(C) Pranas Šarpnickis
Mes niekad nežinome, kada bus paskutinis kartas: kuri šventė bus paskutinė, kuris susitikimas, kurį paskutinį kartą matysime sau brangų žmogų. Kartais, kai su artimais žmonėmis matomės paskutinį kartą ant jų pykstame ar jų “nemylime”, bet po kiek laiko, kai sužinome, jog tai buvo tas paskutinis sykis, kurio nežinojome, gailimės, atleidžiame, nes būname labiau suaugę, subrendę. Žmonės bręsta iki mirties.
Raimundas Šukys su tėvu paskutinį kartą matėsi 1942-aisiais metais Kaune. Jis dar nežinojo, kad tai paskutinis kartas.
“Tėvas nusivedė mane į savo butą Putvinskio gatvėje, susėdom prie stalo, bet be mandagių pasikeitimų žodžiais kalba nesirišo. Buvom svetimi. Jis užsirūkė papirosą, ko savo gyvenime nebuvau matęs jo darant, pasiūlė man. Pasakiau, kad nerūkau. Daug tylėjom. Pagaliau jis pasiūlė eiti į kiną. Žaliakalnyje pamatėm kažkokią filmą, atsisveikinom lyg vos pažįstami ir išsiskyrėme. Jis namo nuėjo, o aš pas ponią Šlapkauskienę. Tai buvo paskutinis kartas kada aš jį mačiau”, – pasakoja Raimundas Šukys.
“Gimnazijos gyvenimas mažai kuo skyrėsi nuo ankstyvesnių dviejų mokslo metų. Pavasarėjant, pradėjo jaustis kiek daugiau nerimo ir skuodiškių ir mokinių tarpe. Pamažu pradėjome kalbėti apie tai, kas bus jei frontas dar pradės artėti, jei ir valdžios ir pogrindžio veikėjų užtikrinimai, kad vokiečiai jokiu būdu neleis sovietams į Vokietiją įsiveržti nėra teisingi. Net buvo kalbama, kad jeigu ir visa Lietuva bus raudonųjų užimta, ir net į Rytprūsius raudonoji armija laikinai įsiverš, vakariečiai jokiu būdu neleis sovietams vakarų Europos žemių, nei Pabaltijo Valstybių okupuoti. Gal tai kelis mėnesius užtruks, bet po trijų mėnesių sovietai bus atstumti. Net buvo kalbama, kad amerikonai per Švediją į pabaltę įsikels. Tai taip save raminom. Nors ateitis ir darėsi mažiau tikra, bet tie trys mėnesiai, kažkodėl į pasąmonę įstrigo. Nenorėjome prisiminti posakio: „skęstantis ir už šiaudo griebia.“
Kai kurie planavome, kad reikalui esant, su vokiečiais „laikinai“ pasitrauksime. Juk „trys mėnesiai“ tai ne taip jau ilgas laikas….
Su tokiomis nuotaikomis, birželio mėnesyje išsiskirstėme atostogauti.”
Daugumai skuodiškių vėl, kaip ir 1940-1941m., rusams okupavus Lietuvą, iškilo esminis klausimas ką daryti: trauktis ar likti? Antai generolas Povilas Plechavičius pabėgo ir liko gyvas, o jo brolis pasiliko ir atsisveikino su gyvenimu, daugiau nieko nebenuveikęs. Plechavičius grįžo į vokiečių okupuotą kraštą ir 1944m. bandė atkurti Lietuvos kariuomenę, bet pakliuvo į lagerį ir paskui, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms sava mirtimi gyvenimą baigė tik 1971m. Tačiau Alfonsas Šukys 1940-1941m. liko ir toliau dirbo Lietuvos banke, bet jau pavaldžiame rusams. Bet jei būtų likęs Skuode, galbūt būtų buvęs vietinių komunistų nudaigotas. Jo sūnus, Raimundas Šukys, jei 1944m. būtų likęs Lietuvoje jį, ko gero, būtų ištikęs bendraklasio kartus Juozo Vaitkaus likimas: rusų kariuomenė, išgyvenimas, lageris, tikimybė sugrįžti į savo kraštą. Trauktis ar likti? Raimundas Šukys viename laiške tėvui užsiminė, jei rusai vėl bandys Lietuvą užimti, bėgsiąs su vokiečiais į vakarus.
