Nuotraukoje: mano tėvų jungtuvės bažnyčioje 1965m.: piršlys, liudininkai, jaunieji ir kunigas.
(C) Pranas Šarpnickis
Sovietmečiu, o kartais dar ir dabar pasakoma, jog jaunieji po jungtuvių bažnyčioje (arba atvirkščiai) dar važiuos į zagsą arba jei lietuviškai – į Civilinės metrikacijos skyrių (poskyrį, biurą). Zagsas arba rusiška santrupa ЗАГС šifruojama kaip “за́писи а́ктов гражда́нского состоя́ния” arba išvertus į lietuvių kalbą: “civilinės būklės akto užregistravimas”. Zagsas sovietmečiu turėjo atimti iš skuodiškių bažnyčią, kad paskui ją būtų galima paversti kokiu nors trąšų sandėliu.
Norint žmogų pavergti, būtina iš jo išmušti senas tradicijas. Paprastai jos įvardijamos atgyvenomis ir taip sumenkinama jų reikšmė. Sovietmečiu, o ypač šeštame dešimtmetyje ėjo arši kova su religija. Buvo agresyviai šaipomasi iš davatkų ir kunigų. “Mūsų žodis” mirgėte mirgėjo nuo įvairiausių panašaus pobūdžio straipsnių. Galų gale atėjo laikas iš bažnyčios atimti santuoką, laidotuves ir krikštynas.
Dvidešimt penkerių komjaunuolis Laimonas Inis “Mūsų žodyje” 1963m. rašė: “Žmonės jau seniai pastebėjo, kas Stasys ir Jadzė visuomet kartu. Na, kas čia blogo? Abu jauni, linksmi, todėl ir nenusibosta.”
Iš teksto reikėtų suprasti, jog kurį laiką gyveno susimetę, nes kas čia blogo.
Toliau jis rašo: “Jų draugystė išaugo į gražią meilę. Žmonės pradėjo šnekėti apie vestuves.
-Jie jau į bažnyčią neis, jiems negalima, – tarškė moterėlės.
Negalima? Kas uždraudė Stasiui B. nueiti bažnyčion? Niekas. Jis pats įsitikino, kad ne nuo kunigo palaiminimo jų šeimos laimė priklauso.
O Jadzė M.? Ji pati vaikus moko ir stengiasi, kad jie išaugtų atsikratę tamsybės našta.”
Be abejo, laikraštis mini sutuoktinių pavardes, bet diskretiškumo sumetimais palikau tik pirmąsias jų raides, nesgi nebūtinai tas Stasys ir Jadzė apie jungtuves galvojo, kaip rašė L. Inis. Nors… dalis sovietmečiu užaugusios kartos tikrai buvo įtikėję komunistinėmis tiesomis.
Toliau L. Inis postringauja: “Tėvai spiria: kaip be bažnyčios? Eikite, vaikeliai, tegul klebonėlis palaimina.
Ar santuoka, atlikta bažnyčioje, tvirtesnė už civilinę? Ar šeima, sukurta prie altoriaus, bus laimingesnė?
Ne. Gyvenimas kur kas sudėtingesnis. Ir nieko čia nereiškia bažnytinės ceremonijos”.
Tos jo tiesos iš dalies teisingos. Ir dabar daugelis lygiai taip pat pasakytų, jog šeimos laimė ne nuo altoriaus ar kunigo palaiminimo priklauso, tačiau visi, kas kada nors tuokėsi bažnyčioje, puikiai žino, jog sakraliniu jungtuvių momentu norom nenorom susimąstai apie aukštesnę būtį. Zagse to nenutinka. Ten tik registracija. Iš tiesų tarp tų “teisingų” L. Inio žodžių slėpėsi visai kas kita – noras iš žmonių atimti tradicijas. Atimk jas, įbruk savas ir žmogų valdysi. Sovietams reikėjo paklusnaus vergo. O kunigai vis dar stipriai įtakojo žmogaus gyvenimą, o svarbiausia jie puoselėjo tautines ir nepriklausomybės idėjas. Juk ne kas kita, o jie pogrindyje nuo 1972m. ims leisti “Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką”.
