(C) Pranas Šarpnickis
Rašant apie sovietmetį būtina pasiramstyti visų komunistų didžiausiu apaštalu V.I. Leninu. Ir štai ką jis pranašavo: “Visas turto prieaugis, atsirandantis dėl darbininkų masės vieningo darbo ar gamybos tobulinimo, atitenka kapitalistų klasei, o darbininkai, dirbantys iš kartos į kartą, lieka tie patys be nuosavybės proletarai.”
Tačiau tas Skuodo rajono darbininkas ir valstietis, gyvenantis jau socializmo sąlygomis ir jau valdantis nuosavybę, vaikščiojo basas, plikas ir alkanas, nes parduotuvių lentynos buvo tuščios. Na, ne visai, bet apytuštės. Štai 1963-ųjų žiemą “Aušros” kolūkio parduotuvėje niekas jau seniai nebuvo matęs silkių, aliejaus, druskos, sausainių, sagų, stiklinių, kirvių, šakių, žibalo ir dar daug ko. Luknėse – aliejaus, arbatos, daržovių konservų, diržų, juodo batų tepalo, paltams sagų, batraiščių, juodų siūlų, šaukštų, stiklinių, bloknotų ir t.t.. Kitose 28 rajono kooperatyvo parduotuvėse irgi nebuvo geriau – visur kažko trūko.
Liūdnai ir moksleiviai gyveno. Antai Mosėdžio vidurinės mokyklos bufete vaikai nė su žiburiu negalėdavo rasti bandelių, dešros, sausainių, rašalo, trikampių liniuočių, bloknotų, plunksnakočių ir kitokių prekių. Tiesa, jame buvo galima nusipirkti makaronų, uogienės, kavos ir dar šio bei to gal ir valgomo, bet ne mokykloj.
Taigi, sovietmetyje klestėjo baisus skurdas ir beveik badas. Su tuo sutiks visi, kas negyveno tame baisiame laikmetyje arba kurie dar buvo maži, nes vaikystė visad šviesi. Ir nėra ko daugiau čia pridurti. Net batraiščių trūko!
Kas dėl to buvo kaltas? Aišku rusas, nes jis okupavo Lietuvą. Dabar visi tapo basi, alkani, liūdni ir pikti. Ir visgi, jeigu nebūtų okupavęs, vistiek kažkuri dalis skuodiškių būtų buvę basi, alkani ir pikti, bet gal mažiau. Bet čia jau reikėtų kalbėti apie tinginius, ar ne taip? Ir šiais laikais, kaip ir bet kuriais, tokių pilna. Kažkodėl jie pliki, basi, alkani ir pikti. Tačiau visais laikais esama ir kitos, mažesniosios visuomenės dalies. Tarpukario Lietuvoje sočiai gyveno verslininkai, stiprūs ūkininkai ir aukštas pareigas einantys valdininkai, bei tarnautojai. Sovietmečiu tokių neliko – visi tapo tarp lygių lygiais. A, tiesa, gerai gyveno partinė nomenklatūra ir aukštas pareigas einantys tarnautojai. Visokiausio lygio verslininkų neliko – juos iššaudė, ištrėmė arba patys pabėgo į Ameriką. Apskritai sovietmečiu verslas nė negalėjo egzistuoti, nes buvo už įstatymo ribų. Todėl neskaitant saujelės skuodiškių vistiek visi buvo pliki, basi, alkani ir pikti. Ir dar be žodžio laisvės – jūs paskaitytumėt “Mūsų žodį”! Iškart suprastumėt.
Bet visame tame yra tam tikro melo. Nėra tokios santvarkos, kad išnyktų žmogaus verslumo dvasia. Galima išnaikinti verslininkus, bet visad atsiras naujų, kurie prisitaikys prie pačių žiauriausių sąlygų ir vistiek versis. Tai – žmogaus genuose. Ir štai kaip iš tiesų buvo…
1963m. sausio-vasario mėnesiais Klaipėdos Valstybinė prekybos ir prekių kokybės inspekcija patikrino Skuodo rajono prekybinį tinklą ir rado daug verslių skuodiškių. Jie neturėjo savo įmonių, bet veikė kaip tikri kapitalistai ir į jų kišenes sėdo labai ir labai apčiuopiamas kapitalas. Už jį tie žmonės statėsi namus, pirkosi gyvuliukus, kombinavosi paskyras automobiliams ir, tiesiai šviesiai kalbant, kaupė kapitalą kažkokiai miglotai ateičiai, kuri vėliau išaušo apie 1988-uosius. Tiesa, tokie veikėjai kaip A. Stašaitis, su savo verslais startavo dar brežneviniu laikotarpiu.
