(C) Pranas Šarpnickis
Gimiau per patį sovietmečio vidurį. Kol nesukako 10 metų, nesukau sau galvos nei kaip gyvenu, nei kokioje santvarkoje. Nesukau sau galvos dėl žaislų. Tik daug vėliau sužinojau, jog kažkur vakaruose vaikai gal turi galimybę žaisti su gražesniais, įdomesniais ir įvairesniais. Maitinausi kaip visi, bet kadangi kitokio valgio nežinojau, jis buvo puikus. Net kojinių turėjau. Pirktinių! Tiesa, jos kartais prakiurdavo ir mama suadydavo. Vėliau pats išmokau. Ir dabar galime nusipirkti kojinių, bet kai prakiūra, tikriausiai retas kuris jose skyles užsiuva. Mes jas tiesiog išmetame. Ir tai yra požymis, jog tikrai gyvename geriau, nei mūsų tėvai 1962-aisiais.
Aš sovietmečiu kojinių turėjau, bet mano tėtis, eidamas sėsdamas prie vikšrinio traktoriaus vairolazdžių kažkodėl kojas apsivyniodavo autais. Nežinantiems ir nemačiusiems, tai tokia audeklo juosta (35 x 90cm), kuria apsivyniojus koją, ji atstoja kojinę. Būtų visiškai neteisinga, jei sakytume, kad sovietmečiu autus į Lietuvą ir į Skuodą atnešė rusas. Tačiau okupantai į šalį atnešė skurdą, o jo pakeleiviu visad buvo autai.
Nors kojines žmonės nešiojo dar iki Kristaus gimimo (odines ar vilnones), autus nuo senų laikų naudojo Europos kariuomenės ir vargšai, nes kojinės brangios, o autai pigūs. Autais kojas apsimuturiuodavo vyžoti vargingieji lietuviai valstiečiai. Žemaičiai gal ne, nes įsispirdavo į klumpes ar medpadžius ir gal turėjo pakankamai vilnos kojinėms. Bet į odinį aulinį batą koją vis tiek kišdavo apsukę pėdą autu. Vokiečių vermachto kareiviai autais kojas muturiavo iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Vėliau jie, kaip ir kitos vakarų Europos kariuomenės autų atsisakė. Tik suomiai juos naudojo iki pat 1990-ųjų! Neįtikėtina!
Kojinės Europoje atpigo ir tapo prieinamomis plačiosioms masėms nuo 1589m., kai buvo išrastos mezgimo mašinos ir jomis buvo galima megzti 6 kartus greičiau, nei rankomis. Tik įsivaiduokit (!) – kojinės Europoje pramoniniu būdu pradėtos megzti dar tame amžiuje, kai Skuodas atiteko Jonui Chodkevičiui ir įgijo viduramžių miesto teises. Tačiau mašinos su mezgėjomis konkuravo iki pat 1800-ųjų, kol galų gale jas įveikė. Kita kojinių revoliucija įvyko 1938m., kai jos imtos megzti iš nailono. Iki tol jos buvo gaminamos iš šilko, medvilnės arba vilnos.
Kai 17a. paprasti europiečiai jau mėgavosi kojinėmis, rusai atrado autus. Į Rusiją autai atkeliavo iš Olandijos. Caras Petras I-asis 1690m. juos pamatė ant olandų kareivių kojų ir tuoj pat įsakė jais apmuturiuoti savo driskių kojas. Rusai autų kariuomenėje atsisakė tik prieš 10 metų, 2014-aisiais.
Labiausiai prakaituoja pėdos. Per jas žmogus atsikrato apie 0.12 litrų prakaito per dieną. Kojinės puikiai sugeria prakaitą, o autai… Autai visad garsėjo savo bjauriu kvapu, kuris atsirasdavo juos dėvint karo sąlygomis, kai kariai jų negalėdavo pasikeisti arba išsidžiovinti kelias dienas. Rusų kariai-veteranai savo avalynės smarve net didžiuodavosi, vadindami autus „cheminiu ginklu“, kuris savo nepaprastu kvapu galįs įveikti bet kokį priešą. Net ir rusų liaudies pasakoje, velnias įlindęs į valstiečio lūšną taria: “Užuodžiu rusų kareivio kvapą”. Aišku, jis užuodžia autų smarvę.