“Tris svarbius įvykius žmogaus gyvenime – gimimą, vestuves ir laidotuves – stengiasi apnarplioti savo apeigomis bažnyčia. Už jas suplaukia daugiausia pinigų” rašė L. Inis. Logika paprasta: atimti iš kunigų svarias pajamas ir taip juos sužlugdyti ekonomiškai. O jau tada galima bus atkirsti jų įtaką žmonėms. Tačiau senas tradicijas reikėjo pakeisti naujomis.
“<…> gyvenimas nestovi vietoje. Senosios vestuvinės, krikštynų tradicijos, apraizgytos religinėmis apeigomis, mūsų nebepatenkina. Vis daugiau žmonių nelanko bažnyčios, kuriamos naujos tradicijos” rašė L. Inis. Kieno “mūsų”? Žmones senosios tradicijos tenkino, jos netenkino okupantų, bei jų pakalikų su ruporais. Žmonės ir toliau būtų lankę bažnyčią, tikėjimo žmogui reikia kaip vandens, kad jis psichologiškai galėtų atsispirti prieš gyvenimo negandas, atsitiesti ir eiti tolyn.
Senąsias tradicijas komunistai ir komjaunuoliai išsijuosę bandė laužyti – bent jau skleisdami propagandą, jog antai buvę taip ar anaip: “Linksmos ir triukšmingos buvo jų komjaunuoliškos vestuvės. Vestuvininkai prisiminė ne vieną seną lietuvių liaudies sukurtą vestuvinį šokį ir dainą, atgaivino kai kurias baigiamas pamiršti vestuvines apeigas. Komjaunuoliškos vestuvės tampa vis populiaresnės” rašė “Mūsų žodyje” L. Inis.
Iš tiesų, sovietmečiu vestuvių tradicijos ėmė kisti, bet ne taip, kaip to troško sovietai. Liko ir jungtuvės bažnyčioje, ir įvairios senovinės apeigos, atmiešiamos naujovėmis, kurios ėjo ne iš partkomo, o tiesiog iš gyvenimo. Maža to, vestuvėse atsirado užslėptų laisvės simbolių – Skuodo rajone tautinė trispalvė pasislėpė patiekaluose ir šnapso stikliukuose…
“Vestuvių rytą pirmieji ateina muzikantai ir pirmiausia nugroja maršą šeimininkėms, kad taikoje sugyventų, alkani nebūtų. Renkasi svečiai, juos maršu sutinka, svečiai po trirublį, vėliau penkis kiša į kišenę muzikantams. Kiekviena šeima atsineša po tortą, degtinės, kartais ir žalią vištą. Šeimininkė klausia pavardės, tortą, degtinę deda į lentyną ir pakaišioja pavardes. Piršlys jaunuosius kviečia į kambariuką, kur tėvai susodinti ant sofos. Jaunieji klaupiasi prieš tėvus, dėkoja jiems ir prašo palaiminimo. Pirmiausia į zaksą, tada į bažnyčią. O jei negali į savo bažnyčią, važiuoji net į kitą rajoną, ar naktį dviese pas kleboną į jo namus, ar kokiu sutartu adresu. Vienas kunigas net sutuoktuvių liudijimą išdavė – ant užrašų knygutės lapelio užrašė, kad vyras komunistas ir kada sutuokė.
Tada jaunieji po šliūbo nesivadalojo pakampėm, namo važiavo. Kaimynai bromą pasidarę laukia – gėlėm šniūrą apipynė, skersai kelio užtempia ir vaišink piršly. Už kelių metrų vėl tas pats. Arba pariedka kitu keliu grįžta. Kai taksistai pradėjo jaunuosius vežiot, prigalvojo, kaip daugiau kilometrų susukt ir pradėjo tąsyt per tiltus. O iš latvių atėjo mada jaunuosius pasitikti su darbais. Apteps lėlei užpakalį su garstyčiom, saulėj padžiovins – vaikas apsišiko, jaunajai reiks nuplauti. Jei nagais gremžia, juokiasi, kad mama prasta, kad vaikui užpakalį subraižys. Jaunajam paims kerą, kad suskaldytų. Jai kero neturės, tai vinių prikals į trinką. Ir kuris pirmiau, tas valdys kitą.
