(C) Pranas Šarpnickis
Mano tėtis vis juokdavosi apie elgetas, pasakodamas beveik anekdoto vertą istoriją, jog anais senais laikais kažkokiame mieste gyvenęs elgeta, kuris vieną dieną visų nuostabai savo dukrai iškėlęs prašmatnias vestuves ir į bažnyčią važiavę karieta, o pats sėdėjęs pasipuošęs fraku. Štai tau ir elgeta! Ko gero, ta istorija turi realų pagrindą. Gal net ir jums teko girdėti.
Tikriausiai visose visuomenėse, nuo seniausių laikų, kai tik atsirado miestai, elgetų buvo visad. Ypač jų pagausėjo karų bei maro epidemijų metu. Tuomet jie sudarė maždaug 5–10 proc. visos visuomenės. Jais tapdavo ir valstiečiai, miestiečiai ir bajorai – margi lyties ir amžiaus požiūriu, tačiau pirmiausia telkdavosi didžiuosiuose miestuose. Elgetos, ne taip kaip valkatos, buvo priskiriami prie gerbtinų vargšų kategorijos – išmaldos vargšui davimas katalikiškoje visuomenėje – krikščioniškos meilės artimui išraiška. Elgetomis buvo tampama dėl įvairių priežasčių, tačiau dažniausiai – dėl neturto. Ne veltui sinonimiškai jie vadinami „vargšais“ dėl fizinio ir psichinio neįgalumo, smurto namuose bei senatvės. Pasak kai kurių autorių, iki 18 a. pabaigos (iki 1780-1800-ųjų metų) Italijoje, Romoje jau veikė bendra elgetų organizacija, gynusi savo narių interesus, o Lenkijoje ir Lietuvoje, tuo metu tik pradėta suvokti, jog elgetavimą įtakoja krašto ekonomikos būklė, nedarbas. “Iki to laiko miestų biurokratai pirmiausia ieškojo būdų, kaip sumažinti elgetų skaičių, juos kontroliuoti, patį elgetavimą padaryti labiau „civilizuotą“. Valstybės ir miestų valdžia siekė riboti elgetų skaičių, ginti „savus“ ir varyti lauk „svetimus“ /…/ Didžiausiame Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės mieste, Vilniuje 1636 m. buvo įsteigta ir iki 1784 m. veikė savita elgetų organizacija, atspindėjusi originalią elgetų savivaldos ir miesto valdžios kontrolės samplaiką /…/ Į elgetų sąrašą įtraukti vargšai kartą per mėnesį turėjo rinktis į susirinkimus (ir mokėti kaskart po grašį) name pas kurį nors miestietį. Tokiame name buvo „gaspada“ – kambarys, kuriame saugota broliška skrynia su kaupiamais pinigais. Raktus nuo skrynios turėjo „bažnytinis vyresnysis“ ir „gatvės vyresnysis“. Namo šeimininkas miestietis turėjo būti teisėju ir susirinkimuose sėdėti pirmoje vietoje. Kartu su vyresniaisiais jis turėjo išrinkti 4 botagininkus, kurie apsimetėlius elgetas vaikytų iš miesto, baustų nusikaltusius.” – rašo Aivas Ragauskas (Orbis Lituaniae, Miestai / XVI vidurio – XVII a., Elgetų brolija Vilniuje).
Sekmadieninės mišios, didžiosios šventės ir atlaidai į Skuodą sutraukdavo ne tik prekiautojus, bet ir ubagus. “Laisvės gatvėje, prie šventoriaus padaugėdavo elgetų. Sėdėdavo prie sienų, melsdavos, giedodavo ir taip vis rinko po centelį – kitą. Matyt, kad žmonės duodavo, nes per kitus atlaidus ir vėl tie patys elgetos pasirodydavo. Labai galimas dalykas, kad bekeliaudami iš atlaidų į atlaidus, ir iš jomarko į jomarką save nuo alkio gynė,” – savo prisaiminimuose pasakoja buvęs skuodiškis, dabar gyvenantis JAV, Raimundas Šukys.
Kitas, jau dabar anpilin išėjęs skuodiškis Vladas Penkus irgi, ko gero, prisimena vieną iš keliaujančių elgetų: “Vienas ubagas buvo labai įdomus – Visgaudis. Visi jo laukdavo. Jis nešdavosi iš vytelių nupintą krepšį. Nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Žinojo daug istorijų, jas mokėjo įdomiai papasakoti, vaikai jo labiausiai laukdavo.” (“Skuodo žodis”, 1991m. vasario 28d.)
