(C) Pranas Šarpnickis
Nuo senų laikų moterys daro valgį, skalbia ir rūpinasi vaikais, o vyrai traukia į žvejybą ir medžioklę. Juk reikia reguliuoti žvėrių populiaciją, nes kitaip lapės įsisusks į vištides, vilkai į avių bandas, na, o meškos… Jos tuo metu jau buvo iššaudytos ir likusios tik Žemaitijos vėliavoje.
1932m. Žemės ūkio ministras aplinkraščiu nurodė, jog už kiekvieną “nušautą ožį” (ožiais buvo vadinami stirnų patinai, o ožkomis – stirnos) reikės mokėti po 100 litų, kaip už 3-4 metų melžiamą karvę; už lapę – 25, kaip už 5.5 metro kaimiško milo; o už zuikį – 2, kaip už vištą. Antims ir slankoms medžioti buvo galima įsigyti sezoninius bilietus už 10 litų, kaip už 5 centnerius bulvių arba 5 kilogramus sviesto. Medžioti buvo draudžiama bridžius, elnius, stirnų pateles (ožkas), bebrus, stumbrus, mažuosius erelius (Aquila naevia), paprastuosius supius (Buteo vulgaris), pelinius sakalus ir kt.
Labai didelis, 165cm aukščio briedis, puikiai išmanydamas lietuviškus įstatymus 1928-ųjų lapkričio pradžioje, aštuntą valandą ryto drąsiai ir įmaknojo į Skuodą. Visko skuodiškiai buvo matę, bet kad miestelio gatvėmis ramiai sau slampinėtų žvėris, nebuvo tekę regėti. Latvijos “pilietis” vaikščiojo, kaip girtas, vis sustodamas – žmonių visiškai nebijojo. Paskui nukulniavęs kokią porą kilometrų nuo miestelio, prie vieno ūkininko jaujos padvėsė. Jauja – sodybos pastatas ar kluono dalis javams džiovinti, o nuo 18 amžiaus – ir linams, ir kanapėms prieš kūlimą bei mynimą.
Skuodiškiai juokavo, jog briedis atėjęs Skuodan pas daktarą, mat sirgęs. Ir iš tiesų, kai gydytojas Kazys Gurauskas briedį išskrodė, konstatavo žarnų uždegimą.
Kritusio “latvio” taip paprastai nepakasė, neįvertė bet kaip į duobę, o laidojo iškilmingai, kaip “tikrą kataliką”, dalyvaujant didelei žmonių miniai. Beje, odą, prieš palaidojant visgi nudyrė, prikimšo ir išvežė Kaunan į Tado Ivanausko zoologijos muziejų, kuris kaip tik 1929 m. buvo perkeltas į naujas patalpas K. Donelaičio gatvėje ir ekspozicija tapo prieinama ne tik studentams, bet plačiąjai visuomenei. Jei kada ten būsite ir prie didelio briedžio norėsite nusifotografuoti, žinokite, jog visai tikėtina, kad jis skuodiškis.
Tetervinų, slankių, didžiųjų ir mažųjų (kryklių) ančių patinų, visų rūšių ančių, žąsų, gulbių, gervių, tilvikų, bekasų, perkūno oželių, vandens ir pelkių paukščių, strazdų ir griežlių, kurapkų, jerubių, zuikių ir fazanų, šernų, barsukų ir ūdrų, stirnų patinų (“ožių”) ir kitų paukščių bei žvėrių medžioklė buvo apribota tam tikrais terminais. Bet ištisus metu buvo leidžiama šaudyti vilkus, lapes, šeškus, vištvanagius, paukštvanagius, javų linges (Circus cyaneus), nendrines linges, kranklius, varnas ir šarkas. Už kiekvieną nušautą vilką valdžia mokėdavo po 25 litus. Medžiotojas, norėdamas gauti tą premiją, turėjo pranešti vietos policijos nuovados viršininkui arba viršaičiui, o jei žvėrį nukaudavo valstybiniame miške – miškų administracijos tarnautojui.
