Pasakojimą apie Skuodo ugniagesius ir gaisrines, pradėsiu nuo Australijos aborigenų. Kodėl? Kadangi nesu istorikas ir ko gero, niekad juo netapsiu, bet vistiek kažkodėl rašau apie Skuodo krašto istoriją (ar gal rašau jo istoriją – baisu taip teigti!), verta eilinį sykį trumpai svetimomis protingo žmogaus lūpomis papostringauti apie pačią istoriją ir tada suprasite, kodėl pradedu nuo aborigenų.

“Dauguma istorikų savęs nelaiko tos srities, kuriai priklauso gamtos ir socialiniai mokslai, atstovais, ir negauna gero išsilavinimo šių pripažintų mokslų ir jų metodologijos srityje. Sampratą, pasak kurios istorija yra tiesiog daugybė smulkmenų, o ne kas nors daugiau, perteikia daugelis aforizmų: “Istorija yra tiesiog vienas prakeiktas faktas po kito.”; “Istorija – tai daugiau ar mažiau plepalai.”; “Nėra jokio istorijos dėsnio, kaip nėra ir kaleidoskopo dėsnio” ir taip toliau”, – rašo amerikiečių antropologas, fiziologas, biologas, ekologas, kalifornijos Los Andželo medicinos mokyklos gegrafijos profesorius Jaredas Diamondas, gimęs 1937 metais. Jis dešimčia metų jaunesnis už mano pasakojimų herojų, skuodiškį Raimundą Šukį, kurio akimis bandome pažvelgti į dingusį Senąjį Skuodą. Taip, tas tiesa – yra daug prakeiktų faktų! Ir iš tiesų istorija panaši į plepalus.

Ugnis žmogaus gyvenime nuo neatmenamų laikų ir priešas, ir draugas. Kartais ji buvo naudojama gana keistai, bet tiems patiems išgyvenimo poreikiams patenkinti. Štai…

“Verslas, kuriuo Australijos aborigenai vertėsi vietoj gamybinio ūkio, vadinamas ugnies ūkiu. Aborigenai keitė ir tvarkė kraštovaizdį taip, kad jame augtų daugiau valgomų augalų ir gyventų daugiau valgpomų gyvūnų, tačiau auginti jų nepradėjo. Konkrečiau kalbant, jie periodiškai tyčia išdegindavo didelius plotus. Tai buvo naudinga dėl kelių priežasčių: gaisrų išbaidytus gyvūnus aborigenai galėdavo tuoj pat užmušti ir suvalgyti, be to, tankmė virsdavo atviru plotu su pavieniais medžiais, kuriuo keliauti žmonėms buvo lengviau. be to, tokie atviri plotai buvo ideali buveinė kengūroms – svarbiausiam Australijos medžiojamama gyvūnui. O dar gaisrai skatino augti žolę, kuria maitinosi kengūros, ir paparčius, kurių šaknimis mito patys aborigenai.” (Jared Diamond “Ginklai, mikrobai ir plienas”, 2018m., p.375)

Skuodo krašte žmonės niekad taip neūkininkavo. Jie nedegino savo miškų. Tiesa, daugelį šimtamečių ąžuolų nupjovė arba tiesiog išpjovė – iš reikalo. Archeologai liudija, jog maždaug prieš 900-800 metų lietuviai itin pjovė ąžuolynus, nes pilims reikėjo tvirtų sienų, nes priešas nuolat buvo anapus vartų – vokiečiai. Ir pilys degdavo… Lietuviai jas vėl atstatydavo. Galbūt taip sudegė ir Skuodo pilis, jei kada nors tokia buvo – žinių neišlikę, nors Leibinės kalnas galėjo būti itin patogi vieta pilaitei pasistatyti. Tais senais laikais gaisrininkų nebuvo – gesindavo kas kaip išmanydavo arba tam tikru momentu nuleisdavo rankas ir žiūrėdavo į žūstantį turtą, nesgi ugnies stichija, kai įsisiautėja yra baisi. Norint suvokti tai, reikia su ja susidurti akis į akį arba bent paskaityti, kaip Antro pasaulinio karo metu po bombordavimo degė Drezdenas.

FB_IMG_1512422270430
Skuodo gaisrininkai šventės metu žygiuoja Birutės gatve dabartinės P. Cvirkos ir Birutės g. sankryžos link. Tolumoje, matosi mediniai pastatai, kurie iki karo stovėjo dabartinių sovietų karių kapinių vietoje.

