(C) Pranas Šarpnickis
Apie tą įvykį nedetalizuodamas, lakoniškai pasakojau straipsnių cikle “Nuodėmių miestas” (NUODĖMIŲ MIESTAS: vakarėliai, gegužinės ir … Pirmas pasakojimas). Dabar atėjo metas į tai žvilgterėti kiek kitokiu kampu.
1931m. rugpjūtyje prasidėjo Apuolės piliakalnio archeologiniai kasinėjimai, o rugsėjyje baigėsi – skuodiškiai ir krašto gyventojai netikėtai nelauktai atrado garbingą praeitį, o politikai ir visokie veikėjai – vietą pasireikšti. Apuolę būtinai reikėjo išnaudoti tautos interesams. Pavasarininkai – “Dievui ir Tėvynei!” Todėl pilies kalne atminimui, kaip rašė “Lietuvos aide” žurnalistas Albinas Valentinas, jie pastatė kryžių. O kaip žemaitis be kryžiaus! Jau keli šimtmečiai buvo pratęs visur ir visokiomis progomis ar be progų kelti kryžius. Ir nė nesvarbu, kad protėviai, kuršiai, gyvenę Apuolės piliakalnyje buvo pagonys – jų atminimui pastatė kryžių. Toje vietoje, kur ilsisi “karžygių kaulai”. Prisikėlę kaulai tikrai būtų pasibaisėję, nes kai 854m. (pagal oficialią versiją – 853m.) švedai bandė juos išmušti, ne kuršiai, o švedai jau su savimi tampėsi Kristų ir šaukėsi jo pagalbos.
Kelias savaites oras buvo apsiniaukęs, bet 1932-ųjų birželio 29-ąją išpuolė labai geras. Tad dėl to, dėl kryžiaus, dėl noro “aplankyti brangią istorinę vietą” ir galimybės gerai, bei moderniai pasišokti, į piliakalnį sutraukė minių minios jaunimo – apie 6 000. Tikrai neįtikėtinai daug, nes po šešerių metų (1938m.) tik į aviacijops šventę suplauks 15 000 Skuodo krašto gyventojų.
Nors pavasarininkų (organizatorių) būta gana daug, jie paskendo toj minioj kaip lašelis jūroj. Bet iš tiesų galima įtarti, jog tikrieji renginio organizatoriai buvo visai ne jie, o ateitininkai, mat gegužinėje dalyvavo daug klierikų ir plėvesavo ateitininkų vėliava, perrišta juodu kaspinu, kurios demonstravimas viešumoje buvo draudžiamas. Kai žurnalistas Alb. Valentinas paklausė vieną prezidiumo nario, kaip čia yra, jam buvo atsakyta, jog “čia taip pat organizuotai dalyvauja ir moksleiviai ateitininkai, tik, žinoma, slaptai…”
Šventė prasidėjo gražiai. Ir tęsėsi “gražiai”… Į gegužinę iš Italijos atvykęs šv. Juozapo kongregacijos general-vikaras itališkai pasveikino susirinkusius, bet vienas studentas ateitininkas tuoj pat “nekorektiškai įžeidė Italijos valdžią ir visą tautiškąjį Italijos jaunimą”. Ką jis pasakė, žurnalistas nedrįso parašyti, bet galima įtarti, jog ką nors apie fašistus ir diktatorių Benito Mussolini.
Iškilmingų pamaldų metu, “iš centro” atvykęs kunigas Kazimieras Rankelė, sakydamas pamokslą “pamiršo Dievo žodį” ir nuo šviesių istorinių dalykų nukrypo į politiką. Na, o tas kryžius apskritai nusirito kažkur į antrą planą. Be jokių ceremonijų aistringai ėmė kritikuoti A. Smetonos valdžią ir agituoti susirinkusią minią. Kaip – nežinia, bet policijai teko keletą kartų kunigą nutraukti ir įspėti. Taip “jau pačioj pradžioj nukrito paslapties uždanga ir aiškiai pasirodė kokiais tikslais čia atvyko pagerbti karžygių” ateitininkai. Kiti atvykėliai oratoriai irgi nešykštėjo aštrių žodžių Lietuvos valdžiai ir jau į jokius policijos perspėjimus nekreipė dėmesio. Gegužinei grėsė virsti manifestacija. Policija “uždarė” politinę šventės dalį ir liepė skirstytis. Profesorius Pranas Dovydaitis, vienas iš ateitininkų, pavasarininkų organizacijų įkūrėjų, bei ateitininkų ideologas trenkė kumščiu į prezidiumo stalą ir suriko:
-Nė vienas nesiskirstykit!
Ateitininkai tuoj šen bei ten jam pritarė šūksniais:
-Tęskit, nežiūrėkit!
-Ar į Rusiją mes eisim?!
Na, vyrai, taip nebus, kad jūsų politikierių, būtų viršus – čia jau įsiuto ir policija. Tuoj išsitraukė rašiklius, popierius ir suskato gegužinės organizatoriams pavasarininkams bausti – pildyti protokolus už neantspauduotų bilietų pardavinėjimą. Jų buvo parduota bent keli tūkstančiai. Policijoje neatžymėti bilietai reiškė, jog surinktos lėšos nebus apskaitytos, nuo jų nebus mokami mokesčiai ir nueis į privačias kišenes.
Susirinkusiai jaunimo miniai, kurių dauguma nebuvo nei ateitininkai, nei pavasarininkai, nei jiems labai rūpėjo kryžius, tas politinis cirkas įgrįso – jie buvo atėję tik pasišokti. Bet pavasarininkų pakviesti muzikantai, kaip ir buvo numatyta, užgrojo polką ir klumpakojį. Jaunimas norėjo šokti visai ne liaudies šokius, o kokį nors čarlstoną. Minia pareikalavo, kad būtų trypiami visi šokiai. Kilo erzelis. Jaunimas įsišėlo. Nedaug trūko ir būtų buvę paleisti į darbą kumščiai. Čia įsikišo kunigai. Drąsesnieji jaunuoliai jiems pasiūlė grįžti bažnyčion ir nesikišti į šokius. Vėl prireikė policininkų. Šįkart atvyko net šeši – ginti pavasarininkų ir muzikantų. Pastarieji kelis sykius bandė paslapčiom pabėgti, bet juos sugaudavo ir grąžindavo atgal. Sumanė, mat, rupūžės, pasprukti!
Minia ir toliau taip šėlo, jog pavasarininkai išsislapstė – ateitininkai ir taip jau čia slapta dalyvavo, nebuvo reikalo slėptis – nebeliko kam vesti gegužinės bei šokių. Imtis šių pareigų teko pačiam kunigui (tikriausiai K. Rankelei) ir tai visiems atrodė labai keistai. Daugelis kalbėjo, jog pirmą sykį mato tokią gegužinę, kurioje “kunigas šokius veda”.
“Bet dangus susimylėjo… atsiuntė smarkų lietų su perkūnija ir atvėsino įsikarščiavusius politikus – kunigėlius”. Galima numanyti, jog taip ir baigėsi ta graži tautinė šventė pagerbiant karžygių kaulus.
Bet kur čia šuo pakastas visų tų keistų įvykių?
Ateitininkai stengėsi sujungti lietuvių tautiškumą ir katalikybę. Kitos jų propaguojamos vertybės buvo šeimiškumas, inteligentiškumas, visuomeniškumas. Auklėtis ir lavintis katalikybės dvasioje, visapusiškai brandinti asmenybę, ugdyti dorovę, patriotiškumą, tapti susipratusiais katalikais ir išsilavinusiais visuomenės nariais, galinčiais aktyviai veikti Lietuvos labui. „Visa atnaujinti Kristuje“ – skelbė jų šūkis.
Kaip suprantate, ateitininkai savo prigimtimi nebuvo priešiški nei Lietuvos valstybei, nei tautiškumui, nei lietuviškam visuomeniniam gyvenimui. Paskaičius apie ateitininkus, matosi vien tik teigiamos pusės. Jie puikiai, kaip matote iš pasakojimo, sutarė ir su pavasarininkais.
Bet… Antanui Smetonai 1926m. paėmus valdžią, ateitininkų judėjimas imtas slopinti, gniaužti, dusinti ir gesinti – uždarinėti kuopas, būrelius, netgi suimami organizacijos narius. 1928-ais metais Lietuvos Švietimo ministerija apskritai uždraudė ateitininkų organizacijas ugdymo įstaigose. Veikit kur norit, bet ne tautinėse mokyklose! 1931-1932 m. už veiklą ateitininkų organizacijoje buvo kalinami Adolfas Domaševičius (Damušis), Antanas Masionis, Juozas Gratkauskas, Pranas Dovydaitis, Juozas Eretas ir kiti. P. Dovydaitis 1936 m. netgi buvo trumpam pašalintas iš Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus pareigų.
Kaip tai suprasti? Juk ateitininkai žiūrėjo į tą pačią pusę kaip ir visa tauta. Jiems ne mažiau nei valdantiesiems tautininkams rūpėjo Lietuvos ateitis!
Paslaptis atsiskleidžia, kai į ateitininkus pasižiūrime iš politikų varpinės.
Po 1926-ųjų metų perversmo valdžioje įsitvirtinę tautininkai, iš karto ėmė reikšti pretenzijas katalikiškų draugijų valdomoms aukštesniosioms mokykloms ir siekė mokyklas paversti valstybinėmis. Mokinių tėvai valdžiai pritarė, nes valstybinėse gimnazijose mažesni mokesčiai už mokslą. Gindamos savo mokyklas katalikiškos draugijos kreipėsi į vyskupus, ragindamos paskelbti jas religinėmis. Nors buvo vienas “bet” – pačios katalikiškos drasugijos ne itin troško tokio statuso, nes būtų tekę atsisakyti valstybės paramos.
Kodėl? Kodėl tautininkai taip norėjo monopolizuoti mokyklas?
Kiekvienai partijai, politinei krypčiai reikalingos žmonių masės, kurios juos palaiko. Tokios masės ugdomos mokyklose. Kiekvienai partijai kaip armijai reikalingi ne tik eiliniai, bet ir karininkai – pasišventę protai. Šie išugdomi užklasinės veiklos organizacijose. Krikščionių demokratų partija savo ateitį, savo būsimą ir jau esamą paramą augino, puoselėjo ir stiprino per ateitininkų organizacijas, kurios sėkmingai ir veikė įvairiausio lygio mokyklose, bet … tarp Tautininkų ir Krikščionių demokartų (krikdemų) partijų tam tikru momentu prabėgo juoda katė – vis kaltas tas žūtbutinis noras užimti geras kėdes… valdyti (!), nepaisant žmonių interesų.
Iš pradžių krikdemams visai neglogai sekėsi: Steigiamajame Seime turėjo 59 vietas iš 112, I Seime – 38 iš 78, II Seime – 40 iš 78, III Seime 30 iš 85. Krikdemai, bijodami, kad socialistai staiga nepaimtų valdžios (o toks realus pavojus jaunoje respublikoje egzistavo), netgi buvo vieni iš valstybės perversmo iniciatorių – organizatorių, padėjusių į valdžią ateiti A. Smetonai. Tačiau po perversmo patys valdžioje išsilaikė tik iki 1927-ųjų – tautininkai su A. Smetona priešaky atsisakė jų paramos, o 1936-ais metais apskritai krikdemų partiją uždraudė. Čia kaip nuotykių filme: suradus lobį, gudriausias iššaudo bendražygius, kad auksas jam vienam atitektų. Tad visai nenuostabu, jog atsikratant krikdemų, buvo atsikratoma ir ateitininkų. Ypač turint omeny, jog jie visuomenėje vis labiau populiarėjo, judėjimas didėjo ir įgavo vis daugiau jėgos. Taigi taip, giliai tikinčioje krikščioniškoje visuomenėje dėl egoistiškų politinių sumetimų buvo prislopinta jėga, kuri buvo taip reikalinga Lietuvai. Apie tai, kaip ateitininkai buvo ujami Skuodo mokyklose plačiau rašiau 2020m. straipsnyje “SKUODO MOKYKLOS: Ateitininkai. Penktas pasakojimas“.
Ir štai todėl tos politinės jėgos taip keistai, juokingai ir kurioziškai susidūrė Apuolės piliakalnyje statant katalikišką kryžių pagonims kuršiams atminti.
(C) Pranas Šarpnickis
PASTABA:Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti arba informuosite apie tokį faktą autorių.
SKUODO KRAŠTAS 