(C) Pranas Šarpnickis
Pamenu, kartą maždaug apie 1980-uosius tėvai gal kokią savaitę ar ilgiau svarstę, derinęsi, aiškinęsi receptūrą, sugalvojo išsivirti pončkų (spurgų). Tikrų – neišvogtų. Kad ir kiek stengėsi, jos neišėjo nei tokios gražiai apvalios, nei tokios skanios kaip valstybinės. Tėtis skonio skirtumus paaiškino paprastai: “Mūsų kitokios, nes neišvogti kiaušiniai ir cukrus.” Tam tikra dalimi, tiesos jo žodžiuose buvo, bet gal tešlai pritrūko kokio nors ingridiento, kaip antai varškės. Na, tiek to, pončkas pabandė, neišėjo ir pamiršo. Jei būčiau ką nors pavogęs iš šeimos virtuvės, gal tos pončkos būtų išėjusios panašios į valstybines. Betgi kas vagia iš savo virtuvės, iš savų, iš savęs?
Žodis “pončkos” atėjo iš lenkų kalbos “pączek” ir mažai kam žinoma, jog skuodiškiai jas ėmė kepti 1965-ųjų pirmojoje pusėje, maždaug tuo pat metu, kai senamiestyje atsidarė naujoji kepykla. Bet jas kepė ne ten, o miesto valgykloje – Skuodo vartotojų kooperatyvas. Jei jas būtų kepusi naujoji duonos kepykla, tikriausiai jomis būtų buvę galima vinis kalti, ne kitaip…
Senoji Skuodo kepyklėlė nespėjo tenkinti skuodiškių poreikių duonai – menkos patalpos trukdė plėtoti gamybą. Miestiečius valdžia ramino “pakentėkim – bus nauja kepykla – ne tik duoną, bet ir riestainius valgysit”. Vieni kentėjo, o kiti važiavo duonos ir riestainių į Klaipėdą.
1963m. Laisvės gatvėje, Skuodo statybininkai paklojo pamatus didelei kepyklai. Dabar ji mums atrodytų maža, bet tiems laikams ji buvo didelė. Tada, vis dar sekant tarpukario mastais, didesnės įmonės būdavo be skurpulų įvardijamos tiesiog fabrikais. Todėl, nors atrodytų, jog pirmaisiais sovietmčio dešimtmečiais Skuodo pramonei galėjo atstovauti tik plytų ir virvių fabrikai, naujoji kepykla 1965m. būdavo vadinama fabriku, o pieninė – sviesto gamykla. Prie gamyklų buvo priskirti Skuodo buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatas bei malūnas, priklausęs valstybinei grūdų produktų valdybai. Tad, anų laikų terminai kalbant, Skuode veikė net 5 (6) gamyklos arba fabrikai. Tai skamba! Vienok… naujosios kepyklos gaminiai irgi skambėjo… barkštelėjo skrabinant krumpliais per juos.
1965-ųjų sausio 10-ąją Skuodo senamiestyje ėmė veikti naujoji duonos kepykla. Nesvarbu ką perskaitysit toliau, miestui ta diena svarbi. Ši kepykla buvo antroji Skuodo rajone. Per pirmuosius 7 mėnesius jie tada iškepė 1560 tonas juodos ir baltos duonos – po maždaug 222 tonas į dieną. Tačiau taip buvo giriamasi birželyje, o rugsėjyje P. Šateikis teigė, jog ji teiškepanti tik 25 tonas per dieną. Duona kažkur “ištirpdavo” ir anot brigadininkų, kalta buvusi miltų kokybė bei netikusiai veikiantys agregatai.
Pačioje pradžioje tešlą ruošdavo Kazys Macevičius ir pamainos brigadininkas Ignas Mikuckas, pažiūrėjęs, ar pakankamai ji išrūgusi. Kaip buvo teigiama spaudoje, beveik viskas būdavo atliekama mechanizuotai: sijoti miltai specialiais transporteriais keliaudavo ant svarstyklių. Pasvėrus, automatiškai jos išjungdavo sijojimo agregatą ir miltai patekdavo į maišytuvus, į kuriuos specialiais vamzdžiais atkeliaudavo druska.Viso to senojoje kepykloje nebuvo.
Visgi, nepaisant kažkokios tuometinės automatikos, batonus darbininkės Birutė Rimkienė ir Emilija Gedrimaitė iš tešlos vis dar formuodavo rankomis, bet buvo ruošiamasi ir tai automatizuoti.
