Kasparo kalve 01
Nuotrauka iš “Kasparo kalvės”

Metalą smūgiais galima sutrankyti į formą – jis plastiškas ir kalus. Daužomas tvirtėja, galima užgrūdinti geležtę paprasčiausiai plakant ją kūju. Tačiau procesą įmanoma pakreipti atvirkščia linkme: tereikia metalą įkišti į ugnį ir kaitinti, ir jis suminkštės. Mat metalai sudaryti iš kristalų ir kiekvieno iš jų atomai išsidėstę labai savotiškai, į beveik tobulą trimatę struktūrą. Tarpatominiai ryšiai palaiko atomus vietoje ir kartu suteikia kristalams tvirtumo.

Keistokai skamba, jog metalai sudaryti iš kristalų, nes juos mes įsivaizduojame kaip permatomą ir daugiabriaunį akmenį, tokį kaip deimantas ar smaragdas. Kristalinis metalų pobūdis nuo mūsų paslėptas, nes jų kristalai neskaidrūs ir daugeliu atveju mikroskopiškai smulkūs. Žiūrint pro elektroninį mikroskopą, jie metalo gabalėlyje atrodo kaip mozaika, o šių kristalų viduje driekiasi vingiuotos linijos – vadinamosios dislokacijos, metalų kristalų defektai, atspindintys nukrypimus nuo šiaip tobulo kristališko atomų išsidėstymo, – tai atominiai pertrūkiai, kurių neturėtų būti.

Tai skamba nekaip, bet, pasirodo, tie pertrūkiai naudingi. Būtent dėl dislokacijų metalai ypač tinka įrankiams gaminti – pjaunamiesiems jų kraštams ir galiausiai skutimosi peiliukams, – nes kaip tik dislokacijos leidžia metalo kristalams keisti pavidalą.

Nereikia pasitelkti kūjo, kad sužinotume dislokacijų galią. Kai sulenkiame savaržėlę, iš tikrųjų lenkiasi metalų kristalai. Jeigu jie nesilankstytų, sąvaržėlė lūžtų – triokšteltų kaip pagaliukas. Tokia plastinė laikysena įmanoma dėl dislokacijų kristalo viduje. Judėdamos jos perkelia smulkius metalo trupinėlius iš vienos kritalo pusės į kitą. Ir tai vyksta garso greičiu. Lenkdami savaržėlę, sukeliame  apie 100 000 000 000 000 dislokacijų, judančių šimtais tūkstančių metrų per sekundę greičiu. Nors kiekviena jų pajudina tik mažutėlę kristalo dalelę, to pakanka, kad kristalai elgtųsi kaip nepaprastai tvirtas plastikas, o ne trupėtų kaip akmuo.

Tačiau kalvis kūju talžydamas ant priekalo žaizdre įkaitintą geležies gabalą, tikriausiai negalvoja apie atomus, dislokacijas ir jų beprotiškai greitus poslinkius. Tikrai apie tai nesusimąstydavo ir vokietis Dornas, bei žemaitis Stonys, turėję Skuode savo garsiąsias kalves.

Be batų fabriko, dar vienas svarbus pastatas, sakyčiau beveik Skuodo institucija, per mūsų vaikiškas akis žiūrint, stovėjo arti Vaižganto ir Vilniaus gatvių sankryžos. Tai buvo kalvė, pasakoja garbaus amžiaus skuodiškis, dabar gyvenantis JAV, Raimundas Šukys. – Stovėjo ji Ylakių (dabartinės Vilniaus g.) kelio kairėje, gal apie penkiasdešimt metrų į rytus nuo Vaižganto gatvės. Pastatas buvo sukrypęs, ker kurio sienas vėjai švilpė, bet turėjo palčias duris su geru užraktu per kurį didelę spyną pravert galėjai. Buvo keturi langai: du iš abiejų pusių durų, vienas į rytų pusę žiūrėjo, o paskutinis tai užpakalyje netoli rytinio kampo šviesą į kalvę įleido. Visi jie gerai apkaustytas langines turėjo, bet stiklų tai ne. Daug darbo vagis būtų turėjęs, bandydamas į kalvę įsilaužti. Mum, vaikams ta kalvė daug svarbesnė buvo negu tas batų fabrikas mūriniame name. Fabrikas mūsų neįsileido, bet prie kalvės visuomet prieit galėjai.”

