(C) Pranas Šarpnickis
Ginybinės sienos, vartai, bokštai ir kitokie statiniai dažnoki regimi Čekoslovakijos, Lenkijos, Vokietijos miestų herbuose (20-30 proc.), mat viduramžiais miestai iš kitų gyvenviečių pirmiausia išsiskyrė gynybiniais įtvirtinimais, kurie saugojo miestiečių bendruomenę nuo visokiausių antpuolių. Tie simboliai ypač buvo mėgstami 12-14 amžiuose, tačiau laikui bėgant aukštos sienos ir bokštai jau nebeįstengdavo apsaugoti miestų ir jų reikšmė simbolikoje sumenko.
Lietuvoje, kai miestai pradėjo įgyti savivaldos teises, gynybinių įtvirtinimų neturėjo, todėl to meto herbuose nėra nei bokštų, nei kokių nors kitų statinių simbolių. Bet štai 1558m. Rusija pradėjo Livonijos karą, kuris užsitęsė iki 1583m. Nesutarimai tarp Lietuvos ir Rusijos dar labiau paaštrėjo, kai 1561m. prie Lietuvos buvo prijungta Livonija. Rusų kariuomenė 1563m. užėmė Polocką ir artėjo prie Vilniaus. Ir nors tolimesnis jos žygis į kraštą buvo sustabdytas, Lietuva neteko daugelio svarbių strateginių ir prekybos centrų. Buvo aišku, kad tuo konfliktas nebus išspręstas. 1576m. Ivano IV didžiulė kariuomenė įsiveržė į Lenkijos Lietuvos valstybei priklausančią Livoniją, užėmė Daugpilio, Rezeknės, Kuoknesės, Cėsio ir kitas pilis, išėjo į Rygos įlanką. 16a. šeštąjį-aštuntąjį dešimtmečiais Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės šiaurinėms ir šiaurės rytų sienoms nuolat grėsė pavojus, todėl pirmiausia imtos stiprinti pasienio pilys.
Kai rusų kariuomenė užėmė Polocką, dalis gyventojų persikėlė į Dysną, kuri tapo pasienio atsparos punktu. Čia buvo pastatyta pilis. 1567m. valdovas Žygimantas Augustas miestelėnams suteikė laisvos prekybos privilegiją, kuria buvo patvirtintas ir miestelio herbas – “virš mūro trys bokštai”.
Kitam pasienio miesteliui Suražui, kur taip pat buvo pastayta pilis, 1570m. Žygimantas Augustas suteikė tokias laisves, kokiomis naudojosi Vitebskas. 1576m. šią privilegiją patvirtino valdovas Steponas Batoras. Po kelių dienų miestiečių prašomas, jis specialia privilegija suteikė Suražui herbą – “pilį su trimis bokštais”. Panašių lengvatų buvo gavę Ulos miestiečiai. Jiems 1577m. Steponas batoras suteikė herbą – “pilį ir vieną bokštą”. Paskutinysis šioje eilėje buvo Mogiliovo miestas, kuris 1577m. išrūpino iš Stepono Batoro Magdeburgo miesto teises ir herbą – “aukštai iškilusį mūrinį bokštą”. Įdomu tai, jog dėl teisių įgijimo raštiškai tarpininkavo Skuodo savininko J. Chodkevičiaus pusbrolis Mogiliovo ir gardino seniūnas Aleksandras Chodkevičius.
Neskaitant Kameneco miesto, kuriam savivaldos teisės buvo suteiktos 1503m., į visus kitus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės miestų herbus gynybinių įtvirtinimų simboliai pakliuvo per 16 amžiaus 7-8 dešimtmečiais, Livonijos karo metu.
Visose minėtose privilegijose pabrėžiama, kad herbai suteikiami pasienio miestams tvirtovėms, t.y., prie pilių įsikūrusioms miestiečių bendruomenėms. Kai kurios iš jų, kaip Suražo, Ulos, o iš pradžių ir Dysnos, visiškos savivaldos neturėjo. Dažniausiai miestiečiai gaudavo laisvos prekybos teises, atsikėlėliai buvo atleidžiami nuo mokesčių valstybei. Šiomis priemonėmis buvo stengiamsi suvilioti pasienio gyventojus, sustabdyti jų bėgimą ir taip garantuoti krašto gynybą bei pilių aprūpinimą butiniausiais reikmenimis.
Tokiuose pasienio miestuose svarbiausias akcentas buvo gynybos pilis, nuo kurios didele dalimi priklausė miestiečių bendruomenės gyvenimas. Ji ir tapo pretekstu gynybinei šių miestų herbų simbolikai atsirasti. Bet pilis ir miestas – tai dvi skirtingos, netgi priešiškos institucijos ir dvi skirtingos teisės. Tuo, pasak istoriko Edmundo Rimšos, ir skiriasi kitų Vidurio Europos kraštų herbai nuo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės miestų herbų. Jei tenykščiuose herbuose gynybiniai įtvirtinimai simbolizavo pačią miesto idėją ir atsipindėjo jame realiai egzistuojančius dalykus, tai panašūs simboliai LDK miestų herbuose ženklino ne tiek pačius miestus, kiek pasienio tvirtovę. Skuodas irgi buvo pasienio miestas. Būtent dėl to jo herbe ir galėjo atsirasti vartai su trimis bokštais. Juk Jonas Chodkevičius ne šiaip sau buvo sumanęs statyti pilį. Kaip tik tuo metu šiaurinėse LDK žemėse buvo atnaujintos Platelių, Upytės, Drukšių ir kitos pilys, pradėta statyti moderni Biržų pilis.