Senojoje Skuodo kepykloje veikė žarijų krosnys. Naujojoje – konverejinės. Laikas, reikalingas duonai išbūti krosnyje, irgi pradėtas reguliuoti automatiškai. Prie šio konvejerio tais metais dirbo Stasė Balsevičienė.
Kepyklos direktorius A. Žukauskas spalio revoliucijos metinėms ketino pradžiuginti skuodiškius keliomis naujovėmis. Turėjo iš sijotų ruginių miltų turėjo būti pradėta kepti “Minsko” duona. Tikriausiai miestiečius labai “pradžiugino” nauja, rusiška receptūra. Juokauju. Juos pradžiugino pynutės ir bandelės su aguonomis iš aukščiausios rūšies miltų. Žinoma, prisimenant, jog sovietmečiu viskas ir visur buvo vagiama, duonoje ir batonuose pastebimai kažko ėmė trūkti. Bet ne tai blogiausia – ėmė trūkti ir pačios duonos bei batonų. Tačiau, tačiau, tačiau…
Jei anais laikais skuodiškis gal kartais valgė duoną ir pyragus su “pareguliuota” receptūra, tai dabar tą patį padaro ir šiuolaikinės kepyklos. Tik skirtumas, jog nuo receptūrų nenukrypstama, o tiesiog jos suformuojamos pagal rinkos ir verslo diktuojamas sąlygas: nori skanios duonos, su visais įmanomais įgridientais – mokėk daugiau, esi ubagas – tenkinkis skurdžia receptūra arba nukainuota duona. Už kepalą mokėsi pigiausiai, bet kaip ir sovietmečiu, nelabai, tu žmogau, žinosi ką atsirieksi ir ką į skrandį sukimši. Tas gi sumaitoja bet ką. Tačiau empyriškai lyginant šiuos ir anuos laikus esama vieno didžiulio skirtumo. Kol ta duona ir pyragai patekdavo į lentynas, neretai, jie iš dėžių nukrisdavo ir ant žemės, o jau parduotuvėje, žiūrėk, skuodiškis stovėdamas prie besisukančių medinių lentynų, savo nešvariomis rankomis pamaigo kepalą: “Ne, šitas per kietas, neimsiu…”. Jį paima kitas. Nei duona, nei batonas nebuvo fasuojami į politileninius maišelius, o apie supjaustytą galėjai tik pafantazuoti. Ir tais laikais žmogus būtų labai nustebęs: “O kam to reikia! Pats galiu susipjaustyti. Tinginių išmonė!” Tačiau kaip tai patogu. Ir pamenu, kai jau nepriklausomybės laikais, maždaug tarp 1990-195m. duoną ir batoną į parduotuves ėmė tiekti maišeliuose, labai stebėjausi: “Kokia čia nesąmonė!”. Ko gero, stebėjausi ne vienas aš. Dabar ta higiena mums tokia pat įprasta, kaip įkvėpti oro. Ir visgi, tūlas praeivis, pakalbintas TV žurnalisto pasakys: “Komfortas kainuoja”. Kaip ir gera, kokybiška duona, kuri ištraukta iš maišelio, nesupelyja ar nesudžiūna per dieną.
Tačiau 1965-ųjų Skuodo duona turėjo ir kitokių, visai ne receptinių ypatybių.
Skuodiškių džiaugsmai truko neilgai, o galbūt ir išvis nė neprasidėjo.
“Statybininkams ačiū – kepyklos kaminas rūksta. Jau daugiau kaip pusmetis rūksta. O kepėjams ačiū niekas nesako. Apie duonos kokybę sunku kalbėti. Ji nepastovi kaip šių metų oras. Jei kepam baltą – tai baltą. Jei juodą – tai juodą. Kartais sukepusią it kaulas, o kartais nežinai – valgyti ar iš naujo kepti” ironiškai “Mūsų žodyje” rašė žurnalistas A. Strakšys.
Apie riestainius nebuvo ką ir kalbėti – skuodiškiai ir toliau zujo į Klaipėdą.
