(C) Pranas Šarpnickis
Skuodui kažkaip pavyko įrodyti, jog 30 hektarų plote esama milijonų kubinių metrų gero molio, tinkamo plytoms gaminti ir 1958m. rugpjūčio 4d. plyname Narvydžių kaimo lauke apie 50 vyrų ėmė kasti pamatus būsimam fabrikui. Pasak Kęstučio Subačiaus, tų metų liepą atvykusio į Skuodą ir ėmusio vadovauti statyboms, po dienos kitos jie ėmė betonuoti, o po savaitės ir mūryti. Po mėnesio čia jau plušėjo apie 100 žmonių, kurių dauguma buvo pasiųsti iš aplinkinių kolūkių, neturėję beveik jokių statybos įgūdžių. Betonavimo, mūrijimo, dailidės amato mokėsi tiesiog darbų eigoje. Prabėgus daugybei metų K. Subačius savo knygoje apie Skuodą ir jo kraštą rašys: “Plytinės statybos objektas tapo specifine statybininkų profesijos mokymo ir jų kvalifikacijos kėlimo mokykla.” O 1962m. “Mūsų žodis” su patosu teigs: “Išaugo žmonės”. Vienas tokių, “išaugusių” buvo V. Puškorius. Pradėjęs paprastu darbininku, paskui baigė kursus ir naująjame fabrike dirbo plytų degimo skyriaus meistru. Su gamykla išaugo ir Algirdas Simutis, vėliau stojęs prie įmonės agregatų valdymo pulto. Pasak K. Subačiaus, per visą statybų laikotarpį, per maždaug 3,5 metų pasikeitę per 200 žmonių.
Įmonę pradėjo statyti nuo pagalbinio korpuso: mechaninių dirbtuvių ir statinio iš lentų, kuriame įkūrė kontorą, darbininkų persirengimo ir įrankių saugojimo patalpas. Greta surentė cemento sandėlį ir pastatuką 30 kW dizeliniam kilnojamam elektros generatoriui, nes masinė Lietuvos elektrifikacija tuo metu buvo tik prasidėjusi, dar neegzistavo vieningas šalies elektros tinklas.
Rudenį jie įsirengė metalo-armatūros dirbtuves, kuriose paleido dyzelinį lokomobilį, diržu sujungtu su galingu generatoriumi. Pasak K. Subačiaus tai buvo tiesiog garo katilas su garo skirstytuvu ir stumokliais, sukančiais ratą-smagratį: “<…> paprastai sakant, garvežys, tik nevažiuojantis”. Jis ėmė sukti kelias betono maišykles, vandens siurblius bei kitų, ką tik iškeptų statybininkų agregatų elektros variklius.
Į objektą jie atsivedė maždaug dviejų kilometrų ilgio telefono oro liniją. “<…> tai padėjo operatyviau spręsti tiekimo ir kitus statybos ūkio reikalus” rašo K. Subačius. Galime įsivaizduoti kaip tas 21-erių jaunuolis, sėdėdamas savo kontoroje ryte pakelia telefono ragelį ir, trinktelėjęs kumščiu į stalą, rikteli: “Draugas Petrai, kur žadėtasis cementas!”. Tačiau šis stereotipas paimtas iš sovietinių filmų. Greičiausiai kumščiais į stalą Kęstutis nesitrankė ir rusiškais keiksmažodžiais nesilaidė. Tačiau… “Dirbant būdavo visko, bet labiausiai trūko cemento, metalo, plytų, bitumo, ruberoido <…>” rašo jis. Kitaip tariant, trūko absoliučiai visko, ko reikėjo statyboms.
Kadangi vogti arba “parsinešti” jau seniai visi buvo įpratę būtų labai keista manyti, jog iš statybvietės naktimis į privačias valdas neiškeliaudavo vienas kitas cemento maišelis, “tolio” rulonas, armatūros strypas ar dar kas nors. Juk ir skuodiškiai norėjo statytis.
Jie net krano neturėjo. Pradžioje susikonstravo gerves su skriemuliu, paskui gavo rankinį kraną su trumpa strėle, galintį pakelti iki 500 kg. ir tik vėliau, kai jau visas gelžbetonines plokštes buvo išlieję, rankytėmis ant mūrų užkėlę ir laužtuvų pagalba sustumdę jas į savo vietas, gavo automobilinį kraną. Labai greitai ta įgyta vargana technika ir neįkainuojama patirtis pasitarnavo atstatant pokarinį Skuodą. Taigi, galima drąsiai teigti, jog naujosios miesto statybos prasidėjo nuo Narvydžių. Dabar ten būtų galima išlieti obeliską su varine lentele turistui: “Nuo čia Skuodas ėmė kilti iš pelenų!”