O kartą jaunikis kaip kirto, skiedra šalia akies prakirto. Jaunoji vyrui ant kaklo, suknelė kruvina.
Padės ant dviejų gulsčių butelių lentutę ir lieps vyrui žmoną pernešti. Paims jaunosios mama naujų lėkščių krūvą ir rėš po kojom, kiek šukių – tiek vaikų, kad laimę neštų. “Aš vestuves iškėliau, ar man kelių lėkščių gaila?”. Tik niekas tos dainuškos iki galo nedainavo: “Šukės laimę neša iš namų, iš namų”. Ir tikra teisybė, jei namuose dūžta uzbonai – menka laimė.
Prie slenksčio jauniesiems duoda kryžių pabučiuoti, duonos su druska. Ir vėl prasidėjo mada – šnapšės. Ant slenksčio balta nosinaitė, ant jos rūtų vainikėlis, kurio nevalia peržengti. Jei piršlys žinojo ir turėjo baltą nosinaitę, pridengė, tada jau galima lipt per viršų. Įeina į vaišių kambarį, o ten vyksta balius – sėdi “jaunoji” su užuolaida ant galvos ir jaunasis koks diedas. Klausinėja piršlį: “Kor žemės vėdorys? Dėlkuo gaidys ožsėmerkės gėjd? Kėjk žvaigdiū dongou?”, jei nežinai – statyk arba bent 5 rublius duok. O kaip žinosi, jei vysk. Motiejaus Valančiaus “Palangos Juzės” neskaitęs. Tik vėliau prasidėjo, kad piršlys prieš išvažiuodamas su jaunaisiais santuokai, užsitverdavo stalą baltu kaspinėliu, rūtom nusagstytu ir spynele surakintu ties jaunųjų vieta prie stalo.
Pagal kiekvienos gaspadinės išmonę stalai papuošti. Taurėse – trispalvė. Į taurės dugną įpili truputį vyšnių sirupo, po to balto vyno ir galiausiai palei kraštą šalmietrinės likerio. Įlenki šiaudelį.
Iš zuikio tešlos kepė ežiukus, o spygliams reikėjo supjaustyti duonos plutą ir susmaigstyti ežiams į kuprą (kol nebuvo makaronų – vermišėlių); iš kiaušinio paršiukai: gelda iš morkos, mišrainių paviršius išbarstytas kiaušinių baltymais ir tryniais, vidury ramunė iš kiaušinio su petruškom. Ir visai viskas paslėpta, papuošta. Sėdi žmogiukai prie stalo. “Ko nevalgot?”. “Nežinom, kaip valgyt”. Trispalvė želė. Neša padėjėja į stalą. Dreba želė. Griebia, kol dar nepadėta: “O kas čia toks?”.
Dvyliktą nakties – pariedkas pyraga. Visas linksmumas: pasikviesti namiškį, jis turi tiksliai prisiminti, kuri šeima kur sėdėjo. Ir tiesiai jiems po nosim padėti tortą, degtinės butelius. Kitoj stalo pusėj vėl: tortas, buteliai. O dar reikia vietos lėkštėms, stiklinėms, stikliukams ir šaltiems, karštiems patiekalams. Ten, kur sėdėdavo jaunimas, buvo paprasčiau, nes ne kiekviena pamergė turėjo tortą, tik pabrolys butelį.