Tuo metu tarp visos Kretingos apskrities miestų Skuode pramonė buvo išvystyta labiausiai – veikė per 30 didesnių ir mažesnių įmonių. Didžiuma jų užsiėmė avalynės gamyba. Per metus jos pasiūdavo nuo 5000 iki 6000 porų batų, kurie pasklisdavo po visos Lietuvos ir Klaipėdos krašto krautuves. Didžiausia avalynės dirbtuvė “Konkurencija”, veikusi Laisvės g. 2, priklausė verslininkui Michaeliui Mines. Su juo sėkmingai konkuravo Iciko Kano avalynės fabrikas “Kontinent”, įsikūręs Vilniaus g. 33 (anuometinė Ylakių gatvė). Pats pastatas, patyręs rekonstrukcijų, tebestovi – dabar ten Skuodo savivaldybė. Be šių dviejų dar buvo keletas smulkesnių apavo gamintojų: Ofsiejaus Preso (Basanavičiaus g.), Mošės Jankelovičiaus (Laisvės g. 61), Mošės Leib  Grinblato (Laisvės g. 63), Abraomo Turko, Icchako Koheno, Hiršo Gilderio, Shlomo Pereso, Jehudo Bermano, Gedalia Abramovičiaus didesnės ar mažesnės batų dirbtuvės. Apskritai tuo laiku Skuodas visoje Lietuvoje, garsėjo kaip vaikų avalynės gamybos centras.

Rymante Smaiziene Fogelmano batu fabrikas
Ylakių kelias arba dabartinė Vilniaus gatvė. Tolumoje matosi Iciko Kano avalynės fabrikas “Kontinent”. Dabar toje vietoje savivaldybės pastatai. Ir Rymantės Šmaižienės archyvų.

Daugumai šių dirbtuvių dirbtuvėlių odas parūpindavo skuodiškių kailiadirbių Špico (vėliau emigravusio į Pietų Afriką), Hochmano, Tureko, Kopelovičiaus, bei Grinblato įmonės.

Senamiestyje stovėjo nemenki audimo ir audinių dažymo fabrikėliai, priklausę Mordechajui Choikeriui. Čia net dviem pamainomis dirbdavo apie 60-70 žmonių. Daugelis aplinkinių miestų ir miestelių audėjų nusidažyti savo gaminių atvykdavo būtent į šį fabrikėlį. Naujamiestyje veikė dar dvi – Breinos Montriskio ir  Jehudos Chackino – audinių dažymo įmonės. Didesniąją Kretingos apskrities dalį kojinėmis aprūpindavo Kastelanskio fabrikas, kuriame plušėjo apie 20 ar 30 mergaičių. Markus Choicherio senamiestyje (Laisvės g. 8) turėjo vilnų verpyklą. Sagas, šukas ir kitokius dirbinius gamino “Rago” fabrikėlis (Laisvės g. 1), saldainius – A. Drazdausko “Jūratė” (Laisvės g. 27), šokoladą liejo – “Balfurija”. Isako Hovšos saldainių fabriko pakavimo padalinyje dirbo apie 20 mergaičių, Fogelmano grandinių ir vinių fabrikėlyje – apie 20 žmonių. O kalvis Stonys dirbo vienas. Grįžkime prie Raimundo Šukio įstabių prisiminimų:

“Jos savininkas kalvis – Stonys gyveno namelyje link Ylakių. Į darbą tai beveik tris kilometrus turėjo keliauti. Jo namas ir žemės sklypas buvo pačiame sankryžos kampe į rytus, kur kelias einantis į Didžiuoius Rūšupius atsiskiria nuo vieškelio. Jis buvo jaunas ir veiklus šaulys. Mus vaikus jis mielai toleravo, kol nelindom į akis ir po kojom nesimaišėm. Iš tolo pažiūrėt visuomet galima buvo, nes kai arklius kaustė, tai lauke prieš kalvę dirbo. O pro atviras plačias duris labai gerai matėsi kai jis prie priekalo darbavosi. Na, ir į vidų pasiprašius įeiti leidavo.

