Mykolo Vilenciko cirkas
Mykolo Vilenčiko cirkas. Panašios palapinės galėjo būti statomos ir Skuodo turgaus aikštėje.

-Ar tu tikrai moki atlikti triuką ant trapecijos? – su rusišku akcentu klausia gražuolė pantera liūto. Cituoju animacinį filmuką “Madagaskaras 3”. Galbūt kitose šalyse filmas dubliuojamas kitaip, pavyzdžiui, gal prancūziukai vaikai panterą girdi kalbant su vokišku akcentu? Na, tiek to… Tai visiškai nesvarbu, bet jau supratote, jog šio pasakojimo tema – cirkas.

-Į Skuodą atvažiavo cirkas!

Kada paskutinį kartą cirko artistai Skuodo centre pasistatė brezentinę palapinę? Kada paskutinį sykį jo gatvėmis sunkiai žingsniavo dramblys, lepeškojo meška? kada paskutinį sykį matėte tokią eiseną, kai žonglieriai, akrobatai, dresuotojai eina gatvėmis, rodo triukus ir kviečia į pasirodymą, kuris įvyks šiandien, o gal rytoj? Kada? Tikriausiai, tai buvo seniai.

Cirko istorija siekia antikos laikus, kai Romos stadionuose ir amfitiatruose buvo rengiami įspūdingi reginiai žiūrovams. Šių laikų Europoje pirmasis cirkas buvo įkurtas XVIIIa. pabaigoje – Londone padėjo veikti Astlio amfiteatras. Jį įkūrė anglas Filipas Astlis (1742-1817m.) ir laikomas „šiuolaikinio cirko tėvu“.

19 a. pradžioje Vytauto parke Kaune jau stovėjo stacionarus cirko pastatas, o to paties amžiaus pabaigoje Vilniuje, Lukiškių aikštėje, veikė stacionarus Lukiškių cirkas, jame 1892 prancūzas Jeanas Godefroid (Godefroy) antrą kartą Europoje parodė vandens spektaklį. Lietuvoje cirkas išpopuliarėjo po I pasaulinio karo. Pirmosios lietuviškos cirko trupės pradėjo kurtis 20a. 3-čio dešimtmečio pabaigoje. 1926-1941m. veikė apie dešimt įvairaus dydžio lietuviškų cirko trupių – nuo vos kelių artistų balaganėlio iki rimtų grupių. 1929m. P. Gudauskas ir P. Tarutis įkūrė pirmąjį Lietuvoje profesionalų kilnojamąjį (vadinamąjį skrajojamąjį) cirką “Aušra”. Neabejotinai jie visi vienu ar kitu metu lankėsi ir Skuode, nes senųjų skuodiškių prisiminimai liudija, jog cirko artistai miestą aplankydavo gana dažnai.

“Vasarom į miestelį atvažiuodavo vienas ar du cirkai, dažnai vienas po kito /…/ Tik viena bėda, kad tėvai neduodavo pinigų bilietui į cirką. Cirko palapinę iš lauko pusės saugodavo grėsmingas sargas, kuris eidavo apie cirko būdą, apsiginklavęs karvės uodega. Reginys buvo atbaidantis. Vis dėlto nesuvaldomas smalsumas vertė rizikuoti. Aš irgi, nutaikęs progą, kai karvės uodega kitoje palapinės pusėje paišė ore mirties kilpas, kilstelėjau brezento apačią. Norėjau tik žvilgterėti, kas ten viduje vyksta. Ir čia, dideliam savo džiaugsmui,nė nepajutau, kaip įriedėjau vidun. Kažkas, pamatęs mano gerą startinę padėtį, stuktelėjo į pasturgalį ir štai aš jau lygiavertis stebuklų stebėtojas.”, – prisimena Juozas Vaitkus (“Pastangos išlikti”, 2008m., p.8). O toliau pasiklausykime, ką pasakoja skuodiškis, dabar gyvenantis JAV, Raimundas Šukys. Beje, p. Vaitkus ir p. Šukys, nors tarp jų žiojėjo penkerių metų skirtumas, buvo draugais.