“Jis atsakė, kad pasiliks Lietuvoje, ir patarė man gerai pagalvoti. Kaip pavyzdį, jis davė rusų emigrantus, kurie po Pirmojo pasaulinio karo pasitraukė į Prancūziją. Pasak jo, jų gyvenimas buvo nepavydėtinas.Prasimušti į geresnes pozicijas buvo nepaprastai sunku, todėl daugelis buvusių ponų dabar taksi vairavo ar dirbo kaip tarnai, tarnaitės bei valytojai, šlavikai. Esu įsitikinęs, jog tėvas apie tai puikiai žinojo, nes prieš karą jis prenumeruodavo ir skaitydavo rusų pabėgėlių Paryžiuje leidžiamą žurnalą. Be to, juk ir jis pats su savo tėvais iš Liepojos į Archangelską buvo pabėgęs Pirmojo pasaulinio karo metu. Pažino išeivio gyvenimą.
Bet visi tie svarstymai neatrodė labai tikri. Pogrindžio spauda dar vis mums ūpą kėlė, kad vokiečiai niekada neprileis rusų arti savo sienų. Kaip jie tai atliks, kokius slaptus ginklus parodys, tai niekas nesistengė mums paaiškinti. O vokiečiai gyrėsi, kad kažkokius slaptus ginklus gamina. Gyrėsi, kad milžinišką lėktuvą turi karo reikmėms skraidinti. Jo fotografija net laikraščiuose buvo. Tarp kitko, vieną iš jų mačiau į vakarus nuo Skuodo link Liepojaus skrendant. Skrido neaukštai, tai tikrai man didelis atrodė. Taip pat ir kitą lėktuvą, tik su vienu motoru dešiniąjame sparne, jie kaip naują išradimą reklamavo. Tik ar jis kam buvo tikęs?
Taip, gyvendami savo gandų ir pusiau tiesos pasaulyje nelabai norėjome tikėti ir ką mūsų “žinovai” sakė, nes bent iki tol jų užtikrinimai nelabai norėjo pasitvirtint. Kitą galimybę irgi turėjome. Galėjome melstis ir dainuoti: “…o mes čia sustoję stebuklų tik laukiam…”, bet ir tikėjimas stebuklais, per tiek daug metų jųjų nesulaukus, labai silpo. Taigi tokiame prieštarybių maišatyje mes tuo laiku gyvenome. O mano protelis sakė, kad visgi reiks kudašių į Vokietiją nešti, kadangi beteisiu sovietiniu piliečiu gyvenimą praleisti labai nesinorėjo.”
Žmonės tuokart savo likimus sprendė kaip išmanė. Anot Raimundo Šukio, “draugų nebeturėjome”. Tai gerai suvokė ir kitas skuodiškis, jaunuolis, gimnazistas, Šukio bendraamžis ir draugas Juozas Vaitkus – jis pasirinks kitą kelią. Likti ir išgyventi. 1943-iųjų rudenį jis, Jakutis ir Alfonsas Gutautas, bijodami, kad vokiečiai juos išveš priverstinių darbų, įstojo į Telšių kunigų seminariją. Į Skuodą grįžo 1944-ųjų rudenį.
1944-ųjų liepos 22d. rusai paėmė Panevėžį, liepos 25d. – Šiaulius, liepos 30d. sovietų armija pasiekė Kauną. Rugpjūtyje ir rugsėjyje vokiečių ir raudonųjų pajėgos “stumdėsi” ties Raseiniais, Kelme, Šiauliais, Kuršėnais, Žagare.
“Rugpjūčio pabaigoje, o gal rugsėjo pradžioje Skuodo gimnazijos patalpose įsikūrė vokiečių karo ligoninė, – prisimena Ramundas Šukys. – Jos karininkai-gydytojai gyveno privačiai pas žmones, o kiti darbuotojai gimnazijoje. Naktį, iš spalio aštuntosios dienos į devintą, ligoninė išsikėlė iš gimnazijos ir iš Skuodo. Apie dešimtą valandą iš ryto, mudu su Algiu Beniušiu užmetėm savo kuprines ant vokiečių aviacijos sunkvežimio, patys užsilipom ir pajudėjom link Darbėnų. Žiūrėjome kaip Skuodas pamažu traukėsi atgal link horizonto. Pagaliau visai pasislėpė už jo, bet pasiliko, dabar jau smarkiai ūkanotoje, mano atmintyje.”