Skuodo naujamiestis dar ir kitą kalvę Ilgojoj gatvėje turėjo. Ta buvo prašmatnesnė – raudonų plytų gerokai patraukta nuo gatvės link rytų. Jos savininkas – kalvis buvo Dornas. Vokiečių kilmės. Aukštas stambus vyras dideliu pilvu. Toje kalvėje neteko būti, bet prie Ylakių vieškelio, tai daug laiko praleisdavau bežiopsodamas kaip sumaniai Stonys arklius kausto, vežimams naujus geležinius lankus ant ratų deda ar ašis sutvarko. Man tuomet atrodė, kad jis viską iš metalo galėtų iškalti. Mačiau net kaip jis ištirpusį metalą į kažkokią ten molinę formą pylė ir po kiek laiko tą formą atidaręs kažką pielavo.

Jei jums smagu skaityti mano tekstus, žinokit, jog kažkas už tą malonumą sumokėjo, paremdamas mano veiklą ir iniciatyvą. Jei turit, bent kokias galimybes, prisidėkite prie tų žmonių, kurie patikėjo manimi – tai tikrai nėra dideli pinigai: skirdami 1, 2, 3 arba 10, 20, 50 USD tapkite ir jūs mano rėmėjais. Tai labai paprasta – tiesiog užsukite į mano rėmimo platformą PATREON. Nelabai suprantate kaip tai atlikti? Spauskite šią nuorodą: https://skuodokrastas.wordpress.com/kaip-atlikti-mokejima/ Visad smagu kažką gauti veltui, tačiau pamąstykite kokiais būdais tai tampa prieinama. Tęskime pasakojimą…

Bet pats didžiausias džiaugsmas buvo, kai leisdavo dumples pumpuoti ir matydavai kaip jau prigesusios anglys kalvio žaizdre vėl pradeda žėrėti. Tada jis kūjį pasiėmęs ir tą metalinį daiktą ant priekalo padėjęs smogia. Pilas kibirkštys į visus šonus. Reik saugotis, kad neužkristų, nes nėra nei abejonės, kad aprangoje skylė atsirastų. Tik pats kalvis tų metalinių kibirkščių nepaiso. Juodas storos odos žiurstas nuo pat kaklo iki žemės saugo. Ir taip, kol geležis vis dar raudona, matai, girdi tuk-tuk kaip geležį jis kūju duoda, ir tada nebetaip  garsiai, bet daug greičiau tuk-tuk-tuk ant priekalo kūjui pasišokinėti leidžia. Ir taip jis kala ir zalatija, kol iš geležies išgauna ko jam reikia. O jei tuo tarpu geležis atvėsta, tai ją vėl į žaizdrą įkišęs, su dumplėmis papūtęs anglis daugiau žėrėti verčia.

Kalvio dumplės didokos buvo. Turėjo jos beveik širdies pavidalą, kurį įsimylėję jaunuoliai su perverta strėle ant sienų piešia, ar medžių kamienuose raižo. Tik platesniame gale jos turėjo įdubimo, ir išvis daugiau pailgos buvo. Dumplių sienos tai iš odos darytos, ir atrodė lyg didelis akordeonas ant šono paguldytas, tik kad jo pavidalas buvo gana keistokas. Panašias dumples ir bažnyčiose į vargonų vamzdžius orą pūst naudodavo. Smailiąjame gale dumplės turėjo angą, prie kurios buvo pritvirtinta prie stalo, o viršuje lenta buvo prijungta prie lyg ir mažos svirties, kurios rankeną žemyn, nuspausdamas dumplių platų galą aukštyn pakeldavai. Kai tą ilgą rankeną paleisdavai, dumplės pačios leidosi žemyn ir pūtė orą link žėrinčių anglių. Jei daugiau papūst reikėjo, tai tą ilgą kartį ir aukštyn pastumt galėjai, kad dumplės greičiau nusileistų.

