(C) Pranas Šarpnickis
Tarpukariu į aštuonius Skuodo jomarkus, vykdavusius naujamiesčio aikštėje, iš kelių valsčių ir Latvijos suvažiuodavo tūkstančiai žmonių: senų, jaunų, turtingų, vargšų ir ubagų. Ir knibžda miestas ir jo užkampiai. Kur tik pažvelgsi: vieni perka – parduoda, kiti veda įvairias derybas, treti šiaip smagiai šnekučiuojasi, o kitame miesto krašte armonika klykia. Senamiesčio gyvulių ir pašaro turguje per metus įvykdavo net dvylika arklių jomarkų. Didžiausia prekyba garsiaisiais Žemaitukų veislės arkliais 19-ame amžiuje Lietuvoje vyko tik Skuodo, Joniškio ir Raseinių arklių jomarkuose. Palyginkime… Jono Chodkevičiaus išrūpinta privilegija miestui buvo suteikusi tik 3 prekymečius (jomarkus, muges): per Grabnyčias (vasario 2d.), per Šv. Trejybės sekmadienį (gegužės 17d. – birželio 16d.) ir per Žolines (rugpjūčio 15d.). Ir taip nepakitę išsilaikė iki pat 20-ojo amžiaus. Bet laikai pasikeitė.
Metai prasidėdavo jomarku, kuris vykdavo paskutinį pirmadienį prieš Užgavėnes, į antrą mugę susirinkdavo pirmą pirmadienį po Verbų sekmadienio.
Pastarąjam jomarkui ypač gerai pasiruošdavo ir visu šimtu procentų jį išnaudodavo. Antai 1938m. balandžio 11-ąją, Verbų jomarko metu “Lietūkis” smulkių prekių pardavė už 10 000 litų, supirko 218 bekonų ir apie 30 000 kiaušinių. Šiaulių sporto sekcija surengė loteriją ir gavo 500 litų pelno, o valstybinės degtinės parduotuvė, pasak “Vakarų” dienraščio, pardavė net apie 1000 litrų degtinės. Tūkstantį! Restoranų savininkai šį jomarką esą, vadindavę “laimingiausia diena metuose”. Bet jis jokiu būdu neprilygo vasaros pabaigoje vykdavusiam Morinės jomarkui. Ir vėlgi… kas čia retkarčiais pašneka, jog tarpukariu vyrai susėdę visą vakarą tik pusbonkę laižydavę?…
Kai žurnalistas pasiteiravo policijos nuovadoje, jam atsakė: “Visi policijos pareigūnai liko be pietų. Surašytas vienas protokolas stambiam ūkininkui už pasagos vagystę ir apie 5 “paklydėliai” pernakvinti policijos “viešbutyje”.
Verbų jomarkas iš kitų išsiskirdavotuo ir tuo, jog dabartinės Birutės ir Basanavičiaus gatvės kampe, ūkininkai (latviai ir žemaičiai) ieškodavo samdinių ir su jais čia vesdavo derybas. Susirinkę vieni į kitus kreipdavosi tiesiai, be jokių užuolankų, pažinčių ar rekomendacijų. Tas gyvas šurmylus visad priversdavo stabtelėti beveik kiekvieną praeivį.
Štai vidutinio ūgio, žemaitė ūkininkė bėgioja nuo vienos mergos prie kitos vis klausinėdama: “cik jūs gribat lonis?”. Ir savaime aišku, derybas laimi ta, kuri mažiausia “lonis” (algos) paprašo. Po sandėrio tuoj einama “dzydrais” išmesti (degtinės išgerti). Bet pasitaikydavo ir taip, kad po gerų “magaryčių” samdiniai pradingdavo ir ūkininkai jų nebesurasdavo.
Vasara prabėgdavo greitai, į tarpus įsisprausdavo paprasti turgadieniai ir du kiti jomarkai: po Atvelykio ir po Šv. Trejybės. Po Žolinių (rugpjūčio 15d.) ateidavo išskirtinės, Morinės jomarko laikas. Nors žodis “Morinė” primena tardicinės lietuvių liaudies šventės pagrindinę užgavėnių heroję Morę, vargu ar su ja kaip nors siejasi.
Morinė būdavo didžiausia, “girčiausia” ir triūkšmingiausia skuodiškių metų mugė, todėl net pats žodis “morinė” mieste ir apylinkėse reiškė didžiulį alasą. Jei tik kas nors kur nors imdavo labai triūkšmauti, skuodiškiai tuoj sakydavo: “Jau kaimynas kelia morinę.”
To jomarko metu jau nuo vidudienio sustodavo daugelis dirbtuvių ir vietinių fabrikėlių, kad darbininkai galėtų kaip pridera pasisukinėti “morinėje”… Net ir kaimo samdiniai, o ypač piemenys, visada stengdavosi savo, paprastai nerašytose sutartyse, isšsiderėti “punktą”, kad gaspadorius išleisteisiąs jį Skuodan į Morinę ir duosiąs ta proga kokius penkis litus. Net karšinčiai, kurie tik išskirtiniais atvejais nusirisdavo nuo pečiaus, laikė savo pareiga nukėblinti į Morinę.
Nesutrukdydavo net prastas oras. Antai 1938m. visą pirmadienio naktį ir vėlyvą rytą pylė lietus, žaibavo ir griaudė perkūnija. Skeptikai šnekėjo, jog Morinė neįvyksianti. Tačiau… žmonės važiavo, it virve traukė lietsargiais bei visokiomis antklodėmis apsisiautę, o piemenys apylinkių takais į Skuodą traukė maišais apsimovę. Ką reiškia lietus prieš Morinę! Nič nieko.
Jau iš vakaro didžiulėje turgaus aikštėje išsirikiuodavo ilgiausios “bagamazų”, dengtų prekyviečių, eilės.
Kad Morinė neišeitų perdaug “karšta”, jau iš pat ryto, tvarkai palaikyti, į Skuodą atvykdavo visa laisva pasienio policija.
Ir štai prasideda jomarkas, kuris vis labiau įsilinguoja ir įgauna tikrosios Morinės veidą: piemenys pūsdami dūdelėmis, triūbelėmis, skrabindami visokiais barškaliukais ir “bagamazų” pardavėjai ima kelti didžiausią triukšmą. Pasiramščiodama “šokoladinėmis lazdomis”, susikabinę, ant kaklo užsimovę riestainių (barankų) virtines, būriais vaikšto jaunuomenė. O “inteligentai”, stebėdami kaimo siautimą, maklinėja aplink aikštę cementiniais įšaligatviai (trotuarais).
Trečia valandą policijos švilpukas. Bet jomarkas nė nesiruošia skirstytis, juk dabar tik prasideda pati ta “linksmoji dalis”… degtinė ir alus liejasi laisvai, o kai kur paleidžiami į darbą kumščiai.
Policijon užsuka stambus ūkininkas, valsčiaus tarybos narys.
-Poneliai, man čia sakė užeiti… Ale aš esu labai girtas… meldžiu neuždaryti…
-Bet juk tamsta niekada negeri!
-Negeriu, ne. Bet per Morinę tai išgėriau…
-Gausi pasirašyti protokolą. Pačiam surašytas už arklių rišimą prie miesto sodelio tvoros. Juk ten aiškiai matoma lentelė su parašu: “Arklius rišti griežtai draudžiama”.
-Ak, kad ji bala… Juk mes patys tarybos posėdy ir nutarėme tą lentelę prikalti… Kadangi nėra kur kitur arklių pririšti, tai kur aš pririšiu…
Skaitant anų laikų žurnalisto reportažą, nejučiom kyla mintis: skuodiškis mėgo išgerti, prisidirbti visokių eibių, bet buvo doras žmogus. Liepė nueiti nuovadon – nuėjo. Buvo girtas – prisipažino. Atviras, tiesmukas žemaitis.
Be visuotinio “pasišnapsavimo” Morinė ne Morinė. Tą dieną gerdavo net blaivininkai. Gerdavo ūkininkai su savo samdiniais, gerdavo kaimynai su kaimynais. Į Morinę atbildėdavo ir latviai ūkininkai bei jų pasienio pareigūnai. Susikabinę su žemaičiais, prie lietuviškos skaidriosios traukdavo bendrą dainą ir noriai pirkdavo žemaitiškas klumpes, kurių, rudeniui besiartinant, būdavo pilnas jomarkas. Kas ten žino, gal būtent tokių jomarkų metu ir atsirado ta garsioji skuodiškių dainuška: “Liob šouoktė, liuob dainoutė, liuob į Skouda nuvažiuotė…”
Nuovadon atgabena kažkokį susikivirčijusį meistrą. Žmona pasistiepusi prie lango jam šaukia:
-Ar aš tau nesakiau… Jakutis gavo žuvies, o tu dabar gausi vardą šunies…
Ir taip puskapis (apie 30) įsilinksminusių “morininkų” jomarką užbaigia policijos daboklėje.
Pasibaigus Morinės jomarkui, po šv. Mykolo (rugsėjo 29d.) kas antrą ketvirtadienį, Skuode įvykdavo dar trys mugės.
(C) Pranas Šarpnickis
PASTABA:Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti arba informuosite apie tokį faktą autorių.
SKUODO KRAŠTAS 