Raimundas Šukys pasakoja toliau: “Ir be tų, per atlaidus bei jomarkus mus aplankančiųjų elgetų, Skuode turėjome užtektinai savo vargdienių. Vieną prisimenu vis sėdintį Laisvės gatvėje netoli Gedimino aikštės. Nesenas buvo žmogus, bet be kojos. Buvo ją praradęs žemiau kelio, ir nešiojo “vietinės gamybos” medinę koją, jei iš vis tą pakaitalą buvo galima vadinti koja. Įšskuopto medžio gabalo apačioje buvo pritaisyta storoka apvali lazda einanti žemyn. Iš abiejų šonų, į viršų ėjo dvi gana siauros lentelės su pritvirtintais diržais. Skuobinys buvo užtektinai didelis, kad ant jo viršaus pasitiesęs ką nors minkšto, jisai atsiklaupt galėdavo. Atsiklaupęs apjuosdavo savo šlaunį tais diržais, ir su kriukiu pasiremdamas galėjo eiti.
Kad būtų lengviau paaiškinti, aš aprašiau to vargšo koją kaip susidedančią iš atskirų dalių. Tikrumoje ji visa buvo padaryta iš vieno medžio gabalo. Nors ji buvo primityvi, bet tas žmogus, kuris ją darė, turėjo būti talentingas.
Iš vis, tas vargdienis neatrodė sveikas. Akių vokai visuomet raudoni buvo, o akys ašarotos. Tikrai labai liūdną įspūdį jisai palikdavo praeinant. Kur gyveno ir kur dingo po naujamiesčio gaisro – nežinau.
Kitas mūsų vargšas buvo gana jaunas žydas. Praeidamas, ir gerai nepažiūrėjęs, nelabai galėjai pastebėti, kad su juo kažkas ne taip. Tik pakalbinęs ar bent labai dėmesį į jo elgesį atkreipęs pastebėdavai, kad jo protelis ne taip veikia kaip kitų. Buvo labai taikus ir po visą miestą vaikštinėdavo. Vaikai, kurie niekada nepasižymėjo savo užuojauta kitam, jį erzindavo, o jis juos pasivaikydavo. Atrodo, kad žydų bendruomenė jį kiek ir rėmė. O mano mama tai jį “savo klientu” vadindavo. Kai jis ją pamatydavo, kas nebūdavo taip jau dažnai, visuomet prieidavo, ir litą iš jos gaudavo. Niekada, tą pačią dieną, antrą kartą nebuvo prie jos priėjęs.”
Tikrai… gausi žydų bendruomenė turėjo tuo jaunu žydelu laikas nuo laiko kiek pasirūpinti, nes Skuode tuo metu veikė tokios organizacijos kaip: G‘Milut Chessed („Gerumo darbai“), Linat HaTzedek („Benamių apgyvendinimas“), Bikur Cholim („Ligonių lankymas“), Me‘ut Ch‘sin („Pinigų macams dalinimas per žydų Velykas“), L‘Chem Enaim („Duona vargšams“) ir Hakhnasat Kala („Neturtingų nuotakų vestuvės“).
Tikriausiai apie tą patį žydelį, o gal ir apie kitą pasakoja ir Vladas Penkus: “Ubagas Cinderis visada nešdavosi lazdą ir maišą, buvo neišsivystęs ir durnelis. Jį vaikai labai pykindavo. Maiše viską rinkdavo nuo gatvės – pagalius ir kt. “Inteligentai” sukalė kryžių, pametė ten, kur vaikščiojo ubagas. Jis norėjo kišti į maišą, bet neįtelpa, įkišo plonąjį galą, išėjo, kad žydas kryžių neša. Buvo ir tuomet chuliganų, pasijuokiančių iš vargšo žmogaus…” (“Skuodo žodis”, 1991m. vasario 28d.)