Gražu būdavo žiūrėti, kaip naujomis pasagomis Stonys arklius kaustė. Retai kuris arkliukas savo nepasitenkinimą rodė ir pakelti kojos nesileido. Bet ir tie pagaliau pasiduodavo likimo valiai ir neužilgo su naujais batais namo keliaudavo. Kalvis atsisėdęs ant žemos kėdutės užlenkęs žirgo koją ir ant kelių, apdengtų su žiurstu, jąją pasidėjęs, nugnybdavo ir ištraukdavo senus uknolius. Nusidėvėjusią pasagą nuimdavo ir tada visus akmenukus ir purvą iš kanopos išvalydavo. O po to, paėmęs ilgą aštrų peilį su rankenom abiejose galuose, skusdavo, plonindavo iš apačios kanopą. Net ir pėlyčią pasiėmęs “manikiūrą” darė.

Sutvarkęs ką ten bereikėjo, atsinešdavo pamatuoti jau pagamintą pasagą. O tada tai kaitindavo, kaldavo, kad gerai pritaikyti. Kai nuspręsdavo, kad “padkava” gerai tam arkliui tinka, ją įkaitindavo iki raudonumo ir vėl pridėdavo prie arklio kanopos. Surūkdavo, pasmirsdavo, bet, matyt, kad arkliukas nejausdavo. Tada prikaldavo, o išlindusius galus viršui kanopos užlenkdavo.

Dar įdomiau buvo stebėti kaip Stonys vežimo medinį ratą nauju metaliniu ratlankiu apkausto. Toli gražu ne viską supratau, ir tai turbūt giruosi, ne tuo metu man beveik stebūklas buvo, kaip gerai ir tampriai tik su kūjeliu daužydamas, tą lanką ant medinio rato uždėt Stonys galėjo.

Kiek pamenu, jis pasimatavęs ratą, paimdavo ir atsimatuodavo tam skirtą metalo juostą ir, pakaitinęs tą pažymėtą vietą, ant priekalo su kažkokiu “kirvuku” nusikirsdavo sau reikalingą juostos ilgį. Tada įkaitinęs tos juostos vidurį, padėdavo ant priekalo ir po truputį, kūju bedaužydamas, į apskritimą lenkti imdavo. Naudodavo ir tą apvalų, smailėjantį priekalo galą. Kiek padirbėjęs palygindavo su ratu ir vėl toliau pakaitindamas ir palenkdamas pasidarydavo sau beveik apvalų geležinį ratą. O tada dar kartą tą lanką su ratu palygindavo, kažką pažymėdavo ir šį sykį jau gerai įkaitindavo to nesujungto metalinio rato abu galu. Užleidęs tuos galus truputį vieną ant kito, juos kaldavo, kol jie susiliedavo į vieną. Tada dar matuodavo ir kaldavo kelis kartus. Taip matuodamas ir kaldamas, jis tą lanką bandė padaryti truputį mažesnį negu medinis vežimo ratas. Pagaliau, nutaręs kad gerai pritaikė, sukdamas savo žaizdre visą lanką gerai įkaitindavo. Metalas nežėrėdavo baltai, kaip kad įkaitintas kalimui, bet raudonas būdavo. Tuomet kai jis visą ratą kaitindavo, tai gero, ilgo dumplių pumpavimo reikėdavo. O savanorių tokiam darbui, kai žioplių būdavo, niekada nestigdavo. Pagaliau paėmęs įkaitusį lanką padėdavo ant paguldyto rato ir jį, švelniai aplink kaldamas, užmaudavo. Tada jis tą ratą į geldą vandens pasistatęs, sukdavo kol pakankamai atvėsdavo. Po tos “vonios” tai to metalinio lanko nuo rato jau nebenumausi. Ar dar ir kokių vinių įkaldavo, nebegaliu pasakyti.