1944m spalio 4 dieną baigėsi trumpa atokvėpio pertraukėlė ir raudonoji armija atnaujino puolimą visame “Šiaurės” armijų grupės fronte. Pagrindinis smūgis koncentravosi Šiaulių-Mažeikių kryptimi.
1944m. spalio pradžioje Raimundas Šukys su Algiu Beniušiu ėmė kalbėti, kad laikas trauktis. Bandė įkalbinti prie jį prisijungti Algį Vyčių, bet šio tėvai neišleido. Algis Beniušis susitarė, jog juos į Rytprūsius pavėžės vokiečių sunkvežmis, kuris iš Skuodo turėjo išvykti po kelių dienų.
“Taip dar kelias dienas gana ramiai gyvenom. Bet apie spalio šeštą pasigirdo žinių, kad rusai vėl pradeda judėti. Retkarčiais vėjas atnešdavo net ir labai tolimų dundesių. Kitą dieną po piet pasirodė vienas kitas vokiečių sunkvežimis. Važiavo rytų link, bet retkarčiais ir į vakarus. Naktis irgi buvo ne visai rami. Karts nuo karto net ūkininkų vežimai link Lenkimų pratarškėdavo brukiu.” – pasakoja Raimundas Šukys.
Spalio 8d. frontas pasiekė Mažeikius (per 50km nuo Skuodo), o iki Klaipėdos buvo likę vos 20km. Rusų tankų brigada užėmė Vainodės aerodromą (per maždaug 26 km nuo Skuodo).
“Spalio aštuntoji tikrai nerimą ėmė kelti. Judėjimas pasidarė didesnis. Daugiau vežimų vakarų link važiavo, kareivių grupės irgi link geležinkelio stoties traukė. Jos buvo neginkluotos ir uniformos nebuvo visai pilkos. Žmonės kalbėjo, kad tai iš rusų ir ukrainiečių sudaryti darbo batalionai, nors man atrodė, kad nei kuopų nebuvo. Iš eisenos visai ne kariškiai atrodė, o ėjo neskubėdami, kaip pavargę žmonės po sunkios darbų dienos.
Išgirdome, kad prie Sedos rusai mūsų žaliukus labai smarkiai sukušė. Daug jų žuvo, daug sužeistų. Kur frontas buvo, kuria linkme Raudonoji Armija stumiasi, nieko nesupratom, nieko nežinojom. Laukėm, kada ruskiai nuo Ylakių ateis. Na, iš kur kitur? Kad mums iš Skuodo į Kretingą ar Klaipėdą kelius gali uždaryt, tai nė į galvą neatėjo. Skuodas mums toks pasaulio centras buvo, kad įsivaizdavom, jog pirmiausia rusai turi užimti jį, o tada tik toliau traukti.
Taip stebėjome per dieną, kaip ūkininkai pro mus važiavo, vienas kitas sunkvežimis, na ir tų pėsčių kareivių grupių vis daugiau matydavos. Bet ginkluotų vokiečių, tokių, kuriuos prieš truputį daugiau nei tris metus Skuode su dideliu džiaugsmu pasitikom, nesimatė. Kur jie? Matyt, kad frontą laiko, kad rusų artyn prie mūsų neprileidžia? Pavakaryje atėjo Algis pranešt, kad rytoj dar prieš pietus jojo vokietukai apleidžia Skuodą. Todėl ryte turiu būt pasiruošęs kiekvienu momentu lipti į jų sunkvežimį.
Tą vakarą senamiestyje padidėjo judėjimas, daug vežimų, daug dalinių, bet retai ginkluotų, traukė vakarų linkme. Spėju, jog pėstieji ėjo į geležinkelio stotį Skuodą traukiniu apleisti.”
Į didelę, tamsiai mėlyną kuprinę Raimundo mama ir Stasė įdėjo apatinių ir viršutinių baltinių, porą gerų autų, kojinių, sandalus, kostiumą, kaklaraištį, megztuką, muilo pora rankšluosčių, paltį rūkytų lašinių, didelį kepalą juodos duonos, dešros galą. Ir viską mama pridengė savo pašios megzta antklode.
“Kai daug vėliau visą savo iš namų išsineštą turtą praradau, tesigailėjau tik tos, mamos rankomis numegztos antklodės.”