Taigi, teisėta ir legali medžioklė buvo brangi. Be to nė vienam vyrui jokiais laikais nepatinka visokie suvaržymai: šaudyti tik nuo tada iki tada, ir pan. Žinoma, medžiotojas medžiotojui nelygu, – pasakys bet kuris iš jų. Tačiau, tiesą pasakius, žmogų nuo agresyvių “pomėgių” stabdo tik įstatymo raidė. O kai kuriems ir ta ne barjeras. Pavyzdžiui 1932m. Mažųjų Rūšupių kaimo vyrai spjovė į leidimus ir vasaryje pradėjo ankstyvą kiškių medžioklę, taip išžudydami vėlyvuosius jų vaikučius. Nors pagal įstatymą tarp vasario 15d. ir rugsėjo 15d. to jie daryti negalėjo “<…>kas tik turėdamas kokį bekį, žiūrėk, jau laukuose ar krūmuose piškina, o pirma – žiūrėk, slaptai į maišelį įkišęs kiškelį neša Joskiui, o nuo Joskio gautus pinigus į traktierių ir vakare dainuodamas grįžta į namus nejausdamas jokio krizio, pakol aplink Skuodą dar kiškių yra”. Maža to, medžiotojai išbraidydavo ir išmindydavo kaimynų rugius; “čia šuo bus papiovęs kieno žasį, čia nukandęs vištą”. Tų metų lapkričio 17-ąją viena tokia medžioklė baigėsi tragiškai – Apuolės kaime bešaudydami kiškius pakirto piemenį. Gerai, jog tas vilkėjo kailinius ir jie vaikiną apsaugojo kaip neperšaunama liemenė – didžiuma šratų įstrigo joje. Piemenį tuoj nuvežė į Skuodą. Šviną išlupo.
Dar medžiotojai galėjo laisvai naikinti valkataujančius šunis ir kates. Jais buvo laikomas kiekvienas šuo, nuo savininko gyvenamosios vietos nubėgęs pusę kilometro arba be medžiotojo išdūmęs į mišką. Medžioklės įstatyme teigiama: “Valkata laikoma kiekviena katė už sodybos ribų” Jas irgi buvo galima šaudyti. Juolab, jog kaimuose jas labiau laikė kenkėjomis ar dykaduonėmis, nei ko vertais naminiais gyvūnais. Maža to, 1930m. Skuodo valsčiaus kaimuose pagausėjo pasiutlige susirgusių šunų. Tad vyrai nesibodėdavo papramogauti. Tokie buvo tie mūsų seneliai ar proseneliai.
Valkataujantys šunys buvo įdomūs ir policijai. Juk ciniškai ir vyriškai pagalvojus, visai įdomu ką nors gyvą, ypač jei šį “sportą” dengia ir pateisina įstatymai.
“Vieną gražų kovo rytą, kaip paprastai susitikom su Petrovais ir patraukėm mokyklos link. Dar nepriėję Gedimino aikštės pamatėme negyvą šunį. Arčiau priėjus pasidarė aišku, kad jis buvo nušautas. Toliau Gedimino aikštėje dar bent pora buvusių šunelių ant brukio gulėjo. Buvo jų ir daugiau kitose gatvėse nušautų. Pasirodo, policija nutarė Skuode sumažinti šunų skaičių. Niekad nebuvau girdėjęs, kad kokia nors šunų registracija tuo metu buvo privaloma. Taip pat neatrodo, kad policija apie tą šunų medžioklę būtų iš anksto pranešus, kad bent tą naktį žmonės galėtų savo šuniukus pasaugot. Taigi, kaip policininkai galėjo atskirti kurie šunes buvo benamiai, o kurie šeimininkus turėjo?