Kažką panašaus skuodiškiai stebėjo 1769, 1835, 1897 ir 1909 metais, kai Skuodą nusiaubė gaisrai. Nežinia, kokį jį dabar turėtume, jei keturis kartus (kiek žinoma) nebūtų supleškėjęs. Paskutinį, penktąjį gaisrą sukėlė tarpusavyje besikaunantys liepojiškiai 1941-ųjų birželio 29-ąją, laimei tada nudegė tik pietrytinė naujamiesčio dalis, bet mus tai mažai tepaguodžia, nes 1944m. spalyje vokiečiai ir rusai kaudamiesi tarpusavyje jį ne tik sudegino, bet dar ir subombordavo – akmens ant akmens nepaliko. Tiesa… rusai paliko kapines miestelio centre… o vokiečiai Latvijos miškuose daug “gerų” artefaktų… Tačiau jau 1941m. birželyje, skirtingai nei senesniais laikais, gaisrai buvo gesinami profesionaliai, nes Skuodas jau turėjo gaisrininkų brigadą.

157140415_157142517_L
Skuodo ugniagesiai treniruojasi. Gaisrininkas malūno siena leidžiasi žemyn. Tarpukaris.

Greičiausiai visi baisieji gaisrai Skuode kildavo atsitiktinai, per neatsargumą. Prisiminkime kaip ugnis surijo pirmąją miestelio katalikų bažnyčią, kurią 1725m. pastatė Sapiegos. Ji prastovėjo šimtą metų, kol vieną dieną, 1835m. pas žydą nekilo gaisras. Jo namas stovėjęs visai šalia. Čia jis kepdavo duoną ir riestainius. Kaip liudija istorija, netyčia užsidegė jo namas. Kartu supleškėjo ir bažnyčia. Liepsnos persimetė į gretimus pastatus ir Skuode kilo antrasis mums žinomas gaisras. Matyt žydas iš taupumo reikiamai nepasirūpino saugumu arba gal tiesiog laiku neišvalė nuo suodžių kamino. Kažkaip panašiai galėjo kilti ir kiti Skuodo gaisrai, nors neatmeskime ir aborigenų versijos. Visgi ir žemaitis kartais “kultivuoja” ugninį ūkininkavimą. Čia turiu omeny tuos atvejus, kai gaisrai kyla iš keršto padegus svetimą trobą ar daržinę. Gi tikslas toks pat, pašalinti iš savo gyvenimo konkurentą, praplėsti savo gyvenamąją erdvę. Tik skirtingai nei aborigenai, lietuviai kartais “ūkininkauja” degindami ne miškus, o kaimynų sodybas. Bet vis rečiau ir rečiau… juk atėjome į Europą.

Ar degė Skuodas iki 1769-ųjų, žinių neturime, tačiau žinome, jog Lietuvoje pirmasis raštuose užfiksuotas gaisras kilo 1362m. Kaune, žinoma, jei pirmuoju gaisru nelaikysime legendinių Pilėnų, kai liepsnose žuvo ir tos pilies gynėjai. Tačiau šiuo atveju, matyt, degančios pilys nesiskaito… Netrukus, 1366m. didelis gaisras įsiplieskė Vilniuje, kai buvo padegtas pirklių registracijos pastatas. Aš jums sakau – lietuviai irgi “praktikavo” aborigenų pamėgtą ūkininkavimo metodą.

Matyt iki 1522m. kilo ne vienas baisus gaisras, nes tada Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas ėmėsi griežtų priemonių – patvirtino privilegiją, pagal kurią Vilniaus miesto įgula turėjo saugoti gyventojus nuo gaisrų, vagysčių ir plėšimų. Štai nuo tos datos ir prasideda Lietuvos ugniagesių istorija. Jau 1530 m. Vilniaus miesto magistrato įsakymu visų namų savininkai turėjo įsigyti gesinimo inventorių. 1766 m. Vilniuje uždraudė statyti medinius pastatus. Vilniaus miesto rotušėje buvo sušaukta trijų valdžių – Magistrato, Pirklių namų ir Valsčių palatos – generalinė sesija, kurioje nutarta įkurti nuolatinę ugniagesių komandą. Buvo nustatyta ir patvirtinta priešgaisrinės apsaugos tvarka, o iš laisvai samdomų miestiečių suburta gaisrų gesinimo komanda. Ją sudarė 45 ugniagesiai ir keli siurblių meistrai. Komandai vadovavo brandmeisteris. Vilniaus ugniagesiai turėjo 4 didelius, 16 mažų rankinių siurblių ir kelis vežimus su statinėmis. 1802 m. birželio 7 d. įsteigta pirmoji Lietuvoje miesto savivaldybės ugniagesių komanda. 1802 m. Karaliaučiuje išleistas pirmasis priešgaisrinės apsaugos vadovėlis lietuvių kalba ,,Ugnies knygelės“.