Pabaigęs kaustyt ratą, dar prieš užmaunant ant vežimo ašies, jis kažkokiu labai juodu tepalu (degutu?) negailėdamas tą ašį patepdavo.

Tai čia pora pavyzdžių, kuriuos atsimenu, bet begalės ir kitų darbų jis darė. Apylinkių ūkininkams vežimus, plūgus, drapakus ir kitokius reikmenis taisė, naujas dalis darė, kraičio dėžes apkaustė, durų “zovieckus” ir užraktus gamino.

O mums vaikams, pavakariais, kai kavonę žaisdavom, ir Stonys kalvę užrakinęs namo išeidavo, tai už kalvės pasislėpti beveik kas kart bandydavom. Ir kaip gali paneigti, kad tuo metu Skuode ta kalvė tikrai vienas iš svarbiausių pastatų mums buvo?”

Ar Stonys buvo geriausias krašto kalvis, dabar mums niekas nepasakys, bet kad buvo tarp geriausių, tikriausiai tai tiesa. Laikai pasikeitė, bet kalvystė Skuodo krašte nenunyko. Šiuo metu rajone kūju mojuoja gal kokie 6-7 geri kalviai ir tikriausiai nesumeluosiu –  pats kiečiausias yra Audrius Kasparas. Specializuojuosi meninėje dekoratyvinėje kalvystėje. 2004-ais metais tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu. Surengė ne vieną autorinę darbų parodą ir nuolat dalyvauja kasmetinėse įvairiose šventinėse parodose. Jo kalvystės darbus galima rasti ne tik Lietuvoje, bet ir Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje, Danijoje, Švedijoje, JAV, Rusijoje, Čekijoje ir daugelyje kitų šalių, o pasižiūrėti jo nepaprastų kūrinių galima tinklapyje “Kasparo kalvė”.

Geležį jis kalbina, kurdamas vienetinius darbus iš juodojo metalo, skirtus namų apyvokai, interjerui bei eksterjerui. Savo kūriniuose apjungia metalą su akmeniu, medžiu ar įdomiomis antikvarinėmis detalėmis.

Tai žmogus, kuris tikrais, o ne popieriniais darbais garsina Skuodo kraštą. Jo kūrybai nemažai vietos buvo skirta knygoje ,,Tūkstantmečio Lietuva ”, o 2019 m. “Kasparo kalvė” tapo asociacijos “Kūrėjai-Meistrai” nare.

Audrius Kasparas 01
Žemaitis, skuodiškis, kalvis Audrius Kasparas. Nuotrauka iš “Kasparo kalvė”.

Kartą nutvėręs Audrių Kasparą, tuoj jį pakalbinau:

-Kas tave mokė kalvystės? Juk turėjai kokį nors meistrą? Ar tiesiog, taip paėmei ir ėmei minkyti tą gelžį?

-Pas vėjna vietini pasižiūriejau 1,5 mienesė i toliau verdo sava solties, – neskubia žemaitiška šnekta man ėmė pasakoti Audrius Kasparas. – Če kaap moona vėns prietielius, tarp kėtkuo, vėns geriausiu meistruu Lietuvuo ir ne tik, Algėrds Stonkos pasakė: “Gali pasimuokytj iš kuožna, bet geriausee iš dorniaus. Pasižiūriejee kuo nedarytj i darboukis.” Ont savės pradiejau dėrbtė 2004 metu gegužės 20 dėina, nu ryta…

-O kodėl taip tiksliai prisimeni tą datą?

-Net nežėnau. Kažkap užsifiksava…

-O kas nors iš giminės kalviu buvo? Tėtis ar senelis?

-Kalviu lyg i ne. Omžėna atilsi senielis dėdlee gers kriaučios bova – so smetuonėško dipluomo. Če metals – greičiau kaap išraiškas priemuonė. Jego esi pri mena, iš principa gali dėrbtj su bet kou.