Dramblio pasirodymas cirke

“Spėju, kad 1935 metais Skuodą aplankė cirkas. Man atrodo, kad tai buvo cirkas iš Rygos atvažiavęs į Lietuvą gastrolėm.  Savo dvistiebę didelę ir aukštą palapinę pasistatė turgaus aikštėje truputį į pietvakarius nuo miesto sodelio, – prisimena Raimundas Šukys. – Jau pati palapinės statyba mums vaikams cirkas buvo.  Kadangi tik iš tolo žiūrėt galėjau, ir ne viską teko ištisai matyti, bei galvelė nelabai suprato ką tie darbininkai daro, tai tik labai migloti prisiminimų gabaliukai iš tos dienos išliko. Atrodo, kad pirmiausia išsitiesė palapinės brezentą. Paskui, tempdami virvėmis ir prilaikydami su basliais pastatė du labai aukštus stulpus. Brezentą irgi virvėmis į viršų traukė, bet jeigu prisimenu gerai, tai ne iki pat viršaus. Kokiu būdu tarpus tarp stulpų ir brezento užtaisė nei supratimo neturiu.

Iškėlę brezentą į viršų, pradėjo, eidami aplink, traukt į šonus aukštokai prie brezento prikabintas virves, ir įkalę metalinius kuoliukus tarp brukio akmenų, tas virves pririšo. Pririšo prie mažesnių kuolelių ir brezento apačią, taip kad nesusimokėjęs per apačią įlysti negalėtų. Tokiu būdu per dieną ir cirko stogas, ir sienos atsirado.

Man atrodo, kad kitą dieną cirkininkai iš geležinkelio stoties atparadavo į savo palapinę miesto aikštėje. Paradą vedė dramblys. Ėjo ir už grandinės vedamas lokys su antsnukiu. Atsimenu ir klouną. Ir kiti cirko akrobatai eidami savo kostiumus pademonstravo. Su jais kartu ėjo ir su kasdieniniais rūbais apsirengusių  žmonių. O keli vežimai žvėris narvuose gabeno.

Dramblio pasirodymas cirke
Taip galėjo atrodyti cirko numeris Skuode.

Pirmasis pasirodymas įvyko dar tą patį vėlyvų pavakarį. Prisirinko nemažai žmonių. Kadangi palapinė nebuvo iš pačių didžiausių, tai ir nelabai daug sėdimų vietų teturėjo. Tas irgi galėjo sudaryti įspūdį, kad žiūrovų skaičius didesnis atrodė negu iš tikrųjų buvo. O to cirko pasirodymą su mažais pakeitimais, tai vėliau kelis kartus mačiau kituose pasaulio cirkuose, nes iš tiesų jis tą patį demonstravo kaip ir kiti to laiko cirkai. Jie skyrėsi tik atlikimo kokybė, pasirodymų skaičiumi ir atlikėjais. Bet tuomet mums, neišlepintiems skuodiškiams, tas cirkas buvo didelė naujiena, kurios mes nebuvome dar matę.”

Toliau Raimundas Šukys labai detaliai aprašo cirko programą. Skaitant gali kilti natūrali mintis: “Kas čia tokio? Aš pats tai šimtus kartų mačiau…” Taip, taip ir dar kartą taip, tačiau visa tai ką pasakoja Raimundas Šukys, vyko ne kur nors kitur, o tarpukario Skuode.

“Ėjo žmogus ant ištemptos vielos ir su kartim, ir be jos, – toliau pasakoja p. Raimundas. – Pirmyn, atgal, priklaupė ir apsisuko. Iki pusiaujo nusirengęs vyras nėrė per liepsnojantį lanką, nėrė ir per skylę, likusią tarp peilių galų, pritvirtintų prie apvalaus rėmo.  Ta apvali skylė iš peilių nelabai plati buvo. Jis tai pademonstravo galvą prakišdamas per ją. Per ugnį neriant, tai tik plaukus apsvilt galėjo nepataikęs, bet per peilius, nors ir nepasipjautų, bet apipjaustytas tai būtų. Žinoma, tai ilgiau užtruko, negu čia tik aprašyt, nes peilius publikai parodyti turėjo, kad tikri, kad labai aštrūs. Užima tai laiko. Nejau įsibėgėjęs per peilius pranersi ir eisi sau? Tarpe pasirodymų tai klounas savo išdaigomis publiką užiminėjo.”

Čia neįmanoma vėl neprisiminti animacinio filmuko “Madagaskaras 3”, kuriame tigras (irgi kalbantis su rusišku akcentu), išsitepęs specialia alyva, praneria ne tik per degantį lanką, bet ir per siurutį “vestuvinį” žiedą.

“O prieš kiekvieną pasirodymą, toks ponas su fraku ir cilindru ant galvos, raudonu švarku, juodom kelnėm ir auliniais batas, dar ir raitelio vytelę pasiėmęs, pranešdavo kas seks toliau, – tęsia savo prisiminimus Raimundas Šukys. – Pradėdavo grot orkestras, gal trys dūdiniai ir būgnas ant platformos virš įėjimo, per kurį įbėgdavo cirko akrobatai. Visi muzikantai irgi raudoni buvo su auksiniais šniūrais apsikarstę ir su aukštoms juodom kepurėm su snapeliais. Atrodė lyg darbo netekę Napoleono armijos husarų karininkai.

