(C) Pranas Šarpnickis
Prie teksto naudojama nuotrauka nėra susijusi su Skuodu. Ji tik iliustruoja 1930-uosius.
Kai pasakojama miesto istorija, dažniausiai liečiama tik geroji, šviesioji jo pusė – žymūs žmonės, gražūs jų darbai, svarbūs įvykiai. Tačiau gyvenimas, kaip lazda – turi du galus.
Rekonstruodamas Skuodo istoriją siekiu jį raižyti įvairiausiais pjūviais – taip miestas įgyja pilną spalvų gamą ir tampa tikrai gyvu.
Purvas – neasiejamas žmogaus palydovas, mes tik jo nematome arba nenorime į jį žiūrėti. Kita vertus, juodoji pusė nėra linkusi viešintis, visomis išgalėmis stengiasi likti šešėlyje. Todėl jos ir nematome, nepastebime. Ir atvirkščiai, šviesūs miestiečių darbai akivaizdus, labiau krenta į akis, nes apie juos stengiamasi paskleisti kuo daugiau žinių. Betgi, visos tos gerų darbų pastangos dažnai tam ir yra, kad būtų įveikta tamsa ir tas purvas. Istorija savo esme nėra graži ir tik nuo pasakotojo priklauso, kiek jis iš įvairių taškų pažiūrės į tą patį objektą ar subjektą.
Tad šis kelerių pasakojimų ciklas bus apie kraupiausias nelaimes, girtuokliavimą, ištvirkavimą, sukčiavimą, vagystes, muštynes ir valdininkų savivalę.
***
1925m. rugpjūčio 10d. skuodiškiams tikrai buvo apie ką kalbėti, nes geležinkelio stotyje nutiko neregėta avarija, kurią drąsiai būtų galima įvardyti Skuodo masto katastrofa, mat susidurė du garvežiai. Nuo Darbėnų pusės ėjo tuščias traukinys, o kitas su 17 vagonų tiesiog manevravo stotyje. Kažkuris iš mašinistų per tirštą rūką nepastebėjo ženklų. Sudužo vienas garvežys ir trys prekiniai vagonai su silkėmis ir zuperiu. Du iš jų priklausė latviams. Žmonės nenukentėjo. Kita panaši nelaimė įvyks tik Antro pasaulinio karo metu, 1942-aisiais.
Tai buvo tragedija, nelaimingas atsitikimas, bet ne tas purvas apie kurį ką tik šnekėjau. Nuo geležinkelio stoties pasileiskime į nuodėmių miestą, kuriame nepasigailėsiu nė vieno asmens ir nė vienos organizacijos, kuri tik pakliuvo anų laikų korespondentams ir į mano akiratį.
Tarpukariu daugelyje Lietuvos miestų buvo įprasta rengti labdaringus vakarus, jų metu organizuoti visokias loterijas ir taip kokiems nors geriems darbams surinkti pinigų. Tiesa, kai kas manė, kad tai yra tik paprasti ponų pasilėbavimai, o balių metu gautos aukos nepasiekdavusios nei vargšų, nei beglobių vaikų. Esą poniutėms įgrįsdavo bevaikis gyvenimas, įgrysdavo vyras ir naujų pojūčių aistra jas patraukdavo į labdarybę, balius, bei “visuomeninį darbą”. “Tūloms labdarybė virtotiesiog verslu”, rašo savaitraštis “Diena”.
Vakarėliai būdavo vieši arba privatūs, kuriuos anais laikais vadindavo “šeimyniškais”. Einant į viešuosius, reikėdavo pirkti bilietą ir, anot spaudos, jie galėdavę tęstis tik iki vidurnakčio, o privatūs nors ir iki paryčių. Kas gi uždraus uliavoti. Privatūs vakarėliai buvo patrauklesni, nes pagal “Pramogų mokesčio įstatymą”, organizuojant viešuosius vakarėlius ir gegužines, priklausomai nuo bilietų kainos, reikėjo mokėti 5-15 proc. mokesčių. Jokiais laikais niekas nėra suinteresuotas laisva valia atiduoti pinigą valstybei.
Skuode gyvavo tradicija rengti kaukių vakarėlius. Toks 1925m. vasario 13-ąją ir įvyko, kuriame tąkart pasisekė surinkti net 1000 litų pelno. Už tokią sumą Lietuvoje buvo galima nusisamdyti žmogžudį.