Vilniaus gaisrininkai press
Vilniaus ugniagesių ilgvežimis

1849 m. Simonas Daukantas Petrapilyje pakartojo leidimą. Kaip žinome, Simonas gimė ir užaugo Skuodo krašte (kalvių kaime, per 12 km nuo Skuodo, jei skaičiuotume tiesia linija). Ir kas gali nuneigti tai, jog Lietuva prasideda nuo Skuodo? Netgi būtų galima teigti, jog skuodiškiams jau 170 metų rūpi, kad Lietuvoje nekiltų gaisrai. Bet tiek to, juk istorija yra tik plepalai.

1870 m. Vilniaus ugniagesių komanda įsigijo pirmąjį garu varomą siurblį. 1891 m. Vilniuje įrengta elektrinė priešgaisrinė signalizacija. Ji veikė daugiau nei 11 metų, t. y. kol Vilniuje išplito telefono ryšys. Klaipėdiškiai gi 1867m. įsirengė gaisrinės budėjimo pultą – jis telegrafo linija buvo sujungtas su 5 postais mieste. 1920 m. tokių punktų, veikiančių didžiausiose pramonės įmonėse, buvo jau 20. 1924 m. Kaunas, o 1925 m. Vilnius įsigijo pirmuosius gaisrinius automobilius. O į Skuodą civilizacija ėjo palengva. Bet…

Ir vėl grįžkime į senesnius laikus, kai dar Sapiegos valdė Skuodą, į 1622-1831-uosius. Gali būti, jog po 1769-ais metais Skuode prasiautusio gaisro Sapiegos sugalvojo (arba nusižiūrėjo) būdą, kaip apsaugoti miestą nuo gaisrų. Ne, jie neįrengė jokio pulto ar signalizacijos – gi puikiai žinome, jog tais laikais nė elektros dar nebuvo, tačiau nuo senų laikų augo medžiai. Ir žemaičiai pastebėjo, jog medžiai trukdo plisti gaisrui. Tad Sapiegos parėdymu skuodiškiai kelius ir gatves apsodino medžiais. Iki tol, matyt, Skuodas buvo plikas kaip tilvikas, o štai nuo 1769-ųjų, ko gero, miestas tapo žalias. Dabartinė Skuodo valdžia medžius pjauna. Atrodo siekia, kad jis atrodytų, kaip po atominio bombordavimo arba bent jau kaip pokariu. Tačiau nekaltinsime miestelio valdžios, nes medžių pjovimo vajai vyksta visuose Lietuvos miestuose – mintis naikinti medžius plinta kaip gaisras.

Gaisrininku svente Skuode 01
Skuodo ugniagesiai  apie 1933-1941m. Gaisrininkų komandos vadui Samueliui Dovydui Mirkei (uniformuotam asmeniui), kaip glima suprasti , valdžios atstovas spaudžia ranką.

-Gaisras! Gaisras! – imdavo šaukti naktį, su lazda vaikščiojantis vyras, stebintis ar neatsitiko kokia bėda.

“Dar prisimenu, kaip naktimis buvo saugojama miesto ramybė. Buvo tokia lazda apie metro ilgio ir apie 3 cm storio, jos gale buvo pragręžta skylutė, kad galėtų lazdą patogiau nešioti. Ta lazda vadinosi Brūklis. Ji kasdien eidavo per kaimynus iš rankų į rankas. Gavęs tą brūklį, žmogus žinojo, kad jam šiąnakt reikės eiti su ta lazda saugoti miesto ramybę nuo visokių neprietelių. Sekančią dieną jis tą brūklį perduodavo kaimynui. Atsimenu, kaip tėvukas su ta lazda išeidavo saugoti miestą. Na, ir ką? Nežinau, ar mieste kada įvyko kokia nelaimė. Ar tada žmonės tos lazdos bijojo, ar tada blogų žmonių nebuvo. Žmogus su tokia lazda tada atstojo dešimt dabartinių policininkų.” (Kazio Jablonskio prisiminimai, iš Rymantės Šmaižienės giminės knygos “Veidai. Namai. Likimai.”, 2019m.)