Bet visgi grimskime beveik į pradžių pradžią. Į pačią pradžią nugrimzti ne visai įmanoma, nes tas plieninis Josifas Stalinas mirė 1953m., o jau vėliau atėjo Chruščioviškas pavasaris, kai visi šiek tiek atsipalaidavo ir ėmė po truputėlį, bent jau spaudoje, kilti kokios tai žinutės apie privataus kapitalo kaupimo apraiškas.
1963m. patikrinę 28-ias Skuodo rajono parduotuves, inspektoriai aptiko 18 verslininkų, kurie taikė įvairius biznio metodus. Juos tuoj ir apžvelgsime, šįkart nesiramstydami Leninu.
Nustatyk savo kainą ir praturtėsi! Antai aukštesnes nei valstybinės kainos, “Šarkės” kolūkio parduotuvės vedėja Milvydaitė nustatė trims prekių grupėms, o Čepajevo kolūkio krautuvės vedėja S. Grigaitienė – keturioms. Skuodo žuvies parduotuvės vedėja M. Vinogradovaitė silkes leido ne po rublį, o po 1.70. Ylakių “geležies” (kaip būdavo įprasta sakyti) krautuvės vedėjas B. Bičkus bliūdams užsimetė 90 kapeikų antkainį, užtrauktukams trijų, o II rūšies kandikliais prekiavo kaip I rūšies. O kaip vyrai rūkys “Prima” papirosus be kandiklio? Niekaip. Šačių parduotuvės vedėja V. Dobrovolskienė kostiumų sagoms nustatė 5 kapeikų antkainį, o dantų milteliams – vieną. Smulkmė, bet vis šiokios tokios kapeikos byrėjo. Verslininkai puikiai suvokė, jog devynių kailių nuo žmonių lupti nevalia.
Ylakių kepykla, kurios vedėju buvo S. Jonauskas, kepė prastą ruginę duoną po 12 kapeikų už kilogramą, bet pardavinėjo po 15 ir vien per 1963m. sausio-vasario mėn. susižėrė kišenėn 1104 rublius ir 33 kapeikas. Jau ne smulkmė, o geras verslas. Ypač kai tau nereikia investuoti į gamybos priemones, o kepėjai gauna valstybinę algą – gaidžio ašaras.
“Neperdėsime pasakę, kad tiek restorane, tiek valgykloje patiekalų pasirinkimas pakankamas, patys patiekalai gaminami skaniai, aptarnaujama kultūringai, visur švara” rašė bet neperdė “Mūsų žodis”. Tačiau Skuodo visuomeninio maitinimo įmonės direktorius V. Mažrimas tose valgyklose ir restoranuose grietinę ir kiaušinius leido tokiomis kainomis, jog jam per 1962m. ir įskaitant 1963-ųjų du mėnsius sukrapštė į savo piniginę visus 1324 rublių 82 kapeikas. Beveik pusę “Moskvič-403” automobilio arba 6.5 šaldytuvus “Dniepr”.
Pareguliuok svarstykles ir praturtėsi! M. Vinogradovaitės svarstyklės visad svorį rodydavo 20 gramų mažiau, Skuodo duonos parduotuvės vedėjos S. Morkūnienės – 15g. mažiau.
Nusuk svorį pirkėjo akivaizdoje ir tu praturtėsi! Skuodo maisto parduotuvės pardavėja E. Galdikienė ir A. Gedminaitė net “neturėdavo” svarsčių, vietoj jų naudodavo sudžiūvusių mielių pokelį ir todėl nuo visų sveriamų prekių nuolat trūkdavo 70 gramų. Ta pati M. Vinogradovaitė nesibodėdavo vis nusukti 20g.