Žinoma, skuodiškių kaukių vakarėlis buvo privatus, bet ateiti į jį galėjo visi norintys, nes savo esme jis buvo “viešas”. Čia, kaip ir būdavo įprasta, veikė bufetas ir, aišku, buvo teigiama, kad svaigalų jame nėra, nes tai buvo draudžiama įstatymu. Iš tiesų gi, ore tvyrojo jų kvapas, įkaušę dalyviai traukė visokiausias užstalės arijas, kai kas nusitašė tiek, jog vos bepastovėjo ant kojų, o pakampėse vyniojosi meilios kalbos, bei girdėjosi intymūs moterų pakikenimai. “Žmogus, tarsi, verčiamas žvalgytis į pusnuoges figūras, varginti akis šlykščiu “džimi” šokimu, klausytis, vien tik svetimų motyvų, nors ir lietuviškieji motyvai niekuo neblogesni,” bjaurėjosi žema morale ir naujoviškais šokiais, ten dalyvavęs konservatyvių pažiūrų skuodiškis. Ir, žinoma, vakarėlis užsitęsė… iki penktos valandos ryto. O kaipgi kitaip!
Nepaisant piktų laikraštinių žinučių kaukių vakarėliai ir toliau būdavo rengiami – ponų ir poniučių nesustabdysi, kaip tekančios upės. 1930m. vasario 1-ąją Vytauto Didžiojo jubiliejui švęsti komiteto surengtame kaukių baliuje miesto šviesuomenė surinko 1632 litų. Kokie tai buvo pinigai? 1932m. buvo paskaičiuota, jog vidutiniškai vienam asmeniui pragyvenimas Lietuvoje kainuoja 86 litus, dviejų asmenų šeimai – 142, o penkų asmenų šeimai – 214 litų. Taigi, surinktais pinigais vieną mėnesį būtų išgyvenusios maždaug 8 šeimos. Kai pagalvoji, šioks toks pinigas, bet ne stebuklai. Svarbiausia, jog miesto ponija jautėsi nuveikusi tikrai svarbų darbą ir gerai pasilinksminusi.
Jei skuodiškis šlykštėjosi “džimi” šokiu, gal jis buvo pavasarininkas? Taip keistai vadinosi Lietuvių katalikų jaunimo sąjungą “Pavasaris”. Jų šūkiu buvo: “Dievui ir Tėvynei!”. Pavasarininkai siekė ugdyti tautinį sąmoningumą ir pilietiškumą, įtvirtinti valstybingumą, organizuodavo koncertus, vaidinimus, gegužines, rengdavo dainų šventes, tautodailės parodėles, gražiausio darželio konkursus, steigdavo chorus, nedidelius orkestrus, bibliotekas, skatindavo jaunimą ir suaugusiuosius mokytis skaityti ir rašyti lietuviškai. Ir žinoma, Skuode jie neapkentė naujoviškos, iš Vakarų Europos ateinančios šokių mados.
Jeigu mums, gyvenusiems ir negyvenusiems sovietmečio periodu, atrodo, kad tik tais laikais draudė (smerkė) klausytis modernią vakarų muziką ar pagal ją šokti, tai labai klystame. Ideologinis fanatizmas nepriklauso nuo politinių vėjų ar santvarkų, nors ir įtakojamas.
1932m. birželio 29-ąją Skuodo pavasarininkai plačiai išreklamavo ir Apuolėje suorganizavo gegužinę, bet jos metu kilo didžiulis konfliktas vos nevirtęs muštynėmis. Mat susirinkusi minia reikalavo, kad būtų šokami visi šokiai, o pavasarininkai muzikantus vertė groti tik polką ir klumpakojį.
Vėliau šviesuomenė gerai pasistengs (bet tai bus ne pavasarininkai) ir atmuš skuodiškiui norą trypti moderniai. 1937-ųjų rudenį Skuodo gimnazijos direktorius A. Krausas išmokys moksleivius šokti tautiškai. Kitais metais birželyje jaunalietuviai suorganizuos tautinių šokių, “Tryptinio”, “Kepurinės” ir “Kalvelio”, kursus. Jie vyks tris kartus savaitėje. Deja, tuos kursus labiau lankė mokytojai, o ne mokiniai. Bet vistiek buvo džiūgaujama, jog ateityje mokyklų šventėse skuodiškiai galės matyti tautiškus šokius, o ne tuo… ištvirkėliškus, modernius.
