(C) Pranas Šarpnickis
Per visą Skuodo istoriją, nuo pat 1572-ųjų raudona linija eina žydų ir žemaičių santykių linija. Per visą jo istoriją eina vokiečių ir žemaičių raudona linija. Eina raudona linija tarp rusų ir žemaičių. Iš visų tų linijų dabar už miesto, kažkur Kuršo miškuose liko vokiečių kapai, miesto pakraštyje – žydų kapai ir miesto centre rusų kapai. Centre! Rusai lietuviui ir žemaičiui visad yra centre.
Su rusais buvo bėda ir ji išlindo tik 1818m. pabaigoje, 1919m. pradžioje.
Besislapstančių sodžiuose rusų užsiliko praėjus 1915m. frontui. Paskui ėmė daugėti pabėgusių iš belaisvių stovyklų. Viena tokia, gana didelė buvo įkurta ir Skuode. Rusai belaisviai dirbo tiesiant pro miestą geležinkelio liniją, o paskui Latvijos miškuose, kertant medžius. Buvo išbadėję ir nudriskę, o vokiečiai su jais elgėsi itin žiauriai. 1917m. liepos 8-ąją vienam belaisviui, ką tik grįžusiam vakare iš darbų, sargybinis trenkė šautuvo buože ir tas krito negyvas – toks buvęs silpnas ar ligotas. Kitą dieną kitas rusas neišgirdo kažkokio sargybinio nurodymo – vokietis atstatė šautuvą į krutinę ir nupylė.
Kai kuriems pavykdavo pasprukti. Juos žemaičai, nors nuo 1916m. sausio 17d. grėsė 3 metai kalėjimo, mielai priglausdavo savo sodybose. “<…>jautėsi, kad jų visur buvo” rašo Pr. Žadeikis. Žmonių nebaidė ir tai, jog kaimynas tiesiog galėjo įskūsti. Ir tai labai apsimokėjo. Nuo 1916m. gruodžio 15d. už “besivalkiojančių” rusų belaisvių, “galvažudžių, plėšikų, atlupėjų, vagių” išdavimą arba įskundimą buvo siūlomas 1000 markių atlygis.
Daugiausia rusų pabėgėlių apsistodavo Knežės sodžiuje (kaimas netoli Kaukolikų), kuriame nuo seno gyveno daug rusų. Tačiau rusas yra rusas. Norvydžių sodžiuje pas bobelienę (taip senais laikais buvo vadinami vargingai gyvenantys) Baranauskienę nežinia, nuo kurio laiko įsitaisė rusų kareivis, pabėgęs iš vokiečių nelaisvės. Viskas ėjo gerai, niekas apie jį vokiečiams nepranešė, nors, be abejo, ir žinojo. Kaime visi viską žino ir vieni kitus puikiai pažysta. Tik rusas, žinoma, visuomet yra rusas – pradėjo vagiliauti. Pakalniškių sodžiuje pavogė avį, Petrui Gedrimui – padžiautus ant tvoros skalbinius. Ir jį sodiečiai pagavo, o neapsikęsdami vagystėmis, atidavė vokiečiams. Rusas už gerą atsidėkojo “geru” pasakė vokiečiams, kad jį kaimiečiai slėpę, nes žadėję išvesti į Rusiją. Vokiečiai tuoj suėmė ūkininką Soltaną ir Petrą Gedrimą, bet netrukus paaiškėjo, jog rusas sodiečius paskundęs iš keršto. Suimtuosius paleido.
Be abejo, paprastas, o ypač vargiai gyvenantis žmogus, ko gero, bet kokios armijos kareivėliui, pakliuvusiam į bėdą, yra gailestingas, nes pagalvoja, kaip jam būtų patekus svečioje šalyje į nelaisvę, kaip vargtų jų sūnūs. Be to vargšas visad užjaučia vargšą ir dalijasi paskutiniuoju. Bet tuo pačiu tas vargšas, beturtis yra tamsus ir pasikeitus aplinkybėms pats lengvai gali paslįsti, pagalvojęs, jog ne tokia jau ir nuodėmė išsivirti vištą ar avį, pavogtą ruso kareivio. O paskui pagalvoja, jog gal ir nėra nusikaltimo, jei tas nuėjęs apiplėšia turtingą kaimyną ūkininką. Juk kodėl tas ūkininkas toks turtingas? O juk kodėl tas, žaltys, ūkininkas, kai reikėjo šeimą išmaitinti, anais metais nepardavė grūdų ar miltų. Atimti! Ir atimti nėra nuodėmė – galvoja jis. O kažkurią dieną tas bedalis, įkalbėtas rusų gaujos, prie jų prisišlieja ir eina kartu plėšikauti. O jei dar jam į ausį ima suokti apie revoliuciją, apie tarybas, apie bedalių valdžią, apie lygybę, suvisam smegenys susisuka. Valdyti nori visi. Tų bedalių tamsuolių ainiai net praėjus visoms istorinėms audroms, paskui vis dar prisimena, jog koks tai Plechavičius šaudęs žmones be teismo. Bet kodėl jis tai darė? Kas tuo metu dėjosi žmonių galvose? Kritinis mąstymas lieka kažkur sąmonės pakraščiuose.