-Na, menas menu, o arklį teko kaustyti?

-No kad ne. Dėl sportėnė interesa rektom išmuoktj, bet nelabaa y kumet. Če iš pagarbuos pruotievems… Kalviavėma pradžiuo eso apvažiavės ne vėjna smetonini kalvi. Tėkraa idomiuu žmoniuu sutėkau…

-Aš suprantu, jog iš esmės tobulėjimui ribų kaip ir nėra, tačiau ar jau galėtum pasakyti kad viską išmokai ir gali nukalti bet ką. Ko dar negali nukalti? Ko iš nukalamų dalykų dar negali nukalti? Tarkim, tikrą kalaviją nukaltum?

-Iš principa galėčiau nukaltė beveik bikou, bet tam reikėtom gėlėntėis y technologijes, pruocesaa y panašee… Sakykem, nukaltė soktos turėklus. Daug skaičiavėma, braižyma y panaše… No vo tas nedoud mon maluonoma. Tad tego ton dara tėj, kam pri duuše. Aba kaltė ginklos… Dėdėljs darba sanauds, vo rinka užkimšta. Ta darau kou darau y klijėntaa patys monės ėiška.

Vo kon tas znuočėj arba lietuviškai kalbant, ką visa tai reiškia. Tuoj išversiu į bendrinę lietuvių kalbą:

-Kas tave mokė kalvystės? Juk turėjai kokį nors meistrą? Ar tiesiog, taip paėmei ir ėmei minkyti tą gelžį?

– Pas vieną vietinį pasižiūrėjau 1,5 mėnesio ir toliau verdu savo sultyse, – neskubia žemaitiška šnekta man ėmė pasakoti Audrius Kasparas. – Čia kaip man vienas prietėlius, tarp kitko, vienas geriausių meistrų Lietuvoje ir ne tik, Algirdas Stonkus, pasakė: “Gali pasimokyti iš kiekvieno, bet geriausiai iš kvailio. Pasižiūrėjai ko nedaryti ir darbuokis.” Savarankiškai pradėjau dirbti 2004 metų gegužės 20 dieną, iš ryto…

-O kodėl taip tiksliai prisimeni tą datą?

-Net nežinau. Kažkaip užsifiksavo…

-O kas nors iš giminės kalviu buvo? Tėtis ar senelis?

-Kalvių – lyg ne. Amžiną atilsį senelis buvo labai geras siuvėjas – su smetonišku diplomu. Čia metalas – greičiau kaip saviraiškos priemonė. Jeigu esi linkęs į meną, iš principo gali kurti iš bet ko.

-Na, menas menu, o arklį teko kaustyti?

-Na, kad ne. Dėl sportinio intereso reikėtų išmokti, bet nelabai yra kada. Čia iš pagarbos protėviams… Kalviavimo pradžioje susitikau su ne vienu smetoniniu kalviu. Tikrai įdomių žmonių sutikau…

-Aš suprantu, jog iš esmės tobulėjimui ribų kaip ir nėra, tačiau ar jau galėtum pasakyti kad viską išmokai ir gali nukalti bet ką. Ko dar negali nukalti? Ko iš nukalamų dalykų dar negali nukalti? Tarkim, tikrą kalaviją nukaltum?

-Iš principo galėčiau nukalti beveik bet ką, bet reikėtų gilintis į technologijas, procesą ir panašiai… Sakykim, nukalti suktus turėklus. Daug skaičiavimo, braižymo ir panašiai… Na, o tas man nesuteikia malonumo. Tad tegu tai daro tie, kuriems prie dūšios. Arba kalti ginklus… Didelės darbo sąnaudos, o rinka užkimšta. Tad darau ką darau ir klientai patys manęs ieško.