Na, o toje 1932-ųjų, pavasarininkų suorganizuotoje gegužinėje įerzintas jaunimas taip įsišėlo, jog jos nuraminti buvo iškviestas kunigas. Jam pasirodžius drąsesnieji jaunuoliai kirto: “Kunige, eik į bažnyčią, o ne šokių tvarkyti!”. Tada teko šauktis policininkų ir atvyko net šeši, bet ir šie neįstengė apginti grojikų ir pavasarininkų. Jaunimas ir toliau reikalavo normalios, modernios muzikos ir šokių. Muzikantai kelis sykius net buvo jau papustę padus, bet juos sugavo ir grąžino atgal. Sumanė, mat, rupūžės, pasprukti!
Minia ir toliau taip šėlo, jog pavasarininkai išsislapstė ir nebeliko kam vesti gegužinės bei šokių. Imtis šių pareigų teko pačiam kunigui ir tai visiems atrodė labai keistai. Daugelis kalbėjo, jog pirmą sykį mato tokią gegužinę, kurioje “kunigas šokius veda”.
Iš tiesų klausimas visai kitas, ne apie fanatiškai-idėjiškai nusiteikusius pavasarininkus, o apie tuos šešis policininkus. Iš kur jų tiek daug atsirado?
Tarpukariu Skuodas buvo vadinamas policijos mieteliu. Jų buvo tiek daug, jog 1926m. vasario 7d. surengė net “policijos vakarėlį”, mat čia gyveno IV nuovados viešosios policijos policijos viršininkas Juozas Rupkus (nuo 1930m. Mikas Gerliakas), III rajono pasienio policijos viršininkas, IV rajono pasienio policijos viršininkas ir dar geležinkelio policijos Skuodo ruožo viršininkas. Jei tarti, kad kiekvienas jų turėjo bent po 4-5 eilinius pareigūnus, Skuode būtų susidaręs visas “policijos pulkas”. Piktas skuodiškis (tikriausiai ne pavasarininkas) šaipėsi, jog nors vakarėlyje kas žingsnis galėjai sutikti policininką, tvarka buvusi ne geresnė nei mokinių baliuje ir net kilusios muštynės, o įsisiautėjusius sutaikę paprasti civiliai.
Žinoma, pareigūnams toks spaudoje pasirodęs straipsnis visiškai nepatiko ir jie puolė teisintis, esą Skuode tiek daug viršininkų negyveną. Pačiame mieste gyvenąs tik IV nuovados viršininkas, jo padėjėjas ir 2 policininkai, kurie prižiūri tvarką mieste bei valsčiuje, bei III-iojo rajono pasienio policijos viršininkas, o kiti du visai ne Skuode: vienas – Narvydžiuose, o kitas – geležinkelio stotyje… tikriausiai, lentiniame barake sumontuotame iš senų prekinių vagonų, palei pamatą apkasto žemėmis. Hmmm… ne kaži koks rojus.
“Apart to nei vienas iš minėtų viršininkų prie savęs nelaiko nei vieno policininko, nes visiems yra užtektinai darbo: vieniems sieną saugoti, kitiems keleivius tikrinti ir t.t. Bet kadangi Skuodas yra gan gyvas pasienio miestelis, o apart to dar yra Skuode muitinė, tai į Skuodą kaip kada, tarnybos reikalais atsilanko I, II rajono V-kai ir policininkai, net iš Mažeikių baro kai kada. <…> Ačiū Dievui! – kad korespondentas G. apie tai užmiršo ar nepastebėjo, nes būtų be abejo tuomet priskaitęs Skuode visą “diviziją policijos”, ir mūsų geriems kaimynams Latviams būt įvaręs daug baimės, nes pamanytų, kad Lietuviai rengiasi juos pulti?!” rašė IV-tos nuovados viršininko padėjėjas.
Kad ir kaip spaudos puslapiuose teisinosi pareigūnai, vistiek akivaizdžiai matosi, jog Skuodas tikrai buvo virtęs policijos miesteliu.
Na, o kaip vakarėlis? Buvo jis ar nebuvo?
“Tiesa. Policijos vakarėlis buvo. Vaidino 3 veiksmų, 5 paveikslų melodramą “Užburti turtai”,” rašo viršininko padėjėjas. Kaip Skuode, tai galima pasakyti, kad sulošė gerai. Tarpe publikos buvo daug vietinių inteligentų, kurie abelnai į kitus vakarėlius nesilanko. Vaidinimu ir vakarėlio tvarka buvo visi patenkinti.” – toliau pasakoja už savo viršininkus padėjėjas.