Apie pilies statybas užsimenama 1572 m. privilegijoje, kurioje Chodkevičius rašo, jog jis skirsiąs vokiškai mokantį seniūną arba vietininką “Svarbiausi Škudy pilies, kurią Chodkevičius nori statyti, žmonės turėtų mokėti kalbėti vokiškai.” 1906m. privilegijų nuorašo 13-ame punkte pastikslinama: “Item wir wollen keinen Haupt-Mann oder Stadthalter auf unserm Hause, welches wir der Örten zu bauen entschloszen, seyenn, Er sey dan der teutshchen Sprach kundig, damit sich die Burger und Einwohner der Stadt mit Ihm nach Gelegenheit zu bereden.” Istoriniuose tekstuose “Hause”, ypač vėlesniais laikais, buvo vartojamas “tvirtovės”, “mūrinių rūmų”, “pilies” prasme. Taip jį suprato ir amžininkai. Antai 1635m., verčiant 1572m. privilegiją į lenkų kalbą, pasakymas “auf unserm Hause” buvo išverstas “na zamku naszym”, t.y. “mūsų pilyje”.
“Johannisburg”, pažodžiui išvertus į lietuvių kalbą, reiškia “Jono kalną”. Tačiau istoriškai – berg yra giminingas kitam žodžiui – burg (miestas, pilis, tvirtovė). Abu šie žodžiai reiškia tą patį, aukštumoje įtvirtintą gyvenvietę, pilį. Juos labai dažnai vartoja vokiečių kultūros kraštai dviskiemeniusoe vietovardžiuose, tik vienur rašoma su -berg, kitur su -burg. Pavyzdžiui, Altenberg ir Altenburg, Annaberg ir Annaburg, Radeberg ir Radeburg. Todėl istorikas Edmundas Rimša mano, jog “Johannisburgą” turėtume suprasti kaip “Jono pilį”.
Sumanymas pastatyti pilį, kaip žinia, liko neįgyvendintas. Galbūt tai padaryti sutrukdė karas, lėšų stoka. Dėl to dabar sunku spręsti, ar pilis buvo sugalvota kaip sudėtinė Lietuvos gynybinių įtvirtinimų sistemos palei šiaurinę sieną dalis, ar Tiesiog Jono Chodkevičiaus tuščiagarbė užgaida. Kaip ten bebūtų, jos strateginė padėtis ir sumanymo laikas visai sutampa su kitų Lietuvos gynybinių įtvirtinimų statyba.
Skuodo herbe atsiradę vartai su trimis bokštais, kaip ir kitų pasienio miestų herbų gynybiniai įtvirtinimai, turėjo simbolizuoti Skuodo pilį, tiksliau, būsimą pilį.
Tačiau be gynybinių įtvirtinimų simbolio į herbą pateko ir šv. Jono Krikštytojo galva, kuria buvo pasakoma, jog naujasis miestas yra “Jono miestas”. Europoje tokie herbai, kai heraldinės figūros nusako miesto pavadinimą, vadinami kalbančiaisiais ir gan dažnai naudojami. Lietuvoje tokį kalbantį herbą turi tik Skuodas ir Tauragė.
Išlikusiuose 18-19 amžiaus pradžios Skuodo antspauduose virš vartų yra pavaizduoti trys bokštai su kryžiais. Istorikas Edmundas Rimša pastebi, jog 1568m. Dysnos herbiniame antspaude virš gynybinės sienos su vartais vaizduojami trys bokštai su kuorais. Panašiai, nupieštas ir Suražo herbas. 16 amžiaus Kameneco ir Mogiliovo miestų herbuose vaizduojami bokštai su kuorais, turintys smailėjančius stogus, kartais užsibaigiančius vėliavėlėmis. Bet nei viename iš jų virš bokštų kryžių nėra. Todėl istorikas mano, jog ir pradiniame Skuodo herbe jokių kryžių virš bokštų nebuvo, jog jie greičiausiai atsiradę vėlesniais laikais, galbūt 17 amžiuje. Kryžių esma Rygos herbe ir plačiai naudotose monetose. Kadangi Skuodo vokiečių bendruomenė (tikėtinai) palaikė glaudžius ryšius su Ryga, kryžiai galėjo atkeliauti iš ten – nusižiūrėjo ir pripaišė.
Bet ko gero, Skuodui labiausiai tiktų herbas su kuršišku simboliu – tarkim, lankine sege. Bet skuodiškiai tai išsprendė savaip, kad visi istorinių laikotarpių simboliai nebūtų pamiršti, šį stilizuotą senovinį papuošalą įamžino tiesiog miesto aikštės naująjame grindinyje.
(C) Pranas Šarpnickis
PASTABA:Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti arba informuosite apie tokį faktą autorių.
SKUODO KRAŠTAS 