Neapsėjo nei be magiko, kuris savo sugebėjimus „akis monyt“ pademonstravo, ir net ugnį iš burnos pūtė, na, kad ir ne iš pačios burnos, bet kai pro degantį fakelą pūtė, tai jo „kvapas“ suliepsnodavo. Vargšas, vėliau burną smarkiai skalaut turėjo, nes manau, kad ką jis į burną pasiėmęs buvo, negalėjo būti labai skanu. Man įdomu, ar kas nors iš skuodiškių su žibalu tai bandė ir ūsus ar antakius apsvilo?

Fakyras Antanas Pilkauskas – Ben Ali buvo pirmasis Lietuvos artistas, beveik penkis mėnesius garsinęs Lietuvos vardą 1934 metų pasaulinėje Čikagos parodoje. Scenoje jis, virš atloštos galvos laikydavo keptuvę, asistentas į ją įdėdavo sviesto, įmušdavo kiaušinį, fakyras iš burnos pūsteldavo ugnies fakelą ir iškepdavo kiaušinienę. Publika taip pat galėdavo nuo artisto degančio liežuvio liepsnos prisidegti papirosą. Antanas Pilkauskas 1936m. tragiškai žuvo prie Alytaus. Ar lankėsi jis Skuode? Ko gero, taip. Juk ir dabar daugelis šiuolaikinių pramogų verslo atstovų su savo programomis apsilanko mieste. Juk Skuodas ne užkampis, nors ir toli nuo didmiesčių. Daugiau apie lietuvišką cirką galima pasiskaityti “15min” straipsnyje “Nežinomi, bet neužmiršti lietuviško cirko artistai”. Bet grįžkime su Raimudu Šukiu į aną laikmetį, į aną dieną, į Skuodą:

“Negali būti cirko be žonglieriaus ir bent poros kurie savo protėvius po medžius Afrikos džiunglėse besikarstančius norėjo pamėgdžioti. Taip kalbu apie tuos, kurie į palubes palipę ant trapecijų besivartydami ir per orą lėkdami, bando nenukristi.

Neatsimenu kaip ir kiek žonglierius sviedinukų mėtė, kelias lėkštes iš karto ant lazdelių suko, bet, kad tris degančius fakelus tarp abiejų rankų mėtė, tai prisimenu. O tų, kur su trapecijomis žaidė buvo, man atrodo trys. Du vyrai ir mergina. Iš viso to, tai tik prisimenu kaip jie į palubes užlipo. Vyrai tai rankomis virvėm prie abiejų stulpų save viršun užtraukė, o mergina, tai virvinėmis kopėčiomis užlipo.  O po to, visi ten suposi, ir su rankom, ir su kojom į trapecijas įsikabinę. Įsisupę pasikeitė jie ore vietom, o paskui tą vargšę mergaitę tarpe savęs mėtė. Baisu buvo, bet ir įdomu. O nulipti, tai jiems nereikėjo – visi gražiai ant nugarų į apačioje ištemptą tinklą nukrito. Mergina pirma nušoko, o vyrai iš paskos. Ar jie džentelmenai buvo, ar tik bandė pažiūrėti kaip gerai tas tinklas išlaikys. Hmm?…

1937 metų „Lietuvos aide“ rašoma: „Rugsėjo mėn. 10 d. darydamas pavojingus oro akrobatikos numerius, trūkus kilpai, nukrito ir sunkiai susižeidė cirko „Karado“ direktorius ir savininkas, gerai visame Pabalty žinomas oro akrobatas, Pranas Černiauskas. Pasikankinęs keletą dienų miesto ligoninėje jis šio mėnesio 15 d. mirė. Velionis paliko žmoną ir trijų metų sūnelį.“ Cirko palapinė, kaip ir Skuode, stovėjo akmenimis grįstoje turgaus aikštėje, ant kurių buvo užtiestas kilimas. Žinoma, jis negalėjo išgelbėti artisto.

Pagaliau įvažiavo du motociklistai. Jiems buvo pastatytas didokas narvas iš storokų metalinių štangų. Pačiam viduryje grindys buvo plokščios, paskui pažulniai pakilo kiek viršun ir tada jau pasidarė visiškai statmenos. Motociklistai pradėjo sukt ratu vienas prieš kitą. Įsibėgėjo ir tada pradėjo važinėti narvo sienom. Važinėjo prasilenkdami aukštyn, žemyn – bet ką daugiau ten beištaisysi? Daug triukšmo pridarė, prismardino palapinę, bet, bent man įdomu buvo. Ir manau, kad tada pagaliau supratau tą posakį „buvo trys broliai: du protingi, o trečias motociklistas”.