Be abejonės, pabėgėlius priglobdavo ir pasiturintieji sodiečiai, bei ūkininkai. Čia jau suveikdavo ne tik gailestis, bet ir baimė prarasti rusiškus pinigus. Kaip Pr. Žadeikis rašo: “Priežastis, kodėl žmonės taip krypo į rusų pusę, buvo ir ta, kad visi turėjo daug rusų pinigų ir bijojo juos prarasti, kai Lietuva taps neprigulminga valstybe.” Prigulminga – tai laisva. Bet šiame žodyje galima įžvelgti ir kitą prasmę. Prigulmingas, tai tas, su kuriuo gali sugulti. Kol nebuvo aišku kaip baigsis karas, sodiečiai paikai tikėjo, kad rusai laimės ir sugrįš, o tada jau su jais reikės “sugulti”. Jei būsi slėpęs rusą kareivuką, “sugulsi” mieliau. Jei būsi įdavęs jį vokiečiams, gal atgulsi į kapą ar prigulsi kalėjime. Baimių, be abejo, buvo visokiausių, pasvarstymų irgi. O kai 1918-ųjų pabaigoje iškilo klausimas kokią turėtų būti ta Lietuva – laisva ar su rusais (kaip rašo Pr. Žadeikis) veikė tas prakeiktas žmogiškasis godumas. O kaip bus su tais rubliais, kuriuos pastogėje, kartu su revolveriu slepiu?
Bet tas žemaičių gerumas, tamsumas, neapsisprendimas su kuo “sugulti” 1918m. rudenį atsisuko prieš juos pačius. Karas baigėsi ir besislapstą rusai pajutę, jog jų niekas nebegaudys, pajutę laisvę, būrėsi į gaujas, vadinamuosius raudonuosius revoliucinius būrius ir ėmė plėšikauti. Vieni tiesiog, kad pramistų, kiti suagituoti komunistuojančių pogrindininkų ir visokiausio plauko bolševikų. Tą kilusį gaivalą negailestingomis priemonėmis suvaldė tik generolas Povilas Plechavičius.
Prieš ateinant vokiečiams, daugelis skuodiškių į Rusiją pasitraukė ne todėl, jog bijojo, kad naujieji okupantai atiminės jų arklius ar turtą, bet buvo kalbama, jog pirmiausiai jie imsią jaunus vyrus į frontą. Visi tik to ir telaukė. “Verčiau, aš ruskiui tarnausiu nei vokiečiui!” – kalbėjo jie. Per 120 metų žmonėms taip buvo į smegenis įsirėžusi okupanto ideologija, jog vyrai buvo verčiau pasirįžę mirti rusų pusėje, nei vokiečio. Nors tiesą, pasakius, didelio skirtumo nebuvo. Pasirįžti mirti reikėjo už nepriklausomą Lietuvą. Visgi dalis jų 1919-ųjų pradžioje tokį kelią ir pasirinks. 1915m. liepos 5-ąją vokiečiai apskelbė, jog esą jiems reikalingi darbininkai ir kas norį, galį prasinešti.
Sodiečiai manė, jog tai vyks prievarta: vaikinai puolė į miškus, o pas Pr. Žadeikį plūsterėjo aibės žmonių, klausinėdami, ką daryti: ar eiti vokiečiams tarnauti, ar ne. Kunigas patarė neiti. Akimirksniu pasklido gandas, jog dekanas raginąs neiti. Ir nė vienas žemaitis nepareiškė noro eiti dirbti vokiečiui. O juk Vokietijos kokso fabrikuose siūlė nuo 5.5 iki 9 markių atlyginimą per dieną, šachtose – 5.5-9, pramonėje kalviams – 7.5-9, statybininkams – 7.5-10, akmenskaldžiams ir dailidėms – 8-10 markes per dieną. Skelbė, jog darbininkai gausią kambarį, šviesą ir valgį, už kuriuos iš atlygio busią išskaičiuotos nuo 2,5 ligi 3 markių. Darbininkams triūsusiems prie sunkių darbų buvo žadama kasdien duoti po 6 svarus duonos, o prie labai sunkių – 8 svarus. Vokiečiai tvirtino, jog sutartis pasirašoma 6 mėnesiams.