Visais laikais visokių žmonių būta, kuriuos mūsų žemėse “čiderstvininkais” vadindavo – mėgstančius piktai papokštauti. Mano tėtis, vis skaniai pasijuokdamas, pasakodavo tokią istoriją, neva, nutikusią kažkur Prialgavoje. Esą kartą į vieną sodybą užklydo ubagas ir pasiprašė pavalgydinamas. Šeimininkas jį įsileido į trobą, pasodino prie stalo ir padėjo duonos su taukais. Tas ubagas peiliu kabina tuos taukus, tepa ant duonos riekės ir atsilauždamas nuo riekės, prispaudęs gabaliuką tarp geležties ir nykščio, kiša burnon, o peilio smaigalys vis pavojingai praslenka pro kairią akį, kėsindamasis ją išdurti. Šeimininkas ir galvoja: “Nagi, nagi… kada tu išsidursi akį?!”, ir vis duoda ubagui riekę po riekės, ir laukia, laukia… Bet elgerta sočiai prisivalgė, taip ir neišsidūręs akies. “Išsidūrė” pats šeimininkas, sumanęs taip piktai papokštauti. Tėtis minėjo ir tos sodybos šeimininko pavardę, bet po tiek metų jos nebeprisimenu. O ir nėra būtinybės prisiminti. Niekam nebūtų smagu sužinoti, jog jo senelis ar prosenelis buvęs toks čiderstvininkas. Bet grįžkime prie Raimundo Šukio prisiminimų: “Dar vienas gana liūdnas prisiminimas likęs apie neaukštą ir smulkų kaimietį, kuris su žmona gyveno visai arti Narvydžių kapinių. Turėjo vieno kambario trobelę su sutrypto molio asla. Turėjo ir mažytį žemės gabalėlį. Užteko geram daržui, gal ir ožką būt galėjęs išlaikyti, bet nebuvo nei pašiūrės, kur būtų galėjęs ją per žiemą patalpinti. Pastovaus darbo neturėjo. Jis buvo vargšas – “bubilis”, kaip mes tokius žemaitiškai vadindavom. Dirbdavo padieniui, kai kokiam ūkininkui darbininko staiga prireikdavo. Nei jis, nei jo žmona, nežaidė gyvenimo žaidimo “su pilna kortų kalade”, jeigu taip galiu čia išsireikšti. Vaikų jie neturėjo, nors žmona pagimdžiusi buvo net kelis. Visi jie mirdavo nei metų nesulaukę. Kai žmonai reikdavo gimdyti, geram orui esant jis ateidavo pasikviesti mano mamą. Tada kartu juodu nueidavo į jojo bakūžėlę. Nelabai toli nuo miesto buvo, jeigu takeliu per laukus, ir lieptu per Luobą galėjai eiti. O žiemą, tai jis prašydavo, kad koks netolimas kaimynas mamą pas jį atvežtų. Norėdavo jis atsilygint. Bet iš tikrujų, jisai buvo tas, kuriam duoti reikėjo. Mama taip asmeniškai ir darė. Kada galėdavo, nueidavo jų aplankyti ir vis ką nors nunešdavo. Gal ir litą kitą jiems palikdavo. Ir kaimynai jį sušelpdavo. Kai naujagimis susirgdavo, dažniausiai mirtinai, tai ir vėl jis mano mamos pagalbos paprašydavo, – pasakoja Raimundas Šukys. – Dažniausiai, kūdikiui pagelbėt laiko nebebūdavo. Po vieno apsilankymo pas juos, mama labai liūdnai kažką pasakojo Stasei. Nors aš dar labai jaunas tuo metu buvau, bet supratau, kad tų žmonių vaikai, vietoje pieno, “kava”, (tiksliau – cukorija) buvo maitinami. Nors ir daug kartų buvo jiems sakyta nedaryti to, bet tas nieko nepadėjo. O valstybinių įstaigų tam išspręsti tuo metu nebuvo.”
Skuodas anais laikais nebuvo koks necivilizuotas užkampis ir vargdieniais pasirūpindavo ne vien mielaširdingi žmonės. Štai labdara ir socialine globa užsiėmė Lietuvių katalikių moterų, Šv. Vincento Pauliečio ir žydų “Ezro” draugijų skyriai. Miesto parapijos senelių prieglaudoje 1930m. buvo išlaikomi 34 globotiniai. Šv. Vincento Pauliečio draugija senelių prieglaudai priešais katalikų bažnyčią planavo pastatyti naujus, modernius namus. Skuode veikė negausi Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos Vargdienių seserų kongregacija (lot. congregatio – susivienijimas), kurios vienuolės prižiūrėjo senelių prieglaudą. Visai tikėtina, jog šios draugijos ir brolijos kartkarčiais pasirūpindavo ir ubagais.
“Daug vargstančių žmonių Skuode gyveno, – pasakoja Raimundas Šukys. – Dauguma, kaip ir tas “bubilis”, bandė patys verstis kiek galėjo, elgetauti nėjo. Skuode veikė ir kokia tai labdaringa draugija neturtingiems šelpti. Apie jos veiklą beveik nieko nežinau, išskyrus, kad ir mama jai priklausė. Kokias ji pareigas turėjo man visai neaišku. Jeigu neklystu, sykį metuose ta organizacija rengdavo lyg tai ir mugę lėšom surinkti. Manau, kad ir šauliai bei ugniagesiai prie to renginio prisidėdavo, nes jis vykdavo gaisrinėje.”