Dar Raimundas pasiėmė dienoraštį, nes ketino užrašyti vius kelionės nuotykius, lenktinį peilį, septynių klasių gimnazijos klasių baigimo pažymėjimą. Ant kairiojo riešo užsisegė laikrodį, piniginėje žiugždėjo keletas šimtų reichsmarkių.
Atsikėlęs Raimundas mamą rado jau apsirengusią, vilkinčią paltą – buvo susiruošusi eiti į kaimą pasikolint važimo. Ketino iš Skuodo išvežti visus savo daiktus. Ji jau buvo soti pirmojo gaisro 1941-ųjų birželyje.
Žengė prie savo sūnaus atsisveikinti.
-Ar nepersigalvojai? Ar tikrai išvažiuoji? – paklausė ji taip pat ramiai, kaip aną kart, per Naujuosius metus.
-Taip, mama, – atsakė Raimundas.
-Jei liktum, aš tave paslėpčiau nuo Raudonosios Armijos… Kol vyktų kovos, nepaimtų tavęs į ją… O paskui gyventume kaip visi… kaip kiti… Gal persigalvosi, nevažiuosi?
“Supratau jos motinišką jausmą, bet pasilikti nenorėjau. O ji visiškai nebandė “groti” mano jausmais, jog liks viena ir apleista. Tik pečiais patraukė ir pasidavė mano sprendimui. Atsisveikinom gan paprastai, palinkėjo viso ko gero, o aš prižadėjau sugrįžt po trijų mėnesių namo. Ji apsisuko ir išėjo…”
Kas gali apsakyt, kas dėjosi mamos širdyje? Kas gali apsakyt, kas dėjosi visų skuodiškių, visų tėvų širdyse – nerimas ir nežinomybė, būsimo skausmo nuojauta. Štai taip paprastai… mama patraukė pečiais, jie atsisveikino, jis išėjo ir jau daugiau sūnus niekas nebeišvys mamos, o mama sūnaus. Sūnus po daugelio dešimtmečių visgi grįžęs Lietuvon neberas nė jos kapo. Bet tuo tarpu gatvėje tvyrojo ramus, ūkanotas spalio rytmetys.
“Gatvėje buvo gan ramu. Tik koks vežimas tepravažiudavo, o kareivių irgi beveik nesimatė /…/ Ten stovėjo tik vienas sunkvežimis. Kiti jau buvo nuvažiavę. Tik šoferis ir to mažo dalinio viršininkas mūsų laukė. Užmečiau kuprinę ant pilnai prikrauto sunkvežimio atsisveikinom su Algio tėvais ir trimis seserimis, ir užsikorę ant viršaus jau užvesto sunkvežimio, mojuodami pradėjome tolti geležinkelio stoties link.”
Raimundas Šukys nesugrįš po trijų mėnesių.
Jo bendraklasis Juozas Vaitkus į Skuodo kraštą pirmą sykį iš raudonosios armijos grįš 1947-ais, o antrą sykį iš Rusijos lagerių 1956-ais, o 1944-ųjų rudenį pabandys slėptis nuo sparčiai prie Skuodo artėjančio fronto. “Mes prie Didžgalvio namo, kuriame tebegyvenome, išsikasėme apkasą ir pasiruošėme ten slėptis”, – savo atsiminimų knygelėje “Pastangos išlikti” pasakoja Juozas Vaitkus (p. 21).
Raimundas Šukys į Skuodą sugrįš paviešėti tik 1993-iais metais, o tuo tarpu, 1944-ųjų rudenį: “Per Darbėnus važiuodamas pirmiausia pamačiau /…/ Petrauską ir Leopoldą Gutautą (Pulį) – ne tik klasės, bet ir šiaip gerą savo draugą. Abu lietuviškos vėliavos raiščius ant rankovės buvo užsimovę ir šautuvus ant pečių turėjo. Šaukiau jiems, bet jie manęs negirdėjo – perdaug aplink buvo triukšmo ir mes pergreit važiavom.
Matydamas Petrauską, nensutebau, nes Skuodo partizanų tarpe nuo pat 1941 metų buvo aktyvus, bet Pulis mane labai nustebino. Kai pasakodavau apie savo planus pasitraukti iš Lietuvos, jis niekad neminėjo, kad ketina trauktis iš Skuodo. Visi mes turėjom paslapčių, bet aš gal perdaug plepus kitiems atrodžiau, kad savo paslaptis man patikėt norėtų. Tik gaila, kad vėliau jis pats man rašė, kad savo ištikimybę pakreipė į kitą pusę. Pasitesino, kad… gyvent reikėjo.”