Nors tas Brūklio šeimininkas daugiau stebėjo, kad kas nechuliganavotų ir buvo kaip koks sovietmečio laikų draugovininkas, bet be abejonės, pastebėjęs liepsną, bėgdavo žadinti ugniagiasių. Kada Skuode jie susibūrė į organizuotą komandą, nežinia, bet 1916m. nuotrauka byloja, jog tuo metu Skuode jau būta ir siurblio, ir vandens bačkos, ir šalmų, ir kitokios įrangos.

Rymante Smaiziene P Brazausko foto kasamas sulinys
1916m. Skuodo ugniagesiai prie naujai kasamo šulinio. Tolumoje matosi Birutės g. namų fragmentai. Vadinamosios gaisrininkų “daržinės” dar nėra. Vyrams už nugarų parduotuvyčių lūšnynai, kurių vietoje 1932-1933m. iškils nauji, mūriniai parduotuvių pastatai. Ir dabar šioje vietoje stovi ilgas pastatas, kuriame kaip ir sovietmečiu, taip ir dabar vis veikia įvairios parduotuvės.

Apie 1924-uosius metus susikūrė Lietuvos gaisrininkų draugijų sąjunga. Jos misija buvo vienyti visas Lietuvos ugniagesių organizacijas, koordinuoti ir tobulinti jų veiklą, šviesti visuomenę ir teikti jai paramą. Organizacijai priklausė miestuose įsikūrusios savanorių gaisrininkų draugijos. Jai galėjo priklausyti vyresni nei 17 metų amžiaus asmenys – tiek vyrai, tiek moterys. Į ją nebuvo priimami armijoje tarnaujantys asmenys ir tie, kurių pilietinės teisės būdavo apribotojamos teismo nutarimu.

Pagrindinis Skuode veikusios gaisrininkų draugijos tikslas buvo organizuoti kovą su ugnimi Skuodo mieste, jo priemiesčiuose ir apylinkėse, nutolusiose ne daugiau kaip 7 kilometrus. Tam, kad tuo būtų galima tinkamai užsiimti, valsčiaus ir miesto valdybos buvo paprašyta laikyti atskirą kaminkrėčių skyrių, kuriam priklausantys darbuotojai už tam tikrą atlyginimą valytų kaminus ir dūmtraukius valdžios ir privačiuose trobesiuose.

Kiekviena savanorių gaisrininkų draugija, stodama į Lietuvos gaisrininkų draugijos sąjungą, privalėdavo susimokėti nario mokestį. Iš sąjungos susirašinėjimo su Skuodo gaisrininkų draugija dėl įstojimo į sąjungą matosi, kad Skuodo draugija nemokėjo minėto mokesčio. Todėl Skuodo savanorių ugniagesių draugija 1933 m. rugpjūčio mėnesį buvo išmesta iš Lietuvos gaisrininkų draugijų sąjungos. 1930 m. veikloms, kurios turėjo padėti išvengti gaisrų, ir gaisrų nuotoliams padengti, Kretingos apskrities valdyba skyrė 234,15 litų. Tuo laikotarpiu priešgaisrine sauga ir gaisrų gesinimu Skuode pradėjo rūpintis Šaulių ugniagesių komanda, kurią sudarė 30 žmonių. Valsčiaus savivaldybė ugniagesybos įrankiams įsigyti kasmet skirdavo po 2000–2500 litų.

Štai dabar ir priartėjom prie ginčo, kiek Skuode buvo gaisrinių ir kur jos buvo. Pasiklausykime ką pasakoja Raimundas Šukys, pasižiūrėkime į tuometį gyvenimą jo akimis: “Gal nepilnai metais vėliau mane labai išgąsdino gaisras kilęs Dariaus ir Girėno (tuo metu dar vis Rojaus) gatvėje. Buvome pažadinti iš miego sirenos ir triukšmo turgaus aikštėje, kai Skuodo gaisrininkai bėgdami traukė – stūmė savo vandens pumpavimo mašinas link degančio namo. Iš miegamojo lango antrame aukšte labai ryškiai matėsi kai degė, berods, odos apdirbimo pastatas tuojau už didelio be medžių daržo ploto, kuris priklausė baptistų bažnyčiai. Prisimenu, kad aš visas drebėjau iš baimės, bet negalėjau akių nutraukti nuo liepsnų, ir nesidaviau nuvedamas nuo lango.  Nuo to laiko, labai ilgai bijojau gaisro.