Šunų apnaikinimui policija pasirinko kovą. “Morčius” – poravimosi mėnuo, kada šunes, jei tiktai pajėgdavo, dienomis namo negrįždavo. Net ir mūsų Midor, kurį paveldėjau iš Edzkos, namuose kelias paras nepasirodydavo. O kai pagaliau sugrįždavo, tai ir apkandžiotas ir peralkęs būdavo, bet paėdęs ir savo guolyje virtuvėje kiek pasnaudęs, vėl uodegą nuleidęs, pirmai progai pasitaikius, per duris išsprukdavo. Morčiuje dalyvaut turėjo. Žinau, kad mano Midor jokios apykaklės neturėjo, bet gal policininkai žinojo, kad tai mūsų šuo savo laimę nelygioje “kovoje” su kitais miesto šunimis bando. O jeigu ne, tai kadangi jis gana unikaliai ir juokingai atrodė, kai su kitais šunimis lakstė, tai visvien galvojo, kad toks šuniukas be šeimininkų tikrai neišgyventų. Net ir 1940 metais per morčių, kai vėl vieną naktį šunų medžioklė buvo, jis išliko,” – apie 1938-ųjų įvykius pasakoja skuodiškis Raimundas Šukys.
Įstatymas saugojo tik miško žvėris, šunis ir kates. Gyvuliai, kurių gyvenimas baigdavosi skerdyklose, jokių teisių neturėjo. Nors laikai buvo nuožmūs, kažkurio skuodiškio širdis neištvėrė, jis 1938m. liepą “Lietuvos aide” rašė: “Mėsos pramoninkai, gabendami gyvulius į skerdyklas, labai kankina gyvulius. Dažnai suverčiami gyvulėliai vienas ant kito ir žiauriai surišami, užlaužtomis kojomis ir galvomis gabenami. Policija turėtų tokius gyvulių kankintojus sudrausminti.”
Laikraštinę žinutę Skuodo policijos nuovados viršininkas Mikas (Mykolas) Gerliakas ir gimnazijos direktorius A. Krausas pastebėjo. Rudenį jie įkūrė Gyvulių globos draugijos, kuri Lietuvoje veikė nuo 1922m., Skuodo skyrių. Spalyje buvo numatytas šaukti plataus masto visuomenės susirinkimas, kuriame ketinta gyvulių globą nušviesti “etiniu, ekonominiu, juridiniu požiūriu”. Netrukus gimnazijos gyvulių globotojų būrelis surengė gyvulių globos šventę, sutraukusi daug svečių. Veikė parodėlė, moksleivių choras padainavo keletą gražių dainelių, padeklamavo gyvulių meilę ugdančių eilėraščių, o K. Sadauskas savo paskaitoje nušvietė Šv. Pranciškų Asižietį, kaip didžiojo gyvulių globėjo gyvenimą.
Kai kurios kiaulės nelaukė šviesaus rytojaus. Kai 1931m. lapkričio 16-ąją ūkininkas Ketlierius Skuodo geležinkelio stotin atvežė porą bekonų ir juos tepriskyrė III rūšiai, vieno natidavė ir išsivežė namo, bet nuvažiavęs puskilometrį, pastebėjo jog jo nebėra. Bekonas papustė kojas. Jo nebesurado nei tą, nei kitą dieną. Pats savimi nepasirūpinsi, niekas kitas apie tave nepagalvos.
Tęsinys kitame pasakojime.
Pirmas pasakojimas: NUODĖMIŲ MIESTAS: vakarėliai, gegužinės ir …
Antras pasakojimas: Draudžiat degtinę – pereisim prie denatūrato!
Trečias pasakojimas: Mokytoja laukė, kol vyras iš Bartuvos išslys nuogas arba “Der macht a fani niurkes”
Ketvirtas pasakojimas: Vestuvės naktį…
Pabktas pasakojimas: Ginkluoti ir nuožmūs vyrai: dvikova turgaus aikštėje.
(C) Pranas Šarpnickis
PASTABA:Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti arba informuosite apie tokį faktą autorių.
SKUODO KRAŠTAS 