Spalio 10d. raudonieji po smarkaus artilerijos apšaudymo, siūbtelėjo į priekį ir ties Palanga pasiekė pajūrį – taip atkirto vokiečių armijų grupę “Šiaurė” nuo reicho ir uždarė į Kuršo katilą. Rusai kaip triumfo įrodymą, pripildė butelius jūros vandens ir pasiuntė juos aukštesnei vadovybei. (p. 253*) Spalio 12d. vakare prasibrovusi per tankų mišką rusų armija netikėtai prasiveržė šiaurėje nuo Skuodo. (p. 255*)
Juozui Vaitkui nepavyks ilgai slapstytis “apkasuose” – rusai kraujo upėmis užtvindys Skuodą ir nustums vokiečius už geležinkelio linijos ir Vaitkui su tėvu teks bėgti į Mosėdį, bet ten jį rusai sugaus ir išveš į Salantų mobilizacijos punktą, o paskui į Baltarusijos miestelį Vetriną, netoli Polocko. Tų pačių metų rudenį mano senelį Kazimierą Markaitį išplėš iš daugiavaikės šeimos ir išveš į Kalūgos sritį, kažkur prie Kozelsk’io, į kitą raudonosios armijos apmokymų tašką. Lygiai taip pat rusai išsiveš ir jo brolį Albiną Markaitį. 1944 m. Raudonajai armijai užėmus Lietuvą, į raudonąją armiją bus mobilizuota 82 tūkst. lietuvių. 1944-1945m. žiema bus šalta… Suodas atiteks rusams, bet sovietai geležinkelio linijos neperžengs ilgai, o vokiečiai čia laikysis iki 1945-ųjų gegužės 9d.
Juozas Vaitkus pateks į spygliuota viela aptvertas rusų kareivines ir kurį laiką bus laikomas kaip lageryje: “Viduje dviaukščiai narai, – gultai, kurių dugnas išklotas ne lentomis, o eglių kartelėmis. Nei pasiklosi, nei užsiklosi. Tik vėliau atsirado šiaudai ir milinės. Žmonės pradėjo masiškai sirgti ir mirti. Už zonos kiekvieną dieną vis daugėjo iš plonų beržo kartelių suręstų kryžių. “ (p.22) Vaitkus susirgs vidurių šiltine ir per stebuklą išgyvens. “Ligoninėje gydomas, matyt, didelių vilčių pasveikt neteikiau, tai nunešė mane į kitą pastatą, kur gulėjo beviltiškieji. Pastatas visiškai nešildomas. Supratau, kad, jeigu taip vienas drybsosiu, tai neišsikapstysiu. Tos minties paskatintas, pasiėmiau savo antklodę ir atsiguliau šalia kito tokio pat vargšo: vis dėlto dvi anklodės ir dvi drungnos nugaros… /…/ gal tas žmogysta buvo jau miręs. Su juo neapsikeičiau nė vienu žodžiu, net nepaprašiau leidimo atsigulti šalia.” (p.24)
Tuo tarpu mano senelis Kazimieras Markaitis iš panašaus “lagerio” Kozelsk’yje pabėgs, grįš į Skuodo kraštą nuskuręs, utėlėtas, neatpažįstamas, bet gyvas.
Tuo tarpu Juozui Vaitkui vyks vadinamieji “apmokymai”. Ir “pagaliau paliekam spygliuota viela aptvertą kareivinių zoną, tiksliau lagerį, nes kilusieji iš Lietuvos neoficialiai buvo laikomi fašistais. Išveža mus į Vokietiją mušti tikrųjų fašistų. /…/ žygiuojame pafrontės keliais. Sutinkame įvairių tautybių bėglių. Mūsų, kareivėlių, išvaizda keldavo jiems siaubą. Prisimenu, laukuose būrelį italų, kurie mūsų išvaizdos buvo šokiruoti ir ne juokais išsigąsdinti. Teko man imtis iniciatyvos ir juos nuraminti. Dar nebuvau pamiršęs lotyniškai “Ave Maria…”, ką jiems ir sukalbėjau. Efektas buvo tikrai geras, nes jie nusiramino /…/ bandau atkurti mūsų išvaizdą: nublukusi gimnastiorka (palaidinė), tokios pats spalvos kelnės ir nuo vatų iki kelių užvyniotos vadinamosios “abmotkės”. Ant sprando kybo automatas. Veidai niūrus – neskusti, prausti-neprausti…” (p.25) Berlyno jie nepasieks – karas baigsis anksčiau.