Ir iš tiesų, Skuodo šaulių kuopa buvo labai aktyvi. Jie gi įkūrė knygyną, kuriuo galėjo naudotis ir miesto gyventojai, subūrė dūdų orkestrą, turėjo savo chorą, sutelkė futbolo komandą “Šaulys”. Šalia Šaulių namų įruošė sporto aikštelę ir parką su kaštonų ir liepų alėjomis, takais ir poilsiui skirtais suoliukais. Organizuodavo Jonines – svarbiausią ano meto miesto šventę. Rengė paskaitas, kurių tikslas buvo supažindinti visuomenę su tautos ir valstybės praeitimi bei nūdiena. Gi jie ir gaisrus gesino – sutelkė ir išlaikė ugniagesių komandą. Tad nieko stebėtino, jei kažkuri draugija ar brolija kreipusis į šaulius pagalbos, jos ir sulaukdavo. Kita vertus, be minėtų draugijų ir organizacijų, Skuode veikė L. K. Moterų draugijos Skuodo skyrius, įsteigtas dar 1922m. ir vienijęs gausų moterų būrį – jau vien susibūrimo pradžioje į veiklą įsitraukė net 30 moterų. Jos rengė kultūrinius vakarus, skaitė paskaitas, organizuodavo ekskursijas. Be jų dar veikė Šv. Zitos draugija, kuriai priklausė per 40 moterų. Buvo tuo metu Skuode labai daug gerų ir šviesių žmonių.
“Kas ten be loterijos dar vykdavo nelabai prisimenu. Lyg tai ir naujausių žemės apdirbimo mašinų ir padargų paroda ten būdavo. Nors tuo metu tai buvo naujausios žemei dirbti mašinos, bet Lietuvoje vis dar arkliukų jėgos jos reikalavo. Gal visa tai daug kam labai įdomu buvo, bet man tai tik loterija rūpėdavo. Nepigi ji buvo. Berods, pusę lito bilietas kainavo. Bet vieną iš tų naujesnių mašinų irgi laimėt galėjai. Loterijoje viskas supakuota buvo. Kas tą mašiną aukodavo, tai galiu tik spėti, nes dvi galimybės buvo: Fogelmanas arba Lietūkis”
Žydas Michalis Fogelmanas gi buvo pirmuoju “Ezra” draugijos pirmininku, kuriuo vėliau tapo žymus Skuodo kontrabandininkas Mejeris Henochas Blochas. Beje pastarasis irgi nevengė užsiimti labdara, nes pats iš neturtingųjų buvo kilęs, o tuo metu jau gerokai praturtėjęs. Na, o broliai Fogelmanai turėjo krautuvę, kurioje prekiavo statybinėmis medžiagomis ir geležimi.
“Daug pusličių esu tėvam kainavęs per visus tuos savo laimės bandymus, – prisimerna Raimundas Šukys. – Bilietai, labai kruopščiai susuktos popieriaus triūbelės, būdavo supiltos į šešiakampę pailgą urną su rankena. Prieš kiekvieną “traukimą” ją pasukdavo kelis kartus, kad bilietai susimaišytų. Sienelės buvo stiklo. Viena jų atsidarydavo. Per ten įkišęs ranką pats savo laimę išbandydavai. Deja, tenai aš tik tuščius bilietus štraukdavau. Gal todėl vėliau gyvenime nemėgau laime pasikliauti.”
Taigi, Skuodas buvo toks pat gyvas miestas, kaip ir kiti didesni Lietuvos miesteliai, apskričių centrai.
Šiais laikais tikrus elgetas pamatysi tik didmiesčiuose. Tačiau jų nereikėtų painioti su vadinamaisiais “bomžais”, kurie Lietuvoje atsirado kartu su Nepriklausomybe apie 1990-1995-uosius metus. “Bomžai” gi – valkatos, benamiai. Tai ne visai tas pat, kas ubagai ir elgetos. Pastarieji žmogeliai ir šiais laikais yra vargšai, kurie tykiai sėdi kur ir prašo išmaldos. Jau pats terminas “išmalda” – reiškia, jog jie meldžiasi ir prašo aukų. Tuo tarpu valkatos neretai akiplėšos, stoviniuoja kur prie prekybos centrų ir kaulyja centų, neva, valgiui, nors iš tiesų surinkę reikiamą sumą nubėga nusipirkti alaus bambalio ar pigaus vyno. Tačiau ir tiems, ir aniems visad įspraudžiu kokį centą, vis pagalvodamas, jog ir pats galiu kada nors tokiu tapti. Kaip liaudyje sakoma: “Neišsigink ubago terbos, lazdos ir tiurmos.”
1996m. kurį laiką Kaune stebėjau vieną ubagą, elgetaujantį geležinkelio stoties rajone. Tai buvo stambus, barzdotas, rimtas ir išdidus vyras. Norėjosi paklausti, koks likimas jį ištiko, bet taip ir neišdrįsau – tik nusifotografavau. O 2014-ais metais besiblaškydamas po Londoną pastebėjau, jog dažnas tenykštis elgeta vaikšto draugėje su šunimi. Pagalvojau: “Puikus sprendimas. Be abejo, šunį reikia išlaikyti, bet jis – ir šiluma, ir apsauga.” O 1999m. Vencijoje mačiau ubagą pasipuošusį kapitono kepure ir odiniu lietpalčiu iki žemės, žirgliuojantį Paglia tiltu, Riva degliSchiavoni gatvele. Tokį aukštą ir, matyt, ne pilno protelio, nes vis praeiviams ką nors keistokai šūkteldavo. O kartą Romoje, po naktinių klaidžiojimų, priguliau ant suoliuko, priešais Vatikano aikštę. Kol buvo tamsu, maniau, jog esu vienas, bet paryčiais, auštant pastebėjau ant tolimesnių suoliukų gulinčius, iš po kartono apklotų lendančius ubagus, o gal valkatas. Neklausiau. Jie patraukė į Vatikano aikštės tualetus. Ir aš nusekiau iš paskos. Paaiškėjo, jog jie ten atsiprausė ir nusiskuto. O štai šį rudenį (2019m.) klausiausi keturių valkatų pokalbio Kauno centriniame pašte – aptarinėjo savo “reikalus”. Vienas autoritetingai šūktelėjo:
-Taigi Vycka šiuo metu prie Soboro sėdi!… ir Sonia ten…
Gyvenimas yra gyvenimas. Dugnas irgi turi savo spalvų, atspalvių, kvapų ir savų dėsnių.
(C) Pranas Šarpnickis
Su šia publikacija susiję šios serijos “Skuodo atspindžiai atsiminimų šukėse” straipsniai:
BLĖKIS. Pirmas pasakojimas
VYTAUTO DIDŽIOJO JUBILIEJINIAI METAI. Antras pasakojimas
UGNIAGESIAI. Trečias pasakojimas
ELGETOS.Ketvirtas pasakojimas
KAIP DRAMBLYS ĖJO SKUODO GATVĖMIS… Penktas pasakojimas
PO PAMALDŲ Į ARBATINĘ… Šeštas pasakojimas
SKUODO LEDŲ “PRAMONĖ”. Septintas pasakojimas
SKUODE BUVO DU KALVIAI: STONKUS IR DORNAS. Aštuntas pasakojimas
ADVENTAS. Devintas pasakojimas
KŪČIOS IR KALĖDOS. Dešimtas pasakojimas
GINKLAI, ART DECO, GANGSTERIAI IR ŠUNŲ MEDŽIOKLĖ. Vienuoliktas pasakojimas
SKUODE IŠRASTI VAISTAI. Dvyliktas pasakojimas
LIGOS. Tryliktas pasakojimas
AVIACIJOS ŠVENTĖ. Keturioliktas pasakojimas
RADIJAS IR TELEFONAS. Penkioliktas pasakojimas
SKUODO MOTORAI. Šešioliktas pasakojimas
“KRUVINOSIOS” UŽGAVĖNĖS PRASIDEDA. Septynioliktas pasakojimas
ELEKTRA. Septynioliktas pasakojimas
OKUPACIJA. Aštuonioliktas pasakojimas
DRISKIAI ĮSIKURIA. Devynioliktas pasakojimas
Lietuviškasis Skuodas tarpukariu
Ši publikacija parengta remiantis: Raimundo Šukio rankraščiu “Gimtinė atminties šukėse”; Orbis Lituaniae, Miestai / XVI vidurio – XVII a., Elgetų brolija Vilniuje; “Skuodo žodis”,1991m. vasario 28d..
Pastaba: Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti arba informuosite apie tokį faktą autorių.
SKUODO KRAŠTAS 