(C) Pranas Šarpnickis
1932m. Apuolės gegužinėje Skuodo pavasarininkas nepavyko jaunimui įpūsti daugiau tautinio “sąmoningumo”. Bet patys, mokydami kitus doros, imdavo ir paslįsdavo – 1928m. pavasarį Puotkalių kaimo kuopos pavasarininkei ėmė gandras ir atnešė “mažą dovanėlę”. Na, ko tik nepasitaiko iš netyčių… Nesinori šaipytis vien iš šių idėjinių visuomenininkų. Po trejų metų “sektiną” pavyzdį pademonstravo ir ateitininkai: mokytojas Š. ir mokytoja J.S. irgi susilaukė “gandrų”. Ko tik nepasitaiko, ko tik…
1932m. Barstyčių klebonas savo aveles visaip barė, kad šie bedieviai ir ištvirkėliai, nes nestoją į pavasarininkų organizaciją. Tačiau, kaip rašė savaitraštis “Žemaitis”, Paparčių kaimo prisigėrusios seserys pavasrininkės voliojosi su kokiu tai jaunikaičiu, grįžusiu iš Amerikos, laikiusios kiekvienam kavalieriui atidaras savo kamaros duris. Ir negali, tu žmogau, pasižiūrėjęs į tokius pavyzdžius atsiduoti “Dievui ir Tėvynei”, kaip kvietė pavasarininkai. Galbūt tai buvo tik, laikraštinės paskalos, bet nebūna ugnies be dūmų. Prireiks ko ne viso dešimtmečio ir tik 1936-aisiais, kai idėjiniu jų vadu taps kunigas Antanas Balčiūnas, beveik visi nariai taps “sąmoningi”, o spauda rašys: “<…> pirmiau jie nesuprato organizacijos reikalo, nes beveik visas jaunimas buvo palaidas”. Čia apie Skuodo jaunimą, jei ką…
1931-ieji Skuode buvo audringi ir pilni visokiausių intriguojančių įvykių: pavasarį skandalingai reorganizvosi “Vartotojų bendrovė”, jį palydėjo “lividatoriaus ” sekso skandalas, rugpjūtyje daug kalbų sukėlė ekstravagantiškoji pradinių klasių mokytoja, o piktadariai išdaužė V. Kubilavičiaus traktieriaus langus. Rugsėjyje turgaus aikštėje aidėjo keršto šūviai iš revolverio, o pasienio policijos viršininkas ginklo pagalba ruošėsi į lovą pasiguldyti “bobikę”. Ir galų gale, rudenį visus įvykius vainikavo “naktinės” vestuvių istorijos.
Rugpjūtyje, kai Skuodo taikos teisėjas Vaitkevičius atostogavo Telšiuose, savotiškai ilsėjosi ir Latvių pradžios mokyklos mokytoja, panelė Alma Silinaitė, gyvenusi Kęstučio gatvėje, liuteronų parapijos name. Ji dienos metu būdavo labai darbšti ir pavyzdinga, bet vakarais iki aušros suaugusiems teikdavo dainavimo ir muzikos “kursus”, o gal ir kai ką daugiau… Kompanija dainuodavo kaip kas moka, pritariant alaus butelių muzikai. Didžiausias koncertas kildavo auštant, kai jaunos moktytojos mama, nebeapsikęsdama išmesdavo vyrus į gatvę. Bet šie ir toliau bandydavo tęsti kursus, bei gėrėtis savo mokslo vaisiais. O išsiblaivius, visad smagu įšokti į gaivų Bartuvos vandenį arba į Blėkį (kurio jau seniai nebėra)…
Be abejonės, iki 1927-1932m. miesto ribose skuodiškiai (moterys ir vyrai) maudėsi atskirai ir kuo nors kūną prisidengę: vargingesni kokiom nors drobinėm kelnėm ar marškiniais, labiau prakutę ir inteligentai, vilkėdami ištiso kirpimo, senovišką maudymosi kostiumą. Vyrams net Palangoje iki 1932-ųjų kurorto policija drausdavo pliuškentis su naujoviškais “triusikais”, o ką jau bekalbėti apie Skuodą. Tiesa, kažkur, apylinkėse į vandenį jie lįsdavo nuogi, kaip kuršiai senovėje, bet vistiek atskirai, o jei mergos per krūmų lapiją kur prunkšdamos ir pasižiūrėdavo ar vaikiai į jas, gal viskas likdavo paslapty. Juk ir Eglė, su sesėm šokdama į Baltijos bangas, irgi nusimetė marškinius, į kuriuos ir įlindo žaltys… Eglė maudėsi nuoga, o juk pasaka „Eglė žalčių karalienė“ pirmą kartą buvo publikuota dar 1837m. Taigi… taigi…
Laikai mainosi, keičiasi, o žmogus tai išsineria iš rūbų, tai gėdijasi savo kūno.
Apie 1927-1930-uosius metus, kai lietuviai iš naujo atrado Palangos kurortą, pamažėl nusimetė drovumo marškinius ir pamiršo gėdą. Spaudoje šen bei ten pasirodydavo žinutės apie pajūrio nudistų pliažus. Štai 1932-ųjų “Diena” rašė: “Žinoma, tokių nustatytų maudyklių nėra. Bet kad retkarčiais susidaro grupės nuogų vyrų ir moterų, tai čia faktas.” Žurnalistas, išėjęs pasivaikščioti pajūriu ties Nemiresta susidūrė su visiškai nuogų 4 vyrų ir 5 moterų grupele, maloniai ir linksmai besitaškančia vandeny ir tai atrodė visai natūralu. Juk jie tik nudistai – “nuogalių kulto šalininkai”, inetilgentai. Be to Palangoje viskas buvo galima! Skuodas ne kurortas, bet nuo pajūrio atsilikti nesiruošė. Skuodas visad yra Skuodas. Jis visad kitoks nei kiti miestai.
Ir štai kartą, tą audringąją 1931-ųjų vasarą, vieną besimaudantį vyruką užklupo jau minėtoji Latvių pradžios mokyklos mokytoja. Ji stovėjo (o gal ir sėdėjo) šalia jo rūbų (kaip žaltys) – kantriai laukė, kol vyras lips į krantą ir pasirodys prieš ją visu nuogumu. Bet tas, nabagas, tupėjo vandenyje, kol sušalo, nes tikėjosi, jog mokytoja nueis. Tokie štai buvo kai kurie Skuodo mokytojai. Tikri šviesuoliai, sekso revoliucijos pranašai. O jei kas dar prisimintų kaip sovietmečiu būdavo vadinamas Vilniaus Pedagoginis institutas… Mokytojos turi kažkokio magiško, nepadoraus žavesio…
Iš tiesų, panelės Silinaitės elgesiu labai stebėtis nereikėtų, nes anot spaudos, tuo metu Latvių pradinėje mokykloje tvarka buvo gerokai pašlijusi ir išgyveno krizę. Bet ir smerkti latvės nereikėtų, nes ji buvo moteris – drąsi ir mėgavosi pilnakrauju gyvenimu. Niekas dabar nežino, kaip ten toliau rutuliojosi įvykiai ir kokią ji sėklą pasėjo, bet spauda po trejų metų rašė: “Klausykitės kokių “štukų” yra Skuode”. Rugpjūtyje laikas nuo laiko ant Bartuvos tilto vis susispiesdavo žioplių būriai. Ką jie stebėdavo? Ogi žiopsodavo į nuogus vaikigalius “skaldančius niurkas”. Lietuviams žodis niurka reiškia paniurėlį, niaurų žmogų, bet Skuode nuo seno niurkomis vadina šuolį į vandenį žemyn galva.
Tie nuogi vaikigaliai susilaukdavo net aplodismentų, juos net palydėdavo pusiau vokiškai šūksniais: “Der macht a fani niurkes”. Juk kaip ne kaip – Skuodas vis dar buvo šiek tiek vokiškas miestas.
Tų nuogų vaikų pavyzdžiu vieną gražų šventadienį pasekė ir suaugę vyrai. Spauda rašė: “Padoriam žmogui koktu ir pro šalį praeiti” ir pridūrė: “Apskritai, ir paupis neperpadoriausiai sutvarkytas: maudosi kartu ir gimnazistai ir žydės, ir visi kiti kartu; kas turi kostiumus gerai, kas neturi ir tai gerai”. Tadgi latvės mokytojos “nuotykiai”, po šitokių sitorijų, iškart pasidaro naiviai padorūs, lyginant su tuo, kaip maudėsi skuodiškiai. Modernėjo Lietuva – Skuodas žengė koja kojon: pirmyn į sekso revoliuciją…
1933m. pradžioje vienas gerai žinomas skuodiškis V. P., palikęs savo žmoną Skuode, išvyko į Rietavo miškus uždarbiauti. Ten susipažino su kokia tai “maryte” iš Plungės ir prasidėjo visokie fiti-miti. Norėdamas išsiskirti savo pirmąją žmona, sugrįžo Skuodan ir jai patikrino šonkaulius. Bet vyras persistengė – juos tiesiog sulaužė. Moteris atgulė į lovą.
Taigi, paupiuose mezgėsi romanai, flirtai, iro ir kūrėsi naujos šeimos… palydimos nuotykių Bartuvos maudyklėse. Šventų nebuvo nei tarp vyrų, nei tarp moterų – seksas, ištvirkavimai ir lėbavimai daliai skuodiškių buvo kasdieninis palydovas. Tačiau spaudoje nešmėkštelėjo jokia žinutė apie “veronikas”, ėjusias skandintis. Matyt, Žemaitės laikai jau buvo praėję. Tiesa, Skuodo gyventoja Jankelovičienė 1938m. pavasarį peiliu persipjovė sau gerklę – drąsu ir originalu. Tarpuakryje, ištiktos nelaimingos meilės, moterys ir merginos dažniausiai mėgdavo išgerti acto. Kartais jis padėdavo išeiti. Skuodiškė netekusi daug kraujo, nualpo. Jai buvo greit suteikta pirmoji pagalba, o paskui išvežta į Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Tolesnis jos likimas nežinomas.
Pirmas pasakojimas: NUODĖMIŲ MIESTAS: vakarėliai, gegužinės ir …
Antras pasakojimas: Draudžiat degtinę – pereisim prie denatūrato!
(C) Pranas Šarpnickis
PASTABA:Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti arba informuosite apie tokį faktą autorių.
SKUODO KRAŠTAS 