Sufasuok iš anksto prekes ir tu praturtėsi! Ta pati S. Morkūnienė pardavinėjo iš anksto “teisingai” pasvertą cukrų, sausainius ir kruopas – maišeliuose nuolat trūkdavo po 5-15 gramų.
Apsuk pirkėją ir praturtėsi! “Pabaltijo” kolūkio parduotuvės vedėjas A. Lukša pamakalavęs tais mediniais, arabiško tipo skaitliukais mėgdavo nusukti 6 ar 14 kapeikų. Kai kas, ypač buvę prekybininkai, juos iki šiol su nostalgija prisimena.
Be jokios abejonės, visus išvardytus metodus sovietmečio verslininkai laisvai galėjo taikyti pasirinktinai arba visus iš karto. Kai iš karto – pelnas kur kas didesnis, bet jau tada imi suvokti, jog tas tarybinis vartotojas, tas eilinis tinginys, šiais laikais dar pavadinamas ir vatniku, būdavo maustomas be gailesčio ir žiauriai. Tik sudėkite visus metodus bei įvairių formų antkainius į krūvą ir iškart sublizgės auksas akyse.
Ir čia prisiminkime kodėl “Aušros” kolūkyje nebuvo batraiščių, o Mosėdžio vidurinėje dešros – tie verslininkai dar pareguliuodavo ir to skurdaus asortimento srautus. Galima pasijuokti, jog žemaitis tais laikais būtų išgyvenęs ir be batraiščio, bet juk pandemijos metu mes niekaip negalėjom išgyventi be tualetinio popieriaus. Kartais žmogaus gyvenimo ritmas sutrinka pritrūkus pačių paprasčiausių prekių.
Kaip žinia, prekyba geras verslas, bet gamyba dar geresnis.
Skuodo konditerijos ceche, kuriam vadovavo S. Šopaitė, į vanilines bandeles įdėdavo 1/3 mažiau cukraus, į biskvito ruletą tik pusę būtino aliejaus, o į tortą “Naujiena”… Na, žinoma, tais badmečio laikais skuodiškiai galėdavo ir kokį tai tortą nusipirkti gegužės šventėms ar pogrindžio kalėdoms, bet jame visad trūkdavo bent 10 proc. riebalų. Ir į visus konditerinius gaminius bei duonos tešlą būtinai įpildavo daugiau vandens – svoriui kompensuoti. Taip vien per 1963 metų sausio-vasario mėnesius Ylakių kepyklos darbuotojai susižėrė kišenėn net 2 473 rublius ir 17 kapeikų. Pridėjus jau minėtą pelną nuo kepalų pardavimo kainos, susidaro visai padori sumelė – 3577 rublius ir 50 kapeikų. Metinis pelnas – 21 465 rubliai ir jokių išlaidų arba beveik dešimt “Zaz-965” automobilių. Tik rizika. Tačiau koks verslininkas nerizikuoja? Kas nerizikuoja, tas negeria šampano – sovietmečiu mėgdavo sakyti prekybininkai.
Duona… Duona kasdieninė, kuri tinginio valgoma verkia. Taip, taip… visi skuodiškiai, kurie nedirbo prekyboje arba kokio nors lygio gamyboje, buvo tinginiai, todėl visad buvo alkani, pikti ir liūdni. Nes tinginiai.
Visą šį didžiulį Rajono kooperatyvo verslą prižiūrėjo 33 parduotuvių ir valgyklų išrinkta 99 narių komisija, bet žiūrėjo pro pirštus. Ko gero, ir jiems kažkas nukrisdavo. Taigi, suma sumarum 1963m. Skuode ir rajone vien prekyboje, kepyklose, valgyklose ir restoranuose veikė mažų mažiausiai 130-150 verslininkų, jei ne daugiau. Visi kiti skuodiškiai buvo tiesiog tinginiai. Kaip ir visais laikais…
Ko gero, minėtuosius verslininkus tuokart vienaip ar kitaip nubaudė. Kažkas gal išsisuko, bet nė vieno nesušaudė. Jau buvo nebe tie baisūs pokario ir stalinizmo laikai. Visgi nuo 1944m. spalio 13-osios buvo prabėgę visi geri 19 metų. Per tą laiką spėjo užaugti ir subręsti nauja karta. 1962m. Skuodo ir respublikinę valdžią ėmė gimusieji 1928-1940m.
Po ketverių metų gimsiu aš, o dar po ketverių-penkerių metų klausysiuos kaimo pasakojimų apie vietines kaimo verslininkes – viena sukosi parduotuvėje, o kita prie kolūkio benzino cisternos. Klausysiuos ir man ausys raitysis. Nors ir mažas, bet vistiek suvoksiu, jog kažkur vaikšto labai dideli pinigai. Savo akimis matysiu vieškeliu lakstantį tų laikų prabangų automobilį “Volgą”, vairuojamą vienos kapitalistės sūnaus. Sodiečiai tik linguos galvomis: “Lakst kaap be galvos – jog užsimoš…”.
Be jokios abejonės, sovietmečiu prekių trūko, o jų įvairovė buvo skurdi, kokybė rusiška, bet sutikite: tų laikų verslininkai lobo ne iš valdžios kišenės, o iš paprastų, varganų pirkėjų piniginės. Jie tik valdžia naudojosi. Jiems nekainavo prekės ir gamybos priemonės, tačiau, kaip toje pasakoje, manais už savo gerovę privalėjo parduoti sielą. Bet kas jos neparduoda, siekdamas didesnio pinigo?! O pradėti tais laikais savo verslą buvo tikrai nelengva, nes reikėjo kažką patepti, prilįsti, įsitaisyti į šiltą vietą. Be to visa tai buvo labai rizikinga ir kvepėjo baudžiamuoju kodeksu. Visgi pogrindiniams milijonieriams grėsė ir kalėjimai, ir sušaudymai. Tačiau, kas buvo gimęs po laiminga žvaigžde, vienokiu ar kitokiu pavidalu susikrovė gražų kapitalą ir palikimą ateinančioms kartoms. Pasirūpino išleisti į mokslus, o stojus 1990m. nepriklausomybei ir į užsienius. O visi kiti, tie vadinamieji tinginiai kovojo už Lietuvos laisvę. Dabar, norint pradėti verslą tereikia šaunios idėjos ir gero kapitalo, kad galėtum įgyti prekių ir gamybos priemonių, bet užtat nebūtina parduoti savęs. Ir dar egzistuoja žodžio laisvė.
Anais laikais tie verslininkai visiškai nepelnytai buvo vadinami vagimis, bet žmonės manė, jog vogti iš sovietinės valstybės, o juo labiau iš ruso okupanto nėra jokia nuodėmė, nes tuoj po karo to mokyti žemaičius pradėjo sovietiniai kareiviai. Ir iš tiesų vogė visi – kas tik ką galėjo. Ir visgi ta nedidelė dalis skuodiškių (prekeivių) vogė iš savų, iš vartotojų. Kai Lietuvoj nebeliko sovietinės valdžios, sovietinė tiesa taip ir liko – vogti valstybės turtą ne nuodėmė, bet kai kas ir toliau manė, jog tai tik verslas ir nieko asmeniško. Ostapas Berta Marija Benderis pasakytų: jie vogė, jiems buvo gėda, bet nevogti negalėjo.
Sovietmečiu toksai žymus rusas publicistas Andrejus Voznesenskis (irgi tos pačios pokario kartos žmogus, gimęs 1933m.) jau brandaus socializmo, beveik komunizmo laikais, rašė apie nuliukus ir kryžiukus. Kai nuliukai nugalėjo kryžiukus, iš pastarųjų nutiesė geležinkelio bėgius. O paskui, kai kryžiukai nugalėjo nuliukus, geležinkelio bėgių neišardė, o nuliukus panaudojo kaip vagono ratus.
Publikaciją iliustruoja nuotrauka iš Mariaus Girdžiūno asmeninių archyvų: 1965m.
(C) Pranas Šarpnickis
PASTABA:Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti arba informuosite apie tokį faktą autorių.
SKUODO KRAŠTAS 