1958-ųjų ruduo išpuolė labai lietingas, tad teko aplink statybos aikštelę įrengti daugiau kaip kilometro ilgio apvažiavimą. Jam ir kitiems keliams tiesti kaip pagrindą naudojo Luobos pakrantėse iškirstus ir į ryšulius surištus krūmus. Panašias technologijas J. Chodkevičius naudojo 16-ame amžiuje, klodamas dabartinio naujamiesčio aikštės pamatus. Bet tada taip darė, nes kitaip nemokėjo, o dabar, nes kitaip negalėjo.
1959m. pavasarį jie jau įsirengė tikrą surenkamų gelžbetoninių konstrukcijų gamybos lauko poligoną. K. Subačius Kauno hidroelektrinės statyboje buvo matęs surenkamojo gelžbetonio lauko poligoną. Nusižiūrėjęs ir jis pasidarė apverčiamas medines formas, įtaisė plokšetlinį vibratorių, įrengė armatūros gamybos barą, lauko betono mazgą. Taip skuodiškiai patys ėmė liedintis visas plytinei reikalingas perdangų plokštes, šiašemetres sijas, šulinių žiedus, dangčius ir visą kita.
Rudenį visi būsimos plytinės korpusai jau buvo po stogu, išbetonuoti plytų degimo krosnies pamatai, įrengtos džiovinimo kameros, pradėti montuoti formavimo cecho įrengimai.
1962m. Gargždų eksperimentinės silikatinių plytų gamyklos Skuodo cechas galų gale buvo atidarytas ir plytos ėmė “eiti”. Fabriko svarbesniuose postuose sėdėjo ne vietiniai, o kolonistai rusai: techninės kontrolės meistru dirbo M. Semionovas, ceho viršininku L. Cholodilovas.
Semionovas mokyklą baigė Smolenske, bet technikumą Vilniuje ir buvo išsiųstas į Skuodą. Cholodilovas irgi buvo atsiųstas į Lietuvą. Iš pradžių dirbo Kauno Palemono plytų gamykloje, o paskui numestas į Skuodą.
Iki 1962-ųjų lapkričio vidurio Skuodo plytinė “iškepė” 3.5 milijono plytų, tačiau didžiuma jų iškeliavo ne sugriautai Lietuvai ar Skuodui atstatyti, o į Smolensko sritį, kitos į “Uralhidrostrojų”.
Naujojoje plytinėje dirbo 113 skuodiškių ir per parą pagamindavo po 22 000 plytų, tačiau kažkas kažkur suklydo. Gal geologai, nes paskui dar ilgai ėjo kalbos, jog molyje buvę kažkokių priemaišų (kalkių?) ir dėl jų plytos tiesiog skilinėjusios bei trupėjusios. Tačiau gal būta ir technologinių klaidų, nes, kaip supratote, fabriką vairavo itin prityrę “specialistai”.
Maždaug po dviejų metų, 1963-1964-aisiais plytinė baigė savo gyvenimą. Tačiau nėra to blogo, kuris neišeitų į gerą. Taip sunkiai statytose patalpose atsidarė virvių fabrikas, veikęs keletą dešimtmečių ir sukūręs darbo vietų ne vienai skuodiškių ir aplinkinių kaimų šeimai.
Skuodo virvių fabrikas, kurios direktoriumi tapo S. Kazenkovas, pradėjo veikti 1964-ųjų gegužėje ir iki metų pabaigos susuko 370 tonų virvių, o 1965m. per pirmus devynis mėnesius – 408 tonas virvių. Įmonė dar karšė pakulas. Ir vėl… Tik dalis produkcijos pateko į Lietuvos rinką, kitos iškeliavo į Rusiją (Maskvą), Gruziją, Moldaviją ir Krasnojarsko statybas.
Dabar fabrike dirbo 80 skuodiškių, kaip antai Danutė Vaitelavičiūtė, prižiūrėjusi kaspininę mašiną; Aldona Žvirblienė, stovėjusi prie knatinės mašinos; virvių sukimo cecho darbininkai Bronius Polivonas ir Marijona Petrauskienė; karštuvių prižiūrėtoja Juzė Jonauskienė ir daugelis kitų.