Skuodo gaisrininkai savo vandens pompas ir kitus reikmenis laikė  name – daržinėje,  kuris stovėjo beveik viduryje turgaus aikštės. Pastatas nekliudė įstrižam pravažiavimui turgaus aikšte nuo Laisvės į Ylakių (Vilniaus) gatvę, nes buvo kiek patrauktas link aikštėje stovėjusios krautuvėlių virtinės. O tas ilgas krautuvėlių pastatas einąs iš šiaurės į pietus, stovėjo maždaug viduryje tarp aikštės centro ir rytinio josios pakraščio. Bet tas kelias įstrižai per aikštę nebuvo labai aiškus, jeigu nepažinojai miesto. Kai žiūrėdavai per aikštę nuo Laisvės gatvės kampo, tai šiaurinis krautuvėlių pastato galas šiek tiek slėpė įvažiavimą į Ylakių gatvę.Todėl iš kitur atvykę, dažniausia apvažiuodavo turgaus aikštę pietiniu ir rytiniu šonu, kad pasiektų į Ylakius vedantį kelią.

138941495_138942368_L
“Skuodo gaisrininkai savo vandens pompas ir kitus reikmenis laikė  name – daržinėje,  kuris stovėjo beveik viduryje turgaus aikštės.” (Raimundas Šukys). Beje nuotraukoje matome ne ką kitką, o skuodiškių ugniagesių pratybas – ant namo stogo liejamas vanduo.

Bent kiek aš pamenu, mūsų gaisrininkų komanda turėjo tris vandens siurblius- pompas. Dvi iš jų buvo rankomis pumpuojamos, o viena, žymiai didesnė turėjo motorinę pompą ir net šiek tiek vandens galėjo su savimi vežtis. Nei viena iš jų pati nevažiavo. Mažesnes, patys gaisrininkai, reikalui esant, galėjo gana lengvai pastumti, bet ta motorinė tai jau arkliukų pagalbos reikalavo. Kadangi gaisrininkai savo arklių neturėjo, tai prireikus, juos skolinosi iš „diližanščiko“  Segalio  gyvenančio Vytauto gatvėje. Jis pats arčiausias miestelėnas buvo, kuris turėjo arklius.

Nesunku įsivaizduoti visą eigą per kurią ir žmogus kurio namas degė ir mūsų savanoriai gaisrininkai turėjo pereiti, kol pagaliau galėjo pradėti gesinti degantį pastatą. Kadangi, tuo metu telefoną Skuode labai retas namas teturėjo, tai kilus gaisrui kas nors turėdavo atbėgti ir pranešti budinčiam gaisrininkui. Tas paleisdavo sireną ir laukdavo kol susirinks užtektinai  vyrų, kad galėtų vežti bent mažąją rankinę pompą, kuri reikalavo tik keturių  pumpuotojų. Trukdavo laiko kol jie nubėgdavo į gaisravietę. Vandenį imdavo iš šulinio, o kai tas išsekdavo tai kito kaimyno šulinį naudojo. Kol gaisrininkai atvažiuodavo, tai subėgę kaimynai su kibirais iš šulinio vandenį sėmė ir išsirikiavę į eilę perduodami kibirus vienas kitam bandė gesinti beįsiliepsnojanti pastatą. Visa laimė, kad gana nedaug rimtų gaisrų Skuode būdavo, kadangi išgelbėti degantį pastatą beveik neįmanoma buvo. Gaisrininkai stengėsi tik neleisti gaisrui plėstis. Skuodas turėjo būti jiems dėkingas nes daug metų jie labai sėkmingai savanoriškai pasiimtas pareigas atliko.

Senasis miestas turėjo savo atskirą gaisrinę. Ji stovėjo šiaurinėje Laisvės gatvės pusėje prieš ir truputį link Plechavičiaus malūno, žiūrint iš  Šaulių gatvės. Dar truputį į dešinę nuo jos stovėjo vilnų karšyklos pastatas.”