Tuo tarpu kepyklos filosofija buvo paprasta: kokią duoną iškepsime – tokią suvalgys. Kur skuodiškis dings nevalgęs! Tačiau už tokius papostringavimus kepėjams niekas nedėkojo. Tada jie pasiteisindavo, jog lūžtantys agregatai: tai kur koks dirželis esą nutrūkęs, tai koks sraigtelis nuo ašies nusimovęs ir todėl duona virstanti į akmenį arba tinkamai neiškepama. Jei duona būdavo šlapia kaip žlugtas, į ją gerai atseikėdavo vandens. Kepėjai vogė miltus? Vogė ir keitė juos vandeniu. Tačiau jie vogė ir pačią duoną, pyragus ir batonus. Ir vėl kentėjo miltai, nes kažkaip reikėjo kompensuoti prarandamų kepalų kiekį – gelbėjo vanduo.
Kepyklos teritorija nebuvo apšviesta ir aptverta tvora. Kadangi nebuvo tvoros, nebuvo ir vartų. Kadangi nebuvo vartų, nebuvo ir sargo. Tokio etato apskritai neegzistavo. Kadangi nebuvo jokios kontrolės, o pasikliauta socialistine darbo žmonių sąžine, vogė kaip galėjo visi 60 kepyklos darbuotojų. Skuodiškis P. Šateikis atvirai su jais pasišnekėjęs, gavo tiesų atsakymą: “Tur būt, tokio nėra, kuris neišsineštų…”
Jau 1965-ųjų rugsėjo pradžioje rajono milicijos skyriuje buvo susikaupęs geras šūsnis aktų. Antai, kepyklos darbininkas Petras Urbonas buvęs sulaikytas besinešantis keturias bandeles. Jūs tik pamanykit, anoks nusikaltimas – juk tik 4 bandelės. Bet jei kasdien po keturias? Ir jei kasdien tokių petrų 60, iš kepyklos teoriškai galėdavo dingti po 240 bandelių, o per mėnesį ir visos 4800.
Stefa Malonaitė buvo pagauta išsinešusi kepalą duonos. Vargšelė… gal alkanai šeimai nešė ir tas, bestija, sovietinis milicininkas ją nutvėrė. Bet jei kasdien po kepalą?
Emilija Gedrimaitė ir Stefa Balsevičienė buvo pagautos tempusios po 2 kepalus duonos ir 4 batonus. Ir jei visi nešėsi po tiek, per dieną galėjo dingti 120 kepalų duonos, o per mėnesį 2 400; batono per dieną 240, o per mėnesį – 4 800.
Tačiau visi tie teoriniai skaičiavimai tik teoriniai – juk kasdien milicininkai nestovėdavo prie kepyklos durų. O kas įkliuvo, tas atsitiktinai, reidų metu. Kas neįkliuvo ir toliau nešė.
Kažkas gyveno sočiau ir geriau. Kažkas gal ir kokį pinigą pasidarydavo. O juk kapeika prie kapeikos ir tavo namai gražesni, puošnesni nei kitų ar gyvuliukai sotesni. Tačiau esmių esmė – kai virtuvėje mama kepa duoną, šeimos nariai nevagia iš jos miltų, druskos, cukraus ar pan. Ir labai keistai skambėtų, jei paaugę, tokios šeimos vaikai, aiškintų, jog vogėme iš mamos, nes mus rusas buvo okupavęs ir išmokęs vogti. Jei savi nebūtų vogę iš savų, sovietmečiu mes būtume truputėliu gyvenę geriau, sočiau, laimingiau, o valgę skaniau. Kurie norėjo skaniau ir neturėjo galimybės “išsinešti”, gaišo laiką (beje, laikas irgi pinigai), leido kapeikas bilietui ir važiavo į Klaipėdą. Tie šeimos gerovei kapeikos nesusitaupė. Tie tarp visų “lygiateisių” socialistinių piliečių gyveno truputėlį skurdžiau. Tie “trupinėliai”, pridėjus ir kitus “trupinėlius”, per sovietmečio dešimtmečius vieniems tapo riebiu minusu, o kitiems riebiu pliusu. Taip sulaukėme nepriklausomybės su skirtingomis galimybėmis ir prasidėjo visiškai kita pasaka, pagal kitas taisykles.
Galbūt iš paskutiniosios pastraipos gali pasirodyti, jog ginu sovitemetį. Ne – bjauriuosi žmonių prigmtimi.
(C) Pranas Šarpnickis
PASTABA:Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti arba informuosite apie tokį faktą autorių.
SKUODO KRAŠTAS 