremijavus B. Sruogos dramos „Milžino paunksmė“, bet ir nusprendus komiteto lėšomis išleisti ne Balio Sruogos dramą, bet V. Bi-čiūno pjesę „Žalgiris“. Ko buvo tikimasi iš literatūros konkurso ir koks buvo jo rezultatas, nusakė A. Smetona: „Atšventus Vytauto Didžiojo metus pasirodė raštų ir mūsų literatūroje, bet jie piešia ne tiek Vytautą, kiek jo aplinkos gyvenimą. Jo asmuo dar neprieitas“.

Rašydamas apie Skuodą, nors ir nedalyvauju jokiuose šiuolaikiniuose patriotiniuose konkursuose niekaip “neprieinu” prie tikrosios istorijos, nes vis piešiu tik “…jo aplinkos gyvenimą” – ne Vytauto, o Skuodo.

Tačiau kaip ten bebūtų, ta jubiliejinių, 1930-ųjų metų akcija žmonių širdis pasiekė – Lietuvoje užaugo daug Vytautų, kurie savo gyvenimais, jei ir nebuvo tokie didūs, kaip tas kunigaikštis, bet tikrai nuveikė šį bei tą naudingo savo kraštui.

Tęsinys kitame pasakojime. Pradžia: Skuodo atspindžiai atsiminimų šukėse: BLĖKIS. Pirmas pasakojimas

Pranas Šarpnickis

pagal Raimundo Šukio prisiminimus “Gimtinė mano atminties šukėse”

Rengiant publikaciją taip pat naudotasi Dangiro Mačiulio straipsniu “Vytauto Didžiojo metų (1930) kampanijos prasmė”, Lietuvos istorijos institutas, ISSN 0235-716X. Lituanistica. 2001. Nr 2 (46)

PASTABA: Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti aktyvuotą šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti.