Tapkite mano veiklos rėmėjais!
Labai nedaug trūko ir vos po pusantrų metų gyvavimo jauna Skuodo gimnazija galėjo žlugti. Jos nepalietė 1918-ųjų rudens politinės periperijos, kai miesto ir krašto valdžia “ėjo” iš rankų į rankas, kai vietiniai komunistai šlaistėsi revolveriais, kai apylinkėse siautė plėšikai. Ji pergyveno bermontininkų antplūdžius ir savivales. Ji pergyveno netgi 9-erių dienų latvių “okupaciją”. Ji sėkmingai sulaukė 1920-ųjų metų sausio, ir kai, atrodo, liko tik stotis ant kojų ir stiprėti taikiu metu, kuris ką tik įžengė kieman, gimnazija vos nesprogo iš vidaus. Tačiau tęsiant pasakojimą pirmiausia reikia susivokti, kas apskritai tuo metu dėjosi Lietuvos švietimo sistemoje.
Paskelbus nepriklausomybę, švietimas tapo labai svarbus jaunai valstybei. Nors Pirmojo pasaulinio karo metu mokyklos buvo nuniokotos, o mokytojai išblaškyti, tokių entuziastų dėka, kaip kunigas Pranciškus Žadeikis, labai sparčiai formavosi naujų mokyklų tinklas. 1919m. buvo priimti pradžios mokyklų ir aukštesniųjų bendrojo lavinimo mokyklų laikinieji įstatai. 1922 m. spalio 6 d. – Pradžios mokyklų įstatymas, o 1925 m. – Vidurinių mokyklų įstatymas. Suformuota bendrojo lavinimo mokykla, kurią sudarė: 4 metų pradžios mokykla, 4 metų progimnazija (dar vadinta vidurine mokykla) ir 4 metų gimnazija (dar vadinta aukštesniąja mokykla). Būtent tokio tipo gimnazija 1918-ais metais Skuode ir atsirado. Tuoj pat imta galvoti apie aukštesnę pakopą. Kai tik skuodiškiai iš Švietimo ministerijos gavo antrąją piniginės paramos sumos pusę, žadėtuosius 6000 rublių, gimnazijos komitetas nieko nelaukdamas atidarė penktąją klasę. Tačiau tikrąjį gimnazijos statusą įgijo tik 1938m., praslinkus dviems metams, kai Lietuvoje švietimo sistema, siejama su tautinės mokyklos ir Lietuvos valstybingumo idėja, galutinai buvo reformuota. Pranciškus Žadeikis to jau nebeišvydo, nes mirė 1933m.
Lietuviškąją pradžios mokyklą sudarė 6 klasės, progimnazijų – 3, o gimnazijų – 7. Moksleiviai, baigę pradžios mokyklą, galėjo toliau mokytis progimnazijoje arba gimnazijoje, kurių skaičius nepriklausomybės metais irgi augo sparčiai. 1920 m. pradžioje Lietuvoje veikė 38 gimnazijos ir progimnazijos (viena iš jų Skuode!). 1934 m. jų atsirado jau 107. Nuo 1924 m. gimnazijose buvo galima pasirinkti mokymo profilį: su privaloma lotynų kalba; su sustiprintu matematikos-gamtos mokymu; su sustiprintu svetimųjų kalbų mokymu. Baigus gimnaziją buvo galima stoti į aukštąją mokyklą. Lietuvoje veikė įvairių profilių specialiosios aukštesniosios vidurinės mokyklos. Tai komercinės, techninės, žemės ūkio, miškininkystės, meno, muzikos, medicinos, buhalterijos, policijos, karo ir kitos mokyklos, mokytojų ir dvasininkų seminarijos. Tarp 1920 ir 1930 metų sparčiai plėtėsi amatų, prekybos ir kitų specialybių mokyklų tinklas. Skuodiškiams jau pačioje pradžioje prie gimnazijos pavyko įkurti ūkio klasę – iš miesto ūkio bandymams gavo tris dešimtines (arba 3.2775 ha) puikios žemės, o 1927m. prie jos ėmė veikti komercijos klasė.
Viskas ėjosi gerai – gimnazijos kambariai buvo šviesūs ir aukšti. Nors karo metu daug mokymo priemonių buvo sugadinta, visgi išliko nemažai brangių fizikos įrankių, mineralų, botanikos pavyzdžių, daugybė žemėlapių ir zoologijos paveikslų. Pirmaisiais mokslo metai (1918-1919m.) mokytojų algoms gimnazija išleido 29 586 rublius, o patalpų išlaikymui, naujiems suolams, šlavėjai ir kurui atseikėjo 5 239 rublius. Nors Lietuvos švietimo ministeris M. Yčas savo žodį ištesėjo ir skuodiškiai iš valstybės gavo 12 000 rublių paramos, to nebūtų užtekę – iš tėvų už vaikų mokslą dar buvo surinka 20 990, o aukų pavidalu – 800 rublių. Mokslo metus gimnazija baigė turėdama kasoje 314 rublių likutį. Ne kaži ką, bet vis ne skolon.
Nors mokytojai sutartus atlyginimus gaudavo laiku, mokytojai V. Kaveckas ir B. Jonynas “pabėgo”. Matyt, kažkas pasiūlė daugiau. Žmogus kaip žuvis – ieško kur giliau ir kur geriau. Arba… jie susikirto su direktoriumi. Taip sakant, galėjo nesutapti požiūriai į mokymo organizavimą. Priežasčių nežinome – galime tik įtarti. Vietoj šių mokytojų gimnazijos komitetas greit surado pamainą – S. Žukauską ir panelę Mariją Ušerauskaitę iš Latvijos bažnytkaimio Brunava (netoli Bauskės).
Taip gimnazija sulaukė antrų, 1919-1920-ų mokslo metų. Šiaip viskas lyg ėjosi gerai, bet direktorius Juozas Žukas “pasirodė menku mokytoju ir dar menkesniu vedėju” (p. 383). Matyt, koją kišo jaunystė ir menka pedagogo patirtis.
1920-ųjų sausyje mokinių tarpe kilo nepasitenkinimai – jo ir panelės Bronės Buivydaitės neprofesionaliu požiūriu į darbą. Jie menkai tepasirengdavo pamokoms, neteisingai pažymiais vertino mokinių įgytas žinias. Gali būti, jog J. Žukui trūko ne noro, o realių žinių. Juk jis Maksvoje studijavo (ar baigė (?), nes Pr. Žadeikis jį savo užrašuose mini kaip “studentą”) matematiką, o gimnazijoje vaikus mokino ne vien aritmetikos, bet ir vokiečių kalbos, bei gamtos mokslų. Juk apskrities viršininkui Mossneriui jis taip ir nepateikė neva Maskvoje išlaikyto, bet ten palikto kvalifikacinių egzaminų dokumento. Nagi, kas siųs žmogų tiesiai į raudonąjį, bolševikinį pragarą parsivežti kažkokio popiergalio? Patikėjo. Pasak jo dukros, visgi Maskvos Fizikos ir matematikos fakultetą 1917-ais metais jis baigęs. Patikėkim ir mes.
Kodėl jis ėmėsi dėstyti vokiečių kalbą? Ogi jo tėvas laisvai kalbėjo bei rašė lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, vokiškai, prancūziškai ir lotyniškai. Kalbos J. Žuko šeimoje nebuvo svetimos, tačiau specialaus pedagoginio išsilavinimo vokiečių kalbos dėstymui neturėjo. Kodėl jis ėmėsi to, ko, galbūt, gerai iki galo neišmanė? Gali būti, jog manė susidorosiąs – juk studijų laikais, norėdamas prisidurti prie pragyvenimo, Maskvoje versdavosi privačiomis pamokomis. Pernelyg didelis pasitikėjimas savimi jį ir sužlugdė. Ne tik Skuode – būdamas tautininku vėliau išdrįso prieštarauti pačiam Antanui Smetonai. O tas nepakentė išsišokėlių.
Tadgi ir Skuode J. Žukas pamokų metu primetinėjo savo politines pažiūras (demonstravo partyvumą). Žmonėms kraštutinumai nepriimtini, ypač jei jie imami sieti su praktinėmis gyvenimo pusėmis – šiuo atveju politika, matyt, ėmė brautis į mokomuosius dalykus ir juos stelbti. Gali būti, jog direktorius ir pažymius rašė atsižvelgdamas į mokinių politines pažiūras. J. Žuko, matyt, apskritai būta karšto būdo jaunuolio, nes kaip rašo Pr. Žadeikis, “bešokinėdamas” prarado autoritetą.
Gimnazistai neištvėrė – tuoj po Naujų metų, sausio 12-ąją direktoriui įteikė raštą, reikalaudami savo atsovo Pedagogų taryboje. J. Žukas užsiplieskė ir mokiniams arogantiškai atrėžė:
-Į tokius reikalavimus nebus jokio atsakymo. Nė negalvokite sau!
-Ak tep, no tamsta pamatysma kap če bus. Tamsta priš mus tep nešokinėk, – ramiai, žemaitiškai atsikirto gimnazistai ir išėjo iš direktoriaus raštinės. Išėjo ne tik jie, išėjo beveik visi – gimnazijoje pasiliko tik 1-oji ir pusė antrosios klasės. Taip, prasidėjo Skuodo gimnazistų streikas. Kaip rašo Pr. Žadeikis, juk tereikėjo su mokiniais “žmoniškai” pasišnekėti.
Iš pažiūros situacija kaip situacija, streikas kaip streikas – kas čia tokio? Ne visai… Iš tiesų, gimnazijai buvo iškilusi rimta grėsmė užsidaryti. Įsivaizduokim: tėvai supyksta ir atsisako toliau mokėti kas mėnesį už netikusį mokslą ir gal net pareikalauja grąžinti jau įmokėtus pinigus. Iš skaičių matome, jog gimnazija galėjo išgyventi tik turėdama pakankamą kiekį mokinių ir jį didindama. Tad visai nenuostabu, jog jau pirmaisiais mokslo metais atsirado naujų klasių. Ko gero, Pr. Žadeikis agitavo skuodiškius nepagailėti pinigo vaikų mokslui, nes tai buvo tiesiog būtina sąlyga gimnazijos išlikimui – jau nekalbant apie kilnius, grynai švietėjiškus tikslus. Gi tėvų požiūris į vaikų mokslus buvo labai paprastas: “Skaityt moka, rašyt moka – tegu prie darbo eina. Pakaks ir to” – ir su lyg tais žodžiais gimnazija iškart netenka pajamų. Ir visos gražios idėjos grimzta į tamsą. Didesnės pajamos – stipresnė gimnazija, nes gali samdyti daugiau ir gabesnių pedagogų.
Gimnazistai kreipėsi į švietimo ministeriją, reikalaudami mokyklos patikrinimo. J. Žukas nusprendė nepasiduoti – jis irgi išsiuntė į ministeriją raštą. Abi pusės susikibo rimtai. Pr. Žadeikis tikrai nesidžiaugė tokiais įvykių vingiais. Tikrinti atvyko Bernardas Kuodaitis, kuris tuo metu kartu su jau kitu Švietimo ministru, Juozu Tūbeliu, bei Pranu Mašiotu, Juozu Vokietaitaičiu, Antanu Vireliūnu, Pranas Dovydaičiu ir Antanu Busilu, priklausė komisijai, organizavusiai Lietuvoje naujų vadovėlių ir knygų leidimą. Ši komisija buvo pirmoji ir vienintelė tarpukario valstybinė leidykla.
B. Kuodaitis pasikvietė ir mokytojus, ir mokinius vienon akistaton. Anot Pr. Žadeikio “įvyko žiaurių scenų” (p. 383), nes mokiniai mokytojams į akis išrėžė visą tiesą, be jokių užuolankų – savo tiesą bei apšnekėtą namie su tėvais. Kai moki piningą, už jį nori gauti kokybišką paslaugą. O juk žemaitis yra kietas – į niekus pinigo nekiš.
Kaltinimai buvo tokie rimti, jog netrukus iš švietimo ministerijos atėjo raštas, pasirašytas departamento direktoriaus Prano Mašioto, siūlant “Skuodo progimnazijos direktorių Juozą Žuką [keisti] labiau patyrusiu mokytoju.” (p. 384) Ir vasario 20-ąją iš direktoriaus pareigų jį atleido. Tinkamiausias vadovauti gimnazijai atrodė mokytojas S. Žukauskas, tačiau jis atsisakė. Po ilgų įkalbinėjimų gimnazijos laikina vedėja apsiėmė būti neseniai pradėjusi dirbti Marija Ušerauskaitė.
Atrodo, jog protesto iniciatoriai buvo naujosios penktos klasės moksleiviai, patys vyriausi, tat ir patys drąsiausi. Tai jau buvo šiokie tokie vyrukai, tad nenuostabu, jog direktorius jiems neatrodė rimtai, mat amžiaus skirtumas nebuvo titin didelis – kai pradėjo vadovauti gimnazijai jam tebuvo 22-eji. Suaugusiems – pienburnis, o besipūkuojantiems jaunuoliams – “lygus” amžiumi ir protu. Be to bręstančius vaikinus sunkiau pastumdyti. Netrukus Lietuvos švietimo ministerija Skuodo progimnazijos penktos klasės išlaikymui griežtai atsisakė skirti lėšų, nes buvo įsitikinusi, kad būtent jos mokiniai yra “visų suiručių priežastimi” (p. 384).
“Neliko nieko kitko, kaip penktą klasę išlaikyti iš savo kišenės, asmeninių lėšų”, – svarstė Pr. Žadeikis, prisėdęs eilinį vakarą rašyti savo dienoraščio. Palinko ties popieriaus lapu ir labai panašiai parašė.
-Pinigų ieškosiu kartu su gimnazijos laikinuoju komitetu ir, be abejo, mums pasiseks juos rasti! – buvo šventai įsitikinęs Juozas Žukas. Taip ar panašiai pasakė gal pagautas noro įrodyti, kad šį tą sugeba, o gal tiesiog jausdamas kaltę ir norėdamas ištaisyti susidariusią keblią padėtį. O gal jis tiesiog nenorėjo lengvai pasiduoti. Tačiau laikinasis komitetas juo nebepasitikėjo ir, kaip pastebi Pr. Žadeikis, jokio bendro darbo nebevyko. Protestuojančių penktokų tėvai dar nebuvo sumokėję už pirmą ir antrą mokslo pusmečiuas – 3 958 rublių. Visai ne juokinga suma… Ir atrodė, jog niekas nesiruošia mokėti, kol kažkaip nebus išspręsta J. Žuko problema.
Kovo 27-ąją gimnazijos komitetas sušaukė tėvų susirinkimą, bet atėjo tik 3. Ir tie patys buvo pikti bei negailėjo aštrių žodžių mokytojams. Balandžio 13-ąją tėvai į gimnaziją pristatė raštą, kuriame pažadėjo pinigus sumokėti iki balandžio 20-os, jei tik “komitetas panorės išvengti negeistinų ramiam darbui pasekmių.” Šakojosi ir J. Žukas – reikalavo, kad iki balandžio 20d. jam būtų sumokėta už penkių mėnesių darbą penktojoje klasėje. Pagrąsino – jei tai nebus įvykdyta, nebemokytojaus.
Pr. Žadeikis rašo: “Nebuvo kito išėjimo, kai užmokėti iš savo kišenės.” (p. 385)
Progimnazijai vos vos pavyko užbaigti mokslo metus nebankrutavusiai ir neiširusiai, nes nuo sausio įvykių jos nebelankė ypač daug mokinių.