Kai žiūrėdavau kaip tėtis koją kiša į aulinį batą nesusimąstydavau, kodėl neavi kojinių, o naudoja autus, nors kojinių nei 1970-ais, nei 1980-ais, nei vėliau netrūko. Bet tai jau buvo vėlyvasis sovietmetis. Viską lemia įpročiai, kurie susiformuoja sunkiais laikais. Pasak Maijos Kekytės, pirmuoju sovietmečio dešimtmečiu skuodiškiai autus vadino “šešiolika respublikų”.
1962m. “Mūsų žodžio” žurnalistas rašo: “Mėgsta mano dukra lankyti parduotuves. Matyt bus į prekybą linkusi. Kartą nueiname į universalinę parduotuvę, o ji žiūri po prekystaliu ir tampydama man skverną, šnabžda:
-Žiūrėk tėveli, pardavėjas su kojinėmis.
-Kas čia nuostabaus, kad su kojinėmis? Jeigu būtų basas…
-Tu žiūrėk, kokios gražios!
-Na, užteks, užteks juokauti, – sakau.
-Aš nejuokauju, – patempia lūpytę dukra. Ir iš kur jie gauna? – rimtai, suaugusio tonu paklausė.
-Mūsų fabrikai gamina, didelius kalnus kojinių pagamina.
-Tai kodėl tu neturi gerų kojinių? – vėl klausia dukra. – Kodėl man nenuperki?
Šią vasarą jau gal dvidešimt pirmą kartą klausiu pardavėją:
-Vyriškų kojinių turite?
-Ne, neturime.
-O vaikiškų?
-Ne-tu-rime…”
Kai senesnieji lietuviai (ir žemaičiai) su pasibjaurėjimu kalba apie rusų kareivio kerzavinį batą, kurį jis po Antrojo pasaulinio karo ilgam įkėlė į Lietuvą, mes nejaučiame tos smarvės, kurią skleisdavo autai. Ta smarvė susijusi su didžiuliu skurdu, nes pirmaisiais pokario dešimtmečiais, nepaisant to, jog fabrikai gamindavo “kalnus kojinių”, jų trūko ir kojinės tapo beveik prabangos preke. Eiliniam skuodiškiui darbininkui, 1962m. neliko nieko kito, kaip muturiuoti kojas autais, o pirktines kojines branginti išeigai ir jas lopyti. Kai kam (kaip mano tėčiui) autai tapo įpročiu ir jų neatsisakė net tada, kai tikrai tų kojinių sovietiniai fabrikai prikepė kalnus. Visai gali būti, jog kas nors, menantis tuos tolimus laikus, pasakys, jog visgi kojinių buvo, netrūko ir tai netiesa. Bet netgi, jei į sovietmečio cenzūruojamą spaudą pakliūdavo tokie straipsneliai, 1962m. kojinės Skuode buvo deficitas, visiškai neįsivaizduojamas tų laikų kapitalistinių vakarų paprastiems žmonės, net ir mažas pajamas gaunantiems.
Net ir šiais laikais, kai beveik 25-erius metus apyvartoje cirkuliavo lietuviški centai, o dabar euro centai, vis dar išgirstu kaip smulkios monetos kartais pavadinamos kapeikomis. “Tik kapeikas tekainuoja”, – taria net trisdešimtmetis. Per žinių laidas girdžiu jaunuolį žurnalistą sakant: “Keliai nepabarstomi, dėl ko jie tapo labai slidūs”. Jaunuolis taip regzdamas sakinį nė nenujaučia, jog vartoja rusišką konstrukciją. Nesu davatkinis kalbininkas ar labai didelis lituanistas, bet tai girdint, man darosi koktu, nes gausybę tokių kalbinių konstrukcijų priklausiau sovietmečiu. Buvusios okupacijos atgarsiai vis dar tūno mūsų kalboje ir įpročiuose.
Įpročiai… Kaip sakoma, velnias slypi detalėse, bet jų nelaikome svarbiomis. Ir visai be reikalo. Įpročiai yra susiję su mūsų mąstymo klišėmis ir stereotipais. Kaip mąstome, taip ir gyvename.
(C) Pranas Šarpnickis
PASTABA:Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti arba informuosite apie tokį faktą autorių.
SKUODO KRAŠTAS 