(C) Pranas Šarpnickis
Skuodiškiai mėgo išgerti ir prisigerti. Iš anų laikų išliko ir žymioji Skuodo girtuoklių daina. Skuodiškiai kaip ir bet kuriame Lietuvos pakraštyje mėgo reikalus aiškintis revolverių šūviais, vienas kitas valdininkas darė šiokias tokias pinigines makles, šį bei tą pavogė, bet apskritai paėmus, per du tarpukario dešimtmečius Skuode kažkokių itin nuskambėjusių nusikaltimų nebuvo padaryta, nebent…
1928 metų rudenį apylinkėje nutiko, kaip rašo “Žemaitis”, “retas savo nežmoniškumu įvykis”.
Vienai samdinei kito ūkininko bernas įsiskolino pinigų. Pažadėjo greitai atiduoti. Bet nutiko kaip tame, sename ankdote, kai gruzinas merginai pasiūlė: “Mergaite, mergaite, važiuojam į mišką – miestą parodysiu.”
Sutartą dieną jis jai pasiūlė ateiti į miškelį – gražinsiąs pinigus. Mergina, kad būtų saugiau ir drąsiau pasiėmė draugę. Bernas atėjo su dviem savo draugais. Vienok, pasakė, jog pinigus pamiršęs namuose – pasiūlė nueiti pas jį. Buvo jau vakaras. Nuėjo. Ūky bernai mergaites prievarta įstūmė į kamarą, kurioje pralaikė iki ryto. Tada nusivedė į daržinę, sukėlė sijonus, surišo juos ties kaklu, rankas už nugaros ir, daužydami skardas, keldami didžiausią triukšmą, išsivarė į kaimą. Merginos, nenorėdamos eiti gėdos keliu, atgulė ant žemės. Bernai ėmė jas spardyti ir kitaip kankinti. Paskui paleido. Žinoma, merginos netylėjo – kreipėsi į Skuodo taikos teisėją ir iškėlė bylą. Vieną berną nuteisė 2 mėn., o kitus du – po 1 mėn. kalėjimo.
1931m. Skuodo paštininkas iš klientų atiminėjo neva “padirbtus” litus, bet tai buvo tik sagų biznis – vaikų darželis, palyginti su mosėdiškių B. Būdos ir K. Lekstučio veikla. Vienas buvo aklas, o kitas luošys, kaip iš Karlo Kolodžio pasakos “Pinokis” apie aklą katiną ir gudrų lapiną, bet abu ne iš kelmo spirti vyrai, su galvomis ne kepurei nešioti. B. Būda, nors ir aklas, buvo “geras žmogus” – bėdai ištikus paskolindavo pinigų ar net pats jų pasiūlydavo. Tada K. Lekstutis skolų vekseliuose ištaisydavo skaitmenis, juos padidindamas ir B. Būda iš skolininkų išieškodavo keleriopai didesnes sumas, tačiau sukčiai 1929m. priėjo liepto galą…
Toksai Rimkus iš B. Būdos tris kartus pasiskolino po 40, 50 ir 50 litų. Prie 40-ies K. Lekstutis įraitė devynetą ir išėjo 409 litai, prie 50-ies – keturis ir pasiskolinta suma virto į 504 litus, prie kitų 50-ies – tris ir skola padidėjo iki 503. Taip Rimkus vietoj 140-ies ėmė ir prasikolino visus 1416 litų. Bet Rimkaus būta ne tokio kvailo, kaip kiti skolininkai – kreipėsi į teisėsaugą. “Bankininkas” su savo “sekretoriumi” tuoj atsidūrė teisiamųjų suole. B. Būda teisme visaip gynėsi, bet ekspertizė ištyrė, jog vekseliai iš tiesų buvę suklastoti, o K. Lekstutis prisipažino, jog visą pusvalandį treniravęsis, kol įsisavinęs Rimkaus rašto braižą. Šiaulių apygardos teismas, išvažiuojamojoje sesijoje abiems paskyrė po pusantrų metų sunkiųjų darbų kalėjimo.