Artėjant naujiems, 1920/1921-iems mokslo metams, direktoriauti sutiko tikybos mokytojas, gimnazijos kapeleonas Juozapas Ruibys. J. Žukas išvyko, aistros pamažėl ėmė rimti, gimnazistai sugrįžo į klasės ir reikalai visokeriopai ėmė taisytis – krizė pergyventa.
Vėlesniais metais buvo įsteigta dar ir šešta bei septinta progimnazijos klasės ir tik nuo 1938m. ji virto gimnazija, kuri 1939 m. išleido pirmąją abiturientų laidą.
O koks likimas ištiko Juozą Žuką? Išvykęs iš Skuodo mokytojavo Ukmergės gimnazijoje. Kadangi jis buvo tautininkas, po 1926 metų perversmo, kai į valdžią atėjo Antanas Smetona, jo karjera atsigavo. Prisiminkime – Juozas Žukas 1918 metais sukinėjosi “Lietuvių draugijos komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti”, kuriame neabejotinai tuo pat metu sukinėjosi ir Antanas Smetona, tai draugijai vadovavęs nuo1915-ųjų. Be abejonės, jie buvo pažystami asmeniškai ir artimai. Todėl gal neatsitiktinai 1927-1931m. J. Žukas tapo Lietuvių tautininkų sąjungos centro valdybos nariu ir generaliniu sekretoriumi, 1928 m. kurį laiką ėjo “Lietuvos aido” vyriausiojo redaktoriaus pareigas. 1928 m. tapo Švietimo ministerijos vyr. valdininku ypatingiems reikalams, 1929-1934 m. antrojo (amatų mokyklų) departamento direktoriumi, 1934-1935 m. Ukmergės gimnazijos direktoriumi, 1935-1940m. iki pat sovietinės okupacijos dirbo Švietimo ministerijos inspektoriumi. 1940-1941 m. mokytojavo gimnazijoje Kaune. Epizodo, jog J. Žukas direktoriavo Skuode jo biografijoje neliko – nežinia kodėl? Gal gėdijosi…
1941 m. birželio 14 d. su šeima – žmona mokytoja, dviem sūnumis ir mažamete dukrele buvo išvežtas į Sibirą ir ten, sulaukęs 46-erių, 1942 m. pabaigoje žuvo.
Galbūt galima jį smerkti, kad vos nesužlugdė jaunutės Skuodo gimnazijos, tačiau būtent jis, o ne kas nors kitas sutiko tai avantiūrai – iš Kauno, 1918-ųjų rudenį vykti į tolimą Lietuvos užkampį, į nežinią – dirbti nepalankiomis sąlygomis ir už mažus pinigus, kai tuo metu Povilas Plechavičius šaudė “stačius ir gulinčius”. Kas gi nesuklysta, kai galvoje siaučia jaunystės gaivalas, kai tu jautiesi teisiausias, kai norisi prieštarauti, kai norisi daryti savaip. Neklysta tik nieko nedarantys.
Tapkite mano veiklos rėmėjais!
Pradžia – spausti čia.
Pranas Šarpnickis
Publikacija parengta pagal Pr. Žadeikio “Didžiojo karo užrašus”, Rymantės Šmaižienės straipsnį “Skuodas XX amžiaus pradžioje. Mokyklos.”, “Žemaičių žemė”, 2010m., Nr 01 (62). A. Kerulio, Juozas Prunskio, M. Valiukėno “Lietuviai tautninkai komunistų kankiniai”, 1988, National Lithuanian Society of America, Inc.
Amerikos Lietuvių Tautinė Sąjunga; http://valstybingumas.lt – “Lietuvos Respublika 1918–1940 m.”; Aldonas Pupkis, “Lietuvių kalba valstybėje. Iš tarpukario praeities”, Gimtoji kalba, 2019 m., nr.2, p.7–15; Irenos Nomgaudienės knyga “Skuodo Pranciškaus Žadeikio gimnazija”, 2018m.
Pastaba: Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti arba informuosite apie tokį faktą autorių.
SKUODO KRAŠTAS 