Kai buvau visai dar mažas, pradines klases lankiau Krakėse, tokiame pailgame baltų silikatinių plytų dviaukščiame pastate ant kalvelės. Tačiau naujametiniai karnavalai vykdavo Krakių kultūros namuose. Pamenu, 1976m. jos salėje, centre pastatė aukštą eglę, o mes mažiukai ėjom ratu ir pasipuošę visokiausiais rūbais kažką dainavome. Man mama iš dirbtinės odos pasiuvo kalvio prijuostę, senelis iš medžio sumeistravo kūjį – ėjau aplink eglutę ir dainavau, kaip kalvelis kala. Užaugęs ketinau tapti kalviu. Nieko stebėtina – senelis Kazimieras Markaitis buvo kolūkio kalviu. Jo jauniausiojo sūnaus, liaudies menininko, medžio drožėjo Vinco Markaičio skulptūra puošia Skuodo “Bartuvos” progimnazijos kiemą.

Pokariu, Tėvelių kaime, šalia sodybos buvo pastatyta kalvė ir ten Kazimieras Markaitis mojuodavo kūju. Pirmas vaizdas likęs iš pažinties su kalvyste buvo: … artėju prie tamsios pastato kiaurymės, kurios gilumoje girdisi žvangesys, kaip kokiame pragare… (Tik tuo metu su velniais dar neturėjau jokių pažinčių…) Aš trimetis snarglys, baimingai atsistoju ant kalvės slenksčio ir stebiu, kaip patalpos gilumoje tamsoje žėri žaizdras, kaip tvirtos, suodinos, gyslotos, sausos nuo ugnies karščio rankos varto įkaitusį geležį, kaip žyra žiežirbos…

Kai senelis išėjo pensijon, savo sodyboje susimūrijo nuosavą kalvę, ten susimeistravo dumples, prisitempė visokių įnagių ir toliau kalė – segdavo padkavomis arklius, meistraudavo plūgus, akėčias, arklinius vežimus… Mano akimis dailiai darė, tačiau stebuklingiausias įrenginys buvo jo dumplės – patraukia svirtį žemyn ir veržiasi oras į žaizdrą, liepsna suūžia, geležis kaista, kaista, senelis vėl savo plienine ranka patraukia svirtį žemyn, vėl liepsna suūžia ir taip kol geležis įkaista iki geltonumo, o jau tada ją traukia ant priekalo ir tvatina kūju ir vėl kaitina, kol geležis virsta daiktu. Ir taip jį stebėjau kokius porą ar trejetą metų. Pamenu kiekvieną įnagį iki smulkmenų, atrodo paimčiau ir pats galėčiau lengvai virsti kalviu, kaip Audrius Kasparas po pusantrų metų žmonėjimosi…

Kasparo kalve 02
Nuotrauka iš “Kasparo kalvė”

Lietuvių mitologijoje kalvis buvo Perkūno dešinioji ranka, pagalbininkas, stebuklingų ginklų kalėjas, susijęs su ugnimi ir vandeniu. Anot mitologijos, ne kas kitas, o kalvis nukalė ir pakabino danguje saulę, mėnulį ir žvaigždes. Tad kurio galo man virsti kalviu? Viskas jau nukalta danguje. Ot, imsiu viską ir aprašysiu…

Tęsinys kitame pasakojime

Pranas Šarpnickis

Su šia publikacija susiję šios serijos “Skuodo atspindžiai atsiminimų šukėse” straipsniai:
BLĖKIS. Pirmas pasakojimas
VYTAUTO DIDŽIOJO JUBILIEJINIAI METAI. Antras pasakojimas
GAISRININKAI. Trečias pasakojimas
ELGETOS. Ketvirtas pasakojimas
KAIP DRAMBLYS ĖJO SKUODO GATVĖMIS… Penktas pasakojimas
PO PAMALDŲ Į ARBATINĘ… Šeštas pasakojimas
SKUODO LEDŲ “PRAMONĖ”. Septintas pasakojimas
Lietuviškasis Skuodas tarpukariu

Ši publikacija parengta remiantis: Raimundo Šukio rankraščiu “Gimtinė atminties šukėse”; Mark Miodownik “Įstabios medžiagos”, 2019m.

Pastaba: Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti arba informuosite apie tokį faktą autorių.