Bylos nagrinėjimo metu išaiškėjo ir kitas epizodas. 1929m. gegužėje mosėdiškis ūkininkas K. Bieliauskas su žmona atvažiavo į Skuodą bankui sumokėti skolą. Paskui, kaip būdavo įprasta, sutavarkius reikalus, užsuko į traktierių. O čias jau B. Būda beieškąs lengvatikių klientų. Pasisiūlė paskolinti pinigų. K. Bieliauskas nesispardė: jei kas skolina, o dar siūlo, kodėl neimti? B. Būda jam ant stalo 60 litų, o vekselį vėliau ištaisys į 500 litų vertės. Sėdi jie, geria, šnekučiuojasi ir B. Būda pasiūlo dar 50 litų – tas vekselis vėliau virs 400 litų vertės. Ūkininkas ir tą pasirašė. O B. Būdos dosnumui nėra galo – paskolino dar 15 litų. Mat jį velniai! Kai taip žmogus mielai skolinasi, kodėl jam neduoti. Ir tą veskselį vėliau ištaisė į 100 litų vertės dokumentą.
Po kiek laiko B. Būda skolos raštus perdavė tokiam žydui, Berui Zabinskui, kad tas iš ūkininko teismo keliu išieškotų 1000 litų. Berui, kaip nusikaltimo bendrininkui teismas atseikėjo šešis mėnesius kalėjimo lygtinai.
Tačiau tai buvo ne vienintelis aferistas veikęs Skuode, Mosėdyje ir apylinkėse. 1938m. pavasarį Apylinkės Teismas sprendė “spaudos” platintojo Antano Žalimo baudžiamąją bylą.
Šis vyras, neturėdamas teisės, Skuode “platino” dienraštį “Vakarai”, o surinktus pinigus pasisavindavo. Be to, kai kur, kad geriau sekusi maustyti žmones, pasivadindavo laikraščio atstovu-korespondentu. Šaukiamas į teismą A. Žalimas neatvyko. Tada buvo suimtas ir atvesdintas per prievartą. Teismas jį nubaudė 2 mėn. paprasto kalėjimo ir tiesiog salėje areštavo.
Žiaurūs bernai, sukčiai… o ar būta vagių? 1931-ųjų naktį iš 19d. į 20d. kažkas, išdauždami langą ir pridarydami nuostolių už 120 litų, įsibrovė į V. Kubilavičiaus traktierių. Ieškojo pinigų, bet kaip vėliau išaiškėjo, kažkas jiems sutrukdė ir išsinešė tik kelis litus. Piktadarį Petrošių, neseniai atsėdėjusį bausmę, policija gana greitai surado. Kaltu prisipažino, bet draugų neišdavė. Matyt, bijojo jų tarpe netekti “gero” vardo. Štai tiek garsiau per miestą ir apylinkė nuskambėjusių įvykių.
Už smulkius nusižengimus Skuodo policijos nuovados viršininkas pats turėjo teisę administracine tvarka bausti pinigine bauda arba trumpam laikui uždaryti prasikaltėlį areštinėn. Didesniems nusikaltimams nagrinėti 1919m. Skuode buvo įrengta Šiaulių apygardos Kretingos apskrities Salantų taikos teisėjo nuovados teismo kamera, Vytauto g. 20. Jai priklausė Grūšlaukės, Laukžemės, Lenkimų, Darbėnų, Mosėdžio, Platelių, Salantų ir Skuodo valsčiai. Pirmuoju Salantų taikos teisėju 1920m. gegužės 1d. buvo paskirtas Vladas Kaveckas, o teismo tardytoju – Povilas Apulskis.
Laukžemės, Lenkimų ir Grūšlaukės valsčius panaikinus, 1924m. Salantų taikos teisėjo nuovada buvo pavadinta Skuodo taikos teisėjo nuovada, o jos ribos pakeistos. Tiek taikos teisėjas, tiek vėliau apylinkės teisėjas, kuriuo 4-ąjame dešimtmetyje dirbo Stasys Vaitkevičius, kurį 1937m. pakeitė E. Protas, nagrinėjo nesudėtingas civilines ir baudžiamąsias bylas, kai ieškinys neviršydavo 5 000 litų ir buvo galima nubausti pinigine bauda arba areštu. Kaip antai, 1931m. rudenį Skuodo nuovados taikos teisėjas Augusto Senkevičiaus baudžiamoj byloj kaip bendrininkus nutarė patraukti atsakomybėn jo žentą Stasį Pabrėžą, Girtą Kauerį, Sparnauską, Mineikienę ir Maluką.