Ir tikrai jis nė per nago juodymą nemelavo. Vakarėlyje niekas negirtuokliavo ir nesimušė. Tiesiog svečiams išsiskirsčius, policininkai su sau artimais žmonėmis susėdo atskiram kambarį vakarieniauti ir prie arbatos stiklinės dalijosi dienos įspūdžiais. Ir jūs tuo patikėjote (?), jog jie sėdėjo tik prie arbatos? Taip jokiais laikais nebūna! O tos muštynės…. A, muštynės… Nagi “baigiant vakarienę koks tai pilietis jau linksmam ūpe atvykęs iš miesto pradėjo veržtis pro duris prie vakarieniaujančių, bet dežuruojantis policininkas jį palydėjo namo. Daugiau nieko nebuvo,” – rašo policininkas. Taip, taip… Tikrai taip… daugiau tikrai nieko nenutiko. Tik kažkoks pašalinis… Mes, žinom ir suprantam. Visad taip būna ir visad valdininkai, politikai ir pareigūnai taip teisinasi, pakliuvę į kokią nors gėdingą istoriją. Esą iš tiesų buvę taip: spektaklio metu policininkai taip įtikinamai vaidinę, jog kažkas iš žiūrovų vieną scenos vietą, kai husaras Vladislovas susikibęs su smuikininku, palaikęs muštynėmis. Va, taip! Ir apskritai, kadangi Skuodo vidurinė esanti vienintelis kultūros židinys, kultūros reikėtų ieškoti ten, o ne policininkų tarpe. Rašydamas šią mintį viršininko padėjėjas tikriausiai norėjo pasakyti kažką kitką, bet išėjo, kaip išėjo. Norit kultūros, eikit į mokyklą, o ne į policijos vakarėlį.
Bet “gražius” vakarėlius organizuodavo ne tik Skuodo ponija, policininkai, bet ir gaisrininkai. 1928m. gegužės 27-ąją jie ūkininko Dirksčio lankoje surengė gegužinę. Žmonių susiringo daug, tvarka buvo pavyzdinga, bet visi Skuodo savanorių draugijos nariai prisigėrė iki žemės graibymo. O juk komandos vadas Bariusevičius, prieš prasidedant renginiui, savo vyrams pirštu pagrąsė: “Vyrai, kad man nė lašo!”. Vyrai tik linkt, linkt galvomis, o vakare jau lavonai. Galima gaisrininkus smerkti, bet kiekvienas normalus vyras paliūdys, jog gegužinėje tik kvailiai blaiviais išlieka. Šventėje gerti reikia daug, nes juk kitaip nepasilinksminsi. Gaisrininkai daug pakelia… o moterys silpnos…
1927m. lapkričio 12-ąją “Lietuvai pagražinti” draugija ir “Vilniui vaduoti” sąjunga surengė koncertą, kurios metu grojo Klaipėdos muzikos mokyklos mokiniai. Prasidėjus šokiams viena panelė renginyje jau šlaistėsi visiškai girta.
1929m. spalių 6-ąją Skuodo tautininkų skyrius surengė viešą vakarą. Iš Kauno atvyko pulkininko Brazulevičiaus mėgėjiško teatro trupė. Žiūrovų susirinko mažai, nes skuodiškiai sumanė boikotuoti vakarėlį. Maža to, ir patys vakaro šeimininkai pamiršo savo svečius – jiems nenusamdė nei vežimo, nei automobilio ir net “pamiršo” išlydėti. Svečiai liūdni per purvus, tamsoje, su sunkiais lagaminais vieniši klampojo iki geležinkelio stoties. Gal taip pasireiškė Skuodo tautininkų vaišingumas, o gal jie tiesiog tuo metu patys jau buvo prisivaišinę. “O juk artistai vaidino be atlyginimo,” rašo tometė spauda.
Sakoma, jog nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Sutrumpinus: nėra to blogo, kas neišeitų…
Palaispniui, laikams keičiantis, išeina visi, bet žmogiškosios silpnybės išlieka. Amžinas palydovas – svaigalai.
(C) Pranas Šarpnickis
PASTABA:Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti arba informuosite apie tokį faktą autorių.
SKUODO KRAŠTAS 