Susėsdavo prie stalo prieš dvyliktą. Užvalgydavo. Vidurnakty ant šakočių padėdavo lėkštutę ir įpylę spirito, padegdavo. Piršlys sakydavo kalbą ir gerdavo visi. Prasideda “maršai”. Muzikantai mokėjo visas dainas: liaudies, estrados. Retai pasitaikydavo, kad prašytų pakeisti kita. Už “maršą” įmesdavo pinigų -3,5 rublius. Piršlys užduodavo toną. Kartais susitardavo su muzikantais (įmesdavo daugiau, o paskui dalį grąžindavo). Aišku, kūmai daugiau. Kam atitekdavo pinigai? Jauniesiems? Ne. Muzikantams. Paryčiais muzikantai vėl pirmieji pakildavo, eidavo žadint – grot veselninkams. Kas kaimynuos miegojo, kas vasarą ant šieno. Vėl mokėt bent po rublį. Po pusryčių – piršlį kart. Kas nežinot – tam reik “Palangos Juzę’ paskaityt. O vaikai verkdavo. Paskui prigalvojo, kad reik piršlienės ašarų ragaut – pipirinės sutaisydavo, gaspadinė kastinio su karšom bulvėm (bulvės laaabai švariai nušveistos šepetėliu, su visom lopėnom perpjautos išilgai per pusę ir išvirtos vandeny so kvynais). Pietūs, vakarienė, šokiai, dainos, gėrimas. Trečia diena – pagirioms ir namų radimui” taip, maždaug 1968-ų vestuvių tradicijas, prisimena skuodiškė Aleksandra Mosteikaitė – Kleinauskienė (gimusi 1925m.).
Kas buvo tas Laimonas Inis, taip energingai skuodiškiams piršęs naujas, sovietines tradicijas? Mokėsi Kentaučių pradinėje, vėliau Židikų vidurinėje mokykloje. 1956m. baigė Vilniaus bibliotekininkystės technikumą. 1956–1958m. tapo Skuodo rajono bibliotekos vedėju. 1958–1959m. nuėjo dirbti į Skuodo rajono komjaunimo komitetą instruktoriumi. 1959–1960m. tapo Skuodo rajono laikraščio “Pergalė” redaktoriaus pavaduotoju. 1960–1961m. sėdo į Skuodo rajono komjaunimo komiteto I-ojo sekretoriaus kėdę. 1961–1962m. tapo Skuodo rajono laikraščio „Pergalė“ redaktoriumi, o vėliau “Mūsų žodžio” redaktoriaus pavaduotoju iki 1965-ųjų. Vėliau iki pat 1970-ųjų dirbo Lietuvos komunistų partijos Skuodo rajono komiteto sekretoriumi. Aktyvistas.
Dabar galima aptakiai sakyti, jog L. Inis taip rašė, nes taip reikėjo ir kitaip negalėjo, tačiau visad kiekvienas žmogus turi pasirinkimą: dirbti okupantui ir kilti karjeros laiptais arba likti paprastu piliečiu ir murkdytis purve. Žmogus sovietmečiu turėjo galimybę rinktis vietoj komforto sovietmečio skurdą ir nepriteklius. Komfortas visad vilioja labiau. Ir Laimonas Inis nuėjo laužyti senųjų tradicijų. Bet mes puikiai žinome, jog sovietams jų nepavyko sulaužyti.
Mano tėtis įsimylėjo mano mamą ir jai pasipiršo. Iš penkių kapeikų monetų nukalė vestuvinius žiedus. Tuokėsi bažnyčioje, bet nuėjo ir į zagsą. Komjaunuoliškų vestuvių nekėlė. Neatšventė jų ir taip, kaip pasakoja ponia Aleksandra. Nebuvo iš ko. Tačiau juos sujungė kunigas – “<…> kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu”. L. Inis ir mano tėtis buvo bendraamžiai, tos pačios, pokario kartos vaisiai, bet pasirinkę visiškai kitokius gyvenimo kelius.
(C) Pranas Šarpnickis
PASTABA:Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti arba informuosite apie tokį faktą autorių.
SKUODO KRAŠTAS 