Galų gale įvežė didelę armotą. Pastatė prie pagrindinio įėjimo. Atsuko link angos į užkulisį, o ten vėl ištempė virvinį tinklą. Pasirodė vyras su šalmu, tokiu kurį lakūnai tuo metu naudojo. Turėjo apsivilkęs ir kažką panašaus į kombinezoną. Su didžiausia ceremonija įlindo į patrankos vamzdį. Būgnininkas pradėjo lazdelėmis greitai į būgnelį duoti. Pasirodė dūmai, pasigirdo sprogimo garsas ir iš “patrankos” vamzdžio išlėkė mūsų didvyris. Bematant įkrito į tinklą. Išsirioglinęs, pasistaipė prieš žiūrovus, nusilenkė  ir dingo už užuolaidos.

Po spektaklio nuėjome per “aktorių” duris, į šalimais pristatytą  palapinę apžiūrėti “plėšriųjų” žvėrių, uždarytų narvuose.

Tai taip pradžiugino mus skuodiškius cirkas iš Rygos su savo pasirodymu.”

Rygos cirkas buvo įkurtas 1888m. ir tikrai turėjo bent 6 dramblius, kurių vienas, traukiniu galėjo atvykti ir iki Skuodo, bei išdidžiai žingsniuoti iš stoties Laisvės gatve į naujamiesčio aikštę.

Nereikėtų manyti, jog anais laikais TIK į Skuodą atvažiuodavo cirko trupės ir tuo jis buvo kuo nors išskirtinis. TIKRAI NE. Tačiau, šis pasakojimas – tai dar vienas gražus ir spalvingas štrichas, tapant Senojo Skuodo paveikslą.

Ir visgi… nors šiais laikais esame išlepinti reginių, jei dabar Skuodo gatvėmis pratapnotų dramblys, prašleivotų lokys, lydimas klounų ir spalvingai apsirengusių akrobatų, bei fakyrų, jei iš paskos narvuose ant ratų būtų vežami plėšrūs žvėrys, o viso to parado priekyje eitų fraku apsitempęs cirkio savininkas, kviesdamas visus į pasirodymą, visgi tai stebintų. Visgi liktų neišdildomas prisiminimas. Tačiau laikai pasikeitė… Senojo Skuodo neliko.

Tęsinys kitame pasakojime.

Pranas Šarpnickis

Su šia publikacija susiję šios serijos “Skuodo atspindžiai atsiminimų šukėse” straipsniai:
BLĖKIS. Pirmas pasakojimas
VYTAUTO DIDŽIOJO JUBILIEJINIAI METAI. Antras pasakojimas
UGNIAGESIAI. Trečias pasakojimas
ELGETOS.Ketvirtas pasakojimas
KAIP DRAMBLYS ĖJO SKUODO GATVĖMIS… Penktas pasakojimas
PO PAMALDŲ Į ARBATINĘ… Šeštas pasakojimas
SKUODO LEDŲ “PRAMONĖ”. Septintas pasakojimas
SKUODE BUVO DU KALVIAI: STONKUS IR DORNAS. Aštuntas pasakojimas
ADVENTAS. Devintas pasakojimas
KŪČIOS IR KALĖDOS. Dešimtas pasakojimas
GINKLAI, ART DECO, GANGSTERIAI IR ŠUNŲ MEDŽIOKLĖ. Vienuoliktas pasakojimas
SKUODE IŠRASTI VAISTAI. Dvyliktas pasakojimas
LIGOS. Tryliktas pasakojimas
AVIACIJOS ŠVENTĖ. Keturioliktas pasakojimas
RADIJAS IR TELEFONAS. Penkioliktas pasakojimas
SKUODO MOTORAI. Šešioliktas pasakojimas
“KRUVINOSIOS” UŽGAVĖNĖS PRASIDEDA. Septynioliktas pasakojimas
ELEKTRA. Septynioliktas pasakojimas
OKUPACIJA. Aštuonioliktas pasakojimas
DRISKIAI ĮSIKURIA. Devynioliktas pasakojimas
Lietuviškasis Skuodas tarpukariu

Ši publikacija parengta remiantis: Raimundo Šukio rankraščiu “Gimtinė atminties šukėse”; taip pat naudotasi wikipedija, bei “Visuotine Lietuvių enciklopedija”.

Pastaba: Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti arba informuosite apie tokį faktą autorių.