Darbu susigundė ir iš Skuodo išvyko tik 18 žydų jaunuolių. Tačiau 1916m. situacija pasikeitė – vokiečiai žemaičių jaunuolius ėmė gaudyti, bet ne todėl, kad būtų persimainiusi jų politika, o todėl, kad vis neatsirasdavo savanorių. Okupantams tas nepatiko – juos tai erzino. Štai rudenį vėl buvo paskelbtas siūlymas, norintiems dirbti, rinktis Darbėnuose. Vėl žmonės spalio 23-iąją atvykę į turgų, teiravosi kunigo kaip elgtis. Ir vėl jis patarė neiti. Drąsaus būta žmogaus. Kita vertus, jis gerai jautė gyvenimo pulsą. Ir vėl skuodiškiai nėjo. Tuomet žandarai įpykę, bandė vieną kitą sugauti ir priverstinai įrašyti į “darbo batalionus”. Dažniausiai tai nutikdavo, kai žmonės ateidavo į bažnyčią. Po tų kelių kartų merginos ir vaikinai nustojo ten lankęsi. Iš skuodiškių darbams į Vokietiją tą rudenį išvežė tik Ameliją Narmontaitę. Tokie gaudymai dar keletą sykių pasikartojo 1917m.
Jaunuoliai juodo darbo nebijojo, juolab, jog už tai buvo siūlomas atlygis markėmis, bet bijojo pačių darbo sąlygų. Kai kurie vaikinai iš Salantų, priverstinai dirbdami Liepojuje ir nebepakęsdami bado, perplaukė ežerą ir vienmarškiniai parbėgo namo. Tūlas skuodiškis Žipris net tris sykius buvo pasprukęs iš pafrončio darbų, bet žandarai jį vis sugaudavo, gerokai įmušdavo ir vėl išsiųsdavo prie tų pačių darbų. Prisiklausę tokių “naujienų”, žmonės dar nuo savęs pridėdavo ir viskas dar baisiau atrodydavo. Tačiau tos kalbos buvo ne be pagrindo. Štai 1917m. gegužės 28-ąją vokiečiai per Skuodą varė 80 suimtų darbininkų. Daugelio rankos buvo surakintos geležiniais antrankiais. “Matomai, jie visi ne iš liuosos valios ėjo į vaterlandą prie sunkiausių darbų,” rašo Pr. Žadeikis. Ir tikrai, surakintos rankos skuodiškiams neturėjo palikti jokių abejonių.
Rusų belaisvių stovykla, kad ir kaip tam protestavo popas A. Družilauskis, greičiausiai buvo įkurta buvusiuose Sapiegų dvaro pastatuose, kuriuose jie buvo apgyvendinti dar 1915 m. liepos 11-ąją, kai vokiečiai ėmė tiesti geležinkelio liniją.
1916m. vasario 15-ąją vokiečiai paskelbė, jog nukabins cerkvės varpus, bet neįstengė tam darbui prisišaukti nė vieno žemaičio kalvio! Ir vėl visi bijojo, kaip kokio baubo, ruso, kuris gali sugrįžti. Vokiečiai nieko nesuprasdami tik traukė pečiais, nes matė, kad tikrai jokie rusai nebesugrįš. Pasiėmė įnagius ir patys varpus nukabino.”Tasai atsitikimas padarė į žydus nemalonų įspūdį, mat ir jie bijojo, rusams sugrįžus, savo kailį įduoti” rašo Pr. Žadeikis. Baimė yra neatsiejamas karų ir istorinių sąmyšių palydovas. Tačiau nepaisant to, žydai padėjo išgelbėti Skuodo katalikų varpus. Šitaip Skuode neliko provoslaviškojo imperinio skambesio – svetimo, su politika susieto, tikėjimo šauklio.
Patį Družilauskį vokiečiai darbams į Vokietiją išvežė 1916m. gruodžio 16-ąją. Iš ten grįžo tik po dviejų metų. Jį įskundė jo paties pagalbininkas – cerkvės psalmių giedorius Porieckis. Mat jis, bado spiriamas, buvo pradėjęs pardavinėti buvusiojo Skuodo teismo tardytojo Pokrovskio labai brangius daiktus. Popas tai jam uždraudė, tuomet Porieckis jį ir įskundė vokiečiams. Taip rusas su rusu susidorojo. Taip Skuode baigė dienas carinės Rusijos didžiarusiškos politikos ruporas. Imperinė rusų politika pasitraukė – jos liekanos liko tik žemaičių sodiečių galvose. Kai kam tai skaudžiai kainuos. Nuo plėšikų rankų verks nekalti, nuo bolševikų kulkos nukeliaus į kapus, kaip antai provizorius Andriekus, išskubėjęs apginti sodiečių nuo raudonojo gaivalo. Ir čia verta pakartoti tą ironišką tiesą: nors vokiečiai kiršino žemaičius ir žydus, nors vokiečiai visus engė, 1919-ųjų žiemą pirmieji atėjo generolui Povilui Plechavičiui į pagalbą, o tik po to prie generolo prisijungė žemaičiai. Istorija yra paini ir su daugybe atspalvių. Vienos, grynos tiesos niekad nėra. Nėra absoliučiai kaltų ir absoliučiai teisių.
(C) Pranas Šarpnickis
PASTABA:Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti arba informuosite apie tokį faktą autorių.
SKUODO KRAŠTAS 