Tuo tarpu mano senelio brolis Albinas Markaitis iš raudonosios armijos grįš atostogų ir patikėjęs kalbomis, jog netrukus ateis amerikonai ir išvaduos nuo rusų, tiesiu taikymu nueis į miškus, į partizanus. Netrukus žus nuo stribų kulkos, o jo žmoną su vaikais ištrems į Sibirą.
“…pagaliau pradėjau sėslų gyvenimą pabėgėlių stovykloje Detmolde anglų okupuotoje Vokietijos zonoje. Pradėjau vėl lankyt gimnaziją. Mano išsaugotas septynių klasių pažymėjimas lengvai pravėrė tam duris. Mano tėvo perspėjimas apie karopabėgėlių liūdną likimą išsipildė tik iš dalies. Turbūt pirmą kartą žmonijos sitorijoje buvo sukurta tarptautinė organizacija rūpintis pabėgėliais. Karui pasibaigus gyvenimas pabėgėlių stovyklose buvo geras. Nors žmonės gyveno susispaudę, maistas buvo geras. Raudonasis Kryžius kas kelias dienas paketėlius dalino, vokiečių orkestras tris kart savaitėje šokiams grojo. Bet kai sąjungininkai pamatė, kad pabėgėliai iš rytų Europos namo nenori grįžti, maistas pablogėjo, muzika nustojo groti ir vis daugiau raginimų buvo pas “tėvą Staliną” sugrįžti.” – prisimena Raimundas Šukys. Jis 1946-tų metų pavasarį baigs lietuvių gimnaziją, dirbs anglams, o rudenį įstos į Pabaltijo Universitetą Hamburge. 1947m. pavasarį persikels į Goettingen’ą. 1949 m. vasaros pabaigoje išlipins JAV, Bostono uoste.
Juozas Vaitkus po dviejų metų tarnybos sovietinėje armijoje 1947-ųjų pavasarį sugrįš į Mosėdį. Išlaikęs abitūros egzaminus ims mokytojauti, bus paskirtas į Daukšių pradinę mokyklą vedėju, o netrukus taps Mosėdžio valsčiaus švietmo skyriaus vedėju.
“Tai buvo metas, kai žmonės, bijodami bolševikinės valdžios, mėtė pėdas /…/ Apylinkėse vyko partizaninis karas. Miestelio aikštėje savaitei palikdavo išniekintus sumedžiotų partizanų kūnus /…/ Lygiagrečiai vyko trėmimai į Sibirą. Žmonės gyveno baimėje ir nežinomybėje, nes niekas nežinojo, kada ateis jų eilė.” (p. 36) Juozo Vaitkaus eilė ateis 1951m. – enkėvėdistai jį uždarys Klaipėdos rūsiuose. Po šešių mėnesių tardymo, bus nuteistas 25 metams nelaisvės už “tėvynės išdavimą” ir ginklo “laikymą”, nors suimant kratos metu nebus neradę jokių įkalčių, o juo labiau ginklo. Jo Vaitkus niekad nebuvo turėjęs. Okupantams tas nesvarbu. Taip Juozui pradės kelionė po įvairius sovietų lagerius.
1953 metais mirs Stalinas.
Į Lietuvą Juozas Vaitkus grįš tik 1956-ųjų vasarą. Tačiau vos po metų jį vėl išsikvies kėgėbistai, norėdami paversti savo informatoriumi. Kai Juozas nesutiks, jam buvo pareikšta, jog “neturės galimybės džiaugtis gyvenimu”. Ir neturės… tokio gyvenimo, kokį būtų galėjęs turėti. Bet sukurs šeimą, dirbs ir sulauks Lietuvos Nepriklausomybės laikų.