Lieka neatsakytas klausimas: kodėl Skuodo gaisrininkų draugija nemokėjo Lietuvos gaisrininkų draugijos sąjungai nario mokesčio? Ogi todėl, kad skuodiškiams ugnegesiams vadovavo žydas, kuris gebėjo gerai skaičiuoti ir pasverti. Mes puikiai žinome, kas paprastai stovi anapus biurokratinių susirašinėjimų – protas, logika ir išskaičiavimas. Samuelis Dovydas Mirke, gimęs 1889m., buvo senas vilkas. Gyveno Skuode, buvo vaistininku ir vadovavo Šaulių gaisrininkų komandai. Galbūt visa tai yra gryni plepalai ir priežastys buvo visai kitokios, bet negalime atmesti ir tokios versijos. Žmogus paskaičiavo, pasvėrė ir nusprendė, jog skuodiškiai gaisrus gali gesinti ir nemokėdami nario mokesčio – ogi kam tie šauliai be darbo bus?! Juos galima įkinkyti į tą pareigą. Juk visa reikiama įranga yra, vyrų komanda yra – ko daugiau reikia.

Samuelį Dovydą Mirke 1941m. birželio 14d. sovietų NKVD ištrėmė į pataisos darbų lagerį Krasnojarsko krašte, į Kraslagą. O mums beliko laukti 1944-ųjų, kai ties Skuodu įsitvirtins Kuršo ginybinė linija ir miestas bus sulygintas su žeme. Bet iki to momento eisime lėtu pėsčiojo žingsniu, vis pasižvalgydami po senąjį miestelį, vis užmesdami akį į kokį ubagą… Tikrai! Kitą sykį ir pažvelgsime į Skuodo dugną, į ubagus.

O aborigenai visgi suėdė kapitoną Kuką. Hmmm… tai tik legenda. Iš tiesų Džeimsas Kukas kovos metu buvo užmuštas lazdomis. Aborigenais pradėjome – aborigenais ir baigsime.

“Istorija – tai daugiau ar mažiau plepalai.”

Tęsinys kitoje publikacijoje.

Pranas Šarpnickis

Su šia publikacija susiję šios serijos “Skuodo atspindžiai atsiminimų šukėse” straipsniai:
BLĖKIS. Pirmas pasakojimas
VYTAUTO DIDŽIOJO JUBILIEJINIAI METAI. Antras pasakojimas
UGNIAGESIAI. Trečias pasakojimas
ELGETOS.Ketvirtas pasakojimas
KAIP DRAMBLYS ĖJO SKUODO GATVĖMIS… Penktas pasakojimas
PO PAMALDŲ Į ARBATINĘ… Šeštas pasakojimas
SKUODO LEDŲ “PRAMONĖ”. Septintas pasakojimas
SKUODE BUVO DU KALVIAI: STONKUS IR DORNAS. Aštuntas pasakojimas
ADVENTAS. Devintas pasakojimas
KŪČIOS IR KALĖDOS. Dešimtas pasakojimas
GINKLAI, ART DECO, GANGSTERIAI IR ŠUNŲ MEDŽIOKLĖ. Vienuoliktas pasakojimas
SKUODE IŠRASTI VAISTAI. Dvyliktas pasakojimas
LIGOS. Tryliktas pasakojimas
AVIACIJOS ŠVENTĖ. Keturioliktas pasakojimas
RADIJAS IR TELEFONAS. Penkioliktas pasakojimas
SKUODO MOTORAI. Šešioliktas pasakojimas
“KRUVINOSIOS” UŽGAVĖNĖS PRASIDEDA. Septynioliktas pasakojimas
ELEKTRA. Septynioliktas pasakojimas
OKUPACIJA. Aštuonioliktas pasakojimas
DRISKIAI ĮSIKURIA. Devynioliktas pasakojimas
Lietuviškasis Skuodas tarpukariu

Ši publikacija parengta remiantis “Lietuvos Respublikos ugniagesybos istorija”; “Žemaičių žemė” 210m. Nr 1 publikacijomis; Raimundo Šukio rankraščiu “Gimtinė atminties šukėse”, bei kitais šaltiniais minimais straipsnyje.

Pastaba: Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti arba informuosite apie tokį faktą autorių.