Tačiau toli gražu ne viskas ėjosi kaip sviestu patepta. Fabrike daug kas buvo atliekama rankomis. Direkcijai per pirmuosius pusantrų metų nepavyko gauti virvių suleidimo mašinų, kurios porodukciją būtų atpiginusios 3 kapeikomis ir fabrikas būtų sutaupęs 13 000 rublių. Tačiau lazda visad turi du galus – 20 darbininkų vis dar dirbo ir maitino šeimas. Kitu atveju, tikriausiai juos būtų atleidę.
Tačiau kaip dažnai nutikdavo sovietmečiu, kairė nežinojo ką darė dešinė – ekonomikoje vešėjo tikras jovalas. Fabrikas neužsakė, bet gavo 12 000 rublių vertės kantavimo agregatus, tinkančius dirbant su ilgu pluoštu, kurio įmonė neperdirbdavo (!). Nenaudojamos rudijo ir špagato poliravimo bei kamuoliavimo mašinos, nes nebuvo špagato verpimo mašinų (!). Nenaudojami mėtėsi du akumuliatorių pakrovimo agregatai ir 2 presai.
Dalis fabriko ploto buvo tiesiog nenaudojama. Nors jau kuris laikas planavo atidaryti pjovimo juostų, batų indėklų gamybos cechą. Jie vis likdavo įmonės planuose, “<…>nors darbo jėgos mieste netrūksta” teigė fabriko pirminės partinės organizacijos sekretorius draugas F. Urbutis.
Virvių ir pakulų kokybė buvo “iš akies”, nes fabrikas neturėjo laboratorijos, galėjusios jos įvertinti. Kaip buvo teigiama, dirbo “užrištomis akimis”. Bet užsakovai nesiskundė. Gal todėl, jog nežiūrint lietuviškų virvių kokybės, ji visgi buvo aukštesnė nei plačiojoje Rusijoje vijamų virvių.
Produkciją išgabendavo geležinkeliu, konteineriais. Tačiau pastaruosius reikėdavo atsigabenti iš Klaipėdos, nes Skuodo geležinkelio stotis jais neaprūpindavo – jų tiesiog neturėjo.
1974m. ankstyvą pavasarį sužinojau, jog mano mama irgi plušės Skuodo virvių fabrike. Darbas buvo geras, namudinis – į fabriką eiti nereikėjo. Šeimoje buvo siuvimo mašina, tėtis maišais į Tėvelių kaimą, kuriame tuo metu gyvenome, parvedždavo supjaustytų ruošinių. Iš jų mama siųdavo darbines pirštines. Tą specifinį medžiagų kvapą prisimenu iki šiol. Ištisus metus šeima turėjo papildomų pajamų, o aš išmokau siųti ir jau tų pačių metų rudenį, per bulviakasį keliems draugams pasiuvau savo modelio (pirštuotas) darbines pirštines. Siuvėju netapau, nes gal reikėjo kito postūmio. Kažkas iš Skuodo siuvyklos darbuotojų turėtų prisiminti, kaip 1986m. jaunas vaikinukas peržengė jų slensktį ir paprašė kostiumo “skvarmų”. Buvau išlydėtas su šypsena. Pasisiuvau kelnes ir keistą džemperį. Pastarojo modelį pats sugalvojau. Galbūt man trumpam buvo švystelėjusi būsimo rūbų dizainerio žvaigždė (?!). Jei taip būtų nutikę, kaltas būtų Skuodo virvių fabrikas. Galbūt tais metais reikėjo dar kažkokio postūmio ir dabar rašyčiau ne istorijas, o kur nors Skuode siūčiau kostiumus, suknutes. Gal net būčiau koks nors garsus vietinis kriaučius. Net ir dabar galėčiau prisėsti prie siuvimo mašinos ir suleisti kokią nors siūlę. Įgytos žinios gyvenime tikrai pravertė, tačiau tai jau kitos keistos, juokingos mano gyvenimo istorijos, nesusijusios su Skuodu.
Daug metų vis girdėdavau virvių fabriką pašiepiančių juokelių, tačiau jis labai įvairiai įtakojo žmonių gyvenimus, kartais net niekad nedribusius toje, galima sakyti, garsiojoje miesto gamykloje. 1965-aisiais ji buvo įvardijama kaip stambiausia rajono įmonė. Bet viskas prasidėjo nuo plytų…
Algirdo Berželionio nuotraukoje: Skuodo virvių fabrikas 1969m.
(C) Pranas Šarpnickis
PASTABA:Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti arba informuosite apie tokį faktą autorių.
SKUODO KRAŠTAS 