Vieni išėjo į miškus dar 1944m pavasarį po nesėkmingo generolo Povilo Plechavičiaus bandymo atkurti Lietuvos kariuomenę; kiti į miškus įvairiomis aplinkybėmis pasitraukė 1944-ųjų rudenį ar 1945-ųjų pavasarį-vasarą, pasibaigus karui; treti pasitraukė į vakarus; ketvirti slapstydamiesi bandė išgyventi. Kažkam tiesiog pasisekė, kažką “susėmė” į raudonąją armiją, kažkas susitaikė ir perėjo į okupantų pusę, nes “reikėjo gyventi”. Greičiausiai visiškai laimingų nebuvo nė vieno. Rodos, Raimundo Šukio gyvenimas susklostė saldžiai, lyginant su Juozo Vaitkaus. Tačiau ir Raimundas Šukys už karjerą ir laimingą gyvenimą sumokėjo didelę kainą – viesiems laikams prarado mamą, tėtį ir Tėvynę.
Mes esame dviejų skirtingų likimo polių palikuonys: viename poliuje tie, kurie pasitraukė, kitame – kurie kovojo miškuose. Tarp tų polių buvo begalės įvairiausių tarpinių variantų.
Mes esame visų tų, kurie išliko arba neišliko, palikuonys. Labai įvairūs ir su įvairiais požiūriais į gyvenimą, suformuotais mūsų šeimose, su įvairiais savo senelių ir tėvų prsiminimais.
Kitame pasakojime apie tai ko nepamatė Raimundas Šukys – apie tai, kaip antrą sykį Skuodas buvo deginamas, bomborduojamas; apie tai, kaip per jį ėjo Kuršo fronto linija.
(C) Pranas Šarpnickis
Su šia publikacija susiję šios serijos “Skuodo atspindžiai atsiminimų šukėse” straipsniai:
BLĖKIS. Pirmas pasakojimas
VYTAUTO DIDŽIOJO JUBILIEJINIAI METAI. Antras pasakojimas
UGNIAGESIAI. Trečias pasakojimas
ELGETOS.Ketvirtas pasakojimas
KAIP DRAMBLYS ĖJO SKUODO GATVĖMIS… Penktas pasakojimas
PO PAMALDŲ Į ARBATINĘ… Šeštas pasakojimas
SKUODO LEDŲ “PRAMONĖ”. Septintas pasakojimas
SKUODE BUVO DU KALVIAI: STONKUS IR DORNAS. Aštuntas pasakojimas
ADVENTAS. Devintas pasakojimas
KŪČIOS IR KALĖDOS. Dešimtas pasakojimas
GINKLAI, ART DECO, GANGSTERIAI IR ŠUNŲ MEDŽIOKLĖ. Vienuoliktas pasakojimas
SKUODE IŠRASTI VAISTAI. Dvyliktas pasakojimas
LIGOS. Tryliktas pasakojimas
AVIACIJOS ŠVENTĖ. Keturioliktas pasakojimas
RADIJAS IR TELEFONAS. Penkioliktas pasakojimas
SKUODO MOTORAI. Šešioliktas pasakojimas
“KRUVINOSIOS” UŽGAVĖNĖS PRASIDEDA. Septynioliktas pasakojimas
ELEKTRA. Septynioliktas pasakojimas
OKUPACIJA. Aštuonioliktas pasakojimas
DRISKIAI ĮSIKURIA. Devynioliktas pasakojimas
Lietuviškasis Skuodas tarpukariu
RYTOJ BUS KARAS: 1941-ieji, birželio 22-oji, sekmadienis; RYTOJ BUS KARAS: rusų medžioklė; RYTOJ BUS KARAS: kaip rusai “subombordavo” Skuodą… ; RYTOJ BUS KARAS: Skuodo “išvadavimas”; RYTOJ BUS KARAS: žudynės ant Blėkio kranto; RYTOJ BUS KARAS: šūviai, šūviai, šūviai… ; RYTOJ BUS KARAS: kaip žydai į šarkų dvarą išvažiavo…
Ši publikacija parengta remiantis: Raimundo Šukio rankraščiu “Gimtinė atminties šukėse”; * – Prit Buttar, “Tarp milžinų. Mūšis dėl Baltijos šalių 1939-1945”.
Pastaba: Perspausdinant (atgaminant) šio žurnalo (tinklaraščio) turinį, atskiras publikacijas, cituojant yra būtina nurodyti šaltinį (e-žurnalas “Skuodo kraštas”) ir autorių. Bus malonu, jei perspausdinant (atgaminant) publikacijas paprašysite autoriaus leidimo tai atlikti arba informuosite apie tokį faktą autorių.
SKUODO KRAŠTAS 