Kitos, tokios kaip, 1931-ųjų Skuodo vartotojų bendrovės ar Ūkininkų sąjungos draugijos pinigų išeikvojimo bylos, keliaudavo į Šiaulių apygardos teismą.
1930m. teismas įvedė naują tvarką – lankyti mažus miestelius, tokius kaip Skuodą, Plungę ir pan. Taip norėta palengvinti žmonėms teisme vesti savo bylas. Pirmoji, tokia išvažiuojamoji sesija Skuode įvyko gegužės 19-20d., o kita lapkrityje.
1925m. pradžioje iš 1924m. buvo likusios 1378 civilinės ir baudžiamosios bylos. 1925m. pradėta 2691 byla, o baigtos – 2305. 1926-iems metams liko dar 1764. Nors skaičiai gali pasirodyti gan įspūdingi, bet visgi tų bylų nebuvo tiek daug, kad valstybė sau leistų Skuode išlaikyti nuovados tardytojo etatą. 1929m. jis buvo panaikintas ir tas darbas perduotas policijai.
1933m. pertvarkius Lietuvos teismus, vietoj taikos teisėjo nuovados buvo įkurtas Skuodo apylinkės teismas. Bet patalpos buvo ankštos, neremontuotos ir gerokai užleistos.
1937m. rugpjūtyje, naujojo teisėjo E. Proto pastangomis apylinkės teismas persikėlė į erdvias, gražiai suremontuotas bei patogias septynerių kambarių, dviejų koridorių ir vieno laukiamojo su dviem atskirais įėjimais, patalpas. Jos buvo dvigubai erdvesnės už buvusiąsias.
Prokuratūros funkcijas valsčiuje vykdė mieste įsikūrusi valstybės gynėjo įstaigos Salantų nuovada. Po 1933m. teismų reformos valstybės gynėjo įstaigą panaikino, o prokuratūros priežiūrą Kretingos apskrityje vykdė prie Šiaulių apygardos teismo paskirti prokurorai ir jų padėjėjai.
Iš pradžių skuodiškiai dėl notaro paslaugų vykdavo į Kretingą arba Mažeikius. 1928m. jie išsiuntė prašymą į Kauną, Apygardos teismas pritarė ir notaro kontora Skuode įsikūrė Dariaus ir Girėno g. 9. Juo dirbo Norbertas Mikšys, o vėliau – Antanas Šlapkauskas.
Teisiniais klausimais miesto ir valsčiaus gyventojus ir organizacijas konsultavo ir juridines paslaugas teikė privatūs advokatai B. Heince, Švarcas (1932m. atvykęs iš Panevėžio), B. Kasperavičius, ir Povilas Soloveičikas. 1939m. pradžioje Skuode neliko nė vieno advokato – tik du privatūs gynėjai, iš kurių vienas dėl ligos jau nebegalėjo eiti savo pareigų. Tuo tarpu 1940-ųjų pradžioje ėmė siautėti plėšikai – Narvydžių kaime apiplėšė K. Ketlėrių, atėmė daug rusiškų auksinukų ir kitokio turto. Padažnėjo mažesnių įsilaužimų ir vagysčių.
Pirmas pasakojimas: NUODĖMIŲ MIESTAS: vakarėliai, gegužinės ir …
Antras pasakojimas: Draudžiat degtinę – pereisim prie denatūrato!
Trečias pasakojimas: Mokytoja laukė, kol vyras iš Bartuvos išslys nuogas arba “Der macht a fani niurkes”
Ketvirtas pasakojimas: Vestuvės naktį…
Pabktas pasakojimas: Ginkluoti ir nuožmūs vyrai: dvikova turgaus aikštėje.
Šeštas pasakojimas: Skuodiškis briedis Tado Ivanausko muziejuje
Septintas pasakojimas: Politikų rietenos: Jaras prieš Radį
Aštuntas pasakojimas: “Pasodino viršaitį”
(C) Pranas Šarpnickis
PASTABA:Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti arba informuosite apie tokį faktą autorių.
